ilgos pasakos

You are currently browsing articles tagged ilgos pasakos.

Dėkingi gyvūnai
ienas tėvas turėjo tris sunūs — du gudrius,
trečią kvailą. Tėvas sunkiai manėsi, reikėjo
siųsti sūnus uždarbio ieškoti. Davė kiekvie-
nam po tošinukę su paviržiu, ir jie išėjo. Ėjo,
ėjo, kol užsimanė pietų. Protingieji broliai
sako:
— Ką mes kiekvienas savo valgysim kaip susipešę? Pirmiau su-
valgykim jaunėlio paviržj, kad jam lengviau būtų nešti.
Suvalgė ir eina visi toliau, kol užsinorėjo pavakarių. Protingieji
valgė kiekvienas savo paviržj, o kvailučiui nieko nedavė. Tasai sako:
— Broliai, ir aš noriu valgyti!
— Kas tau liepė taip greit savo duoną suvalgyti! — tiedu atrėžė.
Liko vargšelis nevalgęs. Pavalgę pavakarius, vėl visi keliauja
toliau, kol ateina vakarienės metas. Protingieji valgo kiekvienas iš
savo tošinės, o kvailučiui nieko neduoda. Tasai sako:
— Broliai, ir aš noriu valgyti!
— Ar tavo tošinė kiaura, kad viską iš jos išbarstei? — atkirto
tiedu.
Eina gulti vargšelis nevalgęs. Rytą atsibunda — protingieji bro-
liai nuėję, palikę jį vieną miške. Ką dabar daryti? Nusprendžia, kad
eis, kaip saulė eina, — vis kelią užtaikys. Eina, eina, kol pamato
didelį skruzdėlyną, ant kurio vėjas užvertęs storą medį. Skruzdės
gailiai prašo, kad pagelbėtų — negalinčios to medžio nuversti. Kvai-
lutis palenda po medžiu, atsispiria ir nuverčia!
— Ačiū, ačiū!—dėkoja skruzdėlės. — Sunkią valandą mes tau
padėsim!
Eina toliau, girdi bites gailiai dūzgiant, kad ateitų pagalbon. Kvai-
lutis pasižiūri — lokys lipa j drevę medaus kopinėti. Kai paleido į
lokį tą pačią tuščią tošinę, ta jam tiesiai į nosį. Išsigandęs lokys ke-
beriokš žemėn ir duok dieve kojas.
— Ačiū, ačiū! — padėkojo bitės. — Sunkią valandą mes tau
padėsim!
Eina toliau ir išgirsta kranklį gailiai kranksint. Pasižiūri — ogi
jo vaikas iš lizdo iškritęs. Pakėlė kvailutis krankliuką ir į lizdą įdėjo.
— Ačiū, ačiū!—padėkojo kranklys. — Sunkią valandą tau pa-
dėsiu!
Ejo kvailutis toliau, kol pamatė didelį dvarą. Eis pas poną darbo
ieškoti. Ponas sako:
— Duosiu tris darbus: jei padarysi, gausi sieką auksinių, jei ne —
odą nudirsiu!
Kvailutis galvoja: „Reikia pamėginti, tėvas namie laukia su už-
darbiu.” Vakare ponas sako:
— Šiąnakt turi iš laukų visus javus parvežti, vienu klojimu iš-
kulti ir grūdus išvėtyti.
Atsisėdo kvailutis ant jaujos slenksčio ir sunkiai atsiduso. Kaip
tokį darbą nuveiksi? Kur buvus, kur nebuvus, skruzdėlė ir čia:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — pernakt reikią viską suvežti ir iškulti. O skruzdė
ramina:
— Nesirūpink, mes suvešim ir iškulsim.
Prisirinko skruzdėlių — net juoda, velka ir kulia, velka ir kulia.
Aušrelei brėkštant, viskas pabaigta, javai iškulti, grūdai krūvose.
Ponas rytą tik pečiais gūžčioja: kas galėjęs pamanyti! Vakare kvai-
Tučiui jis užduoda kitą darbą:
— Šiąnakt ant šio kalnelio turi pastatyti vaško bažnyčią.
Atsisėdo kvailutis ant kalnelio ir sunkiai atsiduso. Kur buvus,
kur nebuvus, bitė atskrido:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — pernakt reikią vaško bažnyčią pastatyti. O bitė
ramina:
— Nesirūpink, mes pastatysim.
Atskrido bičių devynios galybės ir tik siuva, tik siuva — aušrelei
brėkštant, bažnyčia stovi gražut gražutėlaitė. Ponas rytą tik ranko-
mis pliaukštelėjo: tai stebuklas! O vakare jis užduoda kvailučiui ki-
tą darbą:
— Ant vaško bažnyčios bokšto turi užtupdyti auksinį gaidį.
Atsisėda kvailutis prie bažnyčios durų ir sunkiai atsidūsta. Kur
buvęs, kur nebuvęs, kranklys ir čia:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — reikią auksinį gaidį ant bokšto “užtupdyti. O krank-
lys ramina:
— Nesirūpink, ir šitai padarysim. Sėskis man ant nugaros, gausi-
mės j velnio pilį.
Atsisėdo kvailutis krankliui ant nugaros ir nė apsidairyti ne-
spėjo, kai velnio pilį praskrido. Kranklys pro langą įplasnojo vidun
ir pačiupo auksinį gaidį. Bet kranklys su dviem skristi negali, turi
žeme bėgti. Išgirdę triukšmą, velniai iš paskos genasi. Jau beveik
prisivijo juos, bet kranklys nukrėtė lašelį vandens nuo sparno, ir
tuojau didelis ežeras radosi. Kol velniai laivo sulakstė, jie jau toli.
Tačiau velniai ir vėl ant kulnų lipa. Tada kranklys nuo antro sparno
nupurtė smėlio grūdelį, ir tuojau didelis kalnas radosi. Kol velniai
kastuvo sulakstė, jie jau toli. Tačiau velniai neatstoja ir vėl lenda
kaip smala. Tada kranklys numetė vieną plunksną, ir tuojau tankus
miškas radosi. Kol velniai kirvio sulakstė, jie jau dvare — ir užtupdė
gaidį ant bokšto viršūnės. Rytą ponas stebisi neatsistebi ir kvailutį
į padanges kelia. Tegul liekas pas jį, duosiąs savo dukrą už žmoną.
O kvailutis ne — kur čia su ponais dėsies — pasiima savo uždarbį ir
eina pas tėvą.
Pareina namo — protingieji broliai jau grįžę ir tėvui pilnas ausis
pripasakoję, kad jie visą laiką kvailučio ieškoję ir negalėję eiti
uždarbiauti. Bet.kai tėvas sužinojo tiesą, tai labai papyko, protin-
guosius brolius išvarė į žmones darbo mokytis, o su jaunėliu abudu
laimingai gyveno.
Senas kapšiukas
ienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus,
trečią kvailą. Kartą tėvas pasišaukia sūnus
ir sako:
— Klausykite! Ką visi namuose beveik-
simi, gal kuris iš jūsų norėtumėt pasaulyje
laimės paieškoti?
Gerai. Vyriausiasis eis. Tėvas išlydėjo jį į kelionę, laimės palin-
kėjo. O kaip toliau vyriausiajam sekėsi, tuojau pamatysim. Pirmą
dieną joja — gerai, antrą dieną irgi nieko neatsitinka, o trečią die-
ną, lyg tyčia, prijoja kryžkelę su tokiu užrašu: „Jeigu pirmu keliu
josi, žirgui bus gerai, jei antru keliu josi, pačiam bus gerai, jei
trečiu keliu josi, abiem bus gerai.” Tai pamatęs, vyriausiasis galvo-
ja: ,,2inok dabar, kuris kelias pirmas, kuris trečias, josiu geriau
atgal…”
Na, jos vidurinysis sūnus. Bet, kryžkelę prijojęs, taip pat gal-
voja: „Žinok dabar, kuris kelias pirmas, kuris trečias, josiu geriau
atgal!”
Pagaliau jos kvailutis. Tas prijojo kryžkelę, pagalvojo ir taip
sako:
— Dešinė visada laimę neša! Tai aiškus dalykas, kad tas kelias,
kur ir jojikui, ir žirgui geras, turi būti dešinėje. Josiu po dešinei,
trečiuoju keliu.”
Ir nujojo. Kiek pajojęs, jis netyčia dirst žemyn ir pamatė seną,
suplyšusį kapšiuką.
— Tiek jau to!—sušuko kvailutis. — Kad ir senas, bet galiu
paimti. Jei pinigų pelnysiu, bus kur įsidėti.
Nulipa nuo žirgo ir paima. O senasai kapšiukas saulėje susitrau-
kęs labiau nei bobausis. Betgi susitraukusį daiktą lengva ištaisyti:
paglamžei saujoje—ir gerai. Tačiau kai tik kvailutis kapšiuką pa-
trynė, tikri stebuklai pasidarė: atsirado beregint-trys nykštukai ir
klausia kvailutį, ko šis norįs, ką įsakąs.
— Ko noriu? Pinigų noriu! Kas gi tuščia kapšą nešioja? Kita ver-
tus, kas man kelyje dykai valgyti duos? Badu juk nemirsiu, todėl
duokite šen pilną kapšą pinigų!
Viens du!—nykštukai su pinigais jau ir čia. Ką dar kvailutis
įsakysiąs?
— Ką įsakysiu? Parodykite man kelią pas tpkį poną, kur žmogus
gali ne tik gerą duoną pelnytis, bet ir pinigo susikrauti!
— Gerai, gerai. Tiktai jok šituo keliu. Tris dienas jojęs, prijosi
kryžkelę. Ten pasuk po dešinei ir pataikysi, kur reikia.
Kvailutis taip ir padarė. Ir va trečią dieną, saulutei leidžiantis,
jis prijojo puikią karaliaus pilį. Sulygo tenai tarnauti. O karalius
turėjo labai gražią vienturtę dukterį. Karalaitei kvailutis labai pa-
tiko; tačiau kaip už tokio eisi? Tėvas neleis. Kvailučiui karalaitė irgi
patiktų; bet kaip tokią gausi? Karalius greičiau jį po velnių pavarys,
o ne dukrą atiduos. Taip ir buvo kurį laiką. Tik ūmai kvailučiui šovė
gera mintis į galvą. Jis palamdo kapšą, iššaukia nykštukus ir įsako
jiems atnešti pas jį karalaitę. Vienu mirksniu nykštukai su karalaite
ir čia.
— Klausyk, mergele, — kvailutis sako, — gal eisi už manęs? Aš
žinau, kad tėvas neleis, bet senis turėtų pagalvoti. Ne jis su manim
visą amžių gyvens, o tu. Ko čia jam taip baisiai spyriuotis?
— Gerai, gerai, berneli, — atsako karalaitė,— mėginsim tėvą pri-
kalbėti. Še tau žiedą, turėk ženklą nuo manęs, gal būt, kad mums sek-
sis. O dabar aš turiu namo skubėti, kad tėvas nepasigestų.
— Skubėk, skubėk, mergele, bet ir aš tau turiu šį tą dovanoti.
Še, imk šitą kapšiuką. Tik įsidėk į galvą: per daug tu jo neglamžyk,
nes atlėks trys nykštukai ir prašys darbo.
Karalaitė manė nepastebėta grįžti, bet kur tau! Karalius pamatė,
kad ji pas kvailutį buvo. Na ir užkūrė pirtį!
— Kur buvai! Kas čia per kapšas? Kur jį gavai?
— Mielasis tėveli, gerasis tėveli, su tuo kapšu negalima juokauti:
jei tik patrinsi, tuojau nykštukai atsiras!
— Duok jį tuojau šen, noriu pažiūrėti!
Nieko nedarysi — reikia duoti. Karalius palamdė, nykštukai ir
čia — ko norįs, ką įsakysiąs?
— Įsakau kvailutį nunešti į jūrą ir pasodinti į bokštą be durų
ir langų!
Akies mirksniu medinis bokštas gatavas ir kvailutis jame užda-
rytas. Karalaitė verkia rauda, bet ką čia beišverksi.
Tai papuolė kvailutis. Bet jei bėdoj galvos nepamesi, tai nė pats
velnias tavęs nesuries. Taip ir kvailučiu! buvo. Jis pagalvojo šiaip,
pagalvojo taip, galop išsiėmė peiliuką ir ėmė bokšto sieną gremžti.
Gremžė, gremžė, žiūri — į trečią dieną jau tokia skylutė, kad gali
mažąjį pirštuką iškišti. Na, gremžia dar tris dienas —jau galva iš-
lenda. Pagaliau devintą dieną kvailutis visai didelę skylę pragremžė.
Dabar jis nusivijo iš paklodžių virvę ir nusileido lig pat vandens. O
kur dėtis? Laimė, kitą rytą, saulutei tekant, žvejai plaukė su valtimi
tinklų traukti. Juos išvydęs, kvailutis ėmė visa gerkle šaukti, kad
jo pasigailėtų. Žvejai geri žmonės, minkštaširdžiai, nugabeno kvai-
lutį į krantą. Nors žemė ir svetima kvaikičiui, nepažįstama, bet ir
tai gerai, kad jau ant kranto.
„Ko čia pajūrio smiltis ilgai mindžioti, —galvoja kvailutis. —Ge-
riau eisiu į mišką kokios uogos paieškoti.”
Nueina į mišką — tai stebuklai!—kas gi ten taip riejasi? Palen-
kia vieną krūmą, praskiria antrą, prieina arčiau, ogi keturi bičiu-
liai — lokys, šuo, paukštis ir skruzdė — dėl grobinio susikibę.
— Argi gražiu bičiuliams peštis?
— O ką daryti, — tie atsako, — jei nėra, kas grobinį padalina?
— Va tai tau, šitokio čia daikto, duokite man!
Ir ėmė kvailutis dalinti. Lokiui atiduoda didžiausius kaulus, šu-
niui kojas, paukščiui minkštimą, o skruzdei kiaušą, kad darganos
metu turėtų kur prisiglausti.
Keturi bičiuliai liko labai patenkinti. Jie suėdė kiekvienas savo
dalį ir sako:
— Už tokį gerą padalinimą, jaunikaiti, norėtume tau atsimokėti.
Klausyk, jei kada gyvenime prisireiktų lokiu pasiversti, tai tik su-
šuk: „Lokeli, šen!” —ir tuojau būsi lokys. Jei tau prisireiktų šunimi
pasiversti, tai sušuk: „Šunyti, šen!”—tuojau būsi šuo. Jei tau pri-
sireiktų paukščiu pasiversti, tai sušuk: „Paukšteli, šen!”—tuojau
būsi paukštis. Jei tau prisireiktų skruzde pasiversti, tai sušuk:
„Skruzdėlyte, šen!”—tuojau būsi Skruzdė.
O kvailučiui to ir gana. Jis tuoj pat sušuko „Sūnyti, šen!” ir pa-
sivertė į šunytį. Nubėgo prie jūros ir sušuko: „Paukšteli, šen!” Tuoj
pat virto paukščiu, perskrido jūrą, nutūpė prie karalaitės lango ir
taip gražiai ėmė čiulbėti, jog toji norom nenorom langą pravėrė.
Kai tik langas atsidarė, paukštelis įskrido j vidų, atvirto žmogumi
ir apsakė visa, ką pergyveno, kaip išsigelbėjo, kaip atskrido. Tatai
išgirdusi, karalaitė be galo apsidžiaugė. Betgi jaunuolių džiaugsmas
neilgai truko. Vienas niekšingas tarnas už durų nuklausė ir pranešė
karaliui, kad kvailutis, paukšteliu pasivertęs, parskrido. Karalius iš
pykčio net pažaliavo, susišaukė žmones ir liepė paukštelį sugauti —
ir pats dar šoko padėti. Na, atėjo laikas kvailučiui parodyti savo
galią. Jisai sušuko: „Lokeli, šen!”, ir tada ėmė visus iš eilės lamdyti.
Pagaliau lokys pasigriebė patį karalių ir trumpai drūtai paklausė:
— Duosi kvailučiui savo dukrą ar ne?
— Duosiu, duosiu, tik paleisk mane gyvą!
Gerai. Lokys vėl atvirsta kvailučiu ir spiria, kad rytoj pat ves-
tuves keltų. Nieko neveiksi — karalius turi taisyti vestuves.   .
Bet tuoj po vestuvių karalius kitokių šunybių užsimanė. Jis su-
sidėjo su velniu ir prisakė jam pamėginti kvailutį, jo žentą, nuga-
luoti. Tokiems dalykams velnias greitas. Nėra tos dienos, kad kara-
liaus žentui kokio kebelio nepadarytų. Galop tas nebegali tverti ir
sako savo .pačiai:
— Klausyk, jeigu šiandien velnias vėl atsitrenks, tai tu apsimesk
labai meili, žodžio negailėk ir pabandyk išklausti, kur jis laiko savo
jėgą paslėpęs. Aš į kambarį atnešiu tris lazdeles, pasiversiu skruz-
dėle, po jomis pasislėpsiu ir klausysiu, ką jūs kalbėsitės.
Gerai. Vidurdienį velnias jau čia. Kur vyras esąs?
— Nėra šiandien namie.
Velnias dar nenori tikėti, bet nieko daugiau nemato, reikia pati-
kėti. Karalaitė užveda ir šiokias kalbas, ir tokias — nori išklausti, kur
velnio jėga, bet vis nieko. Pagaliau ,sako:
— Klausyk, aš girdėjau, kad tu savo jėgą nešiojiesi užantyje. Ir
jei kas tavo jėgą iš ten išvogtų, tai galas tau. Ar tiesa? Ar taip
ir yra?
— Ne, ne, — atsako velnias,—mano jėga ne užanty, o kauluose.
O mano kaulus tik lokys gali sulaužyti, daugiau niekas.
— Lokeli, šen! —sušuko skruzdėlė kampe. Akies mirksniu ji pasi-
vertė į lokį ir sudraskė velnią.
— Ar aš nesakiau, kad mums pasiseks, — kvailutis sako savo
pačiai. — Bet dar turim vieną darbą nuveikti. Pasiversiu skruzdėle,
įlįsiu pas tavo tėvą ir pasiimsiu savo kapšiuką. Jis man priklauso,
tai kuriem galam palikti tavo tėvui?
Taip ir padarė. Dabar kvailutis pasiėmė pačią, parėjo pas savo
tėvą, papasakojo įam, ką pergyveno, kaip vedė, o paskui, kapšą pa-
lamdęs, sako nykštukams:
— Kad man būtų graži pilis ir tiek pinigų, jog visam amžiui
užtektų!
Taip ir pasidarė. Nykštukai dingo, o kvailutis su savo pačia lai-
mingai gyveno.
Vienas tėvas turėjo tris sunūs — du gudrius, trečią kvailą. Tėvas sunkiai manėsi, reikėjo siųsti sūnus uždarbio ieškoti. Davė kiekvienam po tošinukę su paviržiu, ir jie išėjo. Ėjo, ėjo, kol užsimanė pietų. Protingieji broliai sako:

Gairės: , , ,

Kitados labai seniai gyveno žiaurus šachas. Jisai turėjo dukterį, vardu Chusnoboda. Ji buvo neapsakomai graži. Pavadintum ją mėnuliu, bet ji turi veidą, pavadintum saule, bet ji turi akis. Prie spindinčio jos grožio netgi mėnulio pilnatis nublukdavo
Iš daugelio šalių traukdavo pas ją piršliai. Bet šachas neleido savo dukters už vyro.
Chusnobodos motina buvo iš vargingos šeimos. Šachas dažnai prikaišiodavo jai:
— Dabar tu esi šacho žmona, sočiai valgai, brangiais drabužiais vilki. O jeigu būtum ištekėjusi už vargetos, tai begraužtum
sau molį, užuot duoną valgiusi.
Chusnobodos motina verkdavo, o Chusnoboda, žiūrėdama į ją, kalbėdavo:
— Neleisk manęs už šacho — leisk verčiau už varguolio!
Jeigu laimė man lemta, aš pati padarysiu vyrą šachu, pasodinsiu j sostą vietoje tėvo. Tuomet ir mudviem, ir visiems vargšams gyventi bus lengviau.
Kartą, besėdint šachui soste, atskrido varnas, nutūpė į medj
priešais langą ir ėmė krankti:
— Kr-r-ran! Kr-r-ran! Kr-r-ran!
Šachas sušaukė keturis šimtus patarėjų ir paklausė:
— Ei, patarėjai, ką krankia šis varnas?
— Nežinome, — atsakė patarėjas. — Jis — varnas, o mes — žmonės.
— Budeliai! — šūktelėjo įniršęs šachas.
Kaip grėsmingi juodi paukščiai stojo priešais šachą keturiolika budelių su išgaląstais kalavijais.
— Kam atėjo mirties valanda? Kol šviesa išblaškys šešėlį, mes jam galvą nurisime!
— Išveskite visus patarėjus ir nukapokite jiems galvas! — įsakė šachas.
Chusnoboda šoko prie tėvo:
— Tėve, ar paliksi juos gyvus, jeigu aš atsakysiu į tavo klausimą?
— Jeigu atsakysi, dovanosiu jiems, — tarė šachas.
— Varno krankimas reiškia štai ką: ,,Laimę vyrui suteikia žmona, ir nelaimę — taip pat žmona.”
Šachas taip įtūžo, jog kiekvienas plaukelis ant jo galvos ėmė dygiu dygėti.
— O tu, begėde! Vadinasi, visa mano laimė dėl tavo motinos, beturčio dukters?
Ir šachas įsakė įmesti Chusnobodą į kalėjimą, o patarėjus paleisti.
Praėjo kiek laiko. Kartą bemedžiodamas šachas prijojo upę.
O paupy jisai išvydo žilabarzdį senį, kuris graibė iš upės akmenėlius, kažin ką rašinėjo ant jų ir vėl svaidė į vandenį.
— Ei, seni, ką tu veiki? — paklausė šachas.
— Aš plikšis, varguolis. Negi drįsiu kalbėti su šachu?
— Atsakyk, o jei ne, tai sukaposiu tave! — subliuvo šachas.
— Aš žmonių likimą spėju, — atsakė senis.
— O kas ištiks nenuolankiąją mano dukterį? — paklausė šachas.
Senis ištiesė ranką ir ištraukė iš upės saują akmenų:
— Šachri-Džardžono valstybėje gyvena karžygis, vargingo piemens sūnus. Štai už šito piemens sūnaus ir ištekės tavo
duktė.
Pajuodo Šachas iš įtūžimo.
— Kiek dienų reikia keliauti ligi tos šalies? — paklausė jis.
— Jeigu geru žirgu, tai aštuoniolika mėnesių teks joti.
Grįžo šachas namo ir tris dienas mąstė: „Ką daryti, kad duktė netektų prastam piemeniui?” Ir nutarė numarinti ją kalėjime
badu.
Vyresnysis viziris sužinojo apie jo kėslus. Jam pagailo merginos. Naktį jis išvedė ją iš kalėjimo ir parsivedė namo. Paskui
pasikvietė dailidę, davė jam pinigų ir liepė padirbdinti skrynią, ir tokią, kad nei vėjas neužpūstų, nei vanduo neužlašėtų. Kai
skrynia buvo baigta, viziris tarė:
— Na, Chusnobodą, lipk į skrynią. Duosiu tau valgio keturioms dešimtims dienų ir paplukdysiu skrynią upe. Jei tau lemta
yra gyventi, tai tu liksi gyva. Verčiau ganyti stepėse avis, negu žūti kalėjime.
— Gerai, — sutiko mergina ir įlipo į skrynią.
Vidurnaktį viziris paleido skrynią į upę.
Skrynia plaukė upe tris mėnesius, o merginai vienai dienai paskirto valgio užtekdavo keturioms dienoms, ir taip jinai gyveno.
Ketvirtą mėnesį nunešė upė skrynią į Kara-šacho šalį.
Kaip tik tuo metu įsakė Kara-šachas atnešti jam į rūmus žabų.
— Aš eisiu! — pasisiūlė vienas senis. — Mano namai pilni vaikų, o valgyti nėra kas. Jeigu jūs man ką nors duosite už mano
triūsą, tai mes su vaikaičiais privalgysime ligi soties!
Su kirviu rankose, su virve per juosmenį ištraukė senis į stepę.
Surinko ryšulį šakų ir buvo bekiūtinąs atgal. Bet tuo tarpu jis užsimanė gerti.
„Nagi, nueisiu prie upės, atsigersiu”, — pamanė senis. Atėjo prie upės ir mato — pakraščiu beplaukianti skrynia.
Senis nusimetė drabužius, šoko į vandenį ir ištraukė skrynią ant krašto. Ėmė jis apžiūrinėti skrynią iš visų pusių, o atidaryti
niekaip negali. Tuomet senis prakirto kirviu skylę skrynioje, pažvelgė pro tą skylę ir išvydo nepaprasto grožio merginą.
„Tai veikiausiai bus pirklio duktė, — pamanė senis. — Keliavo, tur būt, su tėvu laivu. O brangus laivas paskendo. Tik ši
skrynia, tur būt, ir bus beišlikusi!”
— Ei, mergele, ar tebesi gyva, ar mirusi? — šūktelėjo senis.
— Gyva! — atsiliepė Chusnoboda iš skrynios.
Senis pagalvojo: „Jeigu nuvesiu Kara-šachui merginą — gal būt, jis gausiai man atlygins.”
Taip jis ir padarė.
Kai, skrynią prakirtus, Kara-šachas išvydo Chusnoboda, jis tuojau pat tarė:
— Tu būsi mano žmona!
Chusnoboda pravirko.
„Aš pasižadėjau tekėti už neturtingo žmogaus, — mąstė ji. — Ką gi man bedaryti?”
O Kara-šachas įsakė keturioms dešimtims merginų sergėti Chusnobodą — akių nuo jos nenuleisti.
Už sodo tekėjo upė.
— Eime, merginos, maudytis! — pavadino kartą Chusnobodą ir nuėjo prie upės.
Tik įbrido jinai į vandenį, ir staiga iš gelmės išnėrė baisinga žuvis ir prarijo ją. Paskui pliaukštelėjo didžiule uodega ir
nuplaukė.
Merginos tekinos nudūmė pas Kara-šachą, papasakojo jam įvykį.
Kara-šachas šoko ant jų, sviedė žemėn vainiką ir auksinį
diržą. Įsakė visiems savo sargybiniams ieškoti Chusnobodos.
O dabar pasiklausykite apie Šachri-Džardžono šalį.
Ten paupyje ganė bandą jaunas piemuo. Netoliese žvejai užmetė savo tinklus.
Piemuo pasiskundė žvejams:
— Mano tėvas pasiligojo ir nepajėgia nueiti į miestą nusipirkti duonos. Nueičiau aš pats, bet nėra kaip bandą palikti.
Duokite man kokią nors žuvį tėvui pavalgydinti.
— Gerai, visa, ką mes dabar sugausime, teks tavo daliai — tarė žvejai ir ištraukė tinklą.
Žiūri — į tinklą pakliuvusi baisinga žuvis.
— Pasiimk ją, piemenie!
Piemuo neįstengė pakelti žuvies — tokia ji buvo didelė. Jis įkinkė penkis jaučius ir šiaip taip parsitempė baisingąją žuvį
namo. Palikęs ją tėvui, pats nuskubėjo prie bandos.
Senis perskrodė žuvį, žiūri — ten begulinti mergina. Pridėjo ranką prie jos širdies — plasta. Tuomet jis įvarvino į burną
keletą lašelių vandens.
Mergina atsipeikėjo, atsikėlė ir žemai nusilenkė seniui.
— Tėvuk, aš labai alkana, duokit man ko nors užvalgyti, — paprašė ji.
Senis, paspirginęs gabalą žuvies, davė jai užsikąsti.
— Kuo jūs verčiatės, tėvuk? — paklausė mergina.
— Buvau piemeniu. Dabar pasenau, ir mano sūnus vietoje manęs gano bandą.
Mergina apsidžiaugė.
— Pagaliau įvyko mano troškimas! — šūktelėjo jinai. — Jeigu norite, aš išteku už jūsų sūnaus!
— Neturime pinigų vestuvėms, — pasipriešino senis.
— Jeigu aš teku savo valia, tai mums nereikia vestuvių puotos, — tarė mergina.
Ir senis sutuokė savo sūnų piemenį su Chusnoboda.
Kitą dieną po vestuvių susikišo Chusnoboda kasas po skarele, priėjo prie puodo, kuriame buvo verdama valgyti. Žiūri — puodo pakraščiai tokie apskretę, jog nebegalima į jį rankos beįkišti.
Kiti indai taip pat nebuvo švaresni. Chusnoboda viską išplovė, išgramdė, iššluostė. Senis, žiūrėdamas į ją, negalėjo atsidžiaugti.
Atsikėlė jis ir priėjo prie marčios.
— Ei, martele! — tarė jis. — Aš senas ir nebegaliu prižiūrėti namų. O sūnus išeina auštant ir grįžta sutemus. Žiūriu aš į tave,
kokia tu darbšti, ir noriu tau padėti. Sakyk, dukrele, ką man daryti?
Chusnoboda atsegė dešiniosios ausies auskarą ir padavė senukui:
— Neškite į prekyvietę. Kai paklaus, kiek kainuoja, pasakykite: „Kiek duosite, tiek.” Kiek duos, tiek ir paimkite.
Senis pasiėmė auskarą, nusinešė į prekyvietę. Kaip tik tą dieną pirkliai supirkinėjo prekes. Priėjo vienas, žiūri — senis
beturįs neregėto gražumo auskarą.
— Kiek kainuoja, tėvuk? — pasiteiravo pirklys.
— Kiek duosite, tiek, pagal sąžinę.
Pirklys pripylė skrynutę aukso ir padavė seniui.
— Ar pakanka jums, ar per maža?
— Aš gi sakiau — kiek duosite, tiek, pagal sąžinę, ir baigtas kriukis.
Pirklys pridėjo dar maišiuką aukso.
— Gabenkitės namo! — tarė jis ir dar priedo davė asilą.
Senis perpyko: „Jis iš manęs juokiasi! Tyčia paimsiu visą auksą — ir tiek jis beregės mane!” Bakstelėjo senis lazdele asilui
į sprandą ir nujojo.
O pirklys mąstė: „Na, jeigu dar vienas toks auskaras pasitaikytų, aš parduočiau juos savo šachui už muitus bei mokesčius
iš septynių pasaulio šalių.”
Namie senis atidavė auksą marčiai.
Kitą savaitę Chusnobodą išsiėmė auskarą iš kairiosios ausies ir vėl pasiuntė senį parduoti.
Vėl nugūrino jis į prekyvietę. Tas pats pirklys išvydo auskarą ir paklausė:
— Kiek nori, tėvuk?
— Aš tau neparduosiu! — atsakė senis. — Tu mane išjuokei.
— Eime su manimi! — tarė pirklys ir nusivedė senį namo.
Jis davė seniui dvi skrynutes aukso; apvilko jį atlasiniu palaidiniu ir padovanojo dar du asilus.
— Tėvuk, kur jūsų namai? — paklausė pirklys.
„Jeigu pasakysiu — jis atims visą auksą”, — pamanė senis.
— Neturiu namų, — atsakė jis.
Senukas atidavė marčiai ir šituos pinigus.
Chusnobodą paslėpė auksą ir tarė vyrui bei uošviui:
— Atveskite dvidešimt meistrų, statydinsime miestą.
Jiedu atvedė meistrus.
— Atsiveskite savo šeimas, — įsakė Chusnoboda meistrams..
Tie atsivedė.
Chusnobodai įsakius, meistrai ėmė statyti didžiulę sieną.
Kasdien visiems duodavo duonos, pinigų, karšto viralo. Visus statytojus gerai aprengė. Išgirdo apie tai žmonės ir iš visų šalių ėmė plaukti pas Chusnoboda. Ji visus priimdavo, apvilkdavo, girdydavo ir penėdavo.
Pravažiuoją keleiviai klausdavo:
— Kas čia stato sieną?
— Piemuo ir jo žmona, — atsakydavo meistrai. — Jeigu jūs darbo ieškote, ateikite. Čia gerai moka, girdo ir maitina.
Per keliolika dienų pas Chusnoboda susirinko žmonių iš penkių tūkstančių namų. Per tris mėnesius aptvėrė lygumą siena
tokio ilgio bei pločio, kaip dešimties dienų kelias. Dvylikoje vietų pastatė vartus. Prie kiekvienų vartų prikalė Chusnobodos atvaizdą ir parašė po juo: „Ši valstybė vadinasi Chusnoboda. Kam reikia duonos, viralo — ateikite ir dirbkite.”
Per metus čia susirinko septyniasdešimt penki tūkstančiai šeimų.
Kiekvienai šeimai Chusnoboda pastatydino namus su terasa bei sandėliu. Prie kiekvienų miesto sienos vartų ji pastatė po
dvidešimt penkis sargybinius ir įsakė jiems:
— Atveskite pas mane kiekvieną, kas pažvelgs į mano atvaizdą.
Išgirdo apie naująjį miestą šalies šachas Šachri-Džardžonas ir įtūžo:
— Kas nenori pripažinti mano, šacho, valdžios? Kas stato miestą mano žemėje? Nebenešios tas galvos ant pečių!
Šachas leidosi į Chusnobodos miestą ir prie vartų išvydo sargybą.
— Kas pastatė šį miestą? — paklausė šachas.
— Ta, kuri atvaizduota šiame paveiksle, — atsakė sargybiniai. — Kai mes jums tarnavome, blogai maitinote mus pačius,
o mūsų šeimoms ir visai nieko nedavėte. O valdovė Chusnobodą gerai maitina ir mus, ir mūsų žmonas, ir vaikus. Ji mums nepašykšti duonos, o mūsų vaikus moko. Daugelis jau išmoko įvairių amatų.
Žvilgtelėjo šachas į atvaizdą ir įsimylėjo gražuolę Chusnobodą. Įžengė jis į miestą, priėjo prie rūmų.
Chusnobodą įsakė įleisti šachą.
— Ko atvykai? — paklausė jinai.
— Aš atėjau nubausti tų, kas man nežinant šeimininkauja mano šalyje. — Ir šachas išsitraukė iš makščių kalaviją.
Bet tuojau subėgo tarnai, pastvėrė šachą, surakino jo rankas ir kojas ir įmetė į kalėjimą.
Sužinoję, kad šachas kalėjime, žmonės džiūgavo:
„Na ir gerai! Tegu šachas sėdi kalėjime. O šacho valdžią mes perduosime Chusnobodai.”
Nuėjo pas Chusnobodą liaudies pasiuntiniai ir išprašė tapti Šachri-Džardžono šalies valdove.
Kartą Chusnobodą pasikvietė vyresnįjį savo vizirį:
— Suskaičiuokite mūsų kariuomenę!
Viziris suskaičiavo. Būta septynių šimtų tūkstančių raitelių ir pėstininkų.
— Paruoškite juos žygiui! — įsakė Chusnobodą.
Keturiasdešimt dienų kariuomenė ruošėsi į kelionę. Paskui Chusnobodą ir jos vyras piemuo ištraukė su kariuomene savo
tėvo miesto link.
Iš stepės į stepę, nuo ežero prie ežero linksmai žygiavo kariuomenė.
Tegu ji sau žygiuoja, o jūs pasiklausykite apie piktąjį Chusnobodos tėvą. Kartą jis sapnavo, tarytum atskridęs erelis, pakėlęs
jį, sustojęs aukštai tarp dangaus ir žemės, ir taręs: „Tu netrukus būsi mano vergas!”
Tuo tarpu šachas riktelėjo ir atsibudo.
Rytą jis sušaukė keturis šimtus patarėjų ir keturiasdešimt keturis vizirius ir įsakė jiems išaiškinti jo sapną. Visi tylėjo.
Šachas prigrasė:
— Jeigu neišaiškinsite mano sapno — nė vieno iš jūsų nepaliksiu gyvo!
Pakilo iš vietos vyresnysis viziris — tasai, kuris kitados buvo išgelbėjęs Chusnobodą nuo mirties kalėjime.
— Jeigu nenužudysi manęs — pasakysiu, ką reiškia tavo sapnas.
— Sakyk!
— Pasičiupęs tave erelis veikiausiai bus priešas. Jis užkariaus mūsų šalį ir pagrobs tave į nelaisvę.
— Oi tu, melagi! — suriko šachas. — Tu kalbi taip, norėdamas prislėgti mano širdį ir prigąsdinti mane. Aš patupdysiu tave
į kalėjimą!
Ir šachas įsakė įmesti vyresnįjį vizirį į kalėjimą.
Bet nuo to laiko šachas nebemiegojo naktimis ir blaškėsi iš baimės savo menėse, kaip sužeistas šernas melduose. Po savaitės
atėjo pasiuntinys.
— Šachri-Džardžono šachas eina tavęs nugalėti su kariuomene, — tarė pasiuntinys. — Greičiau išeik pasitikti nusilenkdamas, ramiai sunėręs rankas ant krūtinės. Jei atiduosi savo sostą — gerai, o jei neatiduosi — pamatysi, kas bus! O štai tau sveikinimas iš mūsų valdovo! — Ir pasiuntinys trenkė šachui kumščiu į galvą.
Šachas iš baimės pasislėpė už sosto atlošos.
Paskui, pasiuntiniui išvykus, šachas tarė viziriams:
— Jeigu Šachri-Džardžono šacho tokie pasiuntiniai, tai kokie jo kariai? Ką mums daryti, viziriai?
— Mes negalime nieko patarti, — atsakė jie. — Ką besakytume — tu mus vis tiek bausi mirtim. Išleisk iš kalėjimo vyresnįjį
vizirį. Su dovanomis bei vaišėmis jis nueis pas Šachri-Džardžono šachą. O kas toliau bus — regėsime.
Šachas įsakė išleisti vyresnįjį vizirį iš kalėjimo. Davė jam aukso bei brangių dovanų ir tarė:
— Eik pas Šachri-Džardžono šachą, įduok jam linkėjimų.
Jeigu pasakys geruoju, kad reikalingas mano miestas, atiduok miestą. Ligi šiol galvą gelia, nebeatlaikysiu kito tokio smūgio.
Vyresnysis viziris nusijuokė:
— Kai išaiškinau tau sapną, tai tu padūkai! O kieno būta tiesos? Šachri-Džardžono šachas ateis, pririš tave kumelei prie
uodegos, nuvarys ją į negyvenamą stepę — ir tu niekingai nusibaigsi!
Šachas nunarino galvą tarytum asilas, įklimpęs į liūną.
Vyresnysis viziris pasiėmė dovanų bei visokių gėrybių ir iškeliavo.
Už miesto jis parašė laišką Šachri-Džardžono šachui, pats pasirašė ir pasiuntė pasiuntinį.
Chusnoboda gavo laišką, liepė pašaukti pas ją vyresnįjį vizirį.
Vyresnysis viziris įėjo, žemai nusilenkė ir atsisėdo. Apsidairė aplinkui, žiūri — priešais jį besėdįs soste jaunas piemuo. Aplinkui bestovį, sunėrę rankas, keturiasdešimt sargybinių. O greta sosto besėdįs kažin kas su šydu ant veido.
— O vyresnysis viziri, — prabilo žmogus, uždengtas šydu, — kaip tu nepabūgai vienas ateiti į mūsų stovyklą? Juk tu beginklis.
— O kas bus, jeigu aš tave nužudysiu?
Vyresnysis viziris iš balso pažino Chusnobodą.
— Kas gi bijos to, kurį jis pats nuo mirties yra išgelbėjęs?
Tuomet Chusnobodą pakėlė nuo veido šydą ir priėjo prie vyresniojo vizirio:
— Širdingai dėkoju tau! Aš likau gyva ir pasiekiau, ko norėjau.
Tą pačią dieną Chusnobodą su kariuomene įžygiavo į miestą.
Emė ieškoti šacho, bet taip ir nesurado. Iš baimės jis tą pačią dieną paspruko, ir daugiau niekas jo neberegėjo.
Emė jaunasis piemuo ir Chusnobodą valdyti šalį. Paleido iš kalėjimo nekaltus kalinius, apdovanojo paleistuosius ir daugelį
paskyrė miestų valdytojais.
Taip įvyko jų troškimai.

Kitados labai seniai gyveno žiaurus šachas. Jisai turėjo dukterį, vardu Chusnoboda. Ji buvo neapsakomai graži. Pavadintum ją mėnuliu, bet ji turi veidą, pavadintum saule, bet ji turi akis. Prie spindinčio jos grožio netgi mėnulio pilnatis nublukdavo

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

KAZIJAS1 IR SAMDINYS
Ar buvo taip, ar nebuvo, tik žmonės šneka, kad kažin kada,
labai seniai, netoli Zaamino gyvenęs jaunas samdinys. Jis darba-
vęsis pas turtingą ir vaidingą bajų. Bajus kabinėdavosi prie jo
dėl kiekvieno menkniekio ir plūsdavo paskutiniais žodžiais.
Galų gale samdiniui įkyrėjo būti ujamam, ir jis išėjo iš bajaus.
Bet už darbą bajus jam nesumokėjo.
Tuomet samdinys nusprendė paskųsti bajų Zaamino kazijuL
Nuėjo pas jį į namus.
— Ko tu, ar skųstis? — klausia kazijas.
— Skųstis, — atsako samdinys. — Bet mano byla, garbin-
giausias kazijau, tokia, jog papasakosiu ją tik jums vienam.
Kazijas iš karto suuodė, kad čia bus galima ką nors nusi-
glemžti, ir liepė visiems išeiti iš kambario.
— Na, dabar pasakok.
— Garbingiausias kazijau, — tarė samdinys, — kiaurus me-
tus dirbau pas bajų ir dabar išėjau, o jis man algos už darbą
nemoka. Labai prašau jus, priverskite jį sumokėti!
— Kiek tau skolingas bajus?
— Už metus darbo — šešis šimtus sidabrinių. Bajus man nė
varioko dar nėra davęs!
Kazijas paklausė:
— O kiek aš gausiu, jei sutvarkysiu šį reikalą?
— Aš vargšas žmogus, — atsakė samdinys, — bet jums,
garbingiausiasis kazijau, ir dviejų šimtų sidabrinių nepašykš-
tėsiu!
— Gerai, pagalvosime, — tarė kazijas. — Ateik čionai rytoj.
Kitą dieną bajus sužinojo, kad jo samdinys buvo nuėjęs
skųstis, ir iš ryto atlėkė pas kaziją.
— Garbingiausiasis, — tarė bajus, — sako, kad buvusis
mano samdinys įgrįstas jums su įvairiais skundais. Neklausykite
jo, gerbiamasis kazijau. Išmeskit už pakarpos šitą dykinėtoją! . .
— Aš pats žinau, ko man klausyti ir ką daryti! — nutraukė
jo žodžius kazijas. — Verčiau sakyk, kiek man duosi, jeigu bylą
spręsiu tavo naudai?
— Šimtą sidabrinių!
— Maža!
— Du šimtus! . .
Nesuskubo kazijas ištarti, kad ir dviejų šimtų maža, tik staiga
j namus įžengė samdinys.
Kazijas pamanė: „Bajus turi pinigų, o samdinys dar neturi.
Gal iš bajaus man bus lengviau gauti du šimtus sidabrinių.”
Ir jis suriko ant samdinio:
— Šmeižike ir vagie, nešdinkis man iš akių! Kaip tu drįsai
mane apgauti? Juk aš tave už tai kalėjime supūdysiu!
Samdinys pažvelgė į kaziją, pažvelgė į bajų ir iš karto
suvokė: „Tur būt, bajus pažadėjo kazijui duoti daugiau už mane!
Nagi palaukit, aš pamokysiu judu!”
Vos bajus nusigręžė, samdinys pamerkė kazijui ir plačiai
išskėtė rankas, tarytum stengdamasis apglėbti kažin kokį didelį
daiktą.
Kazijui suplakė širdis: „Kad tik neprašaučiau! — pamanė
jis. — Bajus godus, dar ir mane apmaus. O samdinys, atrodo,
žada duoti daugiau negu du šimtus sidabrinių pinigų. Žiūrėk,
kaip plačiai rankas išskėtė!”
Kazijas dirstelėjo vogčiomis į samdinį, o tas vėl rankas skečia
dar plačiau ir vėl mirkčioja. Kazijui iš godumo net barzda sukre-
tėjo. Jis atsigręžė į bajų ir sušuko:
— Dabar žinau, kas kaltas, kas teisus! Tau nepasiseks manęs
apgauti! Tuojau pat, neatsikeldamas iš šios vietos, paklok visus
šešis šimtus sidabrinių!
— Kaipgi taip, garbingiausiasis kazijau? — įsižeidė bajus.
— Tegu krinta prakeikimas ant tavo galvos! — sušuko kazi-
jas.— Tu dar su manimi ginčysies? Ar nori į kalėjimą pakliūti?
Išsigandęs bajus tuojau pat atskaičiavo samdiniui pinigus ir,
nesitverdamas pykčiu, išmovė iš kazijo namų.
O samdinys įsikišo pinigus, nusilenkė ir tarė:
— Palaukit truputį — tuojau grįšiu.
Ir taip pat išėjo.
Sėdi kazijas, trina rankas ir svarsto: „Kokia čia dovana, jeigu
ją tik abiem rankomis tegalima apimti? Tur būt, priedui prie
sidabrinių samdinys man dar ir aviną atvarys. Ne, avinas per
mažas! Tur būt, patį kupranugarį!”
Nekantraudamas nenusėdi kazijas vietoje. Prišoko jis prie
durų, pasižiūrėjo, ar neateina samdinys, ir vėl atsisėdo. Paskui
vėl.prilėkė, žvilgtelėjo į gatvę ir vėl grįžo. Ir vis niekaip negali
nusiraminti.
Tegu kazijas tuo tarpu laksto šen bei ten, o jūs pasiklausykite
apie samdinį.
Samdinys iš kazijo nudrožė tiesiog namo ir paslėpė visus
pinigus kuo giliausiai. Paskui nutraukė į prekyvietę prie arbūzų,
išsirinko visų didžiausią ir nupirko jį už penkiakapeikį. Vargais
negalais apglėbęs arbūzą abiem rankom, samdinys grįžo į kazijo
namus. Šiaip taip prasispraudęs pro duris, jisai įsigrūdo į
kambarį.
„Tai vargšas!—džiaugsmingai pamanė kazijas. — Jis man
dar ir arbūzą atvilko! O pati dovana, tur būt, tokia didelė, jog ją
kieme bus palikęs.”
Samdinys padėjo arbūzą ant aslos ir nuritino jį kazijui.
Kazijas leipte nuleipo iš smagumo:
— Aš matau, kad tu geras žmogus: net arbūzo nepatingėjai
gauti!
— O kaipgi kitaip, garbingiausias kazijau! — stebėjosi sam-
dinys-. — Jeigu pažadėjau, savo žodį visuomet tesiu!
Tuo tarpu kazijui suspaudė širdį bloga nuojauta. Bet samdinys
jau perpiovė arbūzą pusiau, pasistūmė vieną arbūzo pusę sau,
antrą — kazijui ir ėmė raginti:
— Vaišinkitės, garbingiausiasis kazijau, valgykite į sveikatą!
Ką beveiksi — įniko kazijas arbūzą tašyti. Ir vis į duris
žvilgčioja.
Prisikirto kazijas su samdiniu lig soties. Samdinys tarė:
— Arbūzą jūs suvalgėte, gerbiamasis kazijau. O dabar leis-
kite man išeiti.
—■ Ką tu sakai? — susijaudino kazijas. — Pakaks gaišti, nešk
greičiau, ką žadėjai!
— Nesijuokit iš manęs, garbingiausiasis! Apie ką dar
kalbate?
— Kaip apie ką? O ką tu man tada rodei, tokį didelį, jog
abiem rankomis neapimsi? Duok šen tą daiktą.
— Oi, garbingiausiasis kazijau, tai juk ir buvo arbūzas!
Patys matėte, koks didžiulis! Kol atvilkau, visai nusiplūkiau. Jūs
mano dovaną priėmėte? Priėmėte. Suvalgėte? Suvalgėte. Tai ko
, gi dar benorite?
Įtūžęs kazijas suriko:
— Nešdinkis iš čia! Šalin man iš akių!
Samdinys išėjo.
O kazijas net susirgo iš pykčio.

Ar buvo taip, ar nebuvo, tik žmonės šneka, kad kažin kada, labai seniai, netoli Zaamino gyvenęs jaunas samdinys. Jis darbavęsis pas turtingą ir vaidingą bajų. Bajus kabinėdavosi prie jo dėl kiekvieno menkniekio ir plūsdavo paskutiniais Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

LAKŠTINGALA SKARDŽIABALSE
Seniai, labai seniai gyveno vienas žiaurus šachas. Ilgai jis
engė ir kankino liaudį, savo valdiniams išlupdavo iš burnos
paskutinį duonos kąsnį, smaugė vargšus rinkliavomis bei mokes-
čiais. Šitaip jisai prisirinko tiek aukso, sidabro ir brangakmenių,
jog nebežinojo, kur visa tai bedėti.
Kartą sušaukė šachas geriausius meistrus ir įsakė:
— Padarykite man platano kamieną iš rubino, šakas — iš
chrizolito, lapus — iš smaragdo, o vaisius — iš perlų. O lapija
turi būti tokia tanki, kad pro ją neprasiskverbtų nė vienas saulės
spindulys.
Išgirdę šacho įsakymą, žmonės ėmė murmėti:
— Kol tokį medį padirbs, mums, tur būt, paskutinį kailį
nudirs!
Bet šachas su nepatenkintaisiais žiauriai susidorojo, ir po
septynerių metų platanas buvo padirbtas.
Šachas įsakė pastatyti savo lovą po brangiuoju medžiu ir ten
miegojo.
Vieną rytą šachas pajuto ant dešiniojo žando šilimą. Atsi-
merkė ir žiūri: pro smaragdinę lapiją begiedruojąs žydras dan-
gaus lopelis didumo sulig kapeika, ir pro jį saulės spindulys
plieskia jam ant žando.
Sudrebėjęs iš pykčio, šachas sušaukė savo dvariškius ir
suspigo:
— Kažkoks vagis pagrobė lapelį nuo mano platano! Kas
suras piktadarį — tą nuo galvos ligi kojų apibersiu auksu. O jeigu
niekas nesuras — visą miestą sudeginsiu ir pelenus vėjais
paleisiu!
Sėdįs šacho dešinėje viziris patarė:
— Pastatykite nakčiai sargybą iš keturiasdešimt karių. Jie
nusaugos vagį.
Šachas sutiko.
Naktį keturiasdešimt ginkluotų karių sustojo aplink plataną.
Bet atėjus vidunakčiui, visi, kur stovėjo, ten ir sumigo.
Atsibudo rytą šachas ir mato — plyšys smaragdinėje lapijoje
pasidaręs didumo jau sulig delnu.
Šachas įtūžo, kiekvienas plaukelis ant jo galvos ėmė dygiu
dygėti.
— Budeliai! — suriko jis.
Kaip grėsmingi juodi paukščiai keturiolika budelių su išga-
ląstais kalavijais sustojo priešais šachą ir prabilo:
— Kam atėjo mirties valanda? Kam kirsti galvą?
— Nužudyti va šituos! — įsakė šachas, rodydamas karius.
Tuomet įsiterpė viziris.
— Jeigu kiekvieną dieną nukirsdinsite po keturiasdešimt
galvų, — tarė jis, — mieste nebeliks žmonių. Įmeskite verčiau
šiuos karius į kalėjimą ir pastatykite kitą sargybą.
Karius nuvedė į kalėjimą.
O šachas turėjo tris sūnus.
Taigi vyresnysis sūnus sako šachui:
— Leiskite man šią naktį saugoti plataną. Aš pagausiu vagį
ir atvesiu pas jus.
Šachas sutiko.
Iš vakaro vyresnysis sūnus atsigulė po platanu saugoti, bet
vidunaktį užmigo.
Išaušus šachas atsibudo ir išvydo pro platano lapus žydrą
prošvaistę didumo jau sulig kepuraite. Tuojau pat nuteisė šachas
vyresnįjį sūnų mirti.
— Dabar aš saugosiu! — pasisiūlė vidutinis šacho sūnus. —
Jeigu nepagausiu vagies, nužudykit ir mane kartu su broliu!
Išėjo vidutinis sūnus saugoti platano ir taip pat užmigo.
Rytą šachas regi tarp lapų skylę — didumo jau sulig nemažu
paplotėliu.
Iš įtūžimo šachui kaip katei, užspringusiai lašiniais, iššoko
akys kaktoje.
— Budeliai! — suriko jis, — pas mane!
Bet tuojau pat jauniausiasis sūnus ėmė prašyti tėvą:
— Leiskite man pasiimti lanką ir strėlių. Aš eisiu saugoti
platano ir pašausiu vagį.
Šachas leido ir jauniausiajam sūnui.
Sutemus šachzadė1 pasiėmė lanką, įsidėjo strėlę, įtempė timpą
ir taip stovėjo pasiruošęs, žvalgydamasis čia į dešinę, čia į kairę.
Vėlyvą naktį buvo beapimąs jį miegas. Išsitraukė šachzadė iš
kišenės peilį, įsipiovė sau pirštą ir patrynė žaizdelę druska bei
pipirais. Skausmas išsyk miegus išvaikė.
Stovi šachzadė, laukia. Priešaušriu atskrido į plataną lakš-
tingala skardžiabalsė. Jos snapas iš rubino, kojos — chrizolito,
sparnai iš perlų bei koralų. Lakštingala skardžiabalsė nutūpė
ant platano šakos ir taip sučiulbo, jog žemė ir dangus nustėro,
josios balso sužavėti.
Nors ir kaip gaila buvo šachzadei šauti į tokią nuostabią
čiulbuonėlę, tačiau jis vis tiek paleido strėlę. Bet jo ranka sudre-
bėjo, ir strėlė tik išpešė plunksną iš paukštės sparno. O pati
lakštingala skardžiabalsė nuskrido.
Nuo strėlės švilpesio pakirdo šachas.
Priėjo prie jo šachzadė, laikydamas dešinėje rankoje lanką
ir strėles, o kairėje — perlų plunksną.
— Stai, tėve, — tarė jis, — aš nutykojau paukštę, kuri nešio-
davo brangiuosius lapus nuo mūsų platano. O pašauti neįsten-
giau — labai jau dailiai ji čiulbėjo. Tik vieną plunksną iš jos
sparno teišroviau.
Paėmė šachas į rankas plunksną ir išvydo, kad ji brangesnė
negu visi jo šalies septynerių metų mokesčiai.
Nudžiugo šachas ir įsakė išleisti iš kalėjimo vyresniuosius
sūnus bei karius. Tą pačią dieną jis paskelbė:
— Kas pagaus man šitą paukštę — tą pasodinsiu į savo
sostą, ir jisai valdys kartu su manimi kaip šachas. O jeigu niekas
nepagaus — visą miestą sudeginsiu ir su žeme sulyginsiu!
Vyresnieji šacho sūnūs pagarbiai sunėrė ant krūtinės rankas
ir tarė:
— Leisk mums padaryti šią paslaugą, tėve!
Šachas sutiko.
Abu sūnūs persirengė pirkliais ir išvyko iš miesto.
Praėjo trys dienos. Jaunesnysis šacho sūnus pamanė: „Nieko
nepadarys mano broliai! O šachas užsirūstinęs gali ir miestą
sudeginti! Reikia man joti.
Rytą nuėjo šachzadė pas tėvą:
— Tėve, sapnavau sapną, kuris pranašauja man sėkmę. Aš
surasiu nuostabiąją paukštę. Jeigu leisite’mane — josiu, jeigu
neįeisite — taip pat josiu.
Šachas labai nenorėjo išleisti jauniausiojo sūnaus, bet kiek
jis beatkalbinėjo, tas užsispyrė, ir tiek.
Nebuvo kas daryti — šachas išrengė į kelionę ir jauniausiąjį
sūnų.
Šachzadė jojo sparčiai ir per savaitę pasivijo savo brolius.
Leidosi toliau joti trise.
Jie jojo jojo ir prijojo tris kelius, einančius į tris puses. Prie
kiekvieno kelio stūkso akmuo. Ant vieno užrašyta: „Kas jos šiuo
keliu, grįš namo.” Ant antro: „Kas jos šiuo keliu — ištiks pa-
vojus.” Ant trečio: „Kas jos — nebegrįš.”
Vyresnysis sūnus išsirinko pirmąjį kelią, vidutinis išsirinko
pavojingąjį, o jaunesnysis — tą, kuriuo nebegrįžtama.
Broliai atsisveikino ir ištraukė į kelionę.
Vidutinis brolis nujojo truputį ir pagalvojo: „Pavojinga
kelionė — kad kas nors man neatsitiktų! Ar nevertėtų joti drauge
su vyresniuoju broliu?” Pasuko jis atgal ir netrukus pasivijo
vyresnįjį brolį. Leidosi kelionėn dviese.
Atjojo broliai į svetimą miestą. Atsisėdo jiedu saulės atokai-
toje, užsrėbė rūgštaus pieno, ėmė plaukus šukuotis ir vienas kitu
grožėtis. O iš savo rūmų balkono juodu pastebėjo šio miesto
šacho duktė.
„Ir ne gėda čia mano akivaizdoje šukuotis ir gražintis!” —
pamanė ji, supyko ir metė obuolio nuograužą į vyriausiąjį brolį,
ir taip mikliai, jog pataikė jam tiesiai į galvą. Vyriausias brolis
atsigręžė, žiūri — balkone besėdinti šacho duktė.
„Tur būt, ji mane įsimylėjo!” — tarė sau vyriausiasis sūnus
ir liko besėdįs su broliu priešais rūmus.
Vakare viena tarnaitė priėjo prie brolių:
— Ko judu čia sėdite? Kodėl nepasišalinate?
— Šacho duktė mane įsimylėjo, netgi numetė man obuolio
kąsniuką. . . Kaipgi aš pasišalinsiu? — tarė vyriausiasis brolis.
— Tučtuojau nešdinkitės iš čia, nes šachas perpyks ir nu-
kirsdins jums galvas! — pagąsdino tarnaitė.
Broliai nusigando ir pabėgo.
Apsigyveno jiedu mieste. Diena bėgo po dienos — broliai
praleido visa, ką jiems tėvas buvo kelionei įdavęs. Dirbti jiedu
nieko nemokėjo ir taip nuskurdo, jog teko miegoti prie svetimos
parduotuvės slenksčio. O pagaliau, kad visai nenumirtų badu,
broliai parsisamdė tarnais.
Vyriausiasis brolis nuėjo tarnu į smuklę — sriubos pilstyti,
o vidutinis — į kitą smuklę plovo šildyti. Ir nuo šios dienos ėmė
jie ugnį po puodais kurstyti.
Dabar pasiklausykite apie jauniausiąjį brolį.
Dieną naktį jojo jis nuo upės prie upės, nuo ežero prie ežero,
nuo dykumos prie dykumos. Suvalgė visas atsargas, tik sudžiū-
vęs paplotėlis jam beliko.
Pagaliau šachzadė prijojo vieną šaltinį. Prie jo augo ūksnin-
gas platanas.
Šachzadė pririšo žirgą prie platano, įkišo ranką į balno krepšį
ir išsitraukė paskutinį savo paplotėlį. Jis pamirkė jį vandenyje,
pasitiesė skepetaitę, sulaužė paplotėlį į gabalėlius. Jau buvo
bevalgąs, tik išvydo tolumoje dulkių debesį. Įsižiūrėjo ir mato —
atbėga prie jo kiek beįkabindama milžiniška beždžionė.
Jaunikaitis išsigando, įsilipo į medį. Beždžionė suėdė paplo-
tėlį, nusišluostė snukį ir, atkraginusi galvą, pašaukė šachzadę.
— Išlipk! —tarė ji žmogaus balsu.
Šachzadė pamanė: „Maža jai buvo paplotėlio, nori ir mane
suėsti.” Ir palypėjo aukščiau.
O beždžionė užšoko ant žemutinės šakos.
— Ei, žmogau, išlipk! — pašaukė ji. — Jeigu paukštis at-
skrenda į šią vietą — sparnus nusvyla, jeigu žmogus įžengia —
kojas nudega. .. Ko tu čia atjojai?
Nebuvo kas daryti — ir šachzadė išlipo iš medžio, papasakojo
beždžionei visa nuo pradžios ligi galo.
— Jeigu nesurasiu lakštingalos skardžiabalsės, tėvas visą
miestą sudegins ir su žeme sulygins, — liūdnai baigė jisai savo
pasakojimą.
— Sakoma: „Kas kartą pavalgydino, tam keturiasdešimt
kartų nusilenk”, — tarė beždžionė. — Verčiau būčiau neėdusi
tavo paplotėlio. Bet jeigu jau suėdžiau, teks tau atsidėkoti. Sėsk
ant žirgo. Jeigu mudviem pasiseks, rasime paukštę, išgelbėsime
gimtąjį tavo miestą.
Sėdo jiedu dviese ant žirgo ir leidosi į kelionę. Prijojo sodą,
aptvertą aukšta siena.
— Aš pasirausiu po žeme, — tarė beždžionė, — o tu lauk
manęs. Jeigu po penkių dienų neateisiu, grįžk tenai, iš kur
atjojęs. — Ir beždžionė ėmė kasti požeminį taką.
Šeštą dieną ji sugrįžo ir sako:
— Aš pasikasiau po pat narveliu, kur tupi lakštingala skar-
džiabalsė. Įeik į požeminį taką, nueik ligi angos. Palauk ten, kol
sumigs sargyba. Paskui pasiimk narvelį su paukšte ir nešk šen.
Tik, žiūrėk, nenudenk narvelio!
Šachzadė įžengė į požeminį taką, pasiekė angą ir ėmė laukti.
Sargybiniai — o jų buvo dešimt — netrukus sumigo kur be-
stovį. Šachzadė išėjo iš požemio ir paėmė narvelį su paukšte.
Tuojau jis užsimanė pažiūrėti, ar čia ta nuostabioji paukštė, kuri
atskrisdavo ant jo tėvo platano. Bet vos tik jis nudengė vieną iš
septynių užtiesalų, kuriais buvo apmuturiuotas narvelis, tuoj
lakštingala skardžiabalsė taip užgiedojo, jog šachzadė sustojo
tarytum užburtas, ir narvelis iškrito jam iš rankų.
Nubudo sargybiniai, pačiupo šachzadę ir nuvedė pas šachą.
Šachas įsakė budeliui:
— Nukirsk šiam vagiui abi rankas ligi alkūnių!
Bet tuomet užstojo viziris:
■— Palaukite, nežudykite jaunuolio. Sužinokime, kodėl jam
prireikė paukštės.
Šachzadė papasakojo visa kaip buvo nuo pradžios ligi galo.
Tuomet viziris tarė šachui:
— Jeigu mes žudysime dėl paukštės narsų jaunuolį, pasklis
apie mus nelemti gandai. Verčiau pasiųskite jį sunkių darbų atlikti.
Šachas sutiko.
■— Jok iš čia į tą pusę, kur saulė teka, — tarė jis jaunikai-
čiui. — Josi devynis mėnesius ir prijosi vieną miestą. To miesto
šachas turi dukterį, kuri miega aukso skrynioje. Jeigu atgabensi
man merginą, atiduosiu tau lakštingalą skardžiabalsę.
Grįžo šachzadė pas beždžionę, papasakojo, kas jam buvo
nutikę. Vėl sėdo dviese ant žirgo ir išvyko į tolimą kelionę.
Po devynių mėnesių jie prijojo didelį miestą. Sustojo netoli
miesto, paleido žirgą ganytis. O beždžionė vėl ėmėsi kasti pože-
minį taką.
Po devynių dienų ir devynių naktų ji baigė savo darbą ir
grįžo pas šachzadę.
— Prarausiau požeminį taką prie šacho dukters rūmų, —
tarė beždžionė. — Skaisčiaveidė gražuolė sėdi ten, apsupta ketu-
riasdešimt tarnaičių, ant aukso skrynios. Įsigeidusi miego, ji
atidaro viršų ir gulasi į šią skrynią. Tu pirma atidaryk jos
skrynią, pažiūrėk, ar gražuolė užsimerkusi, ar ne. Jeigu ji miega
atsimerkusi — pagrobk ją, o jeigu užsimerkusi — nekliudyk.
Šachzadė įėjo į požemį, nusigavo į rūmus, užlipo keturiasde-
šimt pakopų, praėjo keturiasdešimt kambarių, pažvelgė į ketu-
riasdešimt pirmąjį. Žiūri — bestovinti aukso skrynia, apsupta
keturiasdešimt tarnaičių, ir visos jos bemiegančios, sėdėdamos
savo vietose.
Šachzadė priėjo, atidarė skrynią. Žiūri — begulinti užsimer-
kusi mergina, spindinti grožiu nelyginant mėnulio pilnatis.
Šachzadė visai nebeteko galvos — tokia gražuolė buvo šacho
duktė! Užmiršo jis beždžionės pamokymus. Pasilenkė pabučiuoti
gražuolės į žandelį, rausvą tarytum raudonpusis obuoliukas.
Nuo karšto jo alsavimo prabudo mergina ir atsimerkė.
— Ei, žmogau, ko tu stovi ties manimi? — sušuko ji.
Tarnaitės nubudo, puolė prie šachzadės, surišo jam rankas ir
nuvedė pas šachą.
Įtūžęs šachas įsakė tuojau pat nužudyti belaisvį. Bet tuo tarpu
įsikišo viziris:
— O valdove, jeigu mes nužudysime šį jaunuolį, rytoj sužinos
apie tai visi nuo mažo ligi didelio, ir pasklis apie mus gėdingas
garsas. Verčiau pasiųskite šį jaunuolį sunkaus žygio atlikti.
Šachas sutiko ir sako:
— Girdėjau, kad už trisdešimt mėnesių kelio nuo čia esanti
Kulzamo jūra, o jūroje — Deimanto sala. Ten gyvenąs burti-
ninkas Orzakys. .. Jis turįs žirgą Kora Koldyrgočą. Tasai žirgas
mėnesio kelią nubėgąs akies mirksniu. Gauk man žirgą — ir ati-
duosiu tau dukterį.
Grįžo šachzadė pas beždžionę ir graudžiai pravirko. Jinai
ėmė jį guosti.
— Ė, šachzadė, nesielvartauk! Jeigu laimė lydės mus, gausiu
tau žirgą Kora Koldyrgočą.
Ir jiedu vėl leidosi į kelionę.
Jojo stepėmis, dykumomis bei kalnais ir pagaliau prijojo jūrą.
Šachzadė išvydo beribę jūrą ir nuliūdo.
— Neperplauksime per jūrą! — tarė jis beždžionei. — Žūsime
čionai.
Beždžionė ėmė drąsinti jaunikaitį:
— Kiekvieno darbo imkis drąsiai, nieko nebijodamas!
Ir ėmė ji kasti požeminį taką po jūra.
Po keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų beždžionė
baigė savo darbą ir grįžo.
— Išrausiau požeminį prakasą po priekinėmis žirgo kano-
pomis, — tarė ji. — Tu atsargiai iškišk galvą iš prakaso angos.
Žirgas sužvengs, burtininkas Orzakys atsikels iš lovos, ateis pas
žirgą, sušers jam ir vėl nueis gulti. Tuomet iškišk galvą. Žirgas
vėl sužvengs, ir vėl ateis burtininkas, sušers žirgui ir nueis.
O paskui tylutėliai išlipk ir, neleisdamas žirgui sužvengti, užka-
bink jam ant snukio šitą maišą su kišmišu ir pasakyk: ,,Ei, gerasis
žirge Kora Koldyrgočai, ligi kol tu būsi piktadario valdomas ir
kentėsi jo mušamas?” Ir mikliai čiupk žirgą. Balno, kamanų ir
pabalnio nepaisyk, jok kuo greičiausiai!
Gerai įsidėmėjęs beždžionės pamokymus, šachzadė įžengė
į požemį ir nuėjo jūros apačia pas žirgą. Pažvelgė iš prakaso,
žiūri — suskliaudė žirgas ausis, trypia vietoje.
Pastebėjęs svetimą, žirgas garsiai nusižvengė. Atėjo burti-
ninkas.
— Ko čia žvengi? — aprėkė jis žirgą. — Bene žmogaus
kvapą pajutai?
Ir, sudrožęs žirgui rimbu, burtininkas nuėjo atsigulti.
Vėl šachzadė iškišo galvą. Žirgas vėl sužvengė. Atėjo burti-
ninkas su rimbu rankoje ir ėmė plyšoti ant žirgo:
— O kad tu pastiptum! Žmogaus čia nė kvapo, o tu man
miegoti kliudai. Jeigu čia būtų žmogus — nors po žeme ar
danguje, — jis nepaspruktų nuo manęs.
Apčaižė burtininkas žirgą ir uždarė arklidę. Šachzadė mitriai
išlipo, užmetė Kora Koldyrgočui maišą su kišmišu ir tarė:
— Ei, mielas drauge, ligi kol tu būsi burtininko valdomas,
kentėsi” jo mušamas?
Šachzadė meiliai paglostė žirgą ir užšoko jam ant nugaros.
Apkabinęs žirgo kaklą, jis spyrė kulnais į šonus ir užsimerkė.
Žirgas krestelėjo karčius, jo šonuose išdygo sparnai, ir jis kaip
sakalas pakilo į padanges. Iš po kanopų žybtelėjo žaibas ir trenkė
burtininkui į kaktą. Nubudo burtininkas, išvydo žirgą tarp debesų.
— Palauk, žmogau! — šūktelėjo burtininkas ir leidosi paskui
žirgą.
Kora Koldyrgočas skrido jūros link. Burtininkas — iš paskos.
Jau jau visai buvo žirgą bepasivejąs. Štai ištiesė ranką prie
uodegos, bet tuo tarpįį šaunusis žirgas spyrė užpakalinėmis
kanopomis ir vožė burtininkui tiesiai į dantis. Burtininkas be
sąmonės murktelėjo Į vandenį ir nugrimzdo.
O žirgas vėl išlėkė į padangę.
Devynių mėnesių kelią žirgas nulėkė per devynias dienas
ir lengvai nusileido ant žemės. Šachzadė apsidairė aplinkui, ogi
žiūri — prie miesto sienos, kur gyveno gražuolė šacho duktė,
betupinti beždžionė ir riešutus begliaudanti.
— Na, ką dabar darysime? — paklausė beždžionė.
— Atiduosime žirgą — pasiimsim merginą, — atsakė šach-
zadė.
— Argi galima atiduoti Kora Koldyrgočą? Klausyk, ką aš
tau pasakysiu! Aš apsiversiu kūliais ir tapsiu žirgu. Tu nuvesi
šachui abu žirgus, ir jis išsirinks mane. Paskui pasiimsi merginą
ir nujosi paukštės.
Beždžionė trenkėsi kūliais, pasivertė žirgu, ir tokiu žirgu, jog
žirgas Kora Koldyrgočas palyginti su juo atrodė menkesnis už
asilą. Šachzadė apklojo abu žirgus gūniomis ir nuvedė prie rūmų.
Šachas išvydo du juodus žirgus, juodus ir dailius kaip kregždės.
— Pašauk šitą žmogų! — įsakė šachas viziriui. — Mums kaip-
syk tokie žirgai. Jei parduos, pirksime.
Viziris pašaukė šachzadę.
Šachas paklausė:
— Kiek kainuoja tavo žirgai?
— Už pinigus neparduosiu. Vieną pakeisiu į jūsų dukterį.
— Et, pusgalvis! Argi galima keisti merginą į žirgą?
Šachzadė priminė šachui pažadą atiduoti dukrą už Kora
Koldyrgočą.
— Ką mums daryti? — kreipėsi šachas į vizirį.
— Kaip tigras negrįžta savo pėdsakais, taip drąsuolis neatsi-
žada savo žodžio.
— Už vieną žirgą duosiu aukso, už antrą — dukterį. Parduok
man abu žirgus! —tarė šachas jaunikaičiui.
• — Vieną pakeisiu į jūsų dukterį, antru jūsų duktė jodinės
medžioti.
Šachas paliepė nudengti nuo žirgų gūnias ir paklausė vizirį:
— Kuris geresnis? Išrink!
Viziriui patiko Kora Koldyrgočas.
— O, neišmanėli vizire! Štai kur geras žirgas! — Šachas
parodė žirgą beždžionę ir išsirinko jį, nes šitas žirgas nepaliau-
damas žvengė.
Paskui šachas įsakė atvesti dukterį ir atidavė ją šachzadei
drauge su skrynia, kurioje ji miegodavo. Šachzadė tučtuojau
išvyko į kelionę.
Šachas jsakė nuvesti žirgą beždžionę į arklidę ir pririšti. Bet
žirgas kramtė žąslus, kandžiojo visus, kas prieidavo iš priekio,
spardė visus, kas prilįsdavo iš užpakalio, ir nieko neprisileido.
Šachas sunerimęs pakabino ant arklidės durų žmogaus galvos
didumo spyną, pastatė keturiasdešimt sargybinių ant arklidės
stogo ir pats atsigulė prie josios durų. Naktį žirgas vėl atvirto
beždžione. Jinai išlindo pro plyšį sienoje ir pabėgo.
Rytą šachas pažvelgė pro durų langelį ir mato — žirgo nė
pėdsakų nebelikę. Subruzdo šachas: kas daryti?
Viziris ėmė jį guosti:
— Kora Koldyrgočas buvo Orzakio žirgas. O burtininkas
valdo visas piktąsias ir gerąsias dvasias. Kiek šachų, norėdami
įsigyti šitą žirgą, galvų neteko! Dar gerai, kad burtininkas Orza-
kys teatsiėmė tik savo žirgą ir mūsų nekliudė. Nesigailėkite žirgo.
Be to, juk savo dukterį jūs išleidžiate už šacho, ir vienas žirgas
liko jai.
Dabar pasiklausykite apie šachzadę.
Jam prijojus sodą, kur gyveno lakštingala, beždžionė jau
tupėjo ten ir gliaudė sau riešutus.
— Ką dabar bedarysime? — paklausė beždžionė.
— Atiduosime merginą — paimsime lakštingalą švelniabal-
sę, — atsakė šachzadė.
— E, neišmanėli vaike! Argi galima atiduoti už paukštę tokią
merginą? Aš apsiversiu kūliais ir tapsiu mergina. Palyginti su
manimi, ši gražuolė bus prastesnė už devyniasdešimt metų
senutę. Tu nuvesi mudvi pas šachą, ir jis išsirinks mane.
— Ar ne geriau būtų palikus man merginą čionai ir nuvedus
tik tave?
— Ne, nereikia. Tegu pats išsirenka vieną mudviejų, kad
paskui nesigraudintų.
duonos kąsnį iš savo pavaldinių ir dirbdinasi brangų medį. Dėl
šio medžio jis užsimanys miestą sunaikinti. O šachas turi tris
sūnus. Jaunesnysis tarė: „Negerai, jei dėl medžio mano tėvas
sunaikins miestą, ir žmonės liks be pastogės. Aš parvešiu paukštę,
kuri nudaigoja medžio lapelius!” Tuomet pamaniau: „Jeigu jau-
nikaitis pasiruošęs atiduoti gyvybę už vargdienius žmones, tai
kaip aš galiu sėdėti soste ir būti laiminga?” Ir aš ieškojau tavęs,
kol suradau.
Šachzadė atsisveikino su peri, padėkojo jai ir išvyko į kelionę.
Prijojo tą vietą, kur buvo išsiskyręs su broliais.
Čia šachzadė sustabdė Kora Koldyrgočą ir susimąstė: „Kur
dabar broliai? Nagi, josiu, sužinosiu apie juos!” Jis paslėpė Kora
Koldyrgočą, merginą ir narvelį su paukšte, o pats pasuko į tą
kelią, kurį buvo išsirinkęs vyresnysis brolis.
Šachzadė prijojo miestą, ėmė joti iš gatvės į gatvę. Ir staiga
išvydo vyresnįjį savo brolį bekurstant ugnį po puodu.
— Ei, šeimininke, — pašaukė šachzadė, — tegu atneša man
viralo anas vaikinas, kuris kursto ugnį!
Seimininkas pripylė dubenį viralo, rėžė vyresniajam skambų
antausį ir tarė:
Na, nešk, tik atsargiau!
Vyresnysis brolis atnešė viralą, pastatė priešais šachzadę.
— Sėsk ir valgyk pats! — tarė šachzadė.
— Negalima, šeimininkas plūsis.
— Nesiplūs! Sėsk!
Pavalgius vyresniajam broliui, šachzadė paklausė jį:
— Iš kur tu? Kokios tu kilmės?
— Aš smuklės tarnas, čia ir gimęs.
— Neslėpk nuo manęs. Aš pažinau tave. Jei pasakysi teisybę,
nugabensiu tave pas tavo tėvą.
Vyresnysis brolis apsiverkė ir pasipasakojo nuo pradžios ligi
galo visa, kas jam buvo nutikę.
— O ar tu pažintum jauniausiąjį savo brolį, jeigu pamaty-
tum jį? — paklausė šachzadė.
— Pažinčiau.
— O kaip tu pažintum?
— Kartą berniukas būdamas susiruošiau joti į upę žirgo
pagirdyti, tai brolis prikibo prie manęs, rėkė: „Aš taip pat jo-
siu!” — ir įsitvėrė žirgo, o tasai spyrė jam, ir kairiajame petyje
liko kanopos žymė.
— Kodėl tu nepajudinai savo broliuko, nepasiautei su juo?
— Aš nemylėjau jo — todėl ir nepajudinau.
— Ar nepanaši tavo brolio žymė į šitą?
Šachzadė atsidengė kairįjį savo petį.
Vyresnysis brolis puolė jam po kojų ir gailiai gailiai pravirko.
Šachzadė pakėlė jį, nusivedė į prekyvietę, nupirko jam pado-
rius drabužius ir žirgą. Vyresnysis brolis išsigašijo, sėdo ant
žirgo, ir abu nujojo pas vidutinį brolį.
Vidutinis brolis gyveno pas savo šeimininką ne geriau už
vyresnįjį. Jis mito vien išėdomis.
Šachzadė jį susirado, aprengė ir išpuošė kaip ir vyresnįjį
brolį.
Ir visi trys išjojo į gimtąjį kraštą.
Vyresnieji broliai, išvydę, kokias dovanas gabena tėvui šach-
zadė, iš pavydo neteko ramybės ir užmiršo visa, ką gero jis jiems
buvo padaręs. Kartą naktį vyresnieji broliai ėmė tartis, kaip pra-
žudžius šachzadę.
O mergina nugirdo, kaip jie susikalbėjo.
Prijojo keliauninkai upę, sustojo paupyje nakvoti. Mergina
pasišaukė šachzadę ir tarė:
— Tavo broliai sumanė piktadarystę: nori tave šiąnakt
užmušti.
Užėjo naktis. Šachzadė truputį prigulė’, paskui atsikėlė, pri-
bėrė ant kilimo žemių, pridengė palaidiniu, o pats nuėjęs atsigulė
atokiau.
Rytui brėkštant, vyresnieji broliai atėjo prie kilimo, paėmė jį
už keturių kampų ir įmetė į upę.
— Dabar eime, surinksime visas dovanas ir iškelsime praš-
matnią puotą! — tarė jie.
Tuo tarpu jau ėmė švisti. Staiga broliai išgirdo vandenį
pliuškenant. Žvelgia — ogi jų brolis paupyje besiprausiąs.
Įširdo broliai, susimokę nušuoliavo į priekį ir sustojo prie
smėlio kalvelės. Čia jie užkasė aštrų pliką kalaviją, o patys iš
abiejų kalavijo pusių įsikasė iki juostos į smėlį.
Štai prijojo jaunesnysis brolis ir klausia:
— Kodėl judu įsikasę į smėlį?
— Kad neskaudėtų juosmens ir kojų, — atsakė vyresnysis
brolis. — Nušok nuo žirgo ir tu, mudu tave taip pat užkasime —
tavo kojos visuomet bus sveikos.
Šachzadė nulipo nuo žirgo, broliai užkasė jį aukščiau kelių.
Smėlys ėmė deginti jam kojas.
— Et, broliai, ir karštas gi smėlys! — sušuko jis.
— O tu pakrutink kojas — jos atvės.
Jaunėlis pajudino kojas —■ ir kalavijas iš karto nukirto abi
kojas ligi kelių.
Šachzadė, aptekęs krauju, liko begulįs smėlyje.
Broliai išdūrė jam akis, paskui pagrobė merginą, žirgą bei
paukštę ir nujojo.
Parjojo broliai pas tėvą, atidavė jam visa, ką buvo parsiga-
benę. Šachas labai nudžiugo.
Lakštingalą skardžiabalsę jis pasiėmė sau, merginą nuskyrė
vyresniojo brolio nuotaka, o Kora Koldyrgočą padovanojo
vidutiniam.
Merginai šachas davė keturiasdešimt tarnaičių, žirgą pastatė
j arklidę, o narvelį su lakštingala skardžiabalse pakabino ant
platano iš brangakmenių.
Bet paukštė pakišo galvą po sparnu ir negiedojo. Kora Koldyr-
gočas kandžiojo visus, kurie prilįsdavo iš priekio ir spardė tuos,
kurie prieidavo iš užpakalio. O mergina, apsupta keturiasdešimt
tarnaičių, gulėjo auksinėje skrynioje ir nepakėlė galvos.
Dabar pasiklausykite apie šachzadę.
Po trijų dienų ir trijų naktų jis atsitokėjo ir atsiminė, kas jį
buvo ištikę. Šiaip taip išsiskėlė ugnies ir uždegė plaukelį, kurį jam
buvo davusi peri. Tą pačią akimirką peri atsirado priešais jį aukso
soste, apsupta savo tarnaičių.
— O žmogaus sūnau, kas tave taip nuskriaudė? — sušuko
peri.
Ji paguldė šachzadę į savo sostą ir įsakė tarnaitėms nunešti
jį pas josios tėvą, į Kuchnkofo kalnus, į patį pasaulio kraštą.
„Panardinkite žmogaus sūnų į gyvybės vandenyną ir gydy-
kite mūsų papročiais. Po keturiasdešimt dienų, kai jis pasveiks,
atsiųskite jį pas mane. Jis man brangus kaip tikras brolis”, —
liepė ji pasakyti tėvui.
Tarnaitės pakėlė sostą ir nunešė per krištolo kalnus prie gyvy-
bės vandenyno.
Po keturiasdešimt dienų šachzadė pasveiko ir grįžo pas peri
dar puikesnis bei stipresnis negu pirma.
— Aš neleisiu tavęs tokio pas tėvą, — tarė peri. — Padarysiu
tave panašų į vargšą keleivį ir tada nugabensiu. Jeigu tavo tėvas
bus atidavęs šacho dukterį už vyresniojo tavo brolio ir pasodinęs
jį į savo sostą kaip šachą, mes neisime į miestą ir grįšime; o jei
tavo tėvas tebevaldo šalį, aš iškelsiu tau vestuves su gražuole
mergina.
Tris mėnesius jinai nepaleido nuo savęs šachzadės. Po trijų
mėnesių jam plaukai ėmė kristi ant kaktos, ir išaugo ilgių
ilgiausi nagai.
Peri pasodino šachzadę ant savo sosto, ir abu drauge nuskrido
į jo miestą.
Palikusi sostą už miesto, peri paėmė šachzadę už rankos ir
nuvedė į rūmus pas šachą.
O šachas tuo metu kalbėjosi su savo viziriu.
— Jau keli mėnesiai, kai aš nugrimzdęs į sielvarto liūną, —
skundėsi šachas. — Paukštė nė karto nesučiulbėjo, žirgas nė
karto nesužvengė, mergina nesuvalgė nė kąsnelio.
Staiga jis pastebėjo kieme jauną keleivį.
— Ei, eik šen! — šūktelėjo šachas.
Šachzadė žvilgtelėjo į sostą ir išvydo, kad abu jo broliai sėdi
iš abiejų tėvo pusių, — vadinasi, tuo tarpu viskas tebėra kaip
buvę.
Šachzadė žengė tik vieną žingsnį sosto link, ir lakštingala
skardžiabalsė sučiulbo staiga taip švelniai, jog visos širdys
ištirpo nelyginant vaškas; Kora Koldyrgočas arklidėje tris kartus
garsiai nusižvengė, o gražuolė mergina pasiėmė į rankas aukso
sazą1 ir ėmė šokti keturiasdešimt tarnaičių būryje.
Šachas nudžiugo:
— Šis keleivis atnešė mums laimę! — sušuko jis ir liepė
išberti ant šachzadės galvos dubenį aukso pinigų.
Tuomet šachzadė tarė:
— Aš ne keleivis. Klauskite lakštingalą skardžiabalsę, kas
aš, ji viską jums papasakos.
— Kur tu regėjai, kad paukštė kalbėtų? — nustebo šachas.
Tada prabilo lakštingala skardžiabalsė ir papasakojo visa,
kas buvo nutikę nuo pat pradžios.
Šachas pamatė, kad jo valdžiai atėjo galas. Žmonės stojo kaip
siena už narsų šachzadę, kuris išgelbėjo jų miestą. Tą pačią
dieną šachas su vyresniaisiais sūnumis pabėgo, 0 šachzadė sėdo
] jo sostą.
Šachzadė keturiasdešimt dienų vaišino žmones savo vestuvėse
su gražuole mergina. O peri pasakė jam atsisveikindama:
— Kai įsigeisi mane išvysti, uždek mano plaukelį — ir aš
atvyksiu.
Taip išsigelbėjo žmonės nuo žiauraus šacho priespaudos, taip
įvyko visi šachzadės troškimai.
Ir aš tose vestuvėse buvau, riebų plovą valgiau. Kiek jau
metų praėjo, o ligi šiol per mano ūsus ir barzdą taukai tebevarva.

Seniai, labai seniai gyveno vienas žiaurus šachas. Ilgai jis engė ir kankino liaudį, savo valdiniams išlupdavo iš burnos

paskutinį duonos kąsnį, smaugė vargšus rinkliavomis bei mokesčiais. Šitaip jisai prisirinko tiek aukso, sidabro ir Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

SERGEJUS AKSAKOVAS
RAUDONOJI GĖLELE
Vienoje karalystėje, gyveno turtingas pirklys, garbingas žmogus.
Jis turėjo begales visokių gėrybių — įvairiausių turtų, bran giųjų užjūrio prekių, perlų, brangiųjų akmenų, aukso bei sidabro
pinigų; ir tam pirkliui augo trys dukterys, visos trys gražuolės,o jauniausioji visų gražiausioji; ir jis mylėjo savo dukteris daugiau nei visutėlį savo turtą, perlus, brangiuosius akmenis, aukso bei sidabro pinigus — dėl to, kad jisai buvo našlys ir jam
nebuvo ko mylėti; jis mylėjo vyresniąsias dukteris, bet jaunėlę dukterį mylėjo dar labiau, nes jinai buvo visų gražiausia ir jam
lipšniausia.Šit ir baudžiasi tas pirklys savo prekybos reikalais keliauti už devynių žemių, į dešimtą karalystę, ir byloja jis savo meiliosioms dukterims:
— Mielosios mano dukterys, gražiosios mano dukružės, dailiosios mano dukterytės, aš vykstu savo prekybos reikalais už devynių žemių, į dešimtą karalystę, ir ar trumpai, ar ilgai keliausiu — nežinau, ir įsakau jums be manęs gyventi dorai ir romiai, ir jeigu be manęs jūs gyvensite dorai bei romiai, tai pargabensiu jums tokių lauktuvių, kokių jūs pačios panorėsite, ir duodu aš
jums tris dienas laiko apsigalvoti, o tada jūs man pasisakysite, kokių lauktuvių norite.
Jos galvojo-tris dienas ir tris naktis, atėjo pas savo tėvą, ir jisai ėmė jas klausinėti, kokių dovanų jos begeidžiančios. Vyriausioji duktė nusilenkė tėvui ligi žemės ir prabilo į jį pirmoji:
— Tėvužėli tu brangiausias, sengalvėli tu mano mieliausias!
Negabenk tu man nei auksu bei sidabru ataustų šilkų, nei juodojo sabalo kailių, nei stambiųjų apvaliųjų perlų, o pargabenk
tu man karališkąjį vainiką iš aukso ir brangiųjų akmenų, ir kad jie žėrėtų tokia šviesa kaip nuo mėnulio pilnaties, lyg tartum
nuo skaisčiosios saulužės, ir kad tamsiąją naktį nuo jų būtų šviesu kaip kad saulėtą vidudienį.Garbingasis pirklys susimąstė ir paskui tarė:
— Gerai, mieloji mano dukra, dailioji ir grakščioji dukruže, pargabensiu aš tau tokį vainiką; žinau užu jūrų vieną žmogų,
kuris gaus man tokį vainiką; jį turi viena užjūrio karalaitė, o paslėptas jis rūsyje akmeniniame, be to, tas rūsys yra akmens
kalne, trijų sieksnių gilumoje, už trejų geležinių durų, trimis vokiškomis spynomis užrakintas. Darbas bus nelengvas, bet prieš
mano pinigus niekas neatsispirs.
Nusilenkė jam ligi žemės vidurinė duktė ir sako:
— Tėvužėli tu mano mielasis! Negabenk tu man nei auksu, nei sidabru ataustų šilkų, nei juodųjų Sibiro sabalų kailių, nei stambiųjų perlų karolių, nei aukso vainiko su brangiaisiais akmenimis, pargabenk tu man veidrodį iš vientiso Rytų krištolo; kad žvelgdama į jį, aš matyčiau visą žemės grožybę ir kad žiūrėdama į jį, aš nesenčiau, ir kad mergiškasis mano grožis vis didėtų.
Susimąstė garbingasis pirklys ir, šiek tiek pagalvojęs, tarė jai tokius žodžius:
—- Gerai, mieloji mano dukra, dailioji ir grakščioji dukruže,gausiu aš tau tokį krištolo veidrodį; jį turi Persų karaliaus duktė, jauna karalaitė, negirdėto, neregėto ir neįsivaizduojamo grožio; tasai veidrodis yra saugomas aukštame mūro bokšte, tasai bokštas stūkso ant akmens kalno, to kalno aukštis trys šimtai sieksnių, už septynerių geležinių durų, septyniom vokiškom spynom užrakintas, ir į tą bokštą eina trys tūkstančiai laiptų, o ant kiekvienos pakopos stovi po persų karį, dieną naktį, su nuogais plieno kalavijais; o raktus nuo tų geležinių durų nešiojasi karalaitė pasijuosusi už juostos. Žinau aš už jūrų tokį žmogų, ir jisai gaus man tą veidrodį. Tavo užduotas darbas yra sunkesnis už sesers, bet prieš mano pinigus niekas neatsispirs.
Nusilenkė tėvui ligi žemės jauniausioji duktė ir taip prabilo:
— Tėvužėli tu mano mielasis! Nevežk tu man nei auksu bei sidabru ataustų šilkų, nei juodųjų Sibiro sabalų, nei stambių apvaliųjų perlų karolių, nei karaliaus vainiko iš brangiųjų akmenų, nei krištolinio veidrodžio, o parvežk tu man skaisčiai raudoną gėlelę, už kurią gražesnės nebūtų margajame pasaulyje.
Dar labiau susimąstė garbingasis pirklys. Kiek jis ten galvojo,tikrai pasakyti negaliu; pagalvojęs jis bučiuoja, myluoja, glaubsto
jauniausiąją, mylimiausiąją savo dukterėlę ir byloja tokius žodžius:
— Na, uždavei tu man darbą, sunkesnį už seserų; kai žinai ,ko ieškoti, tai kaipgi nesuieškosi, tačiau kaip suradus tai, ko
pats nežinai? Skaisčiai raudoną gėlelę nėra sunku surasti, tik kaipgi man sužinojus, kad gražesnės už ją nėra margajame pasaulyje? Stengsiuosi, bet dovanok, jei prašomųjų lauktuvių nepristatysiu.
Ir jis leido eiti gražiosioms, dailiosioms savo dukterims į jų kambarius. Jis ėmė ruoštis į kelionę į tolimus užjūrio kraštus.
Kiek jis ten ruošėsi, nežinau ir neišmanau: greitai pasaka sekama, negreitai darbas dirbamas. Išvyko jis į tolimą kelionėlę.
Na, ir keliauja garbingasis pirklys po svetimas užjūrio šalis, po nematytas karalystes; jis parduoda savo prekes trigubai brangiau, perka svetimas trigubai pigiau; jis maino prekes dar pelningiau, gaudamas priedo sidabro bei aukso; jis prikrauja laivus
aukso pinigų ir pasiunčia namo. Tada suranda vyriausiajai dukrelei trokštamąsias lauktuves: karaliaus vainiką su brangiaisiais
akmenimis, nuo kurių tamsią naktį šviesu kaip saulėtą vidudienį. Suranda trokštamąją dovaną ir savo vidurinei dukteriai: krištolo
veidrodį, o jame matyti visas padangių grožis, ir, žiūrėdamasi į jį, mergina ne sensta, o gražėja. Tik jis negali rasti trokštamųjų
lauktuvių jauniausiajai, mylimiausia j ai dukrelei — skaisčiai raudonos gėlelės, už kurią gražesnės nebūtų margajame pasaulyje.
Carų, karalių ir sultonų soduose jisai rado begalę skaisčiai raudonų gėlelių tokio gražumo, kad nei pasakoje beapsakysi, nei
plunksna beaprašysi; tik niekas jam nelaiduoja, kad gražesnės už tą gėlelę nėra margajame pasaulyje; ir jis pats to nemano. Šit
keliauja jis su patikimaisiais savo tarnais lakiaisiais smėlynais,gūdžiaisiais miškais, ir jį užpuola kur buvę, kur nebuvę plėšikai — musulmonai, turkai ir indai, ir, matydamas neišvengiamą nelaimę, garbingasis pirklys grąžina turtingas savo vilkstines su
ištikimais tarnais ir bėga į tamsias girias. „Verčiau, girdi, tegu mane sudrasko plėšrieji žvėrys, nei pakliuvus man į netikėlių
plėšikų nagus ir nugyvenus savo amžių nelaisvėje.”
Klaidžioja jis po tą traškantį, nepervažiuojamą, neperžengiamą mišką, ir juo toliau jis žengia, juo kelias eina geryn, tarytum
medžiai prieš jį skirtųsi, tankūs krūmai į šalis skėstųsi.
Žengia atgal — rankos neprakiši, žengia į dešinę — kelmai ir stuobriai, zuikis žvairaakis neprasprūs, žengia į kairę, — o čia
dar blogiau. Stebisi garbingasis pirklys, galvoja nesugalvoja, kas čia per stebuklai, o pats vis priekin ir priekin; po jo kojomis
kelias pravažinėtas. Jisai blaškosi nuo ryto ligi vakaro kiaurą dienelę, nebegirdi nei žvėries besustaugiant, nei gyvatės besušnypščiant, nei pelėdos besuūkiant, nei paukštelio besučiulbant:
tartum viskas aplink jį būtų išmirę. Sit sutemo ir tamsioji naktužė;taip tamsu aplink — nors pirštu į akį durk, o po jo kojomis šviesu šviesu. Na, žygiuoja jis beveik ligi vidurnakčio ir išvysta priekyje lyg raudoną pašvaistę, ir taria sau: „Turbūt miško degama; tai kam man lįsti tenai į tikrą, neišvengiamą mirtį?”
Apsigrįžta jis atgal — nebegalima pažengti, dešinėn, kairėn — nebegalima paeiti; leidos į priekį — kelias pravažinėtas. „Nagi
pastovėsiu vienoje vietoje,— gal gaisai nuslinks į kitą šoną, ar pro mane praslinks, ar visai užges.”
Na ir sustoja jis, laukia; bet ir šįsyk kur tau: gaisai tikrai slenka tiesiai į jį, ir aplink jį tartum šviesiau darosi; galvoja jis galvoja ir nusprendžia žengti į priekį, kur akys veda. Dviejų mirčių nebūna, o vienos neišvengsi. Pirklys persižegnoja ir nužingsniuoja į priekį. Juo toliau jis žengia, juo eina šviesyn, ir nušvinta beveik kaip saulėtą vidudienį, o gaisro šniokščiant nei spragant negirdėti. Galiausiai jis išeina į plačią laukymę, ir vidur tos plačios laukymės bestūksąs lyg tartum koks namas, lyg tartum kokia pilis — karaliaus ar caro rūmai, sidabru bei auksu ir brangiaisiais akmenimis išpuošti, žėri liepsnos nuplieksti, o ugnies nematyti; tarytum skaisčioji saulutė, net skaudu į juos akims žiūrėti. Visi langeliai praviri, o viduje žaidžia, skamba darni muzika, kokios jis niekados nebuvo girdėjęs.
Jis įspūdina į erdvų kiemą pro plačius atkeltus vartus; čia kelias išklotas baltuoju marmuru, o iš šonų trykšta vandens trykšliai — aukšti, dideli ir maži. Jis įžengia į rūmus laiptais, išklotais plona, ryškiai raudona gelumbe, o laiptų turėklai paauksinti; įeina jis į menę — nieko nėra; į antrą, į trečią — nieko nėra; į penktą, į dešimtą — nieko nėra; o ištaisymas, išpuošimas visur karališkas, negirdėtas, neregėtas: auksas, sidabras, rytų krištolai, dramblio ir mamuto kaulai. Garbingasis pirklys stebisi tokiu neapsakomu turtu, o dar labiau, kad šeimininko nesama; ir ne tik šeimininko, bet ir tarnų; o muzika tebetrenkia nenutildama, ir jis pagalvoja tuo metu apie save:
„Viskas puiku, tik valgyti nėra ko”,— ir randasi priešais jį stalas puošte išpuoštas, auksiniuose bei sidabriniuose induose patiekalai gardžiausi, užjūrio vynai ir midaus gėralai visokie. Jisai sėda už stalo nedvejodamas, prisivalgo lig soties, kadangi buvo nevalgęs ištisą parą; valgis toks, kad ir beprikišti nėra ko — tik žiūrėk, kad liežuvio neprarytum, o jisai beklajodamas po miškus ir smiltynus, smarkiai išalkęs, išeina iš užu stalo, o nusilenkti nėra kam, ir ačiū tarti už vaišes, už primylėjimą irgi nėra kam. Vos jisai spėja atsistoti ir apsidairyti, jau stalo su valgiais tarytum nė nebūta, o muzika tebetrenkia nenutildama. Garbingasis pirklys stebisi tokiu įstabiu stebuklu bei tokiomis nuostabiomis nuostabomis ir žengia jisai per puošnias menes gėrėdamasis, o pats galvoja: „Gera būtų dabar išsitiesus ir paknarkus”,— ir mato, prieš jį bestovinti raižytinė lova, padirbta iš gryno aukso, krištolinėmis kojelėmis, su sidabro užuolaidomis, su perlų spurgais bei kutais; pūpso minkštučių gulbės pūkų duknos ant lovos kaip kalnai. Stebisi pirklys tokiu nauju stebuklu, nauju ir įstabiu; gula jis aukšton lovon, užsiskleidžia sidabrine užuolaida ir mato, kad josios esama plonutės ir minkštutės tarytum šilkinės. Pasidaro rūmų menėje tamsu, lygiai kaip temstant, ir muzika trenkia tarytum iš tolo, ir jisai pagalvoja: „O, kad nors susapnuočiau savo dukreles!” — ir užminga tą pačią valandėlę.
Pirklys nubunda, o saulė iškilusi jau viršum aukštųjų medžių. Pabunda pirklys ir negali atitokti: visą naktį jis išsapnavo meiliąsias, dailiąsias ir apveidžiąsias savo dukteris, jisai sapnavo vyresniąsias savo dukteris: vyriausiąją ir vidurinę, kad jos esančios linksmos linksmutėlės, o nuliūdusi viena jauniausioji, mylimiausioji dukružėlė; jisai sapnavo, kad vyriausioji ir vidurinė dukterys turinčios turtingus jaunikius ir kad jiedvi besirengiančios ištekėti, nesulaukusios jo tėviškojo palaiminimo, o jaunėle dukrelė, mylimiausioji, tikroji gražuolė, apie jaunikius nė girdėti nenori, lig kol sugrįš josios mielasis tėvužėlis; randasi pirklio širdžiai ir linksma, ir liūdna.
Jis atsikelia iš aukštos lovos, drabužiai jam visi parengti, ir vandens čiurkšlė trykšta į krištolinį indą; jis apsirengia, nusiprausia ir nebesistebi nauju stebuklu: arbata ir kava ant stalo stovi, ir prie jų gardumynų užkanda. Jis pavalgo ir vėl ima žygiuoti per menes, norėdamas dar kartą jomis pasigėrėti skaisčiosios saulės šviesoje. Viskas jam pasirodo gražiau nei vakar. Štai jis mato pro pravirus langus, kad aplink rūmus apsodinti neregėti sodai, aplipę vaisiais, ir gėlės žydi neapsakomu grožiu. Jis užsigeidžia po tuosius sodus pasivaikščioti. Jis nukopia kitais taiptais, iš žaliojo marmuro, iš vario bei malachito, paauksintais turėklais, išeina tiesiog į žalius sodus. Jis vaikščioja ir gėrisi: medžiuose kabo išnokę vaisiai, patys į burną prašyte prašosi; žvelgiant į juos, seilės varva; žydi puikios, pilnavidurės, kvapnios, įvairiausiomis spalvomis išrašytos gėlės, skraido neregėti paukščiai, tartum žaliame ir tamsiai raudoname aksome auksu bei sidabru išadyti, dausų giesmes gieda, trykšta aukšti vandens čiurkšliai, žvelgiant į jų aukštumas —
galvą užlošti tenka, ir teka bei gurguliuoja šaltinių versmės krištoliniais loviais.
Vaikščioja sau garbingasis pirklys, stebisi visais tokiais neregėtais dalykais, nežino, ko besižiūrėti ir ko besiklausyti; akys pasiklydo matant tokius nuostabius daiktus. Kiek ten jis šitaip vaikščiojo — nežinia: greitai pasaka sekama, negreitai darbas dirbamas. Ir staiga jis mato — žalioje įkalnėje bežydinti skaisčiai raudona, neregėto ir negirdėto gražumo gėlelė, kad nei pasakoje beapsakysi, nei plunksna beaprašysi. Garbingajam pirkliui net kvapą užėmė; prieina jis prie tos gėlelės; gėlelės kvapsnis po visą sodą tarytum srovėmis sklaistosi; sudreba pirkliui ir rankos, ir kojos, ir jis prakalba džiugiu balsu:
„Štai raudonoji gėlelė, už kurią nėra gražesnės margajame pasaulyje, kurios mane prašė jauniausioji, mylimiausioji dukrelė”.
Ir taręs tokius žodžius, jis prieina ir nusiskina skaistraudonę gėlelę. Tą pačią valandėlę be jokio debesio blyksteli žaibas ir
sugriaudi perkūnas, žemė susiūbuoja po kojomis ir išdygsta lyg iš po žemių priešais pirklį tartum žvėris, tartum žmogus — šiaip
sau kažkokia pabaisa, siaubi ir gauruota, ir ji sukaukia atšiauriu balsu:
— Ką tu padarei? Kaip tu išdrįsai nuskinti mano sode mano uždraustąją mylimąją gėlelę? Aš saugojau ją labiau už savo akies
vyzdį ir kasdien guodžiausi žvelgdamas į ją, o tu išplėšei man visą mano gyvenimo paguodą bei džiaugsmą. Aš esu rūmų ir sodo šeimininkas, aš priėmiau tave kaip brangų ir kviestinį svetį, pavalgydinau, pagirdžiau ir užmigdžiau, o tu mat kaip atsimokėjai už mano gera? Tai žinok gi karčiąją savo dalią: tu numirsi per savo kaltę belaike mirtimi, ir nesuskaitoma galybė atšiaurių balsų iš visų pusių sukliko:
„Tu numirsi belaike mirtimi!”
Garbingasis pirklys iš baimės dantimis sukaleno, jis apsižvalgė ir mato, kad iš visų pusių, iš po kiekvieno medžio ir krūmelio, iš vandens, iš po žemių lenda prie jo aibė piktųjų dvasių, vis šlykščios baisenybės. Puolė jis ant kelių priešais vyriausiąjį šeimininką, gauruotąją pabaisą, ir prabilo maldaujamu balsu:
— Ei, garbingasis valdove, girios žvėrie, jūros keistenybe: kokiu garbingu vardu tave bevadinus — nežinau, neišmanau. Nepražudyk tu krikščioniškosios mano sielos už begalinį, nekaltą mano akiplėšiškumą, neliepk manęs nukirsdinti ir mirtimi nubausti, liepk žodį ištarti.
Turiu aš tris dukreles, tris gražuoles, dailias ir apveidžias dukružes; prižadėjau aš joms po dovaną parvežti: vyriausiajai dukteriai — brangiaisiais akmenimis nusagstytą karalaitės vainiką, viduriniajai dukteriai — didžiulį krištolo veidrodį, o jauniausiajai dukterėlei — skaisčiai raudoną gėlelę, už kurią gražesnės nebūtų margajame pasaulyje. Vyresniosioms dukterims lauktuves aš suradau, o mažylei dukrelei negaliu surasti lauktuvių; pamačiau aš tokią dovaną tavo sode — skaisčiai raudoną gėlelę, už kurią gražesnės nėra margajame pasaulyje, ir tariau sau, kad tokiam turtingam, garsingam ir galingam šeimininkui nebūsią gaila skaisčiai raudonos gilelės, kurios prašė jauniausioji, mylimiausioji mano dukrytėlė. Apgailestauju aš už savo kaltę prieš tavo didybę. Tu atleisk man, kvailam ir paikam, paleisk mane vykti pas savo mieląsias dukteris ir padovanok man skaisčiai raudoną gėlelę lauktuvių jauniausiajai, mylimiausiajai mano dukružei. Užmokėsiu aš tau aukso pinigais, ko pareikalausi.
Per girią nuskardėjo kvatojimas, tarytum perkūnas būtų sugriaudęs, ir prabilo pirkliui girios žvėris, jūros keistenybė:
— Nereikia man tavo aukso pinigų; aš neturiu kur savųjų bedėti. Tu nesulauksi iš manęs jokio pasigailėjimo, ir tave sudraskys ištikimieji mano tarnai į kąsnelius, į smulkiausius gabalėlius. Tik vienas tėra tau išsigelbėjimas. Aš paleisiu tave vykti namo sveiką ir gyvą, apdovanosiu krūva pinigų, padovanosiu skaisčiai raudoną gėlelę, jei tu man duosi pirklio garbės žodį ir savo rankos parašą, kad atsiųsi vietoje savęs vieną iš gražiųjų, dailiųjų savo dukterų; aš jos nė .kiek nenuskriausiu, ir ji gyvens pas mane gerbiama bei nevaržoma, kaip tu pats esi gyvenęs mano rūmuose. Man radosi liūdna gyventi vienišam, ir noriu pasivilioti sau draugą.
Taip ir sudribo pirklys ant pilkosios žemelės, apsipylė karštomis ašaromis; ir žvilgtelėjo jis į girios žvėrį, į jūros keistenybę,
ir prisiminė jis gražiąsias, dailiąsias savo dukteris, ir dar labiau sukliko spiegiamu balsu: be galo baisus buvo girios žvėris, jūros
keistenybė. Garbingasis pirklys ilgai sielojosi ir plūdo ašaromis, ir jis prabilo maldaujamu balsu:
— Garbingasis valdove, girios žvėrie, jūros keistenybe. O kaipgi man elgtis, jeigu mano dukterys, gražiosios bei dailiosios,
savo valia nepanorės vykti pas tave? Nejaugi aš turiu surišti joms rankas bei kojas ir jėga pasiųsti? Na ir kokiu keliu tave
pasiekti? Aš vykau pas tave lygiai dvejus metus, o kokiomis vietomis, kokiais keliais, aš nežinau. Prabilo Į pirklį girios žvėris, jūros keistenybė:
— Aš nenoriu belaisvės, vergės, tegu atvyksta tavo duktė čionai iš meilės tau, savo valia ir noru; o jeigu tavo dukterys nevyks savo valia ir noru, tai pats atvyk, ir aš tave nubausiu žiauria mirtimi. O kaip atvykti pas mane — ne tavo bėda; aš tau duosiu žiedą, nusimovęs nuo savo rankos: kas užsimaus jį ant mažojo pirštelio dešiniosios rankos, tasai vienu akies mirksniu atsidurs kur užsigeidęs. Duodu tau tris dienas ir tris naktis laiko pabūti, paviešėti namie.
Pirklys galvojo galvojo ir sugalvojo šitaip: „Geriau man su dukterimis pasimačius, suteikus joms tėviškąjį palaiminimą, ir jeigu josios nepanorės manęs išgelbėti nuo mirties, tai aš pasiruošiu mirčiai, kaip dera krikščioniui, ir sugrįšiu pas girios žvėrį, jūros keistenybę”. Jisai nemanė nieko apgaulingo, todėl ir papasakojo, ką buvo sugalvojęs. Girios žvėris, jūros keistenybė ir be to jo mintis žinojo; pamatęs, kad pirklys sako tiesą, jis nepaėmė nei ranka rašyto parašo, o nusimovė nuo savo rankos aukso žiedą ir įteikė jį garbingajam pirkliui. Ir vos tik garbingasis pirklys spėjo užsimauti jį ant mažojo dešinės rankos piršto, jisai tučtuojau atsidūrė tarp plataus savo dvaro vartų; tą pačią valandą pro tuos pačius vartus traukė turtingos jo vilkstinės su ištikimais tarnais, ir pargabeno josios turtų bei prekių trigubai, nei pirma buvo. Namuose kilo triukšmas ir šauksmas, pašoko dukterys nuo savo adyklių, o jųjų adyta sidabru bei auksu šilkinės skarelės; šoko jos tėvo bučiuoti, myluoti ir įvairiais meiliais vardais vadinti; abi vyresniosios seserys tūpčiojo aplinkui labiau už jauniausiąją seserį. Jiedvi mato, kad tėvas kažkodėl nelinksmas ir kad jo širdį slegia slaptas sielvartas. Vyresniosios dukterys ėmė jį kvosti, ar nepraradęs jis didžiųjų savo turtų; o jauniausioji duktė apie lobį negalvoja ir sako savo tėvui:
— Man tavo turtai nereikalingi, turtai — įsigyjamas daiktas; o apsakyk tu man savo širdies skausmą.
Ir prabilo tada garbingasis pirklys gražiosioms bei dailiosioms savo dukterims:
— Nepraradau aš didžių savo turtų, o įsigijau pinigo dvigubai, trigubai; bet aš turiu kitą sielvartą, ir pasakysiu jį jums rytojaus dieną, o šiandien linksminkimės.
Jis įsakė atnešti kelionės dėžes, apkaustytas geležimi; išėmė jis vyriausiajai dukteriai karališkąjį aukso vainiką, padirbtą iš arabiškojo aukso, ugnyje nedegantį, vandenyje nerūdijantį, brangiaisiais akmenimis nusagstytą; viduriniajai dukteriai išėmė lauktuvių Rytų krištolo veidrodį; jauniausiajai dukrelei lauktuvių įteikė aukso ąsotėlį su skaisčiai raudona gėlele. Vyresniosios dukterys iš džiaugsmo suglumo, nusinešė savo lauktuves į aukštabokščius mergbučius ir ten laisvai kiek tinkamos jomis atsidžiaugė. Tik jauniausioji, mylimiausioji dukrelė, išvvdusi skaisčiai raudoną gėlelę, visa sudrebėjo ir pravirko, lyg tartum josios širdužę kas būtų nudiegęs. Ir prabilo į ją senas tėvulis tokiais žodžiais:
— Kodėl gi, mieloji, mylimiausioji mano dukrele, tu neimi trokštamosios savo gėlelės? Gražesnės už ją nėra margajame pasaulyje.
Paėmė jauniausioji duktė skaistraudonę gėlelę tartum nenorėdama, bučiuoja tėveliui rankas, o pati karštomis ašaromis verkia. Kaip bematant atbėgo vyresniosios dukterys, josios išžiūrėjo tėvo lauktuves ir negali atitokti iš džiaugsmo. Tada susėdo jie visi už ąžuolinių stalų, už raštuotų staltiesių, prie gardžių, saldžių valgių, prie midaus gėrimų; valgyti, gerti, vėsintis, meiliomis kalbomis guostis. Vakarop privažiavo svečių, ir prisirinko pilnutėliai pirklio namai brangiųjų svetelių, pataikūnų, veltėdžių. Pašnekesys truko
ligi pusiaunakčio, ir tokia buvo vakaro puota, kokios garbingasis pirklys savo namuose nebuvo regėjęs; ir iš kur visa kas ėmėsi,
negalėjo jis atspėti, na, ir visi tuo stebėjosi: ir aukso bei sidabro indai, ir nuostabūs valgiai, kokių niekados namuose nebuvo matę.
Rytą pirklys pasikvietė vyriausiąją dukterį, išpasakojo jai visa, kas jam buvo atsitikę, viską žodis į žodį, ir paklausė, ar jinai norinti išgelbėti jį nuo žiaurios mirties ir vykti gyventi pas girios žvėrį, jūros keistenybę. Vyriausioji duktė griežtai atsisakė ir tarė:
— Tegu toji duktė ir vaduoja tėvą, kuriai jis ieškojo skaisčiai raudonos gėlytės.
Garbingasis pirklys pasikvietė kitą dukterį, vidurinę, nupasakojo jai visa, kas jam buvo atsitikę, viską žodis į žodį, ir paklausė, ar jinai norinti išgelbėti jį nuo žiauriosios mirties ir vykti gyventi pas girios žvėrį, pas jūros keistenybę. Vidurinioji duktė griežtai atsisakė ir tarė:
— Tegu toji duktė ir vaduoja tėvą, kuriai jis ieškojo skaisčiai raudonos gėlytės.
Garbingasis pirklys pasikvietė jauniausią dukterį ir ėmė jai viską pasakoti, viską žodis į žodį, ir nespėjo baigti savo kalbos, tuoj jauniausioji, mylimiausioji dukrytė atsiklaupė priešais ir tarė:
— Palaimink mane, tėvuži tu mano brangusis, mielasis; aš vykstu pas girios žvėrį, pas jūros keistenybę, ir gyvensiu pas jį.
Man tu gavai skaistraudonę gėlelę, ir aš privalau tave vaduoti. Garbingasis pirklys apsipylė ašaromis, apkabino jauniausiąją,
mylimiausiąją dukrelę ir prabilo į ją tokiais žodžiais:
— Mieloji, gražioji, dailioji, jauniausioji ir mylimiausioji dukra mano, suteikiu aš tau tėvišką savo palaiminimą, kad tu išvaduoji savo tėvą nuo žiauriosios mirties ir savo laisva valia bei laisvu noru vyksti į atgrasų gyvenimą pas baisųjį girios žvėrį, pas jūros keistenybę. Tu gyvensi jo rūmuose visa ko didžiausiai pertekusi ir visiškai laisva; na o kur tie rūmai — niekas nežino, nenumano, ir nėra į juos kelio nei raitam, nei pėsčiam, nei laukiniam žvėriui smarkuoliui, nei paukščiui skrajūnui. Nebeišgirsim iš tavęs nei žodžio, nei žinelės, o tu iš mūsų juo labiau. Ir kaip man nugyventi karčiąją savo dalią, nebematant tavo veidelio, nebegirdint lipšnių tavo kalbelių? Atsisveikinu su tavimi amžių amžiams, lyg gyvą tave žemėje laidočiau.
Ir atsakė tėvui jauniausioji, mylimiausioji duktė:
— Neverk, neliūdėk, tu mano mielasis tėvužėli; aš gyvensiu visa ko pertekusi, laisvai; aš neišsigąsiu girios žvėries, jūros keistenybės, tarnausiu jam ištikimai ir teisingai, vykdysiu aš jo valdovišką valią, o gal jis manęs ir pasigailės. Negedėk tu manęs
gyvos tarytum mirusios: gal, Dievas duos, ir aš sugrįšiu pas tave.
Verkia, rauda garbingasis pirklys, tokiomis kalbomis nepasiguodžia.
Atbėga vyresniosios seserys, vyriausioji ir vidurinioji, pravirksta ant viso namo; mat jiedviem baisiai gaila jauniausiosios, mylimiausiosios sesers; o jauniausioji sesuo nė nesirodo esanti liūdna, neverkia, nevaitoja ir ruošiasi į ilgą kelią nežinomą. Ir
jinai pasiima skaistraudonę gėlelę paauksintame ąsotėlyje.
Praėjo trečia diena ir trečia naktis, atėjo metas skirtis garbingajam pirkliui, skirtis su jauniausiąją, mylimiausiąją dukra:
Jis ją bučiuoja, myluoja, karštomis ašaromis mazgoja, tėvišką savo palaiminimą suteikia. Išima jis girios žvėries, jūros keistenybes žiedelį iš kaustytos dėželės, užmauna žiedelį ant mažojo dešinės rankos piršto jauniausios, mylimiausios dukters — ir tą pačią valandėlę ji dingsta su visa savo manta. Ji atsidūrė girios žvėries, jūros keistenybės rūmuose, aukštosiose, mūrinėse menėse, raižytinėje aukso lovoje krištolinėmis kojelėmis, gulbės pūkų duknose, įvilktose auksu raštuoto spalvoto šilko apvalkalu, tarytum ji nė iš vietos nebūtų pajudėjusi, tarytum būtų atsigulusi pasilsėti ir pabudusi. Trinktelėjo darni muzika, kokios kaip gyva nebuvo girdėjusi.
Ji pakilo iš pūkinio patalo ir mato, kad visi jos daiktai ir raudonoji gėlelė paauksuotame ąsotėlyje čia pat bestovį, išdėlioti ir sustatyti ant žaliųjų vario, malachito stalų, ir kad toje menėje daug įvairaus gero bei turto besą: yra ant ko pasėdėti, išsitiesus pagulėti, yra kuo apsitaisyti, yra į ką pasižiūrėti. O buvo viena siena visa veidrodinė, antroji siena iš aukso, trečia siena visa sidabrinė, o ketvirtoji siena iš dramblio ir mamuto kaulo, brangiaisiais akmenimis nusagstyta; ir pagalvojo ji: „Turbūt čia bus mano miegamasis”.
Ji panoro apveizėti visus rūmus ir išėjo į aukštąsias menes.Ilgai ji vaikštinėjo, besigėrėdama visomis keistenybėmis; viena menė buvo gražesnė už kitą, ir viskas gražiau, nei buvo pasakojęs garbingasis pirklys, mielasis jos tėvužis. Ji paėmė iš paauksintojo ąsotėlio mylimąją raudoną gėlelę, išėjo į žaliuosius sodus ir sučiulbo jai paukščiai dangiškąsias savo giesmes, o medžiai, krūmai ir gėlės sumojavo savo viršūnėmis ir tarytum jai nusilenkė; ėmė trykšti vandens trykšliai ir garsiau sugurgėjo šaltinių versmės, ir surado ji tą aukštąją vietą, žaliaveję įkalnę, nuo kurios garbingasis pirklys nuskynė skaisčiai raudoną gėlelę, už kurią gražesnės nėra margajame pasaulyje. Ir jinai išėmė tai skaistraudonę gėlelę iš paauksinto ąsotėlio ir buvo ją beįsodinanti į senąją jos vietą; bet pati gėlelė išskrido iš jos rankų ir prigijo prie senojo stiebelio, ir pražydo gražiau nei prieš tai.
Ji nusistebėjo tokiu keistu stebuklu, tokiomis retomis nuostabomis, apsidžiaugė trokštamąja skaistraudonę gėlele ir nužingsniavo atgal į savo rūmų menes, o vienoje jų bestovįs stalas apdengtas, ir tik ji pagalvojo: „Turbūt girios žvėris, jūros keistenybė, ant manęs nepyksta, ir jis bus man maloningas valdovas”,—  ir tučtuojau ant baltos marmurinės sienos atsirado ugnimi rašyti žodžiai:
— Ne valdovas aš tau, o paklusnus vergas. Tu esi mano vaidovė, ir visa, ko tik tu užsimanysi, visa, kas tik tau dingtels į galvą, aš mielių mieliausiai vykdysiu.
Ji perskaitė ugninius žodžius, ir dingo jie nuo baltosios marmurinės sienos, lyg jų ten niekados nebūtų buvę. Ir šovė jai į galvą mintis parašyti laišką savo tėvužėliui, duoti jam apie save žinelę. Ji nespėjo apie tai pagalvoti, žiūri — prieš ją begulįs:
popierius su auksine plunksna bei rašaline. Rašo ji laišką mielajam savo tėvužiui ir meiliosioms savo seserėlėms:
— Negedėkite manęs, nesielvartaukite, aš gyvenu girios žvėries, jūros keistenybės rūmuose kaip karalaitė; jo paties nei girdžiu, nei regiu, o jis man rašinėja baltojo marmuro sienoje ugninius žodžius; ir jis žino viską, kas tik man į galvą dingteli, ir tą pat valandėlę viską įvykdo, ir nenori jis vadintis mano valdovu, o mane vadina savąja valdove. Vos ji tesuspėjo parašyti laišką ir prispausti antspaudą, tučtuojau laiškas dingo jai iš rankų ir iš akių, tarytum čia jo nė nebūtų buvę. Trinktelėjo muzika dar garsiau, ant stalo atsirado gardžiausių valgių, midaus gėrimų, visi indai raudonojo aukso.
Ji sėdo už stalo linksmų linksmutėlė, nors niekuomet kaip gyva nebuvo pietavusi vienų viena; ji valgė, gėrė, vėsinosi, linksminosi muzika. Po pietų, pavalgiusi, ji atsigulė pasilsėti; muzika užgriežė tyliau ir iš toliau, kad jai miegoti nekliudytų.
Išsimiegojusi ji pakilo linksmutė ir vėl išėjo vaikštinėti po
žaliuosius sodus, nes iki pietų nespėjo apeiti nė pusės sodų, at-
sistebėti visais neregėtais jų nuostabumėliais. Visi medžiai, krū-
mai ir gėlės prieš ją lenkėsi, o išnokę vaisiai, kriaušės, persikai
ir sultingi obuolėliai patys į burną lėkė. Gerokai pasivaikščiojusi,
beveik iki pat vakaro, ji grįžo į aukštąsias savo menes ir mato:
stalas apdengtas, o ant stalo besą sukrauti gardžiausi patiekalai,
midaus gėrimai, ir visi puikūs.
Po vakarienės ji nuvyko į tą baltojo marmuro menę, kur bu-
vo skaičiusi sienoje ugninius žodžius, ir mato ant tos pačios sie-
nos vėl tokius pat ugninius žodžius:
„Ar mano valdovė patenkinta savo sodais ir menėmis, vaišė-
mis ir tarnais?”
Ir prabilo džiaugsmingu balsu jaunoji pirklio duktė, grakš-
čioji gražuolė:
— Nevadink tu manęs savąja valdove, o būk tu man visados
meilus ir maloningas valdovas. Aš niekados neperžengsiu tavo
valios. Nepaprastai dėkoju tau už visas tavo vaišes. Gražesnių už
taviškes aukštąsias menes ir žaliuosius tavo sodus nesurasi mar-
gajame pasaulyje: tad kaipgi man nebuvus patenkintai? Tokių
stebuklų aš kaip gyva nesu regėjusi. Nuo tokių nuostabų dar ne-
atitokau: tiktai aš bijau ilsėtis viena; visose aukštosiose menėse
nėra nė gyvos žmogaus dvasios.
Sienoje pasirodė ugniniai žodžiai:
„Nebijoki, gražioji mano valdove; tu nesiilsėsi viena, tavęs
laukia kambarinė mergina, ištikima ir mylima; ir daug yra me-
nėse gyvųjų žmonių dvasių, tik tu jų nematai ir negirdi; ir jie
visi drauge su manimi saugo tave dieną naktį: neleisim mes ta-
vęs vėjui užpūsti, neleisime nė dulkelei užkristi.”
Ir jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė, nuėjo ilsėtis j
savo miegamąjį, ir mato: prie jos lovos bestovinti baudžiauninkė
mergina, ištikima ir mylima, ir jinai stovi vos gyva iš baimės;
ir apsidžiaugė ji savo valdove, ir bučiuoja baltąsias jos rankeles,
apkabina greitąsias jos kojeles. Valdovė taip pat ja džiaugiasi,
įniko klausinėti ją apie mieląjį tėvužį, apie vyresniąsias savo
sesutes ir apie visus savo mergautinius tarnus; paskui ji pati ėmė
pasakoti, kas jai tuo metu buvo nutikę. Taip ir nemiegojo jiedvi
ligi aušružei išauštant.
Taip ir ėmė gyvuoti jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė.
Kasdien jai parengtas naujas iškilnus apdaras, o papuošalai ne-
įkainojami: jų nei pasakoje beapsakysi, nei plunksna beaprašysi;
kasdien naujos, prašmatniausios vaišės ir linksmybės: pasivaikš-
čiojimai, muzikai aidint, važiuoklėmis be arklių ir be pakinktų po
tamsius miškus; o tie miškai prieš ją skyrėsi ir davė jai platų
kelią, platų ir lygų. Ir ji ėmė dirbti rankų darbus, merginų rank-
darbius, adyti audeklus sidabru bei auksu ir varstyti spurgus; ji
ėmė gausiais perlais siuvinėti dovanėles mielajam tėvužėliui, o
prašmatniausiąjį audeklą padovanojo meiliajam savo valdovui,
girios žvėriui, jūros keistenybei. Ir pradėjo ji diena dienon daž-
niau lankytis į baltojo marmuro salę, kalbėti meilias kalbas ma-
loniajam savo viešpačiui ir skaityti sienoje ugniniais žodžiais iš-
rašytus jo atsakymus bei sveikinimus.
Ar mažai, ar daug laiko praėjo: greitai pasaka sekama, ne-
greitai darbas dirbamas,— pradėjo priprasti prie savo gyvenimo
jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė; niekuo jinai jau nebe-
sistebi, nieko nebesibijo; jai tarnauja nematomi tarnai, padavi-
nėja, nuiminėja, važiuoklėmis be arklių vežioja, muzika linksmi-
na ir visus jos troškimus patenkina. Ir ji pamilo maloningąjį sa-
vo viešpatį, ir pamatė, kad ne veltui jis ją vadina savąja valdove
ir kad jis myli ją labiau už save patį; ir panoro ji pasiklausyti
jo balso, panoro su juo pasikalbėti, nebeeidama į baltojo marmu-
ro menę, nebeskaitydama ugninių žodžių.
Ji ėmė to maldauti ir prašyti; tik girios žvėris, jūros keiste-
nybė, su jos prašymu negreitai tesutiko, išgąsdinti ją savo bal-
su būgštavo. Ji išprašė, išmeldė mieląjį savo valdovą, ir jis ne-
galėjo priešintis jai, ir parašė jis jai paskutinį kartą baltojo mar-
muro sienoje ugniniais žodžiais:
,Ateik šiandien į žaliąjį sodą, atsisėsk mėgstamoje savo pa-
vėsinėje, lapais, šakomis, gėlėmis apraizgytoje, ir taip pasakyk:
„Kalbėk su manimi, verge mano ištikimasis”.
Praslinkus trumpai valandėlei, išbėgo pirklio duktė, skaisčio-
ji gražuolė, į žaliuosius sodus, įžengė į mėgstamąją savo pala-
pinę, lapais, šakomis, gėlėmis apraizgytą, ir atsisėdo ant šilkais
apmušto suolo; ir prabilo jinai uždusdama,— jos širdužė daužėsi
kaip sugauto paukštelio,— prabilo ji tokiais žodžiais:
— Nesibijoki, gerasis, malonusis mano valdove, išgąsdinti ma-
ne savo balsu: patyrusi visas tavo malones, aš nepabūgsiu ir žvė-
ries staugiant; kalbėk su manimi nebūgštaudamas.
Ir išgirdo ji, lyg tarytum kas būtų atsidusęs už pavėsinės, ir
pakilo siaubingas laukinis balsas, gaudžiantis, gargždantis ir ki-
mus, na ir tai dar jo kalbėta pusbalsiu. Krūptelėjo iš pradžių
jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė, išgirdusi girios žvėries,
jūros keistenybės balsą, tik savo baimę nugalėjo ir nepasirodė
išsigandusi, ir netrukus ji ėmė klausytis lipšnių bei malonių jo
žodžių, protingos ir išmintingos kalbos, ir užsiklausė, ir pasidarė
jos širdžiai džiugu.
Nuo tos dienos, nuo tos valandėlės juodu ėmė šnekučiuotis
beveik visą dieną — vaikštinėdami po žaliąjį sodą bei po visas
aukštąsias menes, besivažinėdami po tamsiąją girią. Tiktai pa-
klausia jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė:
— Ar tu čia, gerasis, mylimasis mano valdove?
Girios žvėris, jūros keistenybė, atsako:
— Čia, puikioji mano valdove, ištikimasis tavo vergas, nepa-
vaduojamas bičiulis.
Ir neišsigąsta ji laukinio bei baisaus jo balso, ir mezgasi tarp
jųdviejų malonios kalbos, kad nė galo joms nėra.
Nežinia, kiek ten laiko praslinko: greitai pasaka sekama, ne-
negreitai darbas dirbamas,— jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gra-
žuolė, panoro savo akimis pamatyti girios žvėrį, jūros keisteny-
bę, ir ėmė ji to prašyti jį bei maldauti. Jis ilgai su tuo nesutiko,
būgštavo išgąsdinti ją; na, bet ir buvo jis tokia baisenybė, jog
nei pasakoje benupasakosi, nei plunksna beaprašysi; ne tik žmo-
nės, bet ir laukiniai žvėrys jo visados pabūgdavo ir į savo migius
nuo jo pasprukdavo. Ir prabilo girios žvėris, jūros keistenybė, to-
kiais žodžiais:
— Neprašyk, nėmaldauk tu manęs, skaisčioji, puikioji mano
valdove, neatsižiūrimoji gražuole, kad parodyčiau aš tau šlykš-
tųjį savo veidą, savo bjaurųjį kūną. Tu pripratai prie mano bal-
so; mudu gyvename bičiuliškai, sutardami vienas su antru, beveik
nopersiskirdami, ir tu myli mane už neapsakomą mano meilę tau,
o išvydusi mane. bai?ų ir atgrasų, tu imsi neapkęsti manęs ne-
laimingo, nuvarysi tu mane iš po savo akių, o išsiskyręs su ta-
vim, aš numirsiu iš ilgesio”.
Neklausė tokių kalbų jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuo-
lė, ir ėmė maldauti dar labiau nei pirma, saikstytis, kad jokios
baisenybės pasaulyje neišsigąsianti ir kad ji nenustosianti malo-
ningojo savo valdovo mylėjusi, ir sako jam tokius žodžius:
— Jeigu tu esi senas žmogus — būk mano senelis, jeigu vi-
dutinio amžiaus — būk man dėdulė, jeigu tu jaunas — būk man
įbrolis, ir kol aš tebesu gyva — būk man širdies bičiulis.
Ilgai ilgai girios žvėris, jūros keistenybė, nenusileido, bet ne-
galėjo atsispirti savo gražuolės prašymams bei ašaroms ir prabilo
jai tokiu žodžiu:
— Negaliu aš tau priešintis dėl tos priežasties, kad myliu
tave labiau nei save patį; patenkinsiu aš tavo norą, nors žinausi
p ra žudysiąs savo laimę ir mirsiąs belaike mirtimi. Ateik į žalią-
jį sodą pilkųjų sutemų metu, nusileidus užu girių skaisčiajai sau-
lužei, ir pasakyk: „Pasirodyk man, ištikimasis bičiuli!”— ir tau
parodysiu šlykštųjį savo veidą, bjaurųjį savo kūną. O jeigu tu
nebegalėsi pas mane pasilikti, nebenoriu aš tavo nelaisvės ir am-
žinųjų kančių: tu atrasi savo miegamajame po priegalviu mano
aukso žiedelį. Užsimauk jį ant mažojo dešinės rankos pirštelio —
ir tu atsidursi pas brangųjį tėvužį ir nieko apie mane niekuomet
nebeišgirsi.
Jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė, neišsigando, nepa-
sibaisėjo, tvirtai pasitikėjo savimi. Tą pačią akimirką, nebegaiš-
dama nė valandėlės, ji išėjo į žaliąjį sodą laukti sutartojo laiko,
ir kai sutemo pilkosios sutemos, nusileido užu girių skaisčioji
saulutė, tai jinai prabilo: „Pasirodyk man, ištikimasis mano bi-
čiuli!”— ir pasirodė jai iš tolo girios žvėris, jūros keistenybė: jis
tik prasmuko skersai kelio ir pradingo tankiuose krūmuose, o
jaunajai pirklio dukrelei, skaisčiajai gražuolei net akys aptemo,
ji suplojo baltosiomis rankelėmis, suriko spiegiamu balsu ir su-
smuko ant kelio be sąmonės. Na, betgi ir baisus buvo girios žvė-
ris, jūros keistenybė: rankos kreivos, ant rankų žvėries nagai,
kojos arklio, iš priekio bei iš užpakalio didelės kupranugario kup-
ros, visas nųo viršaus ligi apačios gauruotas, iš burnos kyšojo
šerno iltys, nosis buvo riesta lyg kalnų erelio, o akys kaip pe-
lėdos.
Siek tiek pagulėjusi, jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuo-
lėlė, atsipeikėjo ir girdi: kažkas beverkiąs šalia josios, karštomis
ašaromis beplūstąs ir bekalbąs gailiu balsu:
„Pražudei tu mane, pamiltoji mano gražuole, nebematysiu aš
skaisčiojo tavo veidelio, nebenorėsi tu manęs net klausytis, ir
tenka man mirti belaike mirtimi”.
Ir pasidarė jai gaila bei gėda, ir ji nugalėjo didžią savo bai-
mę bei baikščią savąją mergelės širdį, ir prabilo ji tvirtu bal-
su:
— Ne, nebijok nieko, gerasis ir maloningasis mano valdove,
nebeišsigąsiu baisiosios tavo išvaizdos, nebesiskirsiu aš su tavi-
mi, nebeužmiršiu tavo malonių; pasirodyk man dabar pat senuo-
ju savo pavidalu: aš tik pirmąkart teišsigandau.
Jai pasirodė girios žvėris, jūros keistenybė, baisia, šlykščia,
bjauria savo išvaizda, tik neišdrįso arti prie jos prieiti, kad ir
kažin kiek ji kvietė; jiedu vaikštinėjo iki tamsios nakties ir kal-
bėjosi, kaip kad kalbėjęsi, maloniai bei išmintingai. Ir nebejautė
jokios baimės jaunoji pirklio dukrelė, skaisčioji gražuolė. Kitą
dieną ji pamatė girios žvėrį, jūros keistenybę, skaisčiajai saulu-
tei šviečiant; nors iš pradžių jinai, įsižiūrėjusi į jį, išsigando, bet
to neparodė, ir netrukus jos baimė visiškai praėjo. Dabar jiedu
ėmė kalbėtis daugiau nei prieš tai: beveik ištisomis dienomis ne-
siskyrė, bepietaudami bei vakarieniaudami, gardumynais, valgiais
vaišinosi, midaus gėrimais vėsinosi, vaikštinėjo po žaliuosius so-
dus, be arklių važinėjosi po tamsiuosius miškus.
Ir praėjo nemaža laiko: greitai pasaka sekama, negreitai dar-
bas dirbamas. Sit vieną kartą jaunoji pirklio dukrelė gražuolė
susapnavo, kad josios tėvužis susirgęs; ir apėmė ją nepaliaujamas
liūdesys, ir išvydo ją tokią beliūdinčią ir beašarojančią girios
žvėris, jūros keistenybė; jis susisielojo ir ėmė klausinėti, kodėl
ji liūdinti, kodėl ašarojanti. Jinai ir pasipasakojo jam sapnavusi
negerą sapną ir ėmė prašytis leidžiama aplankyti saVo brangųjį,
mieląjį tėvelį ir meiliąsias savo sesutes. Ir prabilo į ją girios žvė-
ris, jūros keistenybė:
— Ir kam tau mano leidimo? Mano aukso žiedas padėtas pas
tave, užsimauk jį ant mažojo dešinės rankos pirštelio ir atsirasi
brangiojo, mielojo tėvelio namuose. Paviešėk pas jį, kol išsiilg-
si, ir aš tik tiek tau pasakysiu: jeigu tu lygiai po trijų dienų ir po
trijų naktų nebesugrįši, tai manęs nebebus margajame pasauly-
je- ir aš mirsiu tą pačią valandėlę — dėl tos priežasties, kad myliu
tave labiau nei save patį ir nebegaliu gyventi be tavęs.
Jinai ėmė įtikinėti pažadų žodžiais ir priesaikomis, kad lygiai
valandą anksčiau nei prisakyta pargrįšianti į aukštąsias jo menes.
Atsisveikino ji su maloninguoju ir geruoju savo valdovu, užsi-
movė ant mažojo dešinės savo rankos pirštelio aukso žiedą ir
atsidūrė erdviame garbingojo pirklio, brangiojo, mielojo savo tė-
velio, kieme. Ji eina į aukštą mūrinių menių prieangį; pribėga
prie josios tarnai bei šeimynykščiai, pakelia triukšmą bei šauks-
mą; atbėga meiliosios sesutės ir, pamačiusios ją, nustemba josios
mergišku grožiu ir valdovišku, karališku josios apdaru; įsikimba
jai į baltąsias rankeles* ir nuveda ją pas brangųjį, mieląjį tėvelį;
o tėvelis ligotas begulįs, ligotas ir nelinksmas, dieną naktį ją
beminėdamas, karštomis ašaromis apsipildamas; ir jis nesitveria
džiaugsmu, išvydęs mieląją, dailiąją, apveidžiąją jauniausiąją,
mylimiausiąją savo dukružę, ir jis stebisi josios mergišku grožiu,
valdoviškuoju, karališkuoju josios apdaru.
Jiedu ilgai bučiavosi, mylavosi, meiliomis, kalbomis guodėsi.
Jinai pasipasakojo mielajam savo tėveliui ir vyresniosioms mei-
liosioms savo seserims apie savo gyvenimą pas girios žvėrį, jū-
ros keistenybę, viską žodis į žodį, jokios smulkmenos nenuslėp-
dama.
Ir prasidžiugo garbingasis pirklys turtingu jos gyvenimu, val-
doviška, karališka buitimi, ir stebėjosi, kaip ji priprato žiūrėti į
baisųjį savo šeimininką ir kaip nesibijo girios žvėries, jūros keis-
tenybės; jis pats, jį prisiminęs, drebėte drebėjo. O vyresniąsias
seseris pavydas ėmė, girdint apie begalinį jauniausios sesers tur-
tingumą ir apie karališką jos valdžią valdovui tarytum savo ver-
gui.
Diena praėjo kaip viena valanda, antra diena prašoko kaip
valandėlė, o trečią dieną vyresniosios seserys ėmė kalbinti jau-
niausiąją seserį, kad ji nebegrįžtų pas girios žvėrį, jūros keiste-
nybę: „Tegu jis ten ir nusprogsta, taip jam ir reikia…” Ir užpyko
ant vyresniųjų seserų brangioji viešnia, jauniausioji sesutė, ir tarė
\ ji joms tokius žodžius:
— Jeigu aš gerajam ir maloniajam savo valdovui už visas jo
malones ir karštą, neapsakomą meilę atsiteisiu žiauria jo mirti-
mi, tai aš būsiu neverta gyventi margajame pasaulyje ir būsiu
nusipelniusi tada, kad mane atiduotų laukiniams žvėrims sudras-
kyti.
Ir josios tėvas, garbingasis pirklys, pagyrė ją už tokią pui-
kią kalbą, ir buvo nutarta, kad lygiai valanda prieš susitartąjį
laiką gražioji, dailioji, jauniausioji mylimiausioji dukrytėlė grį-
šianti pas girios žvėrį, pas jūros keistenybę.
O seserims buvo apmaudu, ir jiedvi sugalvojo suktą dalyką,
suktą ir negerą: jiedvi ėmė ir pasuko visus laikrodžius namuose
valanda atgal, ir to nepamatė nei garbingasis pirklys, ‘nei visi jo
tarnai ištikimieji bei šeimynykščiai.
Ir kai atėjo tikroji valanda, sugilo pirklio dukteriai, skaisčia-
jai gražuolei, širdelę ir ėmė ją spausti, tarytum kas būtų ėmęs ją
graužti; ir ji tik žvilgčioja į angliškus, vokiškus tėvo laikrodžius,
o vis dar tebėra per anksti jai leistis į tolimą kelionę. O seserys
ją šnekina, klausinėja apie šį bei tą, gaišina. Betgi josios širdis
neiškentė, jauniausioji, mylimiausioji duktė, skaisčioji gražuolė,
atsisveikino su garbinguoju pirkliu, mieluoju tėveliu, gavo iš jo
tėvo palaiminimą, atsisveikino su vyresniosiomis, mielosiomis se-
serimis, su ištikimaisiais tarnais bei dvariškiais ir, nelaukusi nė
akimirksnio ligi sutartosios valandos, užsimovė aukso žiedą ant
mažojo dešinės rankos pirštelio ir atsidūrė baltojo mūro rūmuose,
aukštosiose girios žvėries, jūros keistenybės, menėse ir, stebėda-
masi/kad jis jos nepasitinka, suriko skardingu balsu:
— Kurgi tu, gerasis mano valdove, ištikimasis mano bičiuli?
Kodėl gi tu manęs nebepasitinki? Aš sugrįžau anksčiau sutartojo
laiko visa valanda su akimirksniu.
Niekas nei beatsakė, nei bepasisveikino; viešpatavo kapų ty-
la; žaliuosiuose soduose paukščiai nebegiedojo dausų giesmių,
nebetryško vandens čiurkšliai ir nebegurgėjo šaltinių versmės,
aukštosiose menėse nebeaidėjo muzika.
Sudrebėjo pirklio dukters, skaisčiosios gražuolės, širdelė, ji
pajuto kažką negera; ji apibėgo aukštąsias menes ir žaliuosius
sodus, šaukė skambiu balsu gerąjį savo valdovą — niekur nebe-
girdėti nei atsiliepiant, nei pasisveikinant, nei jokio garso. Ji nu-
bėgo prie žaliavejės įkalnės, kur gražiai augo, klestėjo jos my-
limoji skaisčiai raudona gėlė, ir mato ji, kad girios žvėris, jūros
keistenybė, ant kalvelės, apsiglėbęs raudonąją gėlelę bjauriomis
savo letenomis. Ir jai pasirodė, kad jo užmigta jos belaukiant,
ir miegama dabar kietu miegu. Emė jį palengvėle žadinti pirklio
duktė, skaisčioji gražuolė,— jis negirdi; ji ėmė žadinti stipriau,
sugriebė už gauruotosios letenos — ir mato, kad girios žvėries,
jūros keistenybės esama mirusio, gulima negyvo…
Susidrumstė jai žvainosios akys, pakirto jai eikliąsias koje-
les, atsiklaupė ji ant kelių, apsikabino baltosiomis rankelėmis
galvą gerojo savo valdovo, bjauriąją ir šlykščiąją galvą, ir su-
klykė spiegiamu balsu:
— Atsistok, pabusk, mano širdies bičiuli, aš myliu tave kaip
trokštamąjį sužadėtinį L
Ir vos tik ji ištarė tokius žodžius, tučtuojau iš visų šonų su-
tviskėjo žaibai, sudrebėjo žemė nuo didelio griausmo, trenkė per-
kūno strėlė į žaliaveję įkalnę, ir sukniubo apalpusi jaunoji pirk-
lio duktė, skaisčioji gražuolė. Ar ilgai, ar trumpai ji gulėjo be
sąmonės — nežinau; tik atsipeikėjusi pamatė besanti aukštojoje
balto marmuro menėje, besėdinti brangiausiais akmenimis nu-
sagstytame aukso soste, belaikąs ją karalaitis, skaistusis gražuo-
lis, su karaliaus vainiku ant galvos, su rūbais, nukaltais iš aukso;
prieš juodu bestovįs tėvas ir seserys, o aplinkui beklūpą gausūs
palydai, visi apsitaisę auksu bei sidabru ataustais šilkais. Ir pra-
bilo į ją jaunasis karalaitis, skaistusis gražuolis, kuriam ant gal-
vos buvo karaliaus vainikas:
— Pamilai tu mane, neatsižiūrimoji gražuole, bjaurios baise-
nybės pavidalu už gerą mano širdį ir mano meilę tau; pamilk gi
dabar mane žmogaus pavidalu, būk trokštamoji mano nuotaka.
Piktoji burtininkė užpyko ant velionio mano tėvužio, šlovingojo
ir galingojo karaliaus, pavogė mane dar mažametį ir velniškais
savo burtais, piktosios dvasios padedama, pavertė mane bjauria
pabaisa bei uždėjo prakeikimą gyventi tokiu šlykščių pavidalu,
baisiu ir grasiu kiekvienam žmogui, kiekvienam padarui tol, kol
atsiras graži mergina, kokios ji bebūtų kilmės ir luomo, pamils
mane baisenybės pavidalu bei panorės būti teisėta mano žmo-
na,— ir tada visi burtai pasibaigs, ir vėl aš būsiu kaip buvęs,
žmogus — jaunas ir dailus vyras. Ir aš gyvenau tokios baiseny-
bės ir baidyklės pavidalu lygiai trisdešimt metų, ir aš buvau įsi-
viliojęs į užburtuosius savo rūmus vienuolika gražių merginų, o
tu buvai dvyliktoji. Nė viena nepamilo manęs už mano meilumus
bei pataikavimus, už gerą mano širdį. Tu vienintelė tepamilai
mane, atgrasu ir baisią pabaisą, už mano gerumą bei vaišingumą,
už gerą mano širdį, už neapsakomą mano meilę tau, ir tu būsi
šlovingoji karaliaus žmona, galingos viešpatystės karalienė.
Tada visi tuo nustebo, palydai nusilenkė ligi žemės. Garbin-
gasis pirklys palaimino jauniausiąją, mylimiausiąją savo dukružę
ir jaunąjį valdovą karalaitį. Ir pasveikino jaunikį bei jaunamar-
tę vyresniosios pavydžiosios seserys ir visi ištikimieji tarnai, di-
dieji bajorai bei įvairūs karžygiai ir, nė valandėlės nebegaišda-
mi, pakėlė linksmą vestuvių puotą, ir jaunavedžiai pradėjo lai-
mingai gyventi. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą tau-
kai varvėjo, burnoj nieko neturėjau.

Vienoje karalystėje, gyveno turtingas pirklys, garbingas žmogus.

Jis turėjo begales visokių gėrybių — įvairiausių turtų, brangiųjų užjūrio prekių, perlų, brangiųjų akmenų, aukso bei sidabro

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Senais laikais augo labai didėli miškai, o juose veisėsi daugybė žvėrių. Vieną kartą jauna mergina išėjo riešutauti ir beriešutaudama nuklydo toli ir neranda kelio. Bevaikščiodama po mišką, susitiko plaukais apžėlusį žmogų. Tas apžėlėlis Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

ŠAUNUOLIUI IR SEPTYNIASDEŠIMT MENŲ PER MA2A
Kažin kada gyveno viename mieste senis. Jis turėjo tris
šimtus auksinių pinigų. Kartą jis pasišaukė sūnų, pasisodino
šalia savęs ir prabilo:
— Alidžanai, tu jau didelis išaugai, o aš pasenau. Noriu, kol
gyvas, išmokyti tave prekiauti. Še tau šimtą auksinių pinigų.
Rytoj iškeliausi su pirklių vilkstine. Patekęs j kitą miestą — ne-
švaistyk pinigų be naudos, nusipirk už juos prekių.
Šitaip pamokęs, senis išleido sūnų j kelionę.
O sūnui ką tik buvo sukakę aštuoniolika metų. Jis buvo geras,
protingas jaunuolis. Bet prekybos nemėgo ir svajojo išmokti
kokio nors kito amato, norėdamas gyventi iš savo rankų darbo.
Tačiau ginčytis su senu tėvu Alidžanas neišdrįso — pasiėmė
pinigus ir išsidangino su pirkliais.
Po keleto dienų vilkstinė atsidūrė dideliame mieste ir sustojo
užeigoje.
Mieste buvo didelis sodas. Tą pačią dieną vakare Alidžanas
išėjo į jį pasivaikščioti. Jis įžengė į sodą, o ten šviesu kaip dieną.
Visur žibintai įžiebti. Tarp medžių, už pinučių, ant marmurinės
pakylos stūkso grakštus raižytinis pastatas, išmaningai nuda-
žytas ryškiomis spalvomis. Ant kilimais užtiestų grindų susta-
tinėti aukso, sidabro, perlų ir rubino staliukai. O ant staliukų
aibė statulėlių iš brangiųjų akmenų. Daugiau kaip šimtas vieno-
dai apsirengusių jaunuolių besėdį poromis prie staliukų ir
bekilnoją statulėles.
Alidžanas sustojo prie pinučių ir nustėro iš nustebimo. Stovi,
nebegali akių atitraukti nuo keistojo reginio. Taip prastovėjo jis
keletą valandų.
Pagaliau išvydo jį sodo tarnas, priėjo ir paklausė:
— Ko tamsta čia stovi? Kuo stebiesi?
— Kas čia per žmonės ir ką jie veikia? — paklausė Alidžanas.
— Šitie jaunuoliai čia mokosi šachmatais žaisti, — atsakė
tarnas.
— O ar galima man įstoti į šią mokyklą? — paklausė
Alidžanas.
— Galima, — atsakė tarnas. — Reikia sumokėti šimtą auksi-
nių pinigų.
Alidžanas prisiminė tėvo pamokymus, paabejojo kokią
valandėlę, bet karštas troškimas išmokti žaisti šachmatais nuga-
lėjo. Jis atidavė šimtą auksinių ir ėmė uoliai mokytis.
Netrukus. Alidžanas išmoko taip gerai žaisti šachmatais, jog
įveikdavo netgi savo mokytojus. Po metų mokslas baigėsi, ir
jaunuoliai ėmė skirstytis j namus. Alidžanas nusiminė.
„Kurgi aš važiuosiu be pinigų?” — galvojo jis.
Mokytojas pasigailėjo Alidžano, davė jam vieną auksinį
ir išsiuntė j tėviškę su pakeliui vykstančia vilkstine. Alidžanas
grįžo namo tuščiomis rankomis. Tėvas labai susikrimto.
Prabėgo metai. Senis vėl pasišaukė sūnų. Po ilgų pamokymų
įteikė jam dar šimtą auksinių ir vėl išsiuntė prekybos reikalais
su pirklių vilkstine. Vilkstinė nukeliavo į tą patį didelį miestą.
„Na, dabar aš nebešvaistysiu niekams pinigų”, — nusprendė
Alidžanas.
Vakare jisai išėjo pasivaikščioti.
Štai prieina Alidžanas prie sodo ir girdi griežiant puikią
muziką. Neištvėręs įžengė į sodą. Žiūri — toje pačioje vietoje,
kur jis mokėsi žaisti šachmatais, besėdį jaunuoliai ir begriežią
įvairiais muzikos instrumentais.
Alidžanas viena akimirka pamiršo visus tėvo pamokymus^
ištraukė iš krepšelio šimtą auksinių, atidavė juos mokytojui ir ėmė
mokytis muzikos. Per trumpą laiką jis taip gerai išmoko griežti,
jog tapo kur kas išmaningesnis už savo mokytojus.
Po metų mokslas baigėsi. Alidžanas nuliūdo.
„Kaip dabar akis tėvui beparodysiu?” — mąsto jisai.
Mokytojui pagailo vyruko, ir jis davė jam du auksinius pinigus
ir išsiuntė namo.
Alidžanas grįžo pas tėvą. Nors ir džiaugėsi tėvas, sūnaus
sulaukęs, bet išbarė jį dar labiau negu pirmą kartą.
Praėjo dar metai. Kartą senis pasišaukė sūnų, davė jam
paskutinį šimtą auksinių ir tarė:
— Jeigu niekais praleisi ir šiuos pinigus, tai mudu liksime
be duonos kąsnio ir be pastogės.
Ir jis prisaikino sūnų, kad tasai pinigus išleistų tik prekėms
įsigyti.
Alidžanas vėl atvyko su pirkliais į tą patį didelį miestą. Iš
pradžių jis nuėjo į pirtį — kelionės dulkių nusiplauti. Grįždamas
iš pirties, atsidūrė prie pažįstamo sodo ir pamanė: „Nagi užsuksiu
nors valandėlei!”
Tik pamąstė šitaip, ir jau pasijuto besąs sode. Žiūri — ant
tos pačios marmurinės pakylos besėdį jaunuoliai ir berašą, o
mokytojas jiems bediktuojąs.
Alidžanas apstulbo iš susižavėjimo, nebepajėgdamas akių
atitraukti nuo puikaus reginio. Jis ilgai stovėjo bei svarstė ir
pagaliau pats sau tarė: „Išmokau žaisti šachmatais, išmokau
muzikos, o rašyti nemoku. Tegu ir elgeta tapsiu, bet užtat
išmoksiu skaityti ir rašyti!”
Alidžanas atidavė paskutinį šimtą auksinių ir ėmė mokytis.
Kaip ir pirma, jis mokėsi geriau už kitus ir netrukus baigė
mokyklą.
Vėl jis nebeturėjo pinigų grįžti į gimtąjį miestą. Mokytojas
davė jam tris auksinius ir išsiuntė į kelionę. Bet dabar Alidžanas
nebesiryžo grįžti pas tėvą.
Jis pristojo tarnauti pas vieną pirklį, kuris ruošėsi į tolimą
miestą. Pirklio prekės jau buvo sukrautos ant kupranugarių.
Rytą, prieš saulei užtekant, vilkstinė leidosi į kelionę.
Dieną ir naktį traukė keliauninkai, niekur neužtikdami van-
dens. Pagaliau jie išvydo šulinį. Bet vandens jame tebūta nedaug,
tik ant paties dugno.
Pirklys įsakė naujajam savo tarnui pasemti vandens. Įlipo
Alidžanas į šulinį, nusileido ligi vandens, prisėmė vynmaišį ir
staiga išvydo šulinio sienelėje dureles.
„Kas tai galėtų būti?” — pamąstė Alidžanas ir pravėrė jas.
Žiūri — už durelių didelis kambarys. Ant kilimo besėdįs devas1,
liūdnai nukoręs galvą. Ir jo rankose griežynė.
Alidžanas nepabūgo, paliko prie durų vynmaišį, tylutėliai
prislinko prie devo ir, paėmęs griežynę iš jo rankų, ėmė griežti.
Išgirdo devas švelnius griežynės garsus ir tarytum pabudo iš
miego. Jis prišliaužė prie Alidžano ir paglostė jam galvą.
— O žmogau, kaip tu čia pakliuvai? — paklausė devas.
Alidžanas papasakojo. Paskui, prisiminęs vilkstinę, subruzdo
išeiti. Bet devas jo neišleido.
— Ko tu geidi visų labiausiai pasaulyje? Viską tau pada-
rysiu! — tarė jisai.
Alidžanas nustebęs pažvelgė j devą.
— Mirė vienintelis mano sūnus, — paaiškino devas. — Štai
jau penkios dienos, kaip nebėra jo pasaulyje. Aš likau vienas,
ir man buvo pasidarę taip liūdna, jog pats bevelijau numirti.
Norėdamas sielvartą nuslopinti, pasiėmiau į rankas griežynę,
bet griežti neįstengiau. Jei būtum atėjęs keletą valandų vėliau,
tai manęs jau nebebūtų buvę gyvųjų tarpe. Grieždamas tu
išgelbėjai mane nuo mirties. Ar nori, aš tau atiduosiu visus savo
lobius?
— Padėkite man iš šulinio išlipti, — atsakė Alidžanas. —
Daugiau man nieko nereikia.
Ir jis dar kartą pagriežė griežyne tą pačią melodiją. Devas
davė jam maišelį auksinių pinigų ir tarė:
— Užsimerk!
Alidžanas užsimerkė ir viena akimirka atsirado viršuje,,
prie šulinio.
Atmerkė Alidžanas akis, žiūri, kad vilkstinės jau nebėra.
Alidžanas nusekė kupranugarių pėdsakais ir pasivijo vilkstinę..
Visi labai nustebo, ėmė teirautis, kaip jis išsiruopštęs iš šulinio.
Alidžanas papasakojo iš eilės visa, kas jam buvo nutikę, ir parodė
devo padovanotą maišelį su auksu.
Godžiajam pirkliui matant auksą net rankos ėmė drebėti.
Vilkstinei sustojus atsipūsti, pirklys pasiėmė lakštelį popie-
riaus, parašė laišką ir užantspaudavo savo antspaudu. Laišką
jis padavė Alidžanui ir tarė:
— Aš turiu gražuolę dukterį. Išleisiu ją už tavęs. Keliauk į
namus ir paruošk viską vestuvėms. Tik žiūrėk, nepamesk beke-
liaudamas savo auksinių! Po trijų dienų aš taip pat būsiu namie.
Pirklys davė Alidžanui eiklų žirgą ir nusakė, kaip surasti jo
namus.
Alidžanas jojo jojo, sustojo atsikvėpti ir pamanė: „Atidaviau
šimtą auksinių, norėdamas išmokti skaityti bei rašyti. Nagi
imsiu ir pažiūrėsiu, kas ten laiške!”
Alidžanas atplėšė laiško antspaudą, ėmė skaityti, ir jo veidas
iš karto persimainė.
Štai ką rašė pirklys savo žmonai: „Siunčiu tau auksą, kuris
yra šio tarno rankose. Aš apgavau jį — sakiau, kad išleisiu už
jo mudviejų dukterį. Tuojau pat nukirsdink jam galvą.”
Tuomet Alidžanas pasiėmė plunksną, popieriaus ir parašė
tokį laišką: „Priimk pagarbiai ir maloniai šitą brangų svečią
ir ištekink už jo mudviejų dukterį. Vestuves iškelk tuojau pat,
nelaukdama manęs parvykstant!”
Nulipdė Alidžanas iš molio antspaudą, užantspaudavo laišką
ir traukė toliau.
Jis atjojo į miestą, kur gyveno pirklys, susirado jo namus
ir atidavė laišką jo žmonai. Ši perskaitė laišką ir priėmė svečią
labai pagarbiai. Tuojau kitą dieną iškėlė Alidžano vestuves su
pirklio dukteria. Dvi dienas Alidžanas puotavo namuose su jauna
žmona, o trečią sėdo ant eikliojo žirgo ir pasisakė jojąs prekybos
reikalais. O tarnams įsakė:
— Niekam neatidarykite naktj vartų. O jei kas įlįs per sieną,
sučiupkite tą ir apkulkite. Taip įsakė jūsų šeimininkas.
Naktį parvyko pirklys su vilkstine ir ėmė belsti į vartus.
Jis beldė dvi valandas be atvangos, bet niekas jam neatidarė.
Tuomet pirklys perlipo per sieną ir nusileido į kiemą. Tuojau
jį užpuolė tarnai ir taip aptalžė lazdomis, jog jis vos galo negavo.
Pirklys ilgai gulėjo be sąmonės, paskui atsipeikėjo ir vargais
negalais nusirioglino ligi savo kambario. Pasisveikino su žmona
ir klausia:
— Na, papasakok, ką gi tu padarei, kai pas tave atvyko
žmogus su mano laišku?
— Įvykdžiau tamstos įsakymą, — atsakė žmona.
— O kur auksiniai?
— Kokie auksiniai? — nustebo žmona.
— Aš gi tau rašiau, kad įsakytum nužudyti šitą žmogų, o jo
auksinius pasiimtum ir paslėptum!
— Oi, kas tamstai! Kaipgi žudysi savo žentą?
— Kokį žentą?
— Mudviejų dukters vyrą.
— Kuomet išleidai ją už vyro?
— Prieš dvi dienas.
Pirklys pliaukštelėjo sau delnu \ kaktą ir ėmė plūsti žmoną
bei tarnus.
— O kur jis pats? — klausia apie Alidžaną.
— Iš ryto išvyko prekybos reikalais ir įsakė niekam ne-
atidaryti nakčia vartų, — atsakė tarnai. — O jei kas perliptų per
sieną, pačiupti ir smagiai įkrėsti.
Pirklys suprato, kad buvo nubaustas už savo gobšumą.
Tegu pirklys tuo tarpu aičioja ir gydosi mėlynes, o jūs dabar
paklausykite apie Alidžaną.
Alidžanas ilgai jojo eikliuoju savo žirgu ir pagaliau prijojo
didelį miestą. Buvo prekymečio diena. Prekyvietėje vaikštinėjo
šauklys ir skardeno:
— Nekalbėkite to, ko nesate girdėję! Nekartokite to, ko
nebuvo pasakyta! Klausykite visi! Kas moka gerai šachmatais
žaisti, tegu eina į rūmus pas šachą. Kas laimės tris kartus iš
eilės — tam šachas atiduos savo sostą. O kas tris kartus iš eilės
pralaimės — tam šachas galą padarys.
Alidžanas išgirdo šauklio žodžius, nuėjo į rūmus pas šachą
ir pasisakė norįs su juo šachmatais pažaisti.
— Ar tau yra žinomos mano sąlygos? — paklausė šachas.
— Taip, — atsakė Alidžanas. — Jūsų sąlygos man yra
žinomos.
Susėdo žaisti. Alidžanas kartą pralaimėjo, du kartus laimėjo.
Vėl ėmė žaisti. Šachas du kartus laimėjo ir kartą pralaimėjo.
Pradėjo žaisti iš naujo. Alidžanas iš eilės laimėjo tris kartus.
Nebuvo kas daryti, šachas turėjo užleisti savo sostą Alidžanui.
Bet Alidžanas tarė:
— Nepageidauju būti šachu. Noriu grįžti į savo gimtąjį
miestą.
Jodamas Alidžanas užsuko pasiimti savo žmonos ir drauge
su ja išvyko pas senąjį tėvą.
Kai papasakojo tėvui visa, kas jam buvo nutikę, senis susiža-
vėjo ir nudžiugęs šūktelėjo:
— Šaunus tu, sūneli! Kiek menų esi išmokės ir kiek mirčių
išvengęs!
— Šaunuoliui ir septyniasdešimt menų per maža! — linksmai
atsakė Alidžanas.
Nuo to laiko Alidžanas ėmė laimingai gyventi gimtajame
mieste, mokydamas liaudį muzikos ir rašto.

Kažin kada gyveno viename mieste senis. Jis turėjo tris šimtus auksinių pinigų. Kartą jis pasišaukė sūnų, pasisodino

šalia savęs ir prabilo:

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Vienas karalius turėjo dorą tarną. Kartą karalius nusipirko nesuvaldomą eržilą. Arklininkai stengėsi jj prajodyti, apramdyti, bet niekas nesidarė. Nesuvaldomas buvo, nesuvaldomas liko. Tada karalius ir sako tarnui:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

– Aš noriu eiti per žmoną už vyriausiojo padišacho sū­naus,- kalbėjo vyriausioji sesuo,- aukšto, gražaus, narsaus raitelio, puikaus šokėjo. Niekas taip nemoka švytruoti kardu mėtyti ieties. O po tėvo mirties jis įžengs į sostą, ir aš būsiu didžiojo padišacho žmona. Ar gali būti dar didesnė laimė šiame pasaulyje? Ko galima norėti geriau, klausiu aš jūsų?
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Jei žilagalvė Keloglano motina nebūtų radusi penkių kuru­šių-nieko blogo nebūtų atsitikę. Motina su sūnumi nebūtų praradę ramybės, miego. Bet ar vargšas žmogus nepaims nuo žemės blizgančio pinigo? Juk niekas to nė nesužinos!
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Seniai, labai seniai gyveno toks žmogus. Jo pati buvo mirusi ir palikusi jam du sūnus. Tasai žmogus statė iš bambuko bučius, gaudė žuvį, pardavinėjo ją turguje ir taip sau pelnėsi duoną.
Kai jis eidavo į girią bambukų kirsti ir bučių pinti, visada vesdavosi vyresnįjį sūnų, o jaunėlį palikdavo namų žiūrėti. Labai knietėjo jaunėliui pamatyti, kaip tėvas bučius pina. Kartą jis Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Gyveno pasaulyje du bičiuliai, gyveno, o paskui pasimirė. Ir vienas iš tų bičiulių atgimė kaip dievas Indra, o kitas — kaip var­guolis žvejys, kuriam likimas davė tokią pat varguolę pačią. Kar­tą Indra atmerkė akis ir pamatė, kad tasai žmogus, su kuriuo jis bičiuliavosi praeitame gyvenime, dabar pavirtęs į žvejį, anei nudilusio pinigėlio neturintį. Pagailo Indrai žvejo, Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Seka pasaką senelė:
Pagiry — žvejų trobelė,
O trobelėje nuo seno
Trys sesutės sau gyveno.
Ir turėjo jos broliuką —
Striuką buką Bebenčiuką.
Dvi sesutės drobę audė,
Bebenčiukas žuvį gaudė,
O jauniausioji — kvailutė
Židiny ugnelę pūtė,
Kepė žuvį, paplotėlį,
Nešė broliui lauknešėlį.
Ir prie ežero atėjus,
Lauknešėlį pasidėjus,
Ji kasdien broliuką šaukė,
Net skambėdavo palaukė:
— Ė! 0! Ū! Bebenčiuk!
Atsiirk, neužtruk!
Šen, broleli, pietų!
Šen žuvelių keptų!
Laumė ragana gauruota,
Apsižergus ilgą šluotą,
Kartą paežere jojo
Ir voratinklius vyniojo.
Tik išjojus į palaukę,
Girdi: sesė brolį šaukia.
Ir pakreipus kreivą ausį,
Laumė klausė, klausė, klausė…
Vos kvailutė tik nuėjo,
Sausos šakos sutraškėjo,
Ir išjojus į palaukę,
Storalūpė laumė šaukia:
— Ė! U! U! Bebenčiuk!
Atsiirk, neužtruk!
Šen, broleli, pietų!
Šen žuvelių keptų!
Bebenčiukas pasistiepia
Ir iš luoto atsiliepia:
— Mano seselės,
Mano jaunėlės,
Plonas balselis
Kaip volungėlės.
Žvejo brolelio
Tu neapgausi,
Aukso žuvelių
Tu nebegausi…
Joja ragana gauruota,
Apsižergus ilgą šluotą,
Ir prijojus kalvę seną,
Kalviui ragana lemena:
— Kalvi, kalvi,
Raudongalvi,
Aš tau duosiu marių žuvį,
Tu paplonink man liežuvį.
Kalvis kūju užsimojo
Ir liežuvį jai suplojo.
Laumė grįžta į palaukę
Ir plonai kaip sesė šaukia:
— Ė! Ū! Ū! Bebenčiuk!
Atsiirk, neužtruk!
Šen, broleli, pietų!
Šen, žuvelių keptų!
Žvejas balso neatskyrė
Ir prie kranto atsiyrė.
Laumė žveją pasigavo
Ir per girią nušuoliavo.
Takeliu per baltą smėlį
Neša sesė lauknešėlį
Ir, atėjus į palaukę,
Brolį šaukia, šaukia, šaukia…
Bet broliuko — anei aido,
Tik vėjelis nendres sklaido,
Ir pamato ji meldyne
Brolio valtį drebulinę.
Verkia sesė — ką daryti?..
Valty prašneka žuvytė:
— Leisk paleisk mane, sesele,
Aš parodysiu tau kelią,
Pasakysiu, kur broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
Ji žuvelę auksažvynę
Pliumpt į vandenį meldyne.
O žuvytė pasinėrė,
Vandenėlio atsigėrė
Ir, iškišus galvą, kalba:
— Ačiū, ačiū už pagalbą!
Pereik girią ir giraitę,
Rasi baltą obelaitę.
Paėjėjus kelio galą,
Rasi tu karvutę žalą.
Ten pasuksi į keliuką,
Rasi duonos kubiliuką.
Kai praeisi duoną rupią,
Pamatysi sraunią upę.
Pereik tiesiai per lieptelį,
Ten surasi tu namelį,
Sūriais, kumpiais paramstytą
Ir paparčiais uždangstytą.
Tam namelyje — broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
Į namus kvailutė grįžta,
O širdis iš skausmo plyšta.
Ir apsako, kur broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
— Ką čia paistai, ką veplioji? —
Pyksta sesė vyresnioji.—
Eik iškepti pagranduką,
Aš surasiu Bebenčiuką.
Sesė, perėjus giraitę,
Randa baltą obelaitę.
Obelėlė šaką kelia:
— Kur eini, gera mergele?
O sesuo piktai sušuko:
— Ieškau brolio Bebenčiuko!
Obelėlė graudžiai kalba:
— Eikš, mergele, į pagalbą!
Vabalėliai šerdį graužia,
Obuolėliai šaką laužia.
Šen, mergele, šen, rūtele,
Krėsk nukrėski nors šakelę…
—Krėsiu… lauk! — sesuo atšovė.
Griūk ir pūk, jei nepastovi!
O paėjus kelio galą,
Randa ji karvutę žalą.
Du ragus karvutė kelia:
— Kur eini, gera mergele?
Jai sesuo piktai sušuko:
— Ieškau brolio Bebenčiuko!
O karvutė graudžiai kalba:
Eikš, mergele, į pagalbą!
Eikš, pamilši, eikš, pašersi
Ir pienelio atsigersi.
Milšiu… lauk! — sesuo sušuko
Ir nuo karvės nusisuko.
Paėjėjusi galiuką,
Randa duonos kubiliuką.
Kubiliukas tešlą kelia:
— Gal iškeptumei duonelę?
— Kepsiu… lauk! — sesuo sušuko
Ir nuo duonos nusisuko.
Ir palikus duoną rupią,
Ji priėjo sraunią upę.
Žiūri — lieptas netašytas,
Klumpių padais nudaužytas.
Tas lieptelis jos maldauja:
— Vilnys akmenis skalauja,
Meldai prausiasi kas rytas,
Tik aš vienas nevalytas…
Įsibridus į upelį,
Tu nuplauk mane, lieptelį.
— Plausiu… lauk! — sesuo sušuko
Ir pikta nuo liepto spruko.
Pabėgėjusi į šalį,
Randa krūmuose namelį,
Sūriais, kumpiais paramstytą
Ir paparčiais uždangstytą.
Žiūri — laumė verda smalą,
Bebenčiukas girnas kala.
Laumės lūpa žemę siekia,
Taršos kudlos nusidriekę.
O prie kojų kaip angliukas
Kiurkso juodas jos šuniukas.
— Ko  čia vaikštai? — rūsčiai  niurna
Laumė ragana pikčiurna.—
Eikš, man vandenio paduosi
Ir kaltūną pašukuosi!
Laumė snaudžia ir linguoja,
Sesė grėbliu ją šukuoja.
Kai tik ragana užsnūdo,
Bebenčiukas tuoj sujudo:
Laumės šunį — šmukšt po puodu,
Kad nelotų, neišduotų…
Bėga brolis ir seselė,
Kiek tik greitos kojos gali,
Metę raganą nelabą.
Ugi klauso — žemė dreba…
Apsižergus ilgą šluotą,
Lekia ragana gauruota,
Uosto pėdsakus šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Vos pribėgus lieptą, klausia
Laumė ragana pikčiausia:
— Liepte, liepte netašytas,
Klumpių padais apdaužytas,
Tu per dieną čia gulėjai,
Ar mergelės neregėjai?
— Vykis, vykis,— laumė girdi,—
Čia prabėgo ta beširdė…
Vėl apžergus ilgą šluotą,
Lekia ragana gauruota
Ir, pasukus į keliuką,
Randa duonos kubiliuką.
Laumė ragana pikčiausia
Nekeptos duonelės klausia:
— Tešla, tešla iškorijus,
Tešla, tešla išakijus,
Tu per dieną čia pukšėjai,
Ar mergelės neregėjai?
— Vykis, vykis,— laumė girdi,
— Čia prabėgo ta beširdė…
Vėl apžergus ilgą šluotą,
Lekia ragana gauruota,
Ir lekuoja jos šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Pabėgėjus kelio galą,
Randa laumė karvę žalą:
— Karve, karve nemilžtoji,
Kreivarage pamirštoji,
Tu per dieną čia gulėjai,
Ar mergelės neregėjai? ,
Vykis, vykis,— laumė girdi,
— Čia prabėgo ta beširdė…
Dulka laumė per kalnelį,
Kiek tik šleivos kojos gali.
Nusileidus į pašlaitę,
Randa baltą obelaitę:
— Obelie rūgšti, laukine,
Tu rūgštesnė už rūgštynę,
Tu stovėjai palei kelią,
Gal regėjai tu mergelę?
— Vykis, vykis,— laumė girdi,
— Čia prabėgo ta beširdė…
Varsną kitą pabėgėsi
Ir mergelę suturėsi.
Lekia ragana, šniokštuoja,
Ir šuniukas vos lekuoja.
Laumė capt bėglius abudu
Ir į maišą juos įgrūdo.
Parsinešusi užrišo
Ir po lova pasikišo.
Maišą saugojo šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Ir antra sesuo išėjo,
Bet obels nepagailėjo,
Nepamilžo ir karvutės,
Ir neiškepė duonutės…
Laumė ją maiše užrišo
Ir po lova pasikišo.
O kvailutė po palaukę
Vaikštinėja, sesių laukia…
Nesulaukus verkt pradėjo
Ir ieškoti jų išėjo.
Greitai perėjus giraitę,
Randa baltą obelaitę.
Obelis viršūnę kelia:
— Kur eini, gera mergele?
— Ieškau sesių ir broliuko,
Striuko buko Bebenčiuko.
Obelėlė graudžiai kalba:
— Eikš, mergele, į pagalbą!
Vabalėliai šerdį graužia,
Obuolėliai šaką laužia.
Pagailėk, gera mergele,
Ir papurtyk nors šakelę.
Liemenėlį sesė krečia.
Obelėlė šlama: — Ačiū!
Paėjėjus kelio galą,
Randa ji karvutę žalą.
Du ragus karvutė kelia:
— Kur eini, gera mergele?
— Ieškau sesių ir broliuko,
Striuko buko Bebenčiuko.
O karvutė graudžiai kalba:
— Eikš, mergele, į pagalbą!
Prižiaumojau žalio šieno,
Negaliu panešti pieno.
Melžia žaląją kvailutė.
— Mū! — dėkoja jai karvutė.
Paėjėjus dar galiuką,
Randa sesė kubiliuką.
Kubiliukas tešlą kelia:
— Kur eini, gera mergele?
— Ieškau sesių ir broliuko,
Striuko buko Bebenčiuko.
Duona rauda ir maldauja:
— Niekas pečiun neįšauja.
Pagailėjus jos, mergaitė
Tuoj rankoves pasiraitę
Ir įšovė ją į pečių.
Duona pukši: — Ačiū… ačiū…
Vos pakepus duoną rupią,
Ji priėjo sraunią upę.
2iūri — lieptas netašytas,
Klumpių padais nudaužytas.
Ėmė lieptas jos maldauti:
— Šen, sesut, mane nuplauti!
Sesė daugel negalvojo
Ir lieptelį numazgojo.
Kiek paėjusi į šalį,
Randa krūmuose namelį,
Sūriais, kumpiais paramstytą
Ir paparčiais uždangstytą.
— Ko čia  vaikštai? — rūsčiai  niurna
Sesei ragana pikčiurna.—
Eikš, man vandenio paduosi
Ir kaltūną pašukuosi!
Laumė snaudžia ir linguoja,
O kvailutė ją šukuoja
Ir dainuoja jai lopšinę
Apie klumpę geležinę…
Laumė klausės ir užsnūdo,
O kvailutė tuoj sujudo,
Greit atrišo laumės maišą
Ir įkišo šunį kvaišą.
Bėga sesės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
Apsižergus ilgą šluotą,
Vejas ragana gauruota,
Ir lekuoja jos šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Vos pribėgus lieptą, klausia
Laumė ragana pikčiausia:
— Liepte, liepte netašytas,
Klumpių padais nudaužytas,
Kur, sakyki, rąste bukas,
Trys sesutės ir broliukas?
— Nežinau,— lieptelis sako,—
Traukis, ragana, nuo tako.
Vos tik laumė kelia koją,
Lieptas stačias atsistoja:
— Nepraleisiu, storalūpe!
Laumė šlumši palei upę
Ir, suradus seklią brastą,
Greitai pūkšt į kitą kraštą.
Vos pribėgus duoną, klausia
Laumė ragana pikčiausia:
— Tešla, tešla užraugtoji
Ir į krosnį pašautoji,
Kur sesutės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas?
— Nežinau,— duonutė sako,
— Traukis, ragana, nuo tako!
Šoko laumė linkui šilo,
Kepalai kalnais iškilo.
Pasispjaudė laumė delnus
Ir pradėjo lipt į kalnus.
Visą naktį lipo lipo,
O iš ryto — šlumšt — nudribo.
Per tarpukalnes vingiuotas
Joja ragana ant šluotos
Ir, nujojus kelio galą,
Randa ji karvutę žalą.
— Karve, karve neraliuota,
Išvanosiu tave šluota.
Kur sesutės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas?
— Nežinau, — žaloji sako,—
Traukis, ragana, nuo tako,
Nes ant šakių pakratysiu
Ir bematant subadysiu!
Barška klumpės geležinės,
Taršos kudlos pakulinės,
Bėga ragana pašlaite
Ir užtinka obelaitę.
— Obelie rūgšti, laukine,
Tu rūgštesnė už rūgštynę
Kur sesutės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas?
Obelėlė laumei sako:
— Traukis, ragana, nuo tako.
Pro šakas tu nepralįsi,
Bebenčiuko nepavysi.
Obelis šakas supynė:
Kur žvelgi — šakų tankynė.
Kur pralįsti — laumė žiūri,
Lindo — nosį įsidūrė…
Nepralindo nė šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Bėga laumė į palaukę,
Ugi žiūri — valtis plaukia:
Valty sesės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
„Nepavysiu!” — nusigando
Ir, parpuolusi ant kranto,
Laumė ragana gauruota
Laka vandenį mauruotą…
Ir šuniuką lakti moko.
Lakė lakė, kol susprogo.
Grįžo sesės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas,
Į trobelę savo seną
Ir lig šiol linksmai gyvena.

Seka pasaką senelė:

Pagiry — žvejų trobelė,

O trobelėje nuo seno

Trys sesutės sau gyveno.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Kartą mažoje trobelėje gyveno žvejys su pa čia. Jie Visiškai neturėjo vaikų, nors labai ir labai geidė. Sykį senasis žvejys kiaurą dieną žvejojo ežere, bet ničnieko nesugavo, tik paties paskutinio metimo dvi auksines žuvytes ištraukė.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

« Senesni įrašai § Naujesni įrašai »