Uzbekų pasakos

You are currently browsing articles tagged Uzbekų pasakos.

Kitados labai seniai gyveno žiaurus šachas. Jisai turėjo dukterį, vardu Chusnoboda. Ji buvo neapsakomai graži. Pavadintum ją mėnuliu, bet ji turi veidą, pavadintum saule, bet ji turi akis. Prie spindinčio jos grožio netgi mėnulio pilnatis nublukdavo
Iš daugelio šalių traukdavo pas ją piršliai. Bet šachas neleido savo dukters už vyro.
Chusnobodos motina buvo iš vargingos šeimos. Šachas dažnai prikaišiodavo jai:
— Dabar tu esi šacho žmona, sočiai valgai, brangiais drabužiais vilki. O jeigu būtum ištekėjusi už vargetos, tai begraužtum
sau molį, užuot duoną valgiusi.
Chusnobodos motina verkdavo, o Chusnoboda, žiūrėdama į ją, kalbėdavo:
— Neleisk manęs už šacho — leisk verčiau už varguolio!
Jeigu laimė man lemta, aš pati padarysiu vyrą šachu, pasodinsiu j sostą vietoje tėvo. Tuomet ir mudviem, ir visiems vargšams gyventi bus lengviau.
Kartą, besėdint šachui soste, atskrido varnas, nutūpė į medj
priešais langą ir ėmė krankti:
— Kr-r-ran! Kr-r-ran! Kr-r-ran!
Šachas sušaukė keturis šimtus patarėjų ir paklausė:
— Ei, patarėjai, ką krankia šis varnas?
— Nežinome, — atsakė patarėjas. — Jis — varnas, o mes — žmonės.
— Budeliai! — šūktelėjo įniršęs šachas.
Kaip grėsmingi juodi paukščiai stojo priešais šachą keturiolika budelių su išgaląstais kalavijais.
— Kam atėjo mirties valanda? Kol šviesa išblaškys šešėlį, mes jam galvą nurisime!
— Išveskite visus patarėjus ir nukapokite jiems galvas! — įsakė šachas.
Chusnoboda šoko prie tėvo:
— Tėve, ar paliksi juos gyvus, jeigu aš atsakysiu į tavo klausimą?
— Jeigu atsakysi, dovanosiu jiems, — tarė šachas.
— Varno krankimas reiškia štai ką: ,,Laimę vyrui suteikia žmona, ir nelaimę — taip pat žmona.”
Šachas taip įtūžo, jog kiekvienas plaukelis ant jo galvos ėmė dygiu dygėti.
— O tu, begėde! Vadinasi, visa mano laimė dėl tavo motinos, beturčio dukters?
Ir šachas įsakė įmesti Chusnobodą į kalėjimą, o patarėjus paleisti.
Praėjo kiek laiko. Kartą bemedžiodamas šachas prijojo upę.
O paupy jisai išvydo žilabarzdį senį, kuris graibė iš upės akmenėlius, kažin ką rašinėjo ant jų ir vėl svaidė į vandenį.
— Ei, seni, ką tu veiki? — paklausė šachas.
— Aš plikšis, varguolis. Negi drįsiu kalbėti su šachu?
— Atsakyk, o jei ne, tai sukaposiu tave! — subliuvo šachas.
— Aš žmonių likimą spėju, — atsakė senis.
— O kas ištiks nenuolankiąją mano dukterį? — paklausė šachas.
Senis ištiesė ranką ir ištraukė iš upės saują akmenų:
— Šachri-Džardžono valstybėje gyvena karžygis, vargingo piemens sūnus. Štai už šito piemens sūnaus ir ištekės tavo
duktė.
Pajuodo Šachas iš įtūžimo.
— Kiek dienų reikia keliauti ligi tos šalies? — paklausė jis.
— Jeigu geru žirgu, tai aštuoniolika mėnesių teks joti.
Grįžo šachas namo ir tris dienas mąstė: „Ką daryti, kad duktė netektų prastam piemeniui?” Ir nutarė numarinti ją kalėjime
badu.
Vyresnysis viziris sužinojo apie jo kėslus. Jam pagailo merginos. Naktį jis išvedė ją iš kalėjimo ir parsivedė namo. Paskui
pasikvietė dailidę, davė jam pinigų ir liepė padirbdinti skrynią, ir tokią, kad nei vėjas neužpūstų, nei vanduo neužlašėtų. Kai
skrynia buvo baigta, viziris tarė:
— Na, Chusnobodą, lipk į skrynią. Duosiu tau valgio keturioms dešimtims dienų ir paplukdysiu skrynią upe. Jei tau lemta
yra gyventi, tai tu liksi gyva. Verčiau ganyti stepėse avis, negu žūti kalėjime.
— Gerai, — sutiko mergina ir įlipo į skrynią.
Vidurnaktį viziris paleido skrynią į upę.
Skrynia plaukė upe tris mėnesius, o merginai vienai dienai paskirto valgio užtekdavo keturioms dienoms, ir taip jinai gyveno.
Ketvirtą mėnesį nunešė upė skrynią į Kara-šacho šalį.
Kaip tik tuo metu įsakė Kara-šachas atnešti jam į rūmus žabų.
— Aš eisiu! — pasisiūlė vienas senis. — Mano namai pilni vaikų, o valgyti nėra kas. Jeigu jūs man ką nors duosite už mano
triūsą, tai mes su vaikaičiais privalgysime ligi soties!
Su kirviu rankose, su virve per juosmenį ištraukė senis į stepę.
Surinko ryšulį šakų ir buvo bekiūtinąs atgal. Bet tuo tarpu jis užsimanė gerti.
„Nagi, nueisiu prie upės, atsigersiu”, — pamanė senis. Atėjo prie upės ir mato — pakraščiu beplaukianti skrynia.
Senis nusimetė drabužius, šoko į vandenį ir ištraukė skrynią ant krašto. Ėmė jis apžiūrinėti skrynią iš visų pusių, o atidaryti
niekaip negali. Tuomet senis prakirto kirviu skylę skrynioje, pažvelgė pro tą skylę ir išvydo nepaprasto grožio merginą.
„Tai veikiausiai bus pirklio duktė, — pamanė senis. — Keliavo, tur būt, su tėvu laivu. O brangus laivas paskendo. Tik ši
skrynia, tur būt, ir bus beišlikusi!”
— Ei, mergele, ar tebesi gyva, ar mirusi? — šūktelėjo senis.
— Gyva! — atsiliepė Chusnoboda iš skrynios.
Senis pagalvojo: „Jeigu nuvesiu Kara-šachui merginą — gal būt, jis gausiai man atlygins.”
Taip jis ir padarė.
Kai, skrynią prakirtus, Kara-šachas išvydo Chusnoboda, jis tuojau pat tarė:
— Tu būsi mano žmona!
Chusnoboda pravirko.
„Aš pasižadėjau tekėti už neturtingo žmogaus, — mąstė ji. — Ką gi man bedaryti?”
O Kara-šachas įsakė keturioms dešimtims merginų sergėti Chusnobodą — akių nuo jos nenuleisti.
Už sodo tekėjo upė.
— Eime, merginos, maudytis! — pavadino kartą Chusnobodą ir nuėjo prie upės.
Tik įbrido jinai į vandenį, ir staiga iš gelmės išnėrė baisinga žuvis ir prarijo ją. Paskui pliaukštelėjo didžiule uodega ir
nuplaukė.
Merginos tekinos nudūmė pas Kara-šachą, papasakojo jam įvykį.
Kara-šachas šoko ant jų, sviedė žemėn vainiką ir auksinį
diržą. Įsakė visiems savo sargybiniams ieškoti Chusnobodos.
O dabar pasiklausykite apie Šachri-Džardžono šalį.
Ten paupyje ganė bandą jaunas piemuo. Netoliese žvejai užmetė savo tinklus.
Piemuo pasiskundė žvejams:
— Mano tėvas pasiligojo ir nepajėgia nueiti į miestą nusipirkti duonos. Nueičiau aš pats, bet nėra kaip bandą palikti.
Duokite man kokią nors žuvį tėvui pavalgydinti.
— Gerai, visa, ką mes dabar sugausime, teks tavo daliai — tarė žvejai ir ištraukė tinklą.
Žiūri — į tinklą pakliuvusi baisinga žuvis.
— Pasiimk ją, piemenie!
Piemuo neįstengė pakelti žuvies — tokia ji buvo didelė. Jis įkinkė penkis jaučius ir šiaip taip parsitempė baisingąją žuvį
namo. Palikęs ją tėvui, pats nuskubėjo prie bandos.
Senis perskrodė žuvį, žiūri — ten begulinti mergina. Pridėjo ranką prie jos širdies — plasta. Tuomet jis įvarvino į burną
keletą lašelių vandens.
Mergina atsipeikėjo, atsikėlė ir žemai nusilenkė seniui.
— Tėvuk, aš labai alkana, duokit man ko nors užvalgyti, — paprašė ji.
Senis, paspirginęs gabalą žuvies, davė jai užsikąsti.
— Kuo jūs verčiatės, tėvuk? — paklausė mergina.
— Buvau piemeniu. Dabar pasenau, ir mano sūnus vietoje manęs gano bandą.
Mergina apsidžiaugė.
— Pagaliau įvyko mano troškimas! — šūktelėjo jinai. — Jeigu norite, aš išteku už jūsų sūnaus!
— Neturime pinigų vestuvėms, — pasipriešino senis.
— Jeigu aš teku savo valia, tai mums nereikia vestuvių puotos, — tarė mergina.
Ir senis sutuokė savo sūnų piemenį su Chusnoboda.
Kitą dieną po vestuvių susikišo Chusnoboda kasas po skarele, priėjo prie puodo, kuriame buvo verdama valgyti. Žiūri — puodo pakraščiai tokie apskretę, jog nebegalima į jį rankos beįkišti.
Kiti indai taip pat nebuvo švaresni. Chusnoboda viską išplovė, išgramdė, iššluostė. Senis, žiūrėdamas į ją, negalėjo atsidžiaugti.
Atsikėlė jis ir priėjo prie marčios.
— Ei, martele! — tarė jis. — Aš senas ir nebegaliu prižiūrėti namų. O sūnus išeina auštant ir grįžta sutemus. Žiūriu aš į tave,
kokia tu darbšti, ir noriu tau padėti. Sakyk, dukrele, ką man daryti?
Chusnoboda atsegė dešiniosios ausies auskarą ir padavė senukui:
— Neškite į prekyvietę. Kai paklaus, kiek kainuoja, pasakykite: „Kiek duosite, tiek.” Kiek duos, tiek ir paimkite.
Senis pasiėmė auskarą, nusinešė į prekyvietę. Kaip tik tą dieną pirkliai supirkinėjo prekes. Priėjo vienas, žiūri — senis
beturįs neregėto gražumo auskarą.
— Kiek kainuoja, tėvuk? — pasiteiravo pirklys.
— Kiek duosite, tiek, pagal sąžinę.
Pirklys pripylė skrynutę aukso ir padavė seniui.
— Ar pakanka jums, ar per maža?
— Aš gi sakiau — kiek duosite, tiek, pagal sąžinę, ir baigtas kriukis.
Pirklys pridėjo dar maišiuką aukso.
— Gabenkitės namo! — tarė jis ir dar priedo davė asilą.
Senis perpyko: „Jis iš manęs juokiasi! Tyčia paimsiu visą auksą — ir tiek jis beregės mane!” Bakstelėjo senis lazdele asilui
į sprandą ir nujojo.
O pirklys mąstė: „Na, jeigu dar vienas toks auskaras pasitaikytų, aš parduočiau juos savo šachui už muitus bei mokesčius
iš septynių pasaulio šalių.”
Namie senis atidavė auksą marčiai.
Kitą savaitę Chusnobodą išsiėmė auskarą iš kairiosios ausies ir vėl pasiuntė senį parduoti.
Vėl nugūrino jis į prekyvietę. Tas pats pirklys išvydo auskarą ir paklausė:
— Kiek nori, tėvuk?
— Aš tau neparduosiu! — atsakė senis. — Tu mane išjuokei.
— Eime su manimi! — tarė pirklys ir nusivedė senį namo.
Jis davė seniui dvi skrynutes aukso; apvilko jį atlasiniu palaidiniu ir padovanojo dar du asilus.
— Tėvuk, kur jūsų namai? — paklausė pirklys.
„Jeigu pasakysiu — jis atims visą auksą”, — pamanė senis.
— Neturiu namų, — atsakė jis.
Senukas atidavė marčiai ir šituos pinigus.
Chusnobodą paslėpė auksą ir tarė vyrui bei uošviui:
— Atveskite dvidešimt meistrų, statydinsime miestą.
Jiedu atvedė meistrus.
— Atsiveskite savo šeimas, — įsakė Chusnoboda meistrams..
Tie atsivedė.
Chusnobodai įsakius, meistrai ėmė statyti didžiulę sieną.
Kasdien visiems duodavo duonos, pinigų, karšto viralo. Visus statytojus gerai aprengė. Išgirdo apie tai žmonės ir iš visų šalių ėmė plaukti pas Chusnoboda. Ji visus priimdavo, apvilkdavo, girdydavo ir penėdavo.
Pravažiuoją keleiviai klausdavo:
— Kas čia stato sieną?
— Piemuo ir jo žmona, — atsakydavo meistrai. — Jeigu jūs darbo ieškote, ateikite. Čia gerai moka, girdo ir maitina.
Per keliolika dienų pas Chusnoboda susirinko žmonių iš penkių tūkstančių namų. Per tris mėnesius aptvėrė lygumą siena
tokio ilgio bei pločio, kaip dešimties dienų kelias. Dvylikoje vietų pastatė vartus. Prie kiekvienų vartų prikalė Chusnobodos atvaizdą ir parašė po juo: „Ši valstybė vadinasi Chusnoboda. Kam reikia duonos, viralo — ateikite ir dirbkite.”
Per metus čia susirinko septyniasdešimt penki tūkstančiai šeimų.
Kiekvienai šeimai Chusnoboda pastatydino namus su terasa bei sandėliu. Prie kiekvienų miesto sienos vartų ji pastatė po
dvidešimt penkis sargybinius ir įsakė jiems:
— Atveskite pas mane kiekvieną, kas pažvelgs į mano atvaizdą.
Išgirdo apie naująjį miestą šalies šachas Šachri-Džardžonas ir įtūžo:
— Kas nenori pripažinti mano, šacho, valdžios? Kas stato miestą mano žemėje? Nebenešios tas galvos ant pečių!
Šachas leidosi į Chusnobodos miestą ir prie vartų išvydo sargybą.
— Kas pastatė šį miestą? — paklausė šachas.
— Ta, kuri atvaizduota šiame paveiksle, — atsakė sargybiniai. — Kai mes jums tarnavome, blogai maitinote mus pačius,
o mūsų šeimoms ir visai nieko nedavėte. O valdovė Chusnobodą gerai maitina ir mus, ir mūsų žmonas, ir vaikus. Ji mums nepašykšti duonos, o mūsų vaikus moko. Daugelis jau išmoko įvairių amatų.
Žvilgtelėjo šachas į atvaizdą ir įsimylėjo gražuolę Chusnobodą. Įžengė jis į miestą, priėjo prie rūmų.
Chusnobodą įsakė įleisti šachą.
— Ko atvykai? — paklausė jinai.
— Aš atėjau nubausti tų, kas man nežinant šeimininkauja mano šalyje. — Ir šachas išsitraukė iš makščių kalaviją.
Bet tuojau subėgo tarnai, pastvėrė šachą, surakino jo rankas ir kojas ir įmetė į kalėjimą.
Sužinoję, kad šachas kalėjime, žmonės džiūgavo:
„Na ir gerai! Tegu šachas sėdi kalėjime. O šacho valdžią mes perduosime Chusnobodai.”
Nuėjo pas Chusnobodą liaudies pasiuntiniai ir išprašė tapti Šachri-Džardžono šalies valdove.
Kartą Chusnobodą pasikvietė vyresnįjį savo vizirį:
— Suskaičiuokite mūsų kariuomenę!
Viziris suskaičiavo. Būta septynių šimtų tūkstančių raitelių ir pėstininkų.
— Paruoškite juos žygiui! — įsakė Chusnobodą.
Keturiasdešimt dienų kariuomenė ruošėsi į kelionę. Paskui Chusnobodą ir jos vyras piemuo ištraukė su kariuomene savo
tėvo miesto link.
Iš stepės į stepę, nuo ežero prie ežero linksmai žygiavo kariuomenė.
Tegu ji sau žygiuoja, o jūs pasiklausykite apie piktąjį Chusnobodos tėvą. Kartą jis sapnavo, tarytum atskridęs erelis, pakėlęs
jį, sustojęs aukštai tarp dangaus ir žemės, ir taręs: „Tu netrukus būsi mano vergas!”
Tuo tarpu šachas riktelėjo ir atsibudo.
Rytą jis sušaukė keturis šimtus patarėjų ir keturiasdešimt keturis vizirius ir įsakė jiems išaiškinti jo sapną. Visi tylėjo.
Šachas prigrasė:
— Jeigu neišaiškinsite mano sapno — nė vieno iš jūsų nepaliksiu gyvo!
Pakilo iš vietos vyresnysis viziris — tasai, kuris kitados buvo išgelbėjęs Chusnobodą nuo mirties kalėjime.
— Jeigu nenužudysi manęs — pasakysiu, ką reiškia tavo sapnas.
— Sakyk!
— Pasičiupęs tave erelis veikiausiai bus priešas. Jis užkariaus mūsų šalį ir pagrobs tave į nelaisvę.
— Oi tu, melagi! — suriko šachas. — Tu kalbi taip, norėdamas prislėgti mano širdį ir prigąsdinti mane. Aš patupdysiu tave
į kalėjimą!
Ir šachas įsakė įmesti vyresnįjį vizirį į kalėjimą.
Bet nuo to laiko šachas nebemiegojo naktimis ir blaškėsi iš baimės savo menėse, kaip sužeistas šernas melduose. Po savaitės
atėjo pasiuntinys.
— Šachri-Džardžono šachas eina tavęs nugalėti su kariuomene, — tarė pasiuntinys. — Greičiau išeik pasitikti nusilenkdamas, ramiai sunėręs rankas ant krūtinės. Jei atiduosi savo sostą — gerai, o jei neatiduosi — pamatysi, kas bus! O štai tau sveikinimas iš mūsų valdovo! — Ir pasiuntinys trenkė šachui kumščiu į galvą.
Šachas iš baimės pasislėpė už sosto atlošos.
Paskui, pasiuntiniui išvykus, šachas tarė viziriams:
— Jeigu Šachri-Džardžono šacho tokie pasiuntiniai, tai kokie jo kariai? Ką mums daryti, viziriai?
— Mes negalime nieko patarti, — atsakė jie. — Ką besakytume — tu mus vis tiek bausi mirtim. Išleisk iš kalėjimo vyresnįjį
vizirį. Su dovanomis bei vaišėmis jis nueis pas Šachri-Džardžono šachą. O kas toliau bus — regėsime.
Šachas įsakė išleisti vyresnįjį vizirį iš kalėjimo. Davė jam aukso bei brangių dovanų ir tarė:
— Eik pas Šachri-Džardžono šachą, įduok jam linkėjimų.
Jeigu pasakys geruoju, kad reikalingas mano miestas, atiduok miestą. Ligi šiol galvą gelia, nebeatlaikysiu kito tokio smūgio.
Vyresnysis viziris nusijuokė:
— Kai išaiškinau tau sapną, tai tu padūkai! O kieno būta tiesos? Šachri-Džardžono šachas ateis, pririš tave kumelei prie
uodegos, nuvarys ją į negyvenamą stepę — ir tu niekingai nusibaigsi!
Šachas nunarino galvą tarytum asilas, įklimpęs į liūną.
Vyresnysis viziris pasiėmė dovanų bei visokių gėrybių ir iškeliavo.
Už miesto jis parašė laišką Šachri-Džardžono šachui, pats pasirašė ir pasiuntė pasiuntinį.
Chusnoboda gavo laišką, liepė pašaukti pas ją vyresnįjį vizirį.
Vyresnysis viziris įėjo, žemai nusilenkė ir atsisėdo. Apsidairė aplinkui, žiūri — priešais jį besėdįs soste jaunas piemuo. Aplinkui bestovį, sunėrę rankas, keturiasdešimt sargybinių. O greta sosto besėdįs kažin kas su šydu ant veido.
— O vyresnysis viziri, — prabilo žmogus, uždengtas šydu, — kaip tu nepabūgai vienas ateiti į mūsų stovyklą? Juk tu beginklis.
— O kas bus, jeigu aš tave nužudysiu?
Vyresnysis viziris iš balso pažino Chusnobodą.
— Kas gi bijos to, kurį jis pats nuo mirties yra išgelbėjęs?
Tuomet Chusnobodą pakėlė nuo veido šydą ir priėjo prie vyresniojo vizirio:
— Širdingai dėkoju tau! Aš likau gyva ir pasiekiau, ko norėjau.
Tą pačią dieną Chusnobodą su kariuomene įžygiavo į miestą.
Emė ieškoti šacho, bet taip ir nesurado. Iš baimės jis tą pačią dieną paspruko, ir daugiau niekas jo neberegėjo.
Emė jaunasis piemuo ir Chusnobodą valdyti šalį. Paleido iš kalėjimo nekaltus kalinius, apdovanojo paleistuosius ir daugelį
paskyrė miestų valdytojais.
Taip įvyko jų troškimai.

Kitados labai seniai gyveno žiaurus šachas. Jisai turėjo dukterį, vardu Chusnoboda. Ji buvo neapsakomai graži. Pavadintum ją mėnuliu, bet ji turi veidą, pavadintum saule, bet ji turi akis. Prie spindinčio jos grožio netgi mėnulio pilnatis nublukdavo

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

KAZIJAS1 IR SAMDINYS
Ar buvo taip, ar nebuvo, tik žmonės šneka, kad kažin kada,
labai seniai, netoli Zaamino gyvenęs jaunas samdinys. Jis darba-
vęsis pas turtingą ir vaidingą bajų. Bajus kabinėdavosi prie jo
dėl kiekvieno menkniekio ir plūsdavo paskutiniais žodžiais.
Galų gale samdiniui įkyrėjo būti ujamam, ir jis išėjo iš bajaus.
Bet už darbą bajus jam nesumokėjo.
Tuomet samdinys nusprendė paskųsti bajų Zaamino kazijuL
Nuėjo pas jį į namus.
— Ko tu, ar skųstis? — klausia kazijas.
— Skųstis, — atsako samdinys. — Bet mano byla, garbin-
giausias kazijau, tokia, jog papasakosiu ją tik jums vienam.
Kazijas iš karto suuodė, kad čia bus galima ką nors nusi-
glemžti, ir liepė visiems išeiti iš kambario.
— Na, dabar pasakok.
— Garbingiausias kazijau, — tarė samdinys, — kiaurus me-
tus dirbau pas bajų ir dabar išėjau, o jis man algos už darbą
nemoka. Labai prašau jus, priverskite jį sumokėti!
— Kiek tau skolingas bajus?
— Už metus darbo — šešis šimtus sidabrinių. Bajus man nė
varioko dar nėra davęs!
Kazijas paklausė:
— O kiek aš gausiu, jei sutvarkysiu šį reikalą?
— Aš vargšas žmogus, — atsakė samdinys, — bet jums,
garbingiausiasis kazijau, ir dviejų šimtų sidabrinių nepašykš-
tėsiu!
— Gerai, pagalvosime, — tarė kazijas. — Ateik čionai rytoj.
Kitą dieną bajus sužinojo, kad jo samdinys buvo nuėjęs
skųstis, ir iš ryto atlėkė pas kaziją.
— Garbingiausiasis, — tarė bajus, — sako, kad buvusis
mano samdinys įgrįstas jums su įvairiais skundais. Neklausykite
jo, gerbiamasis kazijau. Išmeskit už pakarpos šitą dykinėtoją! . .
— Aš pats žinau, ko man klausyti ir ką daryti! — nutraukė
jo žodžius kazijas. — Verčiau sakyk, kiek man duosi, jeigu bylą
spręsiu tavo naudai?
— Šimtą sidabrinių!
— Maža!
— Du šimtus! . .
Nesuskubo kazijas ištarti, kad ir dviejų šimtų maža, tik staiga
j namus įžengė samdinys.
Kazijas pamanė: „Bajus turi pinigų, o samdinys dar neturi.
Gal iš bajaus man bus lengviau gauti du šimtus sidabrinių.”
Ir jis suriko ant samdinio:
— Šmeižike ir vagie, nešdinkis man iš akių! Kaip tu drįsai
mane apgauti? Juk aš tave už tai kalėjime supūdysiu!
Samdinys pažvelgė į kaziją, pažvelgė į bajų ir iš karto
suvokė: „Tur būt, bajus pažadėjo kazijui duoti daugiau už mane!
Nagi palaukit, aš pamokysiu judu!”
Vos bajus nusigręžė, samdinys pamerkė kazijui ir plačiai
išskėtė rankas, tarytum stengdamasis apglėbti kažin kokį didelį
daiktą.
Kazijui suplakė širdis: „Kad tik neprašaučiau! — pamanė
jis. — Bajus godus, dar ir mane apmaus. O samdinys, atrodo,
žada duoti daugiau negu du šimtus sidabrinių pinigų. Žiūrėk,
kaip plačiai rankas išskėtė!”
Kazijas dirstelėjo vogčiomis į samdinį, o tas vėl rankas skečia
dar plačiau ir vėl mirkčioja. Kazijui iš godumo net barzda sukre-
tėjo. Jis atsigręžė į bajų ir sušuko:
— Dabar žinau, kas kaltas, kas teisus! Tau nepasiseks manęs
apgauti! Tuojau pat, neatsikeldamas iš šios vietos, paklok visus
šešis šimtus sidabrinių!
— Kaipgi taip, garbingiausiasis kazijau? — įsižeidė bajus.
— Tegu krinta prakeikimas ant tavo galvos! — sušuko kazi-
jas.— Tu dar su manimi ginčysies? Ar nori į kalėjimą pakliūti?
Išsigandęs bajus tuojau pat atskaičiavo samdiniui pinigus ir,
nesitverdamas pykčiu, išmovė iš kazijo namų.
O samdinys įsikišo pinigus, nusilenkė ir tarė:
— Palaukit truputį — tuojau grįšiu.
Ir taip pat išėjo.
Sėdi kazijas, trina rankas ir svarsto: „Kokia čia dovana, jeigu
ją tik abiem rankomis tegalima apimti? Tur būt, priedui prie
sidabrinių samdinys man dar ir aviną atvarys. Ne, avinas per
mažas! Tur būt, patį kupranugarį!”
Nekantraudamas nenusėdi kazijas vietoje. Prišoko jis prie
durų, pasižiūrėjo, ar neateina samdinys, ir vėl atsisėdo. Paskui
vėl.prilėkė, žvilgtelėjo į gatvę ir vėl grįžo. Ir vis niekaip negali
nusiraminti.
Tegu kazijas tuo tarpu laksto šen bei ten, o jūs pasiklausykite
apie samdinį.
Samdinys iš kazijo nudrožė tiesiog namo ir paslėpė visus
pinigus kuo giliausiai. Paskui nutraukė į prekyvietę prie arbūzų,
išsirinko visų didžiausią ir nupirko jį už penkiakapeikį. Vargais
negalais apglėbęs arbūzą abiem rankom, samdinys grįžo į kazijo
namus. Šiaip taip prasispraudęs pro duris, jisai įsigrūdo į
kambarį.
„Tai vargšas!—džiaugsmingai pamanė kazijas. — Jis man
dar ir arbūzą atvilko! O pati dovana, tur būt, tokia didelė, jog ją
kieme bus palikęs.”
Samdinys padėjo arbūzą ant aslos ir nuritino jį kazijui.
Kazijas leipte nuleipo iš smagumo:
— Aš matau, kad tu geras žmogus: net arbūzo nepatingėjai
gauti!
— O kaipgi kitaip, garbingiausias kazijau! — stebėjosi sam-
dinys-. — Jeigu pažadėjau, savo žodį visuomet tesiu!
Tuo tarpu kazijui suspaudė širdį bloga nuojauta. Bet samdinys
jau perpiovė arbūzą pusiau, pasistūmė vieną arbūzo pusę sau,
antrą — kazijui ir ėmė raginti:
— Vaišinkitės, garbingiausiasis kazijau, valgykite į sveikatą!
Ką beveiksi — įniko kazijas arbūzą tašyti. Ir vis į duris
žvilgčioja.
Prisikirto kazijas su samdiniu lig soties. Samdinys tarė:
— Arbūzą jūs suvalgėte, gerbiamasis kazijau. O dabar leis-
kite man išeiti.
—■ Ką tu sakai? — susijaudino kazijas. — Pakaks gaišti, nešk
greičiau, ką žadėjai!
— Nesijuokit iš manęs, garbingiausiasis! Apie ką dar
kalbate?
— Kaip apie ką? O ką tu man tada rodei, tokį didelį, jog
abiem rankomis neapimsi? Duok šen tą daiktą.
— Oi, garbingiausiasis kazijau, tai juk ir buvo arbūzas!
Patys matėte, koks didžiulis! Kol atvilkau, visai nusiplūkiau. Jūs
mano dovaną priėmėte? Priėmėte. Suvalgėte? Suvalgėte. Tai ko
, gi dar benorite?
Įtūžęs kazijas suriko:
— Nešdinkis iš čia! Šalin man iš akių!
Samdinys išėjo.
O kazijas net susirgo iš pykčio.

Ar buvo taip, ar nebuvo, tik žmonės šneka, kad kažin kada, labai seniai, netoli Zaamino gyvenęs jaunas samdinys. Jis darbavęsis pas turtingą ir vaidingą bajų. Bajus kabinėdavosi prie jo dėl kiekvieno menkniekio ir plūsdavo paskutiniais Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

LAKŠTINGALA SKARDŽIABALSE
Seniai, labai seniai gyveno vienas žiaurus šachas. Ilgai jis
engė ir kankino liaudį, savo valdiniams išlupdavo iš burnos
paskutinį duonos kąsnį, smaugė vargšus rinkliavomis bei mokes-
čiais. Šitaip jisai prisirinko tiek aukso, sidabro ir brangakmenių,
jog nebežinojo, kur visa tai bedėti.
Kartą sušaukė šachas geriausius meistrus ir įsakė:
— Padarykite man platano kamieną iš rubino, šakas — iš
chrizolito, lapus — iš smaragdo, o vaisius — iš perlų. O lapija
turi būti tokia tanki, kad pro ją neprasiskverbtų nė vienas saulės
spindulys.
Išgirdę šacho įsakymą, žmonės ėmė murmėti:
— Kol tokį medį padirbs, mums, tur būt, paskutinį kailį
nudirs!
Bet šachas su nepatenkintaisiais žiauriai susidorojo, ir po
septynerių metų platanas buvo padirbtas.
Šachas įsakė pastatyti savo lovą po brangiuoju medžiu ir ten
miegojo.
Vieną rytą šachas pajuto ant dešiniojo žando šilimą. Atsi-
merkė ir žiūri: pro smaragdinę lapiją begiedruojąs žydras dan-
gaus lopelis didumo sulig kapeika, ir pro jį saulės spindulys
plieskia jam ant žando.
Sudrebėjęs iš pykčio, šachas sušaukė savo dvariškius ir
suspigo:
— Kažkoks vagis pagrobė lapelį nuo mano platano! Kas
suras piktadarį — tą nuo galvos ligi kojų apibersiu auksu. O jeigu
niekas nesuras — visą miestą sudeginsiu ir pelenus vėjais
paleisiu!
Sėdįs šacho dešinėje viziris patarė:
— Pastatykite nakčiai sargybą iš keturiasdešimt karių. Jie
nusaugos vagį.
Šachas sutiko.
Naktį keturiasdešimt ginkluotų karių sustojo aplink plataną.
Bet atėjus vidunakčiui, visi, kur stovėjo, ten ir sumigo.
Atsibudo rytą šachas ir mato — plyšys smaragdinėje lapijoje
pasidaręs didumo jau sulig delnu.
Šachas įtūžo, kiekvienas plaukelis ant jo galvos ėmė dygiu
dygėti.
— Budeliai! — suriko jis.
Kaip grėsmingi juodi paukščiai keturiolika budelių su išga-
ląstais kalavijais sustojo priešais šachą ir prabilo:
— Kam atėjo mirties valanda? Kam kirsti galvą?
— Nužudyti va šituos! — įsakė šachas, rodydamas karius.
Tuomet įsiterpė viziris.
— Jeigu kiekvieną dieną nukirsdinsite po keturiasdešimt
galvų, — tarė jis, — mieste nebeliks žmonių. Įmeskite verčiau
šiuos karius į kalėjimą ir pastatykite kitą sargybą.
Karius nuvedė į kalėjimą.
O šachas turėjo tris sūnus.
Taigi vyresnysis sūnus sako šachui:
— Leiskite man šią naktį saugoti plataną. Aš pagausiu vagį
ir atvesiu pas jus.
Šachas sutiko.
Iš vakaro vyresnysis sūnus atsigulė po platanu saugoti, bet
vidunaktį užmigo.
Išaušus šachas atsibudo ir išvydo pro platano lapus žydrą
prošvaistę didumo jau sulig kepuraite. Tuojau pat nuteisė šachas
vyresnįjį sūnų mirti.
— Dabar aš saugosiu! — pasisiūlė vidutinis šacho sūnus. —
Jeigu nepagausiu vagies, nužudykit ir mane kartu su broliu!
Išėjo vidutinis sūnus saugoti platano ir taip pat užmigo.
Rytą šachas regi tarp lapų skylę — didumo jau sulig nemažu
paplotėliu.
Iš įtūžimo šachui kaip katei, užspringusiai lašiniais, iššoko
akys kaktoje.
— Budeliai! — suriko jis, — pas mane!
Bet tuojau pat jauniausiasis sūnus ėmė prašyti tėvą:
— Leiskite man pasiimti lanką ir strėlių. Aš eisiu saugoti
platano ir pašausiu vagį.
Šachas leido ir jauniausiajam sūnui.
Sutemus šachzadė1 pasiėmė lanką, įsidėjo strėlę, įtempė timpą
ir taip stovėjo pasiruošęs, žvalgydamasis čia į dešinę, čia į kairę.
Vėlyvą naktį buvo beapimąs jį miegas. Išsitraukė šachzadė iš
kišenės peilį, įsipiovė sau pirštą ir patrynė žaizdelę druska bei
pipirais. Skausmas išsyk miegus išvaikė.
Stovi šachzadė, laukia. Priešaušriu atskrido į plataną lakš-
tingala skardžiabalsė. Jos snapas iš rubino, kojos — chrizolito,
sparnai iš perlų bei koralų. Lakštingala skardžiabalsė nutūpė
ant platano šakos ir taip sučiulbo, jog žemė ir dangus nustėro,
josios balso sužavėti.
Nors ir kaip gaila buvo šachzadei šauti į tokią nuostabią
čiulbuonėlę, tačiau jis vis tiek paleido strėlę. Bet jo ranka sudre-
bėjo, ir strėlė tik išpešė plunksną iš paukštės sparno. O pati
lakštingala skardžiabalsė nuskrido.
Nuo strėlės švilpesio pakirdo šachas.
Priėjo prie jo šachzadė, laikydamas dešinėje rankoje lanką
ir strėles, o kairėje — perlų plunksną.
— Stai, tėve, — tarė jis, — aš nutykojau paukštę, kuri nešio-
davo brangiuosius lapus nuo mūsų platano. O pašauti neįsten-
giau — labai jau dailiai ji čiulbėjo. Tik vieną plunksną iš jos
sparno teišroviau.
Paėmė šachas į rankas plunksną ir išvydo, kad ji brangesnė
negu visi jo šalies septynerių metų mokesčiai.
Nudžiugo šachas ir įsakė išleisti iš kalėjimo vyresniuosius
sūnus bei karius. Tą pačią dieną jis paskelbė:
— Kas pagaus man šitą paukštę — tą pasodinsiu į savo
sostą, ir jisai valdys kartu su manimi kaip šachas. O jeigu niekas
nepagaus — visą miestą sudeginsiu ir su žeme sulyginsiu!
Vyresnieji šacho sūnūs pagarbiai sunėrė ant krūtinės rankas
ir tarė:
— Leisk mums padaryti šią paslaugą, tėve!
Šachas sutiko.
Abu sūnūs persirengė pirkliais ir išvyko iš miesto.
Praėjo trys dienos. Jaunesnysis šacho sūnus pamanė: „Nieko
nepadarys mano broliai! O šachas užsirūstinęs gali ir miestą
sudeginti! Reikia man joti.
Rytą nuėjo šachzadė pas tėvą:
— Tėve, sapnavau sapną, kuris pranašauja man sėkmę. Aš
surasiu nuostabiąją paukštę. Jeigu leisite’mane — josiu, jeigu
neįeisite — taip pat josiu.
Šachas labai nenorėjo išleisti jauniausiojo sūnaus, bet kiek
jis beatkalbinėjo, tas užsispyrė, ir tiek.
Nebuvo kas daryti — šachas išrengė į kelionę ir jauniausiąjį
sūnų.
Šachzadė jojo sparčiai ir per savaitę pasivijo savo brolius.
Leidosi toliau joti trise.
Jie jojo jojo ir prijojo tris kelius, einančius į tris puses. Prie
kiekvieno kelio stūkso akmuo. Ant vieno užrašyta: „Kas jos šiuo
keliu, grįš namo.” Ant antro: „Kas jos šiuo keliu — ištiks pa-
vojus.” Ant trečio: „Kas jos — nebegrįš.”
Vyresnysis sūnus išsirinko pirmąjį kelią, vidutinis išsirinko
pavojingąjį, o jaunesnysis — tą, kuriuo nebegrįžtama.
Broliai atsisveikino ir ištraukė į kelionę.
Vidutinis brolis nujojo truputį ir pagalvojo: „Pavojinga
kelionė — kad kas nors man neatsitiktų! Ar nevertėtų joti drauge
su vyresniuoju broliu?” Pasuko jis atgal ir netrukus pasivijo
vyresnįjį brolį. Leidosi kelionėn dviese.
Atjojo broliai į svetimą miestą. Atsisėdo jiedu saulės atokai-
toje, užsrėbė rūgštaus pieno, ėmė plaukus šukuotis ir vienas kitu
grožėtis. O iš savo rūmų balkono juodu pastebėjo šio miesto
šacho duktė.
„Ir ne gėda čia mano akivaizdoje šukuotis ir gražintis!” —
pamanė ji, supyko ir metė obuolio nuograužą į vyriausiąjį brolį,
ir taip mikliai, jog pataikė jam tiesiai į galvą. Vyriausias brolis
atsigręžė, žiūri — balkone besėdinti šacho duktė.
„Tur būt, ji mane įsimylėjo!” — tarė sau vyriausiasis sūnus
ir liko besėdįs su broliu priešais rūmus.
Vakare viena tarnaitė priėjo prie brolių:
— Ko judu čia sėdite? Kodėl nepasišalinate?
— Šacho duktė mane įsimylėjo, netgi numetė man obuolio
kąsniuką. . . Kaipgi aš pasišalinsiu? — tarė vyriausiasis brolis.
— Tučtuojau nešdinkitės iš čia, nes šachas perpyks ir nu-
kirsdins jums galvas! — pagąsdino tarnaitė.
Broliai nusigando ir pabėgo.
Apsigyveno jiedu mieste. Diena bėgo po dienos — broliai
praleido visa, ką jiems tėvas buvo kelionei įdavęs. Dirbti jiedu
nieko nemokėjo ir taip nuskurdo, jog teko miegoti prie svetimos
parduotuvės slenksčio. O pagaliau, kad visai nenumirtų badu,
broliai parsisamdė tarnais.
Vyriausiasis brolis nuėjo tarnu į smuklę — sriubos pilstyti,
o vidutinis — į kitą smuklę plovo šildyti. Ir nuo šios dienos ėmė
jie ugnį po puodais kurstyti.
Dabar pasiklausykite apie jauniausiąjį brolį.
Dieną naktį jojo jis nuo upės prie upės, nuo ežero prie ežero,
nuo dykumos prie dykumos. Suvalgė visas atsargas, tik sudžiū-
vęs paplotėlis jam beliko.
Pagaliau šachzadė prijojo vieną šaltinį. Prie jo augo ūksnin-
gas platanas.
Šachzadė pririšo žirgą prie platano, įkišo ranką į balno krepšį
ir išsitraukė paskutinį savo paplotėlį. Jis pamirkė jį vandenyje,
pasitiesė skepetaitę, sulaužė paplotėlį į gabalėlius. Jau buvo
bevalgąs, tik išvydo tolumoje dulkių debesį. Įsižiūrėjo ir mato —
atbėga prie jo kiek beįkabindama milžiniška beždžionė.
Jaunikaitis išsigando, įsilipo į medį. Beždžionė suėdė paplo-
tėlį, nusišluostė snukį ir, atkraginusi galvą, pašaukė šachzadę.
— Išlipk! —tarė ji žmogaus balsu.
Šachzadė pamanė: „Maža jai buvo paplotėlio, nori ir mane
suėsti.” Ir palypėjo aukščiau.
O beždžionė užšoko ant žemutinės šakos.
— Ei, žmogau, išlipk! — pašaukė ji. — Jeigu paukštis at-
skrenda į šią vietą — sparnus nusvyla, jeigu žmogus įžengia —
kojas nudega. .. Ko tu čia atjojai?
Nebuvo kas daryti — ir šachzadė išlipo iš medžio, papasakojo
beždžionei visa nuo pradžios ligi galo.
— Jeigu nesurasiu lakštingalos skardžiabalsės, tėvas visą
miestą sudegins ir su žeme sulygins, — liūdnai baigė jisai savo
pasakojimą.
— Sakoma: „Kas kartą pavalgydino, tam keturiasdešimt
kartų nusilenk”, — tarė beždžionė. — Verčiau būčiau neėdusi
tavo paplotėlio. Bet jeigu jau suėdžiau, teks tau atsidėkoti. Sėsk
ant žirgo. Jeigu mudviem pasiseks, rasime paukštę, išgelbėsime
gimtąjį tavo miestą.
Sėdo jiedu dviese ant žirgo ir leidosi į kelionę. Prijojo sodą,
aptvertą aukšta siena.
— Aš pasirausiu po žeme, — tarė beždžionė, — o tu lauk
manęs. Jeigu po penkių dienų neateisiu, grįžk tenai, iš kur
atjojęs. — Ir beždžionė ėmė kasti požeminį taką.
Šeštą dieną ji sugrįžo ir sako:
— Aš pasikasiau po pat narveliu, kur tupi lakštingala skar-
džiabalsė. Įeik į požeminį taką, nueik ligi angos. Palauk ten, kol
sumigs sargyba. Paskui pasiimk narvelį su paukšte ir nešk šen.
Tik, žiūrėk, nenudenk narvelio!
Šachzadė įžengė į požeminį taką, pasiekė angą ir ėmė laukti.
Sargybiniai — o jų buvo dešimt — netrukus sumigo kur be-
stovį. Šachzadė išėjo iš požemio ir paėmė narvelį su paukšte.
Tuojau jis užsimanė pažiūrėti, ar čia ta nuostabioji paukštė, kuri
atskrisdavo ant jo tėvo platano. Bet vos tik jis nudengė vieną iš
septynių užtiesalų, kuriais buvo apmuturiuotas narvelis, tuoj
lakštingala skardžiabalsė taip užgiedojo, jog šachzadė sustojo
tarytum užburtas, ir narvelis iškrito jam iš rankų.
Nubudo sargybiniai, pačiupo šachzadę ir nuvedė pas šachą.
Šachas įsakė budeliui:
— Nukirsk šiam vagiui abi rankas ligi alkūnių!
Bet tuomet užstojo viziris:
■— Palaukite, nežudykite jaunuolio. Sužinokime, kodėl jam
prireikė paukštės.
Šachzadė papasakojo visa kaip buvo nuo pradžios ligi galo.
Tuomet viziris tarė šachui:
— Jeigu mes žudysime dėl paukštės narsų jaunuolį, pasklis
apie mus nelemti gandai. Verčiau pasiųskite jį sunkių darbų atlikti.
Šachas sutiko.
■— Jok iš čia į tą pusę, kur saulė teka, — tarė jis jaunikai-
čiui. — Josi devynis mėnesius ir prijosi vieną miestą. To miesto
šachas turi dukterį, kuri miega aukso skrynioje. Jeigu atgabensi
man merginą, atiduosiu tau lakštingalą skardžiabalsę.
Grįžo šachzadė pas beždžionę, papasakojo, kas jam buvo
nutikę. Vėl sėdo dviese ant žirgo ir išvyko į tolimą kelionę.
Po devynių mėnesių jie prijojo didelį miestą. Sustojo netoli
miesto, paleido žirgą ganytis. O beždžionė vėl ėmėsi kasti pože-
minį taką.
Po devynių dienų ir devynių naktų ji baigė savo darbą ir
grįžo pas šachzadę.
— Prarausiau požeminį taką prie šacho dukters rūmų, —
tarė beždžionė. — Skaisčiaveidė gražuolė sėdi ten, apsupta ketu-
riasdešimt tarnaičių, ant aukso skrynios. Įsigeidusi miego, ji
atidaro viršų ir gulasi į šią skrynią. Tu pirma atidaryk jos
skrynią, pažiūrėk, ar gražuolė užsimerkusi, ar ne. Jeigu ji miega
atsimerkusi — pagrobk ją, o jeigu užsimerkusi — nekliudyk.
Šachzadė įėjo į požemį, nusigavo į rūmus, užlipo keturiasde-
šimt pakopų, praėjo keturiasdešimt kambarių, pažvelgė į ketu-
riasdešimt pirmąjį. Žiūri — bestovinti aukso skrynia, apsupta
keturiasdešimt tarnaičių, ir visos jos bemiegančios, sėdėdamos
savo vietose.
Šachzadė priėjo, atidarė skrynią. Žiūri — begulinti užsimer-
kusi mergina, spindinti grožiu nelyginant mėnulio pilnatis.
Šachzadė visai nebeteko galvos — tokia gražuolė buvo šacho
duktė! Užmiršo jis beždžionės pamokymus. Pasilenkė pabučiuoti
gražuolės į žandelį, rausvą tarytum raudonpusis obuoliukas.
Nuo karšto jo alsavimo prabudo mergina ir atsimerkė.
— Ei, žmogau, ko tu stovi ties manimi? — sušuko ji.
Tarnaitės nubudo, puolė prie šachzadės, surišo jam rankas ir
nuvedė pas šachą.
Įtūžęs šachas įsakė tuojau pat nužudyti belaisvį. Bet tuo tarpu
įsikišo viziris:
— O valdove, jeigu mes nužudysime šį jaunuolį, rytoj sužinos
apie tai visi nuo mažo ligi didelio, ir pasklis apie mus gėdingas
garsas. Verčiau pasiųskite šį jaunuolį sunkaus žygio atlikti.
Šachas sutiko ir sako:
— Girdėjau, kad už trisdešimt mėnesių kelio nuo čia esanti
Kulzamo jūra, o jūroje — Deimanto sala. Ten gyvenąs burti-
ninkas Orzakys. .. Jis turįs žirgą Kora Koldyrgočą. Tasai žirgas
mėnesio kelią nubėgąs akies mirksniu. Gauk man žirgą — ir ati-
duosiu tau dukterį.
Grįžo šachzadė pas beždžionę ir graudžiai pravirko. Jinai
ėmė jį guosti.
— Ė, šachzadė, nesielvartauk! Jeigu laimė lydės mus, gausiu
tau žirgą Kora Koldyrgočą.
Ir jiedu vėl leidosi į kelionę.
Jojo stepėmis, dykumomis bei kalnais ir pagaliau prijojo jūrą.
Šachzadė išvydo beribę jūrą ir nuliūdo.
— Neperplauksime per jūrą! — tarė jis beždžionei. — Žūsime
čionai.
Beždžionė ėmė drąsinti jaunikaitį:
— Kiekvieno darbo imkis drąsiai, nieko nebijodamas!
Ir ėmė ji kasti požeminį taką po jūra.
Po keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų beždžionė
baigė savo darbą ir grįžo.
— Išrausiau požeminį prakasą po priekinėmis žirgo kano-
pomis, — tarė ji. — Tu atsargiai iškišk galvą iš prakaso angos.
Žirgas sužvengs, burtininkas Orzakys atsikels iš lovos, ateis pas
žirgą, sušers jam ir vėl nueis gulti. Tuomet iškišk galvą. Žirgas
vėl sužvengs, ir vėl ateis burtininkas, sušers žirgui ir nueis.
O paskui tylutėliai išlipk ir, neleisdamas žirgui sužvengti, užka-
bink jam ant snukio šitą maišą su kišmišu ir pasakyk: ,,Ei, gerasis
žirge Kora Koldyrgočai, ligi kol tu būsi piktadario valdomas ir
kentėsi jo mušamas?” Ir mikliai čiupk žirgą. Balno, kamanų ir
pabalnio nepaisyk, jok kuo greičiausiai!
Gerai įsidėmėjęs beždžionės pamokymus, šachzadė įžengė
į požemį ir nuėjo jūros apačia pas žirgą. Pažvelgė iš prakaso,
žiūri — suskliaudė žirgas ausis, trypia vietoje.
Pastebėjęs svetimą, žirgas garsiai nusižvengė. Atėjo burti-
ninkas.
— Ko čia žvengi? — aprėkė jis žirgą. — Bene žmogaus
kvapą pajutai?
Ir, sudrožęs žirgui rimbu, burtininkas nuėjo atsigulti.
Vėl šachzadė iškišo galvą. Žirgas vėl sužvengė. Atėjo burti-
ninkas su rimbu rankoje ir ėmė plyšoti ant žirgo:
— O kad tu pastiptum! Žmogaus čia nė kvapo, o tu man
miegoti kliudai. Jeigu čia būtų žmogus — nors po žeme ar
danguje, — jis nepaspruktų nuo manęs.
Apčaižė burtininkas žirgą ir uždarė arklidę. Šachzadė mitriai
išlipo, užmetė Kora Koldyrgočui maišą su kišmišu ir tarė:
— Ei, mielas drauge, ligi kol tu būsi burtininko valdomas,
kentėsi” jo mušamas?
Šachzadė meiliai paglostė žirgą ir užšoko jam ant nugaros.
Apkabinęs žirgo kaklą, jis spyrė kulnais į šonus ir užsimerkė.
Žirgas krestelėjo karčius, jo šonuose išdygo sparnai, ir jis kaip
sakalas pakilo į padanges. Iš po kanopų žybtelėjo žaibas ir trenkė
burtininkui į kaktą. Nubudo burtininkas, išvydo žirgą tarp debesų.
— Palauk, žmogau! — šūktelėjo burtininkas ir leidosi paskui
žirgą.
Kora Koldyrgočas skrido jūros link. Burtininkas — iš paskos.
Jau jau visai buvo žirgą bepasivejąs. Štai ištiesė ranką prie
uodegos, bet tuo tarpįį šaunusis žirgas spyrė užpakalinėmis
kanopomis ir vožė burtininkui tiesiai į dantis. Burtininkas be
sąmonės murktelėjo Į vandenį ir nugrimzdo.
O žirgas vėl išlėkė į padangę.
Devynių mėnesių kelią žirgas nulėkė per devynias dienas
ir lengvai nusileido ant žemės. Šachzadė apsidairė aplinkui, ogi
žiūri — prie miesto sienos, kur gyveno gražuolė šacho duktė,
betupinti beždžionė ir riešutus begliaudanti.
— Na, ką dabar darysime? — paklausė beždžionė.
— Atiduosime žirgą — pasiimsim merginą, — atsakė šach-
zadė.
— Argi galima atiduoti Kora Koldyrgočą? Klausyk, ką aš
tau pasakysiu! Aš apsiversiu kūliais ir tapsiu žirgu. Tu nuvesi
šachui abu žirgus, ir jis išsirinks mane. Paskui pasiimsi merginą
ir nujosi paukštės.
Beždžionė trenkėsi kūliais, pasivertė žirgu, ir tokiu žirgu, jog
žirgas Kora Koldyrgočas palyginti su juo atrodė menkesnis už
asilą. Šachzadė apklojo abu žirgus gūniomis ir nuvedė prie rūmų.
Šachas išvydo du juodus žirgus, juodus ir dailius kaip kregždės.
— Pašauk šitą žmogų! — įsakė šachas viziriui. — Mums kaip-
syk tokie žirgai. Jei parduos, pirksime.
Viziris pašaukė šachzadę.
Šachas paklausė:
— Kiek kainuoja tavo žirgai?
— Už pinigus neparduosiu. Vieną pakeisiu į jūsų dukterį.
— Et, pusgalvis! Argi galima keisti merginą į žirgą?
Šachzadė priminė šachui pažadą atiduoti dukrą už Kora
Koldyrgočą.
— Ką mums daryti? — kreipėsi šachas į vizirį.
— Kaip tigras negrįžta savo pėdsakais, taip drąsuolis neatsi-
žada savo žodžio.
— Už vieną žirgą duosiu aukso, už antrą — dukterį. Parduok
man abu žirgus! —tarė šachas jaunikaičiui.
• — Vieną pakeisiu į jūsų dukterį, antru jūsų duktė jodinės
medžioti.
Šachas paliepė nudengti nuo žirgų gūnias ir paklausė vizirį:
— Kuris geresnis? Išrink!
Viziriui patiko Kora Koldyrgočas.
— O, neišmanėli vizire! Štai kur geras žirgas! — Šachas
parodė žirgą beždžionę ir išsirinko jį, nes šitas žirgas nepaliau-
damas žvengė.
Paskui šachas įsakė atvesti dukterį ir atidavė ją šachzadei
drauge su skrynia, kurioje ji miegodavo. Šachzadė tučtuojau
išvyko į kelionę.
Šachas jsakė nuvesti žirgą beždžionę į arklidę ir pririšti. Bet
žirgas kramtė žąslus, kandžiojo visus, kas prieidavo iš priekio,
spardė visus, kas prilįsdavo iš užpakalio, ir nieko neprisileido.
Šachas sunerimęs pakabino ant arklidės durų žmogaus galvos
didumo spyną, pastatė keturiasdešimt sargybinių ant arklidės
stogo ir pats atsigulė prie josios durų. Naktį žirgas vėl atvirto
beždžione. Jinai išlindo pro plyšį sienoje ir pabėgo.
Rytą šachas pažvelgė pro durų langelį ir mato — žirgo nė
pėdsakų nebelikę. Subruzdo šachas: kas daryti?
Viziris ėmė jį guosti:
— Kora Koldyrgočas buvo Orzakio žirgas. O burtininkas
valdo visas piktąsias ir gerąsias dvasias. Kiek šachų, norėdami
įsigyti šitą žirgą, galvų neteko! Dar gerai, kad burtininkas Orza-
kys teatsiėmė tik savo žirgą ir mūsų nekliudė. Nesigailėkite žirgo.
Be to, juk savo dukterį jūs išleidžiate už šacho, ir vienas žirgas
liko jai.
Dabar pasiklausykite apie šachzadę.
Jam prijojus sodą, kur gyveno lakštingala, beždžionė jau
tupėjo ten ir gliaudė sau riešutus.
— Ką dabar bedarysime? — paklausė beždžionė.
— Atiduosime merginą — paimsime lakštingalą švelniabal-
sę, — atsakė šachzadė.
— E, neišmanėli vaike! Argi galima atiduoti už paukštę tokią
merginą? Aš apsiversiu kūliais ir tapsiu mergina. Palyginti su
manimi, ši gražuolė bus prastesnė už devyniasdešimt metų
senutę. Tu nuvesi mudvi pas šachą, ir jis išsirinks mane.
— Ar ne geriau būtų palikus man merginą čionai ir nuvedus
tik tave?
— Ne, nereikia. Tegu pats išsirenka vieną mudviejų, kad
paskui nesigraudintų.
duonos kąsnį iš savo pavaldinių ir dirbdinasi brangų medį. Dėl
šio medžio jis užsimanys miestą sunaikinti. O šachas turi tris
sūnus. Jaunesnysis tarė: „Negerai, jei dėl medžio mano tėvas
sunaikins miestą, ir žmonės liks be pastogės. Aš parvešiu paukštę,
kuri nudaigoja medžio lapelius!” Tuomet pamaniau: „Jeigu jau-
nikaitis pasiruošęs atiduoti gyvybę už vargdienius žmones, tai
kaip aš galiu sėdėti soste ir būti laiminga?” Ir aš ieškojau tavęs,
kol suradau.
Šachzadė atsisveikino su peri, padėkojo jai ir išvyko į kelionę.
Prijojo tą vietą, kur buvo išsiskyręs su broliais.
Čia šachzadė sustabdė Kora Koldyrgočą ir susimąstė: „Kur
dabar broliai? Nagi, josiu, sužinosiu apie juos!” Jis paslėpė Kora
Koldyrgočą, merginą ir narvelį su paukšte, o pats pasuko į tą
kelią, kurį buvo išsirinkęs vyresnysis brolis.
Šachzadė prijojo miestą, ėmė joti iš gatvės į gatvę. Ir staiga
išvydo vyresnįjį savo brolį bekurstant ugnį po puodu.
— Ei, šeimininke, — pašaukė šachzadė, — tegu atneša man
viralo anas vaikinas, kuris kursto ugnį!
Seimininkas pripylė dubenį viralo, rėžė vyresniajam skambų
antausį ir tarė:
Na, nešk, tik atsargiau!
Vyresnysis brolis atnešė viralą, pastatė priešais šachzadę.
— Sėsk ir valgyk pats! — tarė šachzadė.
— Negalima, šeimininkas plūsis.
— Nesiplūs! Sėsk!
Pavalgius vyresniajam broliui, šachzadė paklausė jį:
— Iš kur tu? Kokios tu kilmės?
— Aš smuklės tarnas, čia ir gimęs.
— Neslėpk nuo manęs. Aš pažinau tave. Jei pasakysi teisybę,
nugabensiu tave pas tavo tėvą.
Vyresnysis brolis apsiverkė ir pasipasakojo nuo pradžios ligi
galo visa, kas jam buvo nutikę.
— O ar tu pažintum jauniausiąjį savo brolį, jeigu pamaty-
tum jį? — paklausė šachzadė.
— Pažinčiau.
— O kaip tu pažintum?
— Kartą berniukas būdamas susiruošiau joti į upę žirgo
pagirdyti, tai brolis prikibo prie manęs, rėkė: „Aš taip pat jo-
siu!” — ir įsitvėrė žirgo, o tasai spyrė jam, ir kairiajame petyje
liko kanopos žymė.
— Kodėl tu nepajudinai savo broliuko, nepasiautei su juo?
— Aš nemylėjau jo — todėl ir nepajudinau.
— Ar nepanaši tavo brolio žymė į šitą?
Šachzadė atsidengė kairįjį savo petį.
Vyresnysis brolis puolė jam po kojų ir gailiai gailiai pravirko.
Šachzadė pakėlė jį, nusivedė į prekyvietę, nupirko jam pado-
rius drabužius ir žirgą. Vyresnysis brolis išsigašijo, sėdo ant
žirgo, ir abu nujojo pas vidutinį brolį.
Vidutinis brolis gyveno pas savo šeimininką ne geriau už
vyresnįjį. Jis mito vien išėdomis.
Šachzadė jį susirado, aprengė ir išpuošė kaip ir vyresnįjį
brolį.
Ir visi trys išjojo į gimtąjį kraštą.
Vyresnieji broliai, išvydę, kokias dovanas gabena tėvui šach-
zadė, iš pavydo neteko ramybės ir užmiršo visa, ką gero jis jiems
buvo padaręs. Kartą naktį vyresnieji broliai ėmė tartis, kaip pra-
žudžius šachzadę.
O mergina nugirdo, kaip jie susikalbėjo.
Prijojo keliauninkai upę, sustojo paupyje nakvoti. Mergina
pasišaukė šachzadę ir tarė:
— Tavo broliai sumanė piktadarystę: nori tave šiąnakt
užmušti.
Užėjo naktis. Šachzadė truputį prigulė’, paskui atsikėlė, pri-
bėrė ant kilimo žemių, pridengė palaidiniu, o pats nuėjęs atsigulė
atokiau.
Rytui brėkštant, vyresnieji broliai atėjo prie kilimo, paėmė jį
už keturių kampų ir įmetė į upę.
— Dabar eime, surinksime visas dovanas ir iškelsime praš-
matnią puotą! — tarė jie.
Tuo tarpu jau ėmė švisti. Staiga broliai išgirdo vandenį
pliuškenant. Žvelgia — ogi jų brolis paupyje besiprausiąs.
Įširdo broliai, susimokę nušuoliavo į priekį ir sustojo prie
smėlio kalvelės. Čia jie užkasė aštrų pliką kalaviją, o patys iš
abiejų kalavijo pusių įsikasė iki juostos į smėlį.
Štai prijojo jaunesnysis brolis ir klausia:
— Kodėl judu įsikasę į smėlį?
— Kad neskaudėtų juosmens ir kojų, — atsakė vyresnysis
brolis. — Nušok nuo žirgo ir tu, mudu tave taip pat užkasime —
tavo kojos visuomet bus sveikos.
Šachzadė nulipo nuo žirgo, broliai užkasė jį aukščiau kelių.
Smėlys ėmė deginti jam kojas.
— Et, broliai, ir karštas gi smėlys! — sušuko jis.
— O tu pakrutink kojas — jos atvės.
Jaunėlis pajudino kojas —■ ir kalavijas iš karto nukirto abi
kojas ligi kelių.
Šachzadė, aptekęs krauju, liko begulįs smėlyje.
Broliai išdūrė jam akis, paskui pagrobė merginą, žirgą bei
paukštę ir nujojo.
Parjojo broliai pas tėvą, atidavė jam visa, ką buvo parsiga-
benę. Šachas labai nudžiugo.
Lakštingalą skardžiabalsę jis pasiėmė sau, merginą nuskyrė
vyresniojo brolio nuotaka, o Kora Koldyrgočą padovanojo
vidutiniam.
Merginai šachas davė keturiasdešimt tarnaičių, žirgą pastatė
j arklidę, o narvelį su lakštingala skardžiabalse pakabino ant
platano iš brangakmenių.
Bet paukštė pakišo galvą po sparnu ir negiedojo. Kora Koldyr-
gočas kandžiojo visus, kurie prilįsdavo iš priekio ir spardė tuos,
kurie prieidavo iš užpakalio. O mergina, apsupta keturiasdešimt
tarnaičių, gulėjo auksinėje skrynioje ir nepakėlė galvos.
Dabar pasiklausykite apie šachzadę.
Po trijų dienų ir trijų naktų jis atsitokėjo ir atsiminė, kas jį
buvo ištikę. Šiaip taip išsiskėlė ugnies ir uždegė plaukelį, kurį jam
buvo davusi peri. Tą pačią akimirką peri atsirado priešais jį aukso
soste, apsupta savo tarnaičių.
— O žmogaus sūnau, kas tave taip nuskriaudė? — sušuko
peri.
Ji paguldė šachzadę į savo sostą ir įsakė tarnaitėms nunešti
jį pas josios tėvą, į Kuchnkofo kalnus, į patį pasaulio kraštą.
„Panardinkite žmogaus sūnų į gyvybės vandenyną ir gydy-
kite mūsų papročiais. Po keturiasdešimt dienų, kai jis pasveiks,
atsiųskite jį pas mane. Jis man brangus kaip tikras brolis”, —
liepė ji pasakyti tėvui.
Tarnaitės pakėlė sostą ir nunešė per krištolo kalnus prie gyvy-
bės vandenyno.
Po keturiasdešimt dienų šachzadė pasveiko ir grįžo pas peri
dar puikesnis bei stipresnis negu pirma.
— Aš neleisiu tavęs tokio pas tėvą, — tarė peri. — Padarysiu
tave panašų į vargšą keleivį ir tada nugabensiu. Jeigu tavo tėvas
bus atidavęs šacho dukterį už vyresniojo tavo brolio ir pasodinęs
jį į savo sostą kaip šachą, mes neisime į miestą ir grįšime; o jei
tavo tėvas tebevaldo šalį, aš iškelsiu tau vestuves su gražuole
mergina.
Tris mėnesius jinai nepaleido nuo savęs šachzadės. Po trijų
mėnesių jam plaukai ėmė kristi ant kaktos, ir išaugo ilgių
ilgiausi nagai.
Peri pasodino šachzadę ant savo sosto, ir abu drauge nuskrido
į jo miestą.
Palikusi sostą už miesto, peri paėmė šachzadę už rankos ir
nuvedė į rūmus pas šachą.
O šachas tuo metu kalbėjosi su savo viziriu.
— Jau keli mėnesiai, kai aš nugrimzdęs į sielvarto liūną, —
skundėsi šachas. — Paukštė nė karto nesučiulbėjo, žirgas nė
karto nesužvengė, mergina nesuvalgė nė kąsnelio.
Staiga jis pastebėjo kieme jauną keleivį.
— Ei, eik šen! — šūktelėjo šachas.
Šachzadė žvilgtelėjo į sostą ir išvydo, kad abu jo broliai sėdi
iš abiejų tėvo pusių, — vadinasi, tuo tarpu viskas tebėra kaip
buvę.
Šachzadė žengė tik vieną žingsnį sosto link, ir lakštingala
skardžiabalsė sučiulbo staiga taip švelniai, jog visos širdys
ištirpo nelyginant vaškas; Kora Koldyrgočas arklidėje tris kartus
garsiai nusižvengė, o gražuolė mergina pasiėmė į rankas aukso
sazą1 ir ėmė šokti keturiasdešimt tarnaičių būryje.
Šachas nudžiugo:
— Šis keleivis atnešė mums laimę! — sušuko jis ir liepė
išberti ant šachzadės galvos dubenį aukso pinigų.
Tuomet šachzadė tarė:
— Aš ne keleivis. Klauskite lakštingalą skardžiabalsę, kas
aš, ji viską jums papasakos.
— Kur tu regėjai, kad paukštė kalbėtų? — nustebo šachas.
Tada prabilo lakštingala skardžiabalsė ir papasakojo visa,
kas buvo nutikę nuo pat pradžios.
Šachas pamatė, kad jo valdžiai atėjo galas. Žmonės stojo kaip
siena už narsų šachzadę, kuris išgelbėjo jų miestą. Tą pačią
dieną šachas su vyresniaisiais sūnumis pabėgo, 0 šachzadė sėdo
] jo sostą.
Šachzadė keturiasdešimt dienų vaišino žmones savo vestuvėse
su gražuole mergina. O peri pasakė jam atsisveikindama:
— Kai įsigeisi mane išvysti, uždek mano plaukelį — ir aš
atvyksiu.
Taip išsigelbėjo žmonės nuo žiauraus šacho priespaudos, taip
įvyko visi šachzadės troškimai.
Ir aš tose vestuvėse buvau, riebų plovą valgiau. Kiek jau
metų praėjo, o ligi šiol per mano ūsus ir barzdą taukai tebevarva.

Seniai, labai seniai gyveno vienas žiaurus šachas. Ilgai jis engė ir kankino liaudį, savo valdiniams išlupdavo iš burnos

paskutinį duonos kąsnį, smaugė vargšus rinkliavomis bei mokesčiais. Šitaip jisai prisirinko tiek aukso, sidabro ir Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Pasakojama, kad gyvenęs viename mieste tinginys, vardu Sulparas.
Pasitaikė sykį Sulparui pakliūti prekyvietėje pas kalvius.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis išvyko darbo ieškoti. Paieškojo viename kišlake, kitame — niekur nieko nerado. Tada jis sėdo ant savd žirgo ir išjojo į tolimą šalį — laimės ieškoti.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Meldynuose veisėsi pulkas lapių, tarp kurių viena buvo gudruolė, praminta Švelniakaile.
Kartą auštant Svelniakaile slapta nuo kitų savo kūmučių nustyrino į artimiausiąjį kaimą.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

ŠAUNUOLIUI IR SEPTYNIASDEŠIMT MENŲ PER MA2A
Kažin kada gyveno viename mieste senis. Jis turėjo tris
šimtus auksinių pinigų. Kartą jis pasišaukė sūnų, pasisodino
šalia savęs ir prabilo:
— Alidžanai, tu jau didelis išaugai, o aš pasenau. Noriu, kol
gyvas, išmokyti tave prekiauti. Še tau šimtą auksinių pinigų.
Rytoj iškeliausi su pirklių vilkstine. Patekęs j kitą miestą — ne-
švaistyk pinigų be naudos, nusipirk už juos prekių.
Šitaip pamokęs, senis išleido sūnų j kelionę.
O sūnui ką tik buvo sukakę aštuoniolika metų. Jis buvo geras,
protingas jaunuolis. Bet prekybos nemėgo ir svajojo išmokti
kokio nors kito amato, norėdamas gyventi iš savo rankų darbo.
Tačiau ginčytis su senu tėvu Alidžanas neišdrįso — pasiėmė
pinigus ir išsidangino su pirkliais.
Po keleto dienų vilkstinė atsidūrė dideliame mieste ir sustojo
užeigoje.
Mieste buvo didelis sodas. Tą pačią dieną vakare Alidžanas
išėjo į jį pasivaikščioti. Jis įžengė į sodą, o ten šviesu kaip dieną.
Visur žibintai įžiebti. Tarp medžių, už pinučių, ant marmurinės
pakylos stūkso grakštus raižytinis pastatas, išmaningai nuda-
žytas ryškiomis spalvomis. Ant kilimais užtiestų grindų susta-
tinėti aukso, sidabro, perlų ir rubino staliukai. O ant staliukų
aibė statulėlių iš brangiųjų akmenų. Daugiau kaip šimtas vieno-
dai apsirengusių jaunuolių besėdį poromis prie staliukų ir
bekilnoją statulėles.
Alidžanas sustojo prie pinučių ir nustėro iš nustebimo. Stovi,
nebegali akių atitraukti nuo keistojo reginio. Taip prastovėjo jis
keletą valandų.
Pagaliau išvydo jį sodo tarnas, priėjo ir paklausė:
— Ko tamsta čia stovi? Kuo stebiesi?
— Kas čia per žmonės ir ką jie veikia? — paklausė Alidžanas.
— Šitie jaunuoliai čia mokosi šachmatais žaisti, — atsakė
tarnas.
— O ar galima man įstoti į šią mokyklą? — paklausė
Alidžanas.
— Galima, — atsakė tarnas. — Reikia sumokėti šimtą auksi-
nių pinigų.
Alidžanas prisiminė tėvo pamokymus, paabejojo kokią
valandėlę, bet karštas troškimas išmokti žaisti šachmatais nuga-
lėjo. Jis atidavė šimtą auksinių ir ėmė uoliai mokytis.
Netrukus. Alidžanas išmoko taip gerai žaisti šachmatais, jog
įveikdavo netgi savo mokytojus. Po metų mokslas baigėsi, ir
jaunuoliai ėmė skirstytis j namus. Alidžanas nusiminė.
„Kurgi aš važiuosiu be pinigų?” — galvojo jis.
Mokytojas pasigailėjo Alidžano, davė jam vieną auksinį
ir išsiuntė j tėviškę su pakeliui vykstančia vilkstine. Alidžanas
grįžo namo tuščiomis rankomis. Tėvas labai susikrimto.
Prabėgo metai. Senis vėl pasišaukė sūnų. Po ilgų pamokymų
įteikė jam dar šimtą auksinių ir vėl išsiuntė prekybos reikalais
su pirklių vilkstine. Vilkstinė nukeliavo į tą patį didelį miestą.
„Na, dabar aš nebešvaistysiu niekams pinigų”, — nusprendė
Alidžanas.
Vakare jisai išėjo pasivaikščioti.
Štai prieina Alidžanas prie sodo ir girdi griežiant puikią
muziką. Neištvėręs įžengė į sodą. Žiūri — toje pačioje vietoje,
kur jis mokėsi žaisti šachmatais, besėdį jaunuoliai ir begriežią
įvairiais muzikos instrumentais.
Alidžanas viena akimirka pamiršo visus tėvo pamokymus^
ištraukė iš krepšelio šimtą auksinių, atidavė juos mokytojui ir ėmė
mokytis muzikos. Per trumpą laiką jis taip gerai išmoko griežti,
jog tapo kur kas išmaningesnis už savo mokytojus.
Po metų mokslas baigėsi. Alidžanas nuliūdo.
„Kaip dabar akis tėvui beparodysiu?” — mąsto jisai.
Mokytojui pagailo vyruko, ir jis davė jam du auksinius pinigus
ir išsiuntė namo.
Alidžanas grįžo pas tėvą. Nors ir džiaugėsi tėvas, sūnaus
sulaukęs, bet išbarė jį dar labiau negu pirmą kartą.
Praėjo dar metai. Kartą senis pasišaukė sūnų, davė jam
paskutinį šimtą auksinių ir tarė:
— Jeigu niekais praleisi ir šiuos pinigus, tai mudu liksime
be duonos kąsnio ir be pastogės.
Ir jis prisaikino sūnų, kad tasai pinigus išleistų tik prekėms
įsigyti.
Alidžanas vėl atvyko su pirkliais į tą patį didelį miestą. Iš
pradžių jis nuėjo į pirtį — kelionės dulkių nusiplauti. Grįždamas
iš pirties, atsidūrė prie pažįstamo sodo ir pamanė: „Nagi užsuksiu
nors valandėlei!”
Tik pamąstė šitaip, ir jau pasijuto besąs sode. Žiūri — ant
tos pačios marmurinės pakylos besėdį jaunuoliai ir berašą, o
mokytojas jiems bediktuojąs.
Alidžanas apstulbo iš susižavėjimo, nebepajėgdamas akių
atitraukti nuo puikaus reginio. Jis ilgai stovėjo bei svarstė ir
pagaliau pats sau tarė: „Išmokau žaisti šachmatais, išmokau
muzikos, o rašyti nemoku. Tegu ir elgeta tapsiu, bet užtat
išmoksiu skaityti ir rašyti!”
Alidžanas atidavė paskutinį šimtą auksinių ir ėmė mokytis.
Kaip ir pirma, jis mokėsi geriau už kitus ir netrukus baigė
mokyklą.
Vėl jis nebeturėjo pinigų grįžti į gimtąjį miestą. Mokytojas
davė jam tris auksinius ir išsiuntė į kelionę. Bet dabar Alidžanas
nebesiryžo grįžti pas tėvą.
Jis pristojo tarnauti pas vieną pirklį, kuris ruošėsi į tolimą
miestą. Pirklio prekės jau buvo sukrautos ant kupranugarių.
Rytą, prieš saulei užtekant, vilkstinė leidosi į kelionę.
Dieną ir naktį traukė keliauninkai, niekur neužtikdami van-
dens. Pagaliau jie išvydo šulinį. Bet vandens jame tebūta nedaug,
tik ant paties dugno.
Pirklys įsakė naujajam savo tarnui pasemti vandens. Įlipo
Alidžanas į šulinį, nusileido ligi vandens, prisėmė vynmaišį ir
staiga išvydo šulinio sienelėje dureles.
„Kas tai galėtų būti?” — pamąstė Alidžanas ir pravėrė jas.
Žiūri — už durelių didelis kambarys. Ant kilimo besėdįs devas1,
liūdnai nukoręs galvą. Ir jo rankose griežynė.
Alidžanas nepabūgo, paliko prie durų vynmaišį, tylutėliai
prislinko prie devo ir, paėmęs griežynę iš jo rankų, ėmė griežti.
Išgirdo devas švelnius griežynės garsus ir tarytum pabudo iš
miego. Jis prišliaužė prie Alidžano ir paglostė jam galvą.
— O žmogau, kaip tu čia pakliuvai? — paklausė devas.
Alidžanas papasakojo. Paskui, prisiminęs vilkstinę, subruzdo
išeiti. Bet devas jo neišleido.
— Ko tu geidi visų labiausiai pasaulyje? Viską tau pada-
rysiu! — tarė jisai.
Alidžanas nustebęs pažvelgė j devą.
— Mirė vienintelis mano sūnus, — paaiškino devas. — Štai
jau penkios dienos, kaip nebėra jo pasaulyje. Aš likau vienas,
ir man buvo pasidarę taip liūdna, jog pats bevelijau numirti.
Norėdamas sielvartą nuslopinti, pasiėmiau į rankas griežynę,
bet griežti neįstengiau. Jei būtum atėjęs keletą valandų vėliau,
tai manęs jau nebebūtų buvę gyvųjų tarpe. Grieždamas tu
išgelbėjai mane nuo mirties. Ar nori, aš tau atiduosiu visus savo
lobius?
— Padėkite man iš šulinio išlipti, — atsakė Alidžanas. —
Daugiau man nieko nereikia.
Ir jis dar kartą pagriežė griežyne tą pačią melodiją. Devas
davė jam maišelį auksinių pinigų ir tarė:
— Užsimerk!
Alidžanas užsimerkė ir viena akimirka atsirado viršuje,,
prie šulinio.
Atmerkė Alidžanas akis, žiūri, kad vilkstinės jau nebėra.
Alidžanas nusekė kupranugarių pėdsakais ir pasivijo vilkstinę..
Visi labai nustebo, ėmė teirautis, kaip jis išsiruopštęs iš šulinio.
Alidžanas papasakojo iš eilės visa, kas jam buvo nutikę, ir parodė
devo padovanotą maišelį su auksu.
Godžiajam pirkliui matant auksą net rankos ėmė drebėti.
Vilkstinei sustojus atsipūsti, pirklys pasiėmė lakštelį popie-
riaus, parašė laišką ir užantspaudavo savo antspaudu. Laišką
jis padavė Alidžanui ir tarė:
— Aš turiu gražuolę dukterį. Išleisiu ją už tavęs. Keliauk į
namus ir paruošk viską vestuvėms. Tik žiūrėk, nepamesk beke-
liaudamas savo auksinių! Po trijų dienų aš taip pat būsiu namie.
Pirklys davė Alidžanui eiklų žirgą ir nusakė, kaip surasti jo
namus.
Alidžanas jojo jojo, sustojo atsikvėpti ir pamanė: „Atidaviau
šimtą auksinių, norėdamas išmokti skaityti bei rašyti. Nagi
imsiu ir pažiūrėsiu, kas ten laiške!”
Alidžanas atplėšė laiško antspaudą, ėmė skaityti, ir jo veidas
iš karto persimainė.
Štai ką rašė pirklys savo žmonai: „Siunčiu tau auksą, kuris
yra šio tarno rankose. Aš apgavau jį — sakiau, kad išleisiu už
jo mudviejų dukterį. Tuojau pat nukirsdink jam galvą.”
Tuomet Alidžanas pasiėmė plunksną, popieriaus ir parašė
tokį laišką: „Priimk pagarbiai ir maloniai šitą brangų svečią
ir ištekink už jo mudviejų dukterį. Vestuves iškelk tuojau pat,
nelaukdama manęs parvykstant!”
Nulipdė Alidžanas iš molio antspaudą, užantspaudavo laišką
ir traukė toliau.
Jis atjojo į miestą, kur gyveno pirklys, susirado jo namus
ir atidavė laišką jo žmonai. Ši perskaitė laišką ir priėmė svečią
labai pagarbiai. Tuojau kitą dieną iškėlė Alidžano vestuves su
pirklio dukteria. Dvi dienas Alidžanas puotavo namuose su jauna
žmona, o trečią sėdo ant eikliojo žirgo ir pasisakė jojąs prekybos
reikalais. O tarnams įsakė:
— Niekam neatidarykite naktj vartų. O jei kas įlįs per sieną,
sučiupkite tą ir apkulkite. Taip įsakė jūsų šeimininkas.
Naktį parvyko pirklys su vilkstine ir ėmė belsti į vartus.
Jis beldė dvi valandas be atvangos, bet niekas jam neatidarė.
Tuomet pirklys perlipo per sieną ir nusileido į kiemą. Tuojau
jį užpuolė tarnai ir taip aptalžė lazdomis, jog jis vos galo negavo.
Pirklys ilgai gulėjo be sąmonės, paskui atsipeikėjo ir vargais
negalais nusirioglino ligi savo kambario. Pasisveikino su žmona
ir klausia:
— Na, papasakok, ką gi tu padarei, kai pas tave atvyko
žmogus su mano laišku?
— Įvykdžiau tamstos įsakymą, — atsakė žmona.
— O kur auksiniai?
— Kokie auksiniai? — nustebo žmona.
— Aš gi tau rašiau, kad įsakytum nužudyti šitą žmogų, o jo
auksinius pasiimtum ir paslėptum!
— Oi, kas tamstai! Kaipgi žudysi savo žentą?
— Kokį žentą?
— Mudviejų dukters vyrą.
— Kuomet išleidai ją už vyro?
— Prieš dvi dienas.
Pirklys pliaukštelėjo sau delnu \ kaktą ir ėmė plūsti žmoną
bei tarnus.
— O kur jis pats? — klausia apie Alidžaną.
— Iš ryto išvyko prekybos reikalais ir įsakė niekam ne-
atidaryti nakčia vartų, — atsakė tarnai. — O jei kas perliptų per
sieną, pačiupti ir smagiai įkrėsti.
Pirklys suprato, kad buvo nubaustas už savo gobšumą.
Tegu pirklys tuo tarpu aičioja ir gydosi mėlynes, o jūs dabar
paklausykite apie Alidžaną.
Alidžanas ilgai jojo eikliuoju savo žirgu ir pagaliau prijojo
didelį miestą. Buvo prekymečio diena. Prekyvietėje vaikštinėjo
šauklys ir skardeno:
— Nekalbėkite to, ko nesate girdėję! Nekartokite to, ko
nebuvo pasakyta! Klausykite visi! Kas moka gerai šachmatais
žaisti, tegu eina į rūmus pas šachą. Kas laimės tris kartus iš
eilės — tam šachas atiduos savo sostą. O kas tris kartus iš eilės
pralaimės — tam šachas galą padarys.
Alidžanas išgirdo šauklio žodžius, nuėjo į rūmus pas šachą
ir pasisakė norįs su juo šachmatais pažaisti.
— Ar tau yra žinomos mano sąlygos? — paklausė šachas.
— Taip, — atsakė Alidžanas. — Jūsų sąlygos man yra
žinomos.
Susėdo žaisti. Alidžanas kartą pralaimėjo, du kartus laimėjo.
Vėl ėmė žaisti. Šachas du kartus laimėjo ir kartą pralaimėjo.
Pradėjo žaisti iš naujo. Alidžanas iš eilės laimėjo tris kartus.
Nebuvo kas daryti, šachas turėjo užleisti savo sostą Alidžanui.
Bet Alidžanas tarė:
— Nepageidauju būti šachu. Noriu grįžti į savo gimtąjį
miestą.
Jodamas Alidžanas užsuko pasiimti savo žmonos ir drauge
su ja išvyko pas senąjį tėvą.
Kai papasakojo tėvui visa, kas jam buvo nutikę, senis susiža-
vėjo ir nudžiugęs šūktelėjo:
— Šaunus tu, sūneli! Kiek menų esi išmokės ir kiek mirčių
išvengęs!
— Šaunuoliui ir septyniasdešimt menų per maža! — linksmai
atsakė Alidžanas.
Nuo to laiko Alidžanas ėmė laimingai gyventi gimtajame
mieste, mokydamas liaudį muzikos ir rašto.

Kažin kada gyveno viename mieste senis. Jis turėjo tris šimtus auksinių pinigų. Kartą jis pasišaukė sūnų, pasisodino

šalia savęs ir prabilo:

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

ASILAS IŠMINČIUS
Gyveno kadaise asilas ir, kaip kad visi asilai, tarėsi, jog
gudresnio už jj nesą pasaulyje.
Kartą užėjo asilas į sodą. Žiūri: kabo ant aukštų obelų
nedideli raudonpusiai obuoliai, o greta, moliūgų lauke, ant lai-
bučių vytelių noksta didžiuliai moliūgai.
Dirstelėjo asilas dar kartą į obuolius viršum savo galvos,
paskui į moliūgus sau po kojomis ir iš apmaudo net ausimis
pakarpė:
— Kaip kvailai, — sako, — viskas pasaulyje sutaisyta! Jeigu
duotų man, asilui išminčiui valią, aš viską saviškai pertvarkyčiau!
Nugirdo tuos žodžius žvirblis, tupįs netoliese ant šakos,
ir paklausė:
— O sakykite, gerbiamiausias, kas gi jums taip nepatiko?
— Argi tu pats nepastebi? — atkirto jam asilas. — Štai
žiūrėk—ant tokio didžiulio medžio kabo obuoliukai vaiko
kumščio didumo, o antai moliūgai, didesni už mano galvą, vos
tesilaiko ant kažin kokio laibučio stiebelio.
— Cia ir yra visa išmintis, — atkirto jam žvirblis.
— Kokia čia išmintis! — suirzo asilas. — Štai jeigu ant
didelių obelų augtų obuoliai tokio dydžio kaip moliūgai, o ant
laibučių stiebelių augtų moliūgai maži kaip obuoliai, tuomet
viskas būtų išmintinga!
Asilas pasakė ir ėmė kasyti šoną į obelį. Tuojau iš viršaus
bubtelėjo obuolys, ir kad kaukštelėjo asilui į galvą!
— Oi-oi-oi! Vargšė mano galve-e-elė! — subliuvo asilas.
Žvirblis nusijuokė.
— Na štai, matote, gerbiamiausias išminčiau, — tarė jis: —
laimė, kad obuolio būta ne moliūgo didumo, nes antraip iš jūsų
galvos nieko nebebūtų likę!
— Tai-ip, — vos bepratarė asilas ir paskubėjo nešdintis
toliau nuo obels.

Gyveno kadaise asilas ir, kaip kad visi asilai, tarėsi, jog gudresnio už jj nesą pasaulyje.

Kartą užėjo asilas į sodą. Žiūri: kabo ant aukštų obelų nedideli raudonpusiai obuoliai, o greta, moliūgų lauke, ant laibučių vytelių noksta didžiuliai moliūgai.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

STEBUKLINGAS AKMUO ACHANRABAS
Seniai, labai seniai gyveno viename kišlake motina su sūnumi.
— Sūneli, — tarė kartą motina, — še tau pinigų, nueik į pre-
kyvietę ir nupirk duonos.
Berniukas pasiėmė pinigus ir išėjo iš namų.
Gatvių sankryžoje vaikiūkščiai tąsė mažytį pusdvėsį kačiuką.
Berniukui pagailo kačiuko. Jis tarė:
— Ei, vaikai, parduokite man kačiuką!
— Imk, — atsakė vaikai.
— O kiek jūs norite už jį?
— Kiek duosi, tiek.
— Šekit!
Berniukas atidavė vaikiūkščiams pinigus, prisiglaudė kačiuką
prie krūtinės ir grįžo namo.
— Ar parnešei? — klausia jį motina.
— Parnešiau, tik ne duonos, o kačiuką, — atsako berniukas.
— Kaip tai, sūneli?
Berniukas ir pasipasakojo motinai, kaip viskas nutiko.
— Nieko, mamyte, — pridūrė jis, — apseisime vieną dieną be
duonos.
Kitą dieną motina padavė sūnui pinigų ir pasiuntė jį pas
mėsininką nupirkti mėsos.
Berniukas žingsniuoja gatve ir mato—vaikiūkščių gauja
apspitusi vargšą drebantį šuniuką ir belaidanti į jį akmenimis.
Pagailo berniukui šunyčio.
— Ei, vaikai, — tarė jis, — parduokite man šitą šuniuką!
— Pirk.
— Kiek jūs norit už jį?
— Kiek duosi, tiek.
— Šekit!
Vaikai atidavė berniukui šunytį, ir jis grįžo su juo namo.
— Na, ar parnešei mėsos, sūneli? — klausia motina.
Berniukas tarė:
— Nepykite, mamyte: už tuos pinigus, kuriuos man davėte,
nusipirkau šuniuką.
Motina nuliūdo:
— Oi, sūneli, vargais negalais sutaupėme pinigų kąsneliui
mėsos, o tu, užuot nupirkęs mėsytės, įsigijai šuniūkštį! Kam jis
mums, vargšams, reikalingas? Juk ir lakinti jo nėra kuo!
— Nieko, mamyte, išsiversime ir be mėsos. O šuniuką kaip
nors išlaikysime.
Trečią dieną motina davė sūnui dar truputį pinigų ir liepė
nupirkti lašinių.
Berniukas išėjo į prekyvietę. Žiūri — gatvėje vaikiūkščiai
betąsą peliukę, pakliuvusią į slastus.
— Ei, vaikai, ar neparduotumėte peliukės? — pasiteiravo
berniukas.
— Parduodame.
Atidavė jiems berniukas pinigus, pasiėmė peliukę ir sugrįžo
namo.
— Na, sūneli, ar parnešei lašinių? — klausia motina.
— Atleiskite, mamyte, — atsakė berniukas ir pasipasakojo,
kaip jis nupiikęs peliukę.
Motina labai mylėjo sūnų, todėl ir šį kartą jam neprikaišiojo.
Prabėgo nemaža laiko. Berniukas tapo jaunuoliu, šuniukas —
šunimi, kačiukas — katinu, o peliukė — pele.
Kartą jaunuolis sužvejojo upėje žuvį. Jis ją išdorojo, o vidu-
rius išmetė šuniui. Šuo ėmė juos ėsti ir aptiko žaižaruojantį kaip
saulė akmenėlį. Jaunuolis išvydo akmenėlį ir apstulbo iš džiaugs-
mo: juk tai buvo stebuklingasis akmuo achanrabas!
Jaunuolis pasidėjo akmenuką ant delno ir tarė:
— Achanrabai, duok man pietų!
Šitai pasakęs, apsidairė — ir išsižiojo iš nustebimo: priešais
jį ant baltos staltiesės atsirado tokių gardžių ir tokių retų patie-
kalų, kokių jis nė sapnuote nebuvo sapnavęs.
Jaunuolis leidosi tekinas pas motiną parodyti jai nuostabiojo
savo radinio. Motina apsidžiaugė, ir ėmė jie nuo to laiko gyventi,
nieko nestokodami.
Kartą pasitaikė jaunuoliui išvysti mieste neregėtą gražuolę.
„Būtinai turiu ją vesti!” — nusprendė jaunuolis ir pasipasa-
kojo, ką sugalvojęs, motinai.
— Oi, mano sūneli! — tarė jam motina. — Juk ji chano duktė,
o mes vargšai, kam mums reikia tokios giminystės? Aš nė pirš-
liais pas ją neisiu.
— Ne, jūs turit eiti! — prašė jaunuolis.
Motina ilgai atsikalbinėjo, bet paskui sutiko.
— Ką gi darysi, —tarė ji, —eisiu. Tik vis tiek dar niekas
chano rūmuose nėra laimės radęs…
Kitą dieną anksti rytą chanas išėjo iš savo rūmų, žiūri — apie
duris jau švariai nušluota ir viskas aplinkui kuo gražiausiai
sutvarkyta.
Antrą dieną žiūri chanas — vėl rūmų prieangis kažin kieno
nušluotas ir sutvarkytas.
Chanas nustebo ir nusprendė pastatyti nakčiai priešais
rūmus sargybą.
Išaušus sargybiniai pačiupo ir atvedė pas chaną jaunuolio
motiną, kuri kasnakt vaikščiodavo chano rūmų prieangio šluoti.
— Sakyk man, kam tu tai darai? — paklausė chanas.
— Aš noriu pripiršti jūsų dukteriai savo sūnų — vargdienį
jaunuolį, bet nedrįstu tiesiog pas jus ateiti, — tarė moteris. — Ir
sargyba gal nebūtų praleidusi!
Užsirūstinęs chanas įsakė tuojau pat nubausti akiplėšą. Bet
viziris, sėdįs chano dešinėje, patarė jam:
— Kam žudyti vargšę moterį? Pareikalaukite iš jos ko nors
neįvykdomo, ir ji pati liausis vaikščiojusi į rūmus.
Chanas paklausė vizirio ir tarė:
— Eik ir pasakyk savo sūnui: tegu atsiunčia kaip išpirką už
dukterį keturiasdešimt auksu apkrautų kupranugarių!
„Iš kur mudu imsim šitiek aukso?” — pamanė vargdienė.
Susikrimtusi grįžo namo ir papasakojo sūnui, ko pareikalavęs iš
jos chanas.
— Nesigraužkite! — nuramino motiną sūnus.
Jis teištarė tik vieną žodį stebuklingajam akmeniui achan-
rabui — ir rytą prie vargšės senutės lūšnelės priėjo keturiasde-
šimt kupranugarių, apkrautų auksu.
— Motule, nuveskite kupranugarius chanui, — tarė sūnus.
Motina nusistebėjo ir nuvedė kupranugarius su auksu prie
chano rūmų.
Chanas apstulbo, bet tuojau pat įsakė:
—■ Eik ir pasakyk sūnui, tegu pastato nuotakai rūmus iš gryno
aukso. Tuomet ir apie vestuves bus galima pakalbėti.
Motina susikrimto dar labiau; grįžusi pas sūnų, papasakojo
apie naują chano užgaidą.
Sūnus sako:
— Nesigraužk: bus ir rūmai iš gryno aukso!
Jaunuolis sušnibždėjo stebuklingajam akmeniui achanrabui
porą žodžių, — ir po nakties paupyje išdygo puikūs rūmai iš
gryno aukso. Tokių rūmų dar niekas visame pasaulyje nebuvo
matęs.
Motina nuėjo pas chaną ir sako:
— Didysis chane, rūmai pastatyti! Eikime pasižiūrėti.
Chanas išėjo drauge su viziriais, išvydo aukso rūmus ir net
išsižiojo iš nustebimo.
Dabar jau šachas nebegalėjo išsižadėti savo žodžių. Jis iškėlė
puikias vestuves ir išleido dukterį už jaunikaičio.
O chano rūmuose gyveno senė — pikta burtininkė. Ji nu-
sprendė ištirti, kaip šitas jaunuolis sugebėjo per vieną naktį
pastatyti tokius puikius rūmus iš gryno aukso.
Burtininkė nuėjo aplankyti chano dukters ir prikalbėjo ją
visko išklausinėti patį jaunikaitį.
Chano duktė įniko kamantinėti vyrą. Jaunikaitis ėmė ir pasi-
pasakojo:
— Aš turiu stebuklingąjį akmenį achanrabą. Jo padedamas,
galiu gauti viską, ko tik pageidauju.
— Kur tu laikai achanrabo akmenį? — pasiteiravo žmona.
— Aš laikau jį burnoje, po liežuviu, — atsakė jaunikaitis.
Kitą dieną chano duktė viską papasakojo burtininkei.
Burtininkė palaukė nakties. Jaunikaičiui kietai užmigus, jinai
išėmė iš jo burnos stebuklingąjį akmenį.
— Ei, achanrabai, — įsakė ji, — perkelk aukso rūmus drauge
su chano dukteria tiesiog prie chano rūmų! O vargdienį palik
vieną tenai, kur pirma jis gyveno.
Tą pačią akimirką aukso rūmai ir chano duktė atsidūrė greta
chano rūmų.
Rytą nubudo jaunuolis, atsimerkė ir išvydo, kad jis tebesąs
vienas vargingoje lūšnelėje, kaip ir buvęs. Greta jo besėdinti jo
motina ir beverkianti, o iš kertės bežvilgčioją į jį katė, šuo ir pelė.
— Vargas man! — sušuko jaunuolis. — Dingo stebuklingasis
mano akmuo! Ką aš dabar bedarysiu? ..
Puolė jis kniūpsčias ant plūktinės aslos ir gailiai gailiai
pravirko.
Šuniui, katei ir pelei pagailo savo šeimininko. Jie ėmė galvoti:
„Ką gi čia mums padarius? Kaip nelaimėje pagelbėjus?”
Staiga šuo sulojo, katė sukniaukė, pelė sucypė. Visi kartu jie
iššoko iš pirkelės ir dingo.
Visą dieną bėgo šuo, katė ir pelė neatsikvėpdami ir vakarop
pribėgo chano sodą. Žiūri — už sienų bežvilgą jų šeimininko
aukso rūmai.
— Reikia mums prasigauti į aukso rūmus! — nutarė šuo,
katė ir pelė.
Bet visi vartai buvo stipriai uždarinėti. O sienos aplink rūmus
aukštos — nei perlipsi, nei apeisi.
Emė šuo, katė ir pelė tartis, kas daryti.
Pelė įniko mitriai kasti letenomis, paskui stvėrėsi darbo katė,
o po jos — šuo. Visi sukibę jie beregint iškasė urvą po siena.
Pirmoji pralindo pelė. Po jos — katė. O šuo liko saugoti
prakaso.
Peliukė su kate ėmė šniukštinėti po visas rūmų menes ir
galiausiai įsmuko į vieną kambarį. Cia miegota pačios chano
dukters. Greta jos snaudė burtininkė. Šios lūpos buvo itin stipriai
sučiauptos.
Protingoji pelytė tuojau pat sumojo, kad stebuklingasis
akmuo achanrabas bus betūnąs burtininkės burnoje po liežuviu.
Pelytė atsargiai užsiruopštė, ištiesė uodegą ir ėmė ja, kaip šiau-
deliu, kutenti burtininkei nosį.
„Apči!” — sučiaudėjo burtininkė ir plačiai išsižiojo. Akmuo
achanrabas išsprūdo jai iš burnos, o katė tą pačią akimirką čiupt
akmenį!
Kol burtininkė atsitokėjo, pelytė ir katė galvotrūkčiais leidosi
ten, kur jųdviejų laukė šuo. Šisai pačiupo akmenėlį į nasrus,
ir jie nubėgo atgal, namo.
O chano rūmuose pakilo triukšmas:
— Gaudykit! Laikykit!
Bet niekas nė nepamanė, kad stebuklingasis akmuo achan-
rabas galėtų būti po kokio nors palaido šuns liežuviu.
Netrukus šuo, katė ir pelytė pribėgo upę.
■— Per upę akmenėlį nešiu aš, — tarė katė.
— Ne, — atsakė jai šuo: — tu blogai plauki, dar gali nuskęsti
drauge su juo.
Pelė taip pat norėjo nešti akmenį achanrabą.
Jie ilgai ginčijosi, bet šuo visus nuginčijo, ir akmuo achan-
rabas pakliuvo į jo nasrus.
Jie subrido į upę. Staiga šuo išvydo vandenyje savo atvaizdą,
tarė, kad tai esąs kitas šuo, ir kad amtelėjo:
— Am-am!
Stebuklingasis akmuo achanrabas išslydo jam iš po liežuvio
ir pliumptelėjo į upę. Tą pačią akimirką didžiulė žuvis švapt
prarijo jį ir nuplaukė.
— Sakiau, kad ne tau nešti akmenį! — prikišo katė.
Bet ką dabar bekalbėtum — žodžiai nieko nebepagelbės.
Netoliese buvo išsistatęs žvejų kaimelis. Šuo, katė ir pelytė
įsikurdino čia, slankiojo kiekvieną dieną apie žvejus ir vis kažin
ko laukė.
Kartą žvejys pagavo didelę žuvį. Perskrodė ją ir išmetė
vidurius. Šuo ir katė įniko juos ėsti. Ir staiga katė garsiai
sukniaukė iš džiaugsmo: žuvies viduriuose ji rado kažkokį akme-
nėlį. Tai būta stebuklingojo akmens achanrabo.
Ilgai nebegalvodami, šuo, katė ir pelytė kiek beįkabindami
nudūmė pas savo šeimininką. Jaunuolio motina išvydo juos ir
sušuko:
— Žiūrėk, sūneli! Parbėgo tavo šuo, katė ir pelė!
Jaunuolis pakėlė galvą.
Katė murkdama užšoko jaunuoliui ant kelių ir išmetė iš nasrų
akmenį achanrabą.
Jaunuolis išvydo stebuklingąjį akmenį, pačiupo jį ir tarė:
— Kaip gyvas nepamiršiu tokio gero!
— O mes visą gyvenimą pasiruošę tarnauti tau, nes kitados
išgelbėjai mus nuo mirties! — atsakė jam šuo, katė ir pelytė.
Tuomet jaunuolis pasidėjo akmenėlį ant delno ir įsakė:
— Ei, achanrabai, aš noriu, kad aukso rūmai vėl čionai
atsidurtų!
Nesuskubo ištarti šitų žodžių, tik staiga priešais jį iškilo
aukso rūmai, o juose — chanas, chano duktė, piktoji burtininkė,
sargybiniai ir budeliai.
Tuomet motina tarė jaunuoliui:
— Nereikia mums, sūneli, nei aukso rūmų, nei chano su jo
budeliais, nei chano dukters su josios burtininke.
— Tikra tiesa, — sutiko jaunuolis.
Jisai tučtuojau įsakė akmeniui achanrabui, ir viskas iš karto
dingo: ir rūmai, ir chanas, ir chano duktė.
Jaunuolis susituokęs su sodininko dukteria ir iki savo gyvos
galvos laimingai gyvenęs. O drauge su juo gyvenę šuo, katė
ir pelytė.
ALKANAS VILKAS
Alkanas vilkas ilgai slampinėjo beieškodamas grobio, visai
nusikamavo ir nusprendė: „Kas tik bepakilus, tą ir suėsiu!”
Ir staiga nežinia iš kur atbėga priešais jaunutis ėriukas.
„O, koks puikus ėriukas!” — mano vilkas, ir seilės jam varva.
Pastojo vilkas ėriukui kelią ir sako:
— Na, aš tuojau pat tave suėsiu!
— Argi taip be niekur nieko ir suėsi?
— O kaipgi dar galima kitaip ėsti?
— Jeigu nori, kad būtų skanu, — atsakė ėriukas, — eik
j kišlaką, atsinešk iešmą, svogūnų ir pipirų. Paskui papiauk
mane, pamauk gabaliuką mėsos ant iešmo, paruošk gerą šašlyką.
Užpiaustyk ant viršaus svogūnų, pabarstyk pipirų ir ėsk sau
sveikas! Pasaulyje nėra nieko skanesnio už šašlyką. 2monė9
visuomet taip daro.
— Teisingai daro! — pritarė vilkas.
Vilkas nužiebė į kišlaką. Pakeliui jis sutinka piemenis ir
klausia:
— Ei, piemenys, ar neturite iešmo, svogūnų ir pipirų? Aš
noriu iš ėriuko išsikepti šašlyką ir skaniai pavalgyti.
Piemenys, neilgai svarstę, griebėsi už lazdų.
— Še tau iešmas! Še tau svogūnų! Še tau pipirų! — lupdami
jie šūkalojo ir taip apkūlė vilką, jog tasai vos gyvas nuo jų
bepaspruko.
Atžiebia jis, kur pirma buvęs, o ėriuko jau nebesą.
„Ką gi man dabar daryti?” — mąsto vilkas.
Vos bepavilkdamas kojas, jisai nukėblino toliau. Ieškojo
ieškojo, ką benusitverti, ir sutiko ant kelio arklį.
— Ei, arkly, aš tave suėsiu! — šoko prie jo vilkas.
O arklys jam atsako:
— Vilke, ko rėki, kvaily? Aš jau seniai tavęs laukiu. Dar
tavo tėvas man buvo sakęs: „Tave suės mano sūnus, kai bus
alkanas.” Jis man užpakalinėje kojoje netgi ženklą įspaudė.
Jei netiki, pats pasižiūrėk.
Užbėgo vilkas iš užpakalio, norėdamas pasižiūrėti katra koja
paženklinta.
— Štai, — sako arklys ir pakelia užpakalinę koją.—Va,
žiūrėk!
Ir kad spirs vilkui iš visų jėgų kanopa į snukį! Kokius dešimt
žingsnių lėkė vilkas kūlvirsčiais ir kad dėjosi ant kelio, tai ir
nebeatsikėlė.
ASILAS IŠMINČIUS
Gyveno kadaise asilas ir, kaip kad visi asilai, tarėsi, jog
gudresnio už jj nesą pasaulyje.
Kartą užėjo asilas į sodą. Žiūri: kabo ant aukštų obelų
nedideli raudonpusiai obuoliai, o greta, moliūgų lauke, ant lai-
bučių vytelių noksta didžiuliai moliūgai.
Dirstelėjo asilas dar kartą į obuolius viršum savo galvos,
paskui į moliūgus sau po kojomis ir iš apmaudo net ausimis
pakarpė:
— Kaip kvailai, — sako, — viskas pasaulyje sutaisyta! Jeigu
duotų man, asilui išminčiui valią, aš viską saviškai pertvarkyčiau!
Nugirdo tuos žodžius žvirblis, tupįs netoliese ant šakos,
ir paklausė:
— O sakykite, gerbiamiausias, kas gi jums taip nepatiko?
— Argi tu pats nepastebi? — atkirto jam asilas. — Štai
žiūrėk—ant tokio didžiulio medžio kabo obuoliukai vaiko
kumščio didumo, o antai moliūgai, didesni už mano galvą, vos
tesilaiko ant kažin kokio laibučio stiebelio.
— Cia ir yra visa išmintis, — atkirto jam žvirblis.
— Kokia čia išmintis! — suirzo asilas. — Štai jeigu ant
didelių obelų augtų obuoliai tokio dydžio kaip moliūgai, o ant
laibučių stiebelių augtų moliūgai maži kaip obuoliai, tuomet
viskas būtų išmintinga!
Asilas pasakė ir ėmė kasyti šoną į obelį. Tuojau iš viršaus
bubtelėjo obuolys, ir kad kaukštelėjo asilui į galvą!
— Oi-oi-oi! Vargšė mano galve-e-elė! — subliuvo asilas.
Žvirblis nusijuokė.
— Na štai, matote, gerbiamiausias išminčiau, — tarė jis: —
laimė, kad obuolio būta ne moliūgo didumo, nes antraip iš jūsų
galvos nieko nebebūtų likę!
— Tai-ip, — vos bepratarė asilas ir paskubėjo nešdintis
toliau nuo obels.

Seniai, labai seniai gyveno viename kišlake motina su sūnumi.

— Sūneli, — tarė kartą motina, — še tau pinigų, nueik į prekyvietę ir nupirk duonos. Berniukas pasiėmė pinigus ir išėjo iš namų.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

VILKAS IR LAPĖ
Kartą atkiūtino pas vilką laputė.
Vilkas nudžiugo:
— Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja.
Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį.
— Gerai, — atsako jam lapė. — Eiva su manimi.
Jiedu leidosi į kelionę: lapė pirma, vilkas iš paskos. Netrukus
jiedu sutiko moteris, einančias į vestuves. Jos visos, senu papro-
čiu, nešėsi po ryšulėlį su vaišėmis.
Lapė dėjosi esanti raiša ir ėmė šlubuoti, smulkiais žingsne-
liais spirendama pirma moterų.     ►
Viena moteris sušuko:
— Žiūrėkite, žiūrėkite — šluba lapė! Tuojau aš ją pagausiu!
Moteris pastatė ant kelio nešulį ir puolė lapės gaudyti.
Nusižiūrėjusi į ją, įkandin leidosi tekina antra moteris, pas-
kui ją — trečia, ketvirta ir visos kitos.
Tuo tarpu vilkas išdraskė ryšulėlius, švaru] švariausiai išlaižė
visus indus, pasisotino ir nuslimpino namo atsipūsti.
Kitą dieną ateina lapė vilko aplankyti, o tas tįso patenkintas.
— Puikiai tu man įsiteikei, lapute! — tarė vilkas. — Ir pri-
šėrei, ir prijuokinai. Aš labai patenkintas. O dabar sugalvok
padaryti man kokį nors mažą nesmagumėlį. Noriu pažiūrėti,
kaip tu tai atliksi.
— Gerai, — sako lapė. — Eiva su manimi.
Atėjo jiedu prie vieno sodo. Vargais negalais prasiskverbė
pro tvoros plyšį. Žiūri sode vynuogės kad išsirpusios, uogos kad
prinokusios, vos nesprogsta nuo saldžios sunkos. Ėmė jiedu
vynuoges smaližiauti.
Lapė, norėdama vilką į bėdą įkliudyti, nuolat šūkauja:
— Vilke, ė, vilkeli, aš jau taip prisišveičiau, jog iš vietos
pakrutėti nebegalėsiu! Ėsk greičiau, paskubėk!
Vilkas ryja, skuba. Galop taip prisikimšo pilvą vynuogių,
kad jau vos bekvėpuoja.
Tuomet laputė striktelėjo ant tvoros ir kad ims rėkti:
— Ei, vagis vynuogyne! Laikykite vagį! Laikykite vagį!
Į šauksmą atkūrė sodininkas didžiuliu vėzdu nešinas. Vilkas
šoko prie tvoros, o jo pilvas taip išsipūtęs, jog pro plyšelį nebe-
pralįsi. Buvo bešokąs per viršų — pilvas per sunkus, neperšoksi!
Tuo tarpu čia pasisuko sodininkas ir taip įkrėtė vilkui, jog
susprogtosios vynuogės šiam skersai gerklės atsistojo.
Įdūko vilkas ant lapės. Kitą dieną nuliumpino pas ją ir sako:
— Aš tau sakiau, kad tu man padarytum mažą nesmagumėlį.
O ką tu man padarei? Ligi šiol nugarą gelia!
— Juk tu pats prašei! — įsižeidė lapė. Ir pamanė: „Reikės
atsikratyti vilko.”
O vilkas tarė:
— Ėsti noriu. Pašerk mane, tik, žiūrėk, šiandien be jokių
išdaigų!
— Na, ėdesio tuojau pat gausime! — atsako lapė.
Jinai išdrožė ieškoti. Žiūri — ant akmens avitaukių skepsnelė
padėta.
„Iš kurgi čia taukai? — pamanė lapė. — Čia kažkas įtartina.
Verčiau aš pati neliesiu jų, o pašauksiu vilką. Tegu jis paragauja.
Pažiūrėsime, kas iš to išeis.”
Sugrįžo ji pas vilką.
— Ko tu taip užtrukai? — klausia vilkas.
— Mat, kas atsitiko, — sako jam lapė. — Užėjau visą pa-
piautą aviną, mėsą sušveičiau, o taukus tau palikau. Eiva
greičiau.
Privedė ji vilką prie taukų, o tam net seilės varva.
— Tai puikiai tu pataisei! — sako jai vilkas.
Ilgai nesvarstydamas, puolė vilkas prie taukų.
Staiga kažin kas pliaukštelėjo, ir spąstai, medžiotojo paspęsti,
užsitrenkė. Pastvėrė lapė taukus ir sako:
— Lik laimingas!
Lapė nudūmė, o vilkas liko spąstuose betūnąs.

Kartą atkiūtino pas vilką laputė.

Vilkas nudžiugo:

— Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja. Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

ACHMADAS IR ŠACHAS
Seniai, labai seniai vieną šalį valdė žiaurus šachas. Jis mė-
gaudavosi žmonių kančiomis, jis džiūgaudavo dėl žmonių siel-
varto. Kasdien tekėdavo nekaltų žmonių kraujas, o šachas tik
juokėsi.
Gyveno tame krašte ir senas poetas dainius. Jis buvo išmin-
tingas, pražilęs. Ir graudu jam buvo žiūrėti į vargdienių kančias.
Kartą atėjo senasis poetas pas šachą.
— Ei, ko tau reikia, žilabarzdi? — suriko šachas.
Poetas atsakė:
1.   Uzbekų liaudies pasakos
17
O šache, kankini tu liaudį!
Kasdien labiau tu žmones spaudi.
Bet keršto kraujuje nepaskandinsi.
Turėsi atpildo sulaukti!
Šachas išsigando ir įtūžo.
— Šis senis iš proto išsikraustė! — suriko jis. — Mane pa-
mokyti sumanė! Ei, budeliai, nužudykite jį! Ir kartu su juo
nužudykite visus kitus žilabarzdžius! Nes šiaip dar koks nors
pakvaišėlis prisistatys man pamokslauti.
Šoko budeliai vykdyti šacho įsakymo. Emė vaikščioti iš namo
į namą, gaudyti senius. Ir netrukus visoje šalyje nebeliko gyvo
nė vieno žilabarzdžio. Kai tik žmogus imdavo žilti, tuojau pat
jį nugalabydavo šacho budeliai.
Bet kažkaip kartą susimąstė šachas: „Praeis kiek metų — ir
mano paties barzda pražils. Kas gi bus tada? Juk nepakeisiu savo
paties įsakymo!”
Ir tą pačią dieną įsakė kariuomenei ruoštis į žygį gyvybės
vandens parnešti, kad, šito vandens išgėręs, gyventų amžinai
ir niekad nesentų.
O šacho kariuomenėje tarnavo narsus karys, vardu Achma-
das. Jis labai mylėjo seną savo tėvą Machmudą ir ligi šiol buvo
išslapstęs jį nuo šacho budelių. Bet kai atėjo metas žygiuoti,
Achmadas nežinojo, kaip jam pasielgus.
Tuomet tarė jam tėvas:
— Padirbk man didelę skrynią. Aš pasislėpsiu joje, ir tu
vešiesi mane dvirate. Ilgą amžių išgyvenau, sūneli, daug regėjau
ir daug žinau. Žygyje aš tau praversiu.
Achmadas taip ir padarė. Kariuomenė leidos į kelionę, ir
Machmudas išvažiavo su ja skrynioje dvirate. Naktimis, kariams
sumigus, Achmadas pavalgydindavo ir pagirdydavo tėvą. Ir nie-
kas nieko nenumanė.
Trečią kelionės dieną kariuomenė įžengė į kalnus. Vakarop
šachas įsakė sustoti nakvynei giliame siaurame slėnyje. Sutemus
Achmadas nuėjo tėvo aplankyti.
— Sakyk, sūneli, — paklausė Machmudas, — ar nėra neto-
liese kalnų? Netgi savo skrynioje jaučiu vėsumą.
— Yra, — atsakė Achmadas. — Iš visų pusių stūkso aukšti
kalnai. Jų viršūnės debesų užklotos.
Tuomet tarė jam Machmudas:
— Bėk, sūneli, pas šachą. Tegu įsako kariams išskleisti
palapines kur nors aukštoje vietoje — antraip neišvengs ne-
laimės.
Achmadas nubėgo pas šachą, pasakė visa, kaip buvo jį tėvas
pamokęs.
— Gerai, — sutiko šachas. — Tegu pusė kariuomenės pasi-
kelia aukščiau, o pusė telieka čia. Pažiūrėsime, kokia nelaimė
juos ištiks. O jeigu nieko neatsitiks, liksi be galvos!
Naktį baisi liūtis siautėjo kalnuose. Siauras slėnys priplūdo
vandens, ir daug karių paskendo jame kartu su palapinėmis bei
žirgais.
Traukė kariuomenė toliau. Dar po trejeto kelionės dienų pra-
sidėjo bevandenė dykuma. Netrukus išsibaigė vandens atsargos.
Kariai ėmė mirti nuo kaitros bei troškulio. Tuomet nuėjo Achma-
das pas tėvą ir tarė:
— Jau kelinta diena, tėvai, mes keliaujame dykuma! Išsi-
baigė visas vanduo — nebėra ko žmonėms gerti, nebėra kuo žirgų
pagirdyti. Kas daryti?
Machmudas paklausė:
— Pažiūrėk, sūneli, ar nėra kur nors arti kupranugarių
dyglių — jautako?
— Yra, — atsakė Achmadas. — Antai auga netoliese, iš čia
matyti.
— Tai gerai, — sako Machmudas. — Kur dygliai — ten ir
bitės. Jos medų iš jų renka. O jei paskui bitę eisi — ir vandenį
prieisi.
Achmadas pasiėmė kaplį ir nuėjo tenai, kur augo kupranu-
garių dygliai. Prieina, ir iš tiesų — ties dygliais bedūzgianti
bitelė. Achmadas leidosi įkandin jos.
Ilgai skrido bitė, ilgai keliavo Achmadas. Atvedė jį bitė prie
daubos, kur tarp žolių tviskėjo mažas klanelis. Pripuolė bitė prie
vandens ir įniko gerti.
Nudžiugo Achmadas. Palaukė, kol bitė atsigėrė, ir ėmė kasti
šulinį. Iškasęs atsivedė kariuomenę, kad ir visi kariai galėtų savo
troškulį numalšinti ir žirgus pasigirdyti.
O vėlų vakarą, visiems užmigus, Achmadas pagirdė senąjį
tėvą.
Kariuomenė peržygiavo per dykumas bei stepes ir sustojo
atsikvėpti skaidrios bei sraunios upės pakrantėje. Nulipo šachas
nuo žirgo ir mato: upės dugne tviska ir žėri du deimantai, tary-
tum dvi šviesios žvaigždės nakties danguje.
Šachas įsakė ištraukti deimantus iš upės. Šoko į vandenį
vienas karys — ir žuvo. Šoko antras — taip pat žuvo.
Trečiasis karys tarė:
— Didysis šache, čia neįmanoma pasiekti dugno, upė labai
gili. Kam žūti veltui!
— A, tai šitaip, — suriko šachas, — tu čia man dar atsišne-
kėsi! .. Budeliai, šen!
Karį nužudė.
O šachas spiegia:
— Nerkite!
Daug karių čia gavo galą upėje.
Achmadas mato, kad prieina jo eilė, ir leidosi pas tėvą.
— Noriu su jumis atsisveikinti prieš mirdamas, — tarė Mach-
mudui. — Turiu nerti į upės dugną dviejų deimantų, kurie tviska
gelmėje nelyginant dvi žvaigždės. Daug karių jau žuvo, priėjo
ir mano eilė.
Tada Machmudas jį klausia:
— O sakyk, sūneli, ar gili šita upė?
— Gili.
— Ar nėra pakrantėje medžio?
— Yra, — atsako Achmadas. — Palinkęs viršum vandens
aukštas platanas.
— Deimantų upėje nėra, — prabilo senis. — Deimantai me-
dyje. Vandenyje jie tik atsispindi. Priėjus tavo eilei šokti į upę,
bėk prie medžio ir įsilipk į jį. Deimantus rasi paukščio lizde.
Suvyniok juos į juostą ir nerk į vandenį. Šachui pasisakyk dei-
mantų radęs upės dugne.
Achmadas grįžo prie upės ir ėmė kopti į medį.
— Ei, kurgi tu ten lipi? — suriko jam šachas.
Achmadas atsakė:
— O valdove, kad panerčiau iki pat dugno, turiu šokti iš
medžio viršūnės! Antraip deimantų nepasieksi.
Įsliuogė Achmadas į plataną ir išvydo ten paukščio lizdą.
Kilstelėjo lizdą, žiūri, ogi ten du deimantai įstrigę tarp šapelių.
Achmadas bematant suvyniojo brangakmenius į juostą, nėrė
į upę ir, išlipęs iš vandens, padavė ‘deimantus šachui.
Rytą kariuomenė išvyko toliau.
Žygiavo ilgai, nukako toli ir pagaliau pasiekė aukšto kalno
papėdę. O akmeninėje kalno atšlaitėje tarytum slibino nasrai
juodavo urvo anga, kur tekėjo gyvybės vandens šaltinis.
Šachas įsakė išskleisti palapines. Sušaukė visus karius ir
prabilo:
— Kas parneš man iš urvo gyvybės vandens, tą apipilsiu
auksu, o kas neparneš, tą nugalabysiu.
Nuėjo vienas karys — ir nebegrįžo. Nuėjo antras — ir taip
pat nebegrįžo.
Priėjo Achmado eilė. Nuliūdo Achmadas, nuėjo atsisveikinti
su tėvu. O tasai jam sako:
— Šitos nelaimės galima išvengti, sūneli. Surask žirgų ban-
doje kumelę su kumeliuku. Kumeliuką pririšk prie urvo angos,
sėsk ant kumelės ir jok ramiai: atgal ji pati tave išves. Dar pasi-
gauk dvi varles. Rasi urve du šaltinius — užmušk varles ir mesk
po vieną į šaltinius. Kuriame varlė atsigaus — ten gyvybės
vanduo, kuriame nebeatsigaus — ten paprastasis vanduo. O jau
katro vandens geriausiai paimti mūsų budeliui šachui — spręsk
pats.
Achmadas padėkojo tėvui, atliko visa, ką jis jam buvo pataręs,
ir nujojo kumele į urvą gyvybės vandens.
Tolimas buvo kelias. Tik pačiame kalno viduryje užtiko
Achmadas du šaltinius. Užmušė jis varles ir įmetė po vieną į šal-
tinius. Žiūri — viename šaltinyje varlė akimirka atsigavo.
Tuomet nusišypsojo Achmadas ir pasėmė šachui sidabriniu
ąsočiu paprasto vandens, o savo tėvui prisėmė indelį gyvybės
vandens, ir vėl atsisėdo ant kumelės.
Žvaliai ėmė bėgti kumelė, pririšto prie urvo angos alkano
kumeliuko šaukiama. Išjojo Achmadas laukan iš urvo ir, žemai
nusilenkęs, padavė šachui ąsotį su paprastuoju vandeniu.
Šachas nudžiugo, tuojau pat išgėrė visą vandenį ir įsakė
kariuomenei traukti atgal.
Vakare nuėjo Achmadas pas tėvą, papasakojo visa, kaip buvo,
ir pastatė priešais jį indelį su gyvybės vandeniu. Bet Machmudas
tarė:
— Ne ilgai gyvendamas, o mylėdamas liaudį ieškok savo
laimės.
Achmadas susimąstė dėl tėvo žodžių. Ir kaip tik šiuo metu
pro šalį skrido varnas. Užgavo varnas indelį sparnu — nupuolė
šis ir susikūlė į akmenis. Tik vieną vienintelį gyvybės vandens
lašeliuką besuskubo pačiupti varnas, ir keletą lašelių sugėrė arčos
medžio šaknys. Nuo to laiko varnai išgyvena po šimtą metų,
o arčos — po tūkstantį ir amžinai žaliuoja.
Pažvelgė Achmadas į palietą gyvybės vandenį ir jam nebuvo
jo gaila.
Varginga buvo kariuomenės kelionė atgal. Pagaliau priėjo
upę. Šachas išvydo, kad čionai vienoje vietoje bėgioja žeme
daugybė skruzdėlių.
Ėmė klausinėti:
— Kodėl čia suka ratu skruzdėlės? Ko joms reikia?
Bet niekas negalėjo jam atsakyti.
Tuomet šachas tarė:
— Aš paklausiu kasdien du iš jūsų. Katro atsakymas man
patiks — tą apdovanosiu, o katro atsakymas nepatiks — tą
nugalabysiu.
Achmadas nubėgo pas savo tėvą, papasakojo naują šacho
įsakymą.
— Ką daryti, tėve? — paklausė jis. — Žiaurusis šachas netru-
kus visus karius išžudys!
Machmudas susimąstė. O paskui tarė:
— Žiūrėti, kaip veltui žūva šitiek žmonių — blogiau negu
mirti! Eik, sūneli, pas šachą. Pasakyk jam: „Skruzdėlės suka čia
ratu todėl, kad upės dugne tūno aliejaus puodas!” O kai šachas
įsakys ištraukti šitą puodą, tu įlipk į medį ir iš ten paleisk strėlę
į šachą, bet nusitaikyk labai tiksliai. Žiūrėk, neprašauk pro šalį!
Achmadas nuėjo pas šachą ir tarė:
— Aš žinau, kodėl čia suka ratu skruzdėlės: toje pačioje vie-
toje upės dugne guli aliejaus puodas.
Šachas užsirūstino:
— Bene tu juoktis iš manęs sumanei? Kas skruzdėlėms dar-
bo, kad upės dugne yra aliejaus puodas? Budeliai, šen!
— Maloningasis šache, — paprašė Achmadas, — leiskite
man parodyti jums šitą puodą. Jeigu neištrauksiu jo iš upės
dugno, darykite tada man, ką tinkami.
— Gerai, ištrauk, — sutiko šachas.
Achmadas šoko prie medžio, įlipo į jį, iš visų jėgų įtempė
lanką, nutaikė ir paleido strėlę.
Šachas, kur sėdėjo, ten ir nusirito negyvas. Ir kaip tik į tą
vietą, kur skruzdėlės suko ratu. Tai jos iš anksto dvėseną jautė.
Išsliuogė Achmadas iš medžio. Pribėgo prie jo kariai, ėmė jį
glėbesčiuoti.
— Ačiū tau — tu padarei gerą darbą!
Bet Achmadas jiems tarė:
— Ne man dėkokite, o žilabarzdžiui Machmudui, mano tėvui!
Tai jis išgelbėjo kariuomenę, kad nepaskęstų kalnų slėnyje. Tai
jis pagirdė mus dykumoje. Ir dabar jis padėjo mums visiems
išsigelbėti iš žiauriojo šacho, kuris kasdien liejo nekaltųjų kraują.
Tuomet nuėjo kariai pas Machmudą. Padėkojo išmintingajam
seneliui ir didžiai pagerbdami išrinko jį šalies valdovu. O jo sūnų
Achmadą išsirinko savo vadu.

Seniai, labai seniai vieną šalį valdė žiaurus šachas. Jis mėgaudavosi žmonių kančiomis, jis džiūgaudavo dėl žmonių sielvarto. Kasdien tekėdavo nekaltų žmonių kraujas, o šachas tik

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Susibičiuliavo lapė su gerve ir ėmė drauge gyventi. Netrukus
išsirito gervės mažyliai. Gervė augino juos, penėjo, girdė ir saugojo kaip akies vyzdį. O lapė manė sau: „Tegu paūgi mažuliukai!
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kartą vienas kiškis, pramintas Nugeibėliu, ėmė girtis kitiems kiškiams:
— Kas man vilkas! Nebijau vilko! O lapės? Papusiu — ir nulėks!
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kartą atėjo vištos pas lokį lape pasiskųsti.
— Galingasis šache, — tarė jos, — lapė mums visai gyventi neduoda! Kas naktis piauna ji vištas ir nieko nesibijo!
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

« Senesni įrašai