vilkas

You are currently browsing articles tagged vilkas.

VILKAS IR LAPĖ
Kartą atkiūtino pas vilką laputė.
Vilkas nudžiugo:
— Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja.
Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį.
— Gerai, — atsako jam lapė. — Eiva su manimi.
Jiedu leidosi į kelionę: lapė pirma, vilkas iš paskos. Netrukus
jiedu sutiko moteris, einančias į vestuves. Jos visos, senu papro-
čiu, nešėsi po ryšulėlį su vaišėmis.
Lapė dėjosi esanti raiša ir ėmė šlubuoti, smulkiais žingsne-
liais spirendama pirma moterų.     ►
Viena moteris sušuko:
— Žiūrėkite, žiūrėkite — šluba lapė! Tuojau aš ją pagausiu!
Moteris pastatė ant kelio nešulį ir puolė lapės gaudyti.
Nusižiūrėjusi į ją, įkandin leidosi tekina antra moteris, pas-
kui ją — trečia, ketvirta ir visos kitos.
Tuo tarpu vilkas išdraskė ryšulėlius, švaru] švariausiai išlaižė
visus indus, pasisotino ir nuslimpino namo atsipūsti.
Kitą dieną ateina lapė vilko aplankyti, o tas tįso patenkintas.
— Puikiai tu man įsiteikei, lapute! — tarė vilkas. — Ir pri-
šėrei, ir prijuokinai. Aš labai patenkintas. O dabar sugalvok
padaryti man kokį nors mažą nesmagumėlį. Noriu pažiūrėti,
kaip tu tai atliksi.
— Gerai, — sako lapė. — Eiva su manimi.
Atėjo jiedu prie vieno sodo. Vargais negalais prasiskverbė
pro tvoros plyšį. Žiūri sode vynuogės kad išsirpusios, uogos kad
prinokusios, vos nesprogsta nuo saldžios sunkos. Ėmė jiedu
vynuoges smaližiauti.
Lapė, norėdama vilką į bėdą įkliudyti, nuolat šūkauja:
— Vilke, ė, vilkeli, aš jau taip prisišveičiau, jog iš vietos
pakrutėti nebegalėsiu! Ėsk greičiau, paskubėk!
Vilkas ryja, skuba. Galop taip prisikimšo pilvą vynuogių,
kad jau vos bekvėpuoja.
Tuomet laputė striktelėjo ant tvoros ir kad ims rėkti:
— Ei, vagis vynuogyne! Laikykite vagį! Laikykite vagį!
Į šauksmą atkūrė sodininkas didžiuliu vėzdu nešinas. Vilkas
šoko prie tvoros, o jo pilvas taip išsipūtęs, jog pro plyšelį nebe-
pralįsi. Buvo bešokąs per viršų — pilvas per sunkus, neperšoksi!
Tuo tarpu čia pasisuko sodininkas ir taip įkrėtė vilkui, jog
susprogtosios vynuogės šiam skersai gerklės atsistojo.
Įdūko vilkas ant lapės. Kitą dieną nuliumpino pas ją ir sako:
— Aš tau sakiau, kad tu man padarytum mažą nesmagumėlį.
O ką tu man padarei? Ligi šiol nugarą gelia!
— Juk tu pats prašei! — įsižeidė lapė. Ir pamanė: „Reikės
atsikratyti vilko.”
O vilkas tarė:
— Ėsti noriu. Pašerk mane, tik, žiūrėk, šiandien be jokių
išdaigų!
— Na, ėdesio tuojau pat gausime! — atsako lapė.
Jinai išdrožė ieškoti. Žiūri — ant akmens avitaukių skepsnelė
padėta.
„Iš kurgi čia taukai? — pamanė lapė. — Čia kažkas įtartina.
Verčiau aš pati neliesiu jų, o pašauksiu vilką. Tegu jis paragauja.
Pažiūrėsime, kas iš to išeis.”
Sugrįžo ji pas vilką.
— Ko tu taip užtrukai? — klausia vilkas.
— Mat, kas atsitiko, — sako jam lapė. — Užėjau visą pa-
piautą aviną, mėsą sušveičiau, o taukus tau palikau. Eiva
greičiau.
Privedė ji vilką prie taukų, o tam net seilės varva.
— Tai puikiai tu pataisei! — sako jai vilkas.
Ilgai nesvarstydamas, puolė vilkas prie taukų.
Staiga kažin kas pliaukštelėjo, ir spąstai, medžiotojo paspęsti,
užsitrenkė. Pastvėrė lapė taukus ir sako:
— Lik laimingas!
Lapė nudūmė, o vilkas liko spąstuose betūnąs.

Kartą atkiūtino pas vilką laputė.

Vilkas nudžiugo:

— Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja. Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Kartą gyveno didžiai neturtingas kurpius, kuris begal sunkiai manėsi. Vaikų daug, pati įsiligojusi, ir jis vienas turi visą būrį mitinti. Bet kaip vienas tokį didelį pulką išmitins?  Taip kurpius nuolatos badu ir vadavosi. Galop jis jau nė grašio nebeturėjo. Nieko dau­giau nebeliko, kaip eiti pas kaimyną turtuolį ir prašyti paskolinti pinigų.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Kartą gyveno lapė. Sykį ji įlindo į sodą, pilną pilnutėlį vai­sių. Ir įniko ji ten lankytis kas naktį, prisipringdavo saldžių vy­nuogių, nuvirsdavo miegoti ant minkštos žolės ir išeidavo tik švintant.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Kartą lokys Andrievas, vilkas Juris ir lapė Ana
sumanė po pasaulį pakeliauti. Lokys paviržio pasiėmė avilį su medum, vilkas ėriuką, o klastūnė lapė pagalvojo: „Aš kelyje ką nutversiu ir nieko neįsidėjo. Keliauninkai stebisi, kaip ji Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Avinas ir vilkas
Kartą vilkas pamiškėje aviną patiko ir sako:
– Aš tave suėsiu! Avinas sako:
–  Kam tau vargti! Geriau atsistok pakalnėje, išsižiok, o aš užlipsiu ant kalno ir gyvas tau getfklėn Įšoksiu.
Vilkui tiko toks avino patarimas. Jis atsistojo pakalnėje ir laukia. Avinas užlipo ant kalno, įsibėgėjo ir iš visų jėgų ragais kai trenkė vilkui į išžiotus nasrus, tai tas ir liko prikvaitęs ant žemės gulėti. O avinas dūmė šalin, kiek tik kojos nešė.
Vilkas per ilga atsipeikėjo, atsistojo ir sako:
– Kažin ar viduj liko, ar kiaurai išlėkė?

Kartą vilkas pamiškėje aviną patiko ir sako:

– Aš tave suėsiu! Avinas sako:

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Vilkas sumanė kailinius įsitaisyti. Eina jis ir susitinka lapę. Lapė klausia:

– Ko tu, kūmuti, ieškai?

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Senų senovėje toks žmogelis gyvenęs. Jis turėjo porą jau­čių ir asilą. Rytais žmogelis, uždėjęs ant asilo maišelį grūdų, varydavo jį su jaučiais į lauką. Ten jis arė žemę ir sėjo kvie­čius. Kartą vakare, baigus darbą, vienas jautis atsigręžė į asilą, ramiai gulintį ant žemės, ir sako:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , ,