Smurto lygis: be smurto

You are currently browsing articles tagged Smurto lygis: be smurto.

Prieš daug daug metų buvo karalius. Jis turėjo vienturtę dukterį ir niekam kitam nenorėjo jos duoti į pačias, kaip tik tam, kas tris sunkius darbus atliks,
nors tas būtų ir prasčiausias elgeta. Daug kas bandė karalaitę laimėti, bet nė vienas netesėjo.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Buvo kartą karalius ir turėjo tris sūnus. Du buvo išmintingi, o trečias toks žioplas, mažakalbis, ir vadinosi tiesiog kvailys. Karalius paseno ir ėmė galvoti apie mirtį, bet nežinojo, kuriam sūnui palikti sostą. Tada jis jiems tarė:
Keliaukit į žmones, ir kuris iš jūsų parneš gražiausią patiesalą, tas po manęs bus karalius.
O kad jie neimtų ginčytis, kur kam eiti, išvedė juos prieš pilį, papūtė į orą tris plunksnas ir pasakė: Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Klebonui reikėjo keturių pjovėjų, kad per dvi dienas nušienautų pievą. Tris darbininkus jis turėjo savo, ketvirtą pasisamdė čigoną. Nuvažiavo visi, ir taisosi ūkvedys pradėti pjauti. Čigonas sako:
— Gulkimės pailsėti.
— Daug metų jau aš šią pievą pjaunu, — tarė ūkvedys.
— Ilsėtis nėr kada. Kai per dvi dienas nenupjausime, klebonas barsis. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Žmogus arė su jaučiais. Vienas jautis buvo žalas, kitas margas. Na, tas Margis atsigulė ir neina. Žmogelis pliekia su botagu per šoną ir nieko negali padaryti. Važiavo čigonas. Pamatė, kad žmogus muša jautį, ir sako:
— Žmogau, kam tą jautį taip muši?
— Nugi kad neina, tai ką jam darysi? — sako žmogus.
— Ar jis gerai gieda? Geras jo balsas? — vėl klausia čigonas. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Vieną sykį katinas išėjo iš namų pasipeliaut. landžiojo landžiojo po kopūstų daržą, tiktai piept jam ant uodegos galo kopūsto lapas ir užkrito. Persigandęs katinas pamanė: „Dabar tai jau tikrai dangus griūva!” Ir pasileido bėgt.

Bėga, spiria, kiek tik kojos leidžia, ir susitinka kiškį.
– Kiški tiški, bėkim – dangus griūva!
– Kas tau sakė?
– Man ant uodegos galo užgriuvo! Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Kitąsyk buvo diedas su boba, turėjo jiedu dukterį ir mažą sūnų. Tėvai, važuodami in miestą, prisako dukteriai:
– Tu jau nedurna – saugok vaiką ir niekur iš namų neišeik, tai mes tau parvešim pyragą ir skepetaitę.
Kaip tik tėvai išvažiau, toj mergiščia tą vaiką pasodino po stogu an žolės, o pati išlėkė su vaikais an kelio. Lėkė žąsys pro šalį – pajėmė tą vaiką an sparnų ir nunešė pas raganą.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Gyveno kartą nuskurdęs kirtėjas, bet buvo ne tinginys, dirbo kasdien nuo ryto lig nakties. Susikalęs su dideliu vargu keletą skatikų, sako savo sūnui:
— Tu mano vienintelis sūnus, norėčiau su uždirbtais kruvinu prakaitu pinigais tave kiek pamokyti; jei ko doro išmoktum, galėtum mane penėti-senatvėj, kai nebepavilksiu kojų ir turėsiu už krosnies tupėti.
Vaikas įstojo į mokyklą, mokėsi gerai, ir mokytojai negalėjo juo atsigirti. Išbuvo mokykloj kelerius metus, dar nebuvo visko išmokęs, tuo tarpu pasibaigė tėvo pinigai, ir jis gavo grįžti namo.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Buvo toks vaikinas — Jurgis Rastelis. Jisai susiderėjo pas vieną ūkininką per visus metus būt bernu. Ūkininkas klausė:
— Kiek tu norėsi algos?
Rastelis atsakė:
— Tiek, kiek man per metus įkris į ausį.
Ūkininkas sutiko.
Išbuvus ištisus metus, Rasteliui vos trys grūdai teįkrito į ausį: vieną sykį, bevežant rugius, įkrito rugio grūdas, antrą sykį, bevežant kviečius, įkrito kviečio grūdas ir trečią sykį įkrito miežio grūdas. Rastelis susivyniojo tuos tris grūdus į skarelę, atsisveikino su ūkininku ir išėjo geresnės dalies ieškoti. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Kartą didelėj girioj medžiojo karalius ir vijo žvėrį taip greitai, jog visi palydovai toli nuo jo atsiliko. Tiktai pavakary sustojo, apsidairė aplink ir pamatė paklydęs. Jis ėmė ieškoti kelio, bet niekaip negalėjo rasti. Tada pamatė ateinant su lazda drebančią senutę; bet ji buvo ragana.
— Širdele, — tarė jai karalius, — ar negalėtum tamsta parodyti kelio iš miško?
— Gerai, pone karaliau, — atsakė ši, — bet tiktai turėsi vieną daiktą padaryti, kitaip niekados neišeisi iš tos girios ir gausi badu mirti.
— O ką taip? — klausė karalius.
— Aš turiu dukterį, — atsakė senelė, — gražesnės už ją nerastum visame pasauly, ji tikrai verta karalienės vardo; jei tinki ją tamsta imti, tai parodysiu kelią iš miško.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Labai seniai, kada dar pats Viešpats Dievas vaikščiojo po žemę tarp žmonių, atsitiko Jam vieną kartą kely sutemti, o viešbutis buvo dar toli. Bet čia pat prie kelio stovėjo dveji namai, vieni dideli ir gražūs, antri — maži ir nuskurdę; dideliuose gyveno turtingas žmogus, mažuose — vargdienis. Viešpats Dievas pagalvojo: „Didžturčio neapsunkinsiu, prašysiu nakvynės pas jį.” 
Išgirdęs beldžiant į duris, didžturtis atidarė langą ir paklausė pakeleivio, ko jam reikia.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir adynoms. Kad jau jis buvo penkių metų, tai jį joks vyras jau neinveikė. O kada jis atėjo in šešioliką metų, tai buvo baisus milžinas, jau medžius rovė su šaknim, ir jau jam nieks negalėjo atlaikytie. Toj savo stuboj jis jau negalėjo teip vaikščiot – būdavo, tik atsiklaupęs paklūpo. Toliau sako tėvui:
– Tėvai, matai pats, kad mā pas tave nevigadna gyventie, negaliu nė in stubą jau inlįstie. Geriau nukaldyk tu man pas kalvį lazdą iš dvidešimties pūdų geležies, o aš aisu svieto vandravot.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Susitiko kartą lokys lapę, o šioji nešasi žuvų virtinę.
– Iš kur gavai tiek žuvų? – klausia lokys.
– Ogi prisigaudžiau, – atsako lapė.
Lokys irgi panoro žuvų, tad ir klausia lapės, kaip išmokti žuvauti. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Vienas karalius sumanė tokį žmogų surasti, kuris neturėtų jokio rūpesčio. Bet kur tik važiuoja, ką klausia, visi jį graudina, kad turi rūpesčių. Užvažiavo jis kartą pas kunigą ir klausia:
— Ar turi kokių rūpesčių?
Klebonas jam atsakė:
— Neturiu nei žmonos, nei vaikų: koks man gali būti rūpestis? Man niekas galvos nesuka.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

« Senesni įrašai