Ar buvo taip, ar nebuvo, tik žmonės šneka, kad kažin kada, labai seniai, netoli Zaamino gyvenęs jaunas samdinys. Jis darbavęsis pas turtingą ir vaidingą bajų. Bajus kabinėdavosi prie jo dėl kiekvieno menkniekio ir plūsdavo paskutiniais žodžiais.

Galų gale samdiniui įkyrėjo būti ujamam, ir jis išėjo iš bajaus, bet už darbą bajus jam nesumokėjo.

Tuomet samdinys nusprendė paskųsti bajų Zaamino kazijų

Nuėjo pas jį į namus.

— Ko tu, ar skųstis? — klausia kazijas.

— Skųstis, — atsako samdinys. — Bet mano byla, garbingiausias kazijau, tokia, jog papasakosiu ją tik jums vienam.

Kazijas iš karto suuodė, kad čia bus galima ką nors nusiglemžti, ir liepė visiems išeiti iš kambario.

— Na, dabar pasakok.

— Garbingiausias kazijau, — tarė samdinys, — kiaurus metus dirbau pas bajų ir dabar išėjau, o jis man algos už darbą

nemoka. Labai prašau jus, priverskite jį sumokėti!

— Kiek tau skolingas bajus?

— Už metus darbo — šešis šimtus sidabrinių. Bajus man nė varioko dar nėra davęs!

Kazijas paklausė:

— O kiek aš gausiu, jei sutvarkysiu šį reikalą?

— Aš vargšas žmogus, — atsakė samdinys, — bet jums, garbingiausiasis kazijau, ir dviejų šimtų sidabrinių nepašykštėsiu!

— Gerai, pagalvosime, — tarė kazijas. — Ateik čionai rytoj.

Kitą dieną bajus sužinojo, kad jo samdinys buvo nuėjęs skųstis, ir iš ryto atlėkė pas kaziją.

— Garbingiausiasis, — tarė bajus, — sako, kad buvusis mano samdinys įgrįstas jums su įvairiais skundais. Neklausykite

jo, gerbiamasis kazijau. Išmeskit už pakarpos šitą dykinėtoją! . .

— Aš pats žinau, ko man klausyti ir ką daryti! — nutraukė jo žodžius kazijas. — Verčiau sakyk, kiek man duosi, jeigu bylą

spręsiu tavo naudai?

— Šimtą sidabrinių!

— Maža!

— Du šimtus! . .

Nesuskubo kazijas ištarti, kad ir dviejų šimtų maža, tik staiga į namus įžengė samdinys.

Kazijas pamanė: „Bajus turi pinigų, o samdinys dar neturi.

Gal iš bajaus man bus lengviau gauti du šimtus sidabrinių.

Ir jis suriko ant samdinio:

— Šmeižike ir vagie, nešdinkis man iš akių! Kaip tu drįsai mane apgauti? Juk aš tave už tai kalėjime supūdysiu!

Samdinys pažvelgė į kaziją, pažvelgė į bajų ir iš karto suvokė: „Tur būt, bajus pažadėjo kazijui duoti daugiau už mane!

Nagi palaukit, aš pamokysiu judu!”

Vos bajus nusigręžė, samdinys pamerkė kazijui ir plačiai išskėtė rankas, tarytum stengdamasis apglėbti kažin kokį didelį

daiktą.

Kazijui suplakė širdis: „Kad tik neprašaučiau! — pamanė jis. — Bajus godus, dar ir mane apmaus. O samdinys, atrodo,

žada duoti daugiau negu du šimtus sidabrinių pinigų. Žiūrėk, kaip plačiai rankas išskėtė!”

Kazijas dirstelėjo vogčiomis į samdinį, o tas vėl rankas skečia dar plačiau ir vėl mirkčioja. Kazijui iš godumo net barzda sukretėjo. Jis atsigręžė į bajų ir sušuko:

— Dabar žinau, kas kaltas, kas teisus! Tau nepasiseks manęs apgauti! Tuojau pat, neatsikeldamas iš šios vietos, paklok visus

šešis šimtus sidabrinių!

— Kaipgi taip, garbingiausiasis kazijau? — įsižeidė bajus.

— Tegu krinta prakeikimas ant tavo galvos! — sušuko kazijas.— Tu dar su manimi ginčysies? Ar nori į kalėjimą pakliūti?

Išsigandęs bajus tuojau pat atskaičiavo samdiniui pinigus ir nesitverdamas pykčiu, išmovė iš kazijo namų.

O samdinys įsikišo pinigus, nusilenkė ir tarė:

— Palaukit truputį — tuojau grįšiu.

Ir taip pat išėjo.

Sėdi kazijas, trina rankas ir svarsto: „Kokia čia dovana, jeigu ją tik abiem rankomis tegalima apimti? Tur būt, priedui prie

sidabrinių samdinys man dar ir aviną atvarys. Ne, avinas per mažas! Tur būt, patį kupranugarį!”

Nekantraudamas nenusėdi kazijas vietoje. Prišoko jis prie durų, pasižiūrėjo, ar neateina samdinys, ir vėl atsisėdo. Paskui

vėl prilėkė, žvilgtelėjo į gatvę ir vėl grįžo. Ir vis niekaip negali nusiraminti.

Tegu kazijas tuo tarpu laksto šen bei ten, o jūs pasiklausykite apie samdinį.

Samdinys iš kazijo nudrožė tiesiog namo ir paslėpė visus pinigus kuo giliausiai. Paskui nutraukė į prekyvietę prie arbūzų,

išsirinko visų didžiausią ir nupirko jį už penkiakapeikį. Vargais negalais apglėbęs arbūzą abiem rankom, samdinys grįžo į kazijo namus. Šiaip taip prasispraudęs pro duris, jisai įsigrūdo į kambarį.

„Tai vargšas!—džiaugsmingai pamanė kazijas. — Jis man dar ir arbūzą atvilko! O pati dovana, tur būt, tokia didelė, jog ją

kieme bus palikęs.”

Samdinys padėjo arbūzą ant aslos ir nuritino jį kazijui.

Kazijas leipte nuleipo iš smagumo:

— Aš matau, kad tu geras žmogus: net arbūzo nepatingėjai gauti!

— O kaipgi kitaip, garbingiausias kazijau! — stebėjosi samdinys-. — Jeigu pažadėjau, savo žodį visuomet tesiu!

Tuo tarpu kazijui suspaudė širdį bloga nuojauta. Bet samdinys jau perpiovė arbūzą pusiau, pasistūmė vieną arbūzo pusę sau,

antrą — kazijui ir ėmė raginti:

— Vaišinkitės, garbingiausiasis kazijau, valgykite į sveikatą!

Ką beveiksi — įniko kazijas arbūzą tašyti. Ir vis į duris žvilgčioja.

Prisikirto kazijas su samdiniu lig soties. Samdinys tarė:

— Arbūzą jūs suvalgėte, gerbiamasis kazijau. O dabar leiskite man išeiti.

— Ką tu sakai? — susijaudino kazijas. — Pakaks gaišti, nešk greičiau, ką žadėjai!

— Nesijuokit iš manęs, garbingiausiasis! Apie ką dar kalbate?

— Kaip apie ką? O ką tu man tada rodei, tokį didelį, jog abiem rankomis neapimsi? Duok šen tą daiktą.

— Oi, garbingiausiasis kazijau, tai juk ir buvo arbūzas!

Patys matėte, koks didžiulis! Kol atvilkau, visai nusiplūkiau. Jūs mano dovaną priėmėte? Priėmėte. Suvalgėte? Suvalgėte. Tai ko , gi dar benorite?

Įtūžęs kazijas suriko:

— Nešdinkis iš čia! Šalin man iš akių!

Samdinys išėjo, o kazijas net susirgo iš pykčio.

Comments

comments