Bulgarų liaudies pasakos

You are currently browsing articles tagged Bulgarų liaudies pasakos.

Gyveno kartą senas žmogus, vadinamas seneliu Petka. Turėjo jis pačią Stanką ir dukrelę Peną.
Senelis Petka lauke dirbdavo, o juodvi namie šeimininkaudavo. Šit kartą sėdi motina su dukteria prie židinio ir verpia.
Pena ir klausia:
— Motute, kai ištekėsiu, man, tur būt, gims vaikiukas?
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kurį kartą gyveno vienas žmogus — tinginys, kokių reta.
Ėjo vaikai ėjo per žmones, prašydami išmaldos, o jis kiauras dienas po medžiu tysojo. Eidami pro šalį, žmonės sustodavo ir imdavo jį gėdinti:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Išleisdama Halinką už vyro, motina prisakė šešurui ir anytai:
— Tik jau apsieikit su mano dukrele ko meiliau. Tausokit ją. Dirbti ji nepratusi. Neleiskit jai šluoti seklyčios ar kiemo — prisikrės akis. Nesiųskite vandens parnešti, jos peteliai gležni, nepratę tampyti pilnų kibirų su naščiais. O po galva jai dėkit pūkų pagalvį, pas mus ji minkštai miegojo.
Susižvalgė šešuras su anyta, bet nieko neatsakė marčios motinai.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Atėjo metas senam tėvui mirti, pasišaukė jis savo penkis sūnus ir sako:
— Mano vaikai, baigiau savo žemės kelionę. Palieku jus.
Bet, kol neužmerkiau akių amžiams, papasakosiu jums vieną atsitikimą. Išklausykite kaip pridera ir paskui man paaiškinsit, apie ką ten porinama.
Sūnūs pastatė ausis, o senukas peržvelgė juos ir pradėjo pasakoti:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,