Kartą gyveno didžiai neturtingas kurpius, kuris begal sunkiai manėsi. Vaikų daug, pati įsiligojusi, ir jis vienas turi visą būrį mitinti. Bet kaip vienas tokį didelį pulką išmitins?  Taip kurpius nuolatos badu ir vadavosi. Galop jis jau nė grašio nebeturėjo. Nieko dau­giau nebeliko, kaip eiti pas kaimyną turtuolį ir prašyti paskolinti pinigų.
Tasai paskolino, bet prisakė, kad sutartu laiku atiduotų. Tačiau sutartas laikas greit atėjo, o kurpiaus kišenėse vėjai švilpauja. Tur­tuolis savo pinigų reikalauja, o tas vargšelis nežino, ką ir bedaryti.
Vieną dieną, eidamas namo, miške jis patiko turtuolį. Tas vėl pinigų spiria, o kurpius nė grašio neturi. Jis meldžia, kad kurį laiką dar pakentėtų, bet turtuolis perpyko ir įnirtęs kurpiui akis išbadė.
Turtuolis nuėjo sau, o kurpius liko miške. Jis buvo visai aklas ir negalėjo rasti kelio namo. Atėjo ir vakaras, ir naktis, bet kurpius nė iš vietos nesijudina. Sugalvojo įlipti į medį, kad naktį žvėrys ne­sudraskytų. Tol krapinėjo, kol rado didelį medį ir į jį įsirito.
Sėdi kurpius medyje ir galvoja apie savo vargą. Vidurnakty prie medžio atbėga kiškis, neilgai laukus — vilkas, o paskui ir lokys. Visi trys ėmė tarpusavy kalbėtis. Kiškis sako:
Žiūrėk tu man, kaip sergančios karalaitės niekas negali iš­gydyti! Ir šiokie ateina, ir tokie, o pagelbėti nė vienas nestengia.
Vieni niekai ją išgydyti! — atsakė lokys. — Tegul išlaužia ka­ralaitės kambario grindis — po jomis yra trys obuoliai: vienas si­dabro, antras aukso, trečias deimanto. Tuos obuolius reikia perpiauti ir sėkliukes išimti. Kai karalaitei paduos sidabro sėkliukes, ji ims kalbėti; kai paduos aukso sėkliukes, ji atsikels, kai paduos deimanto sėkliukes, ji visai pasveiks.
Tas tai taip, — atsiliepė kiškis, — bet, žiūrėkit, vandens nė viename miesto šulinyje nėra ir nėra. Žmonės vis tiek turės mirti iš troškulio.
Kas per niekas! — pasakė vilkas. — Jei tik perskeltų į ketu­rias dalis didįjį akmenį, kuris guli ant vandens gyslos miesto vidu­ryje, tai vandens nebetrūktų.
Tas tai taip, — nutęsė kiškis, — bet akių šviesybės negali at­gauti nė vienas, kas ją prarado. Toksai amžinai ir liks aklas.
Nepliaupk kvailysčių! — sudraudė lokys. — Jei toksai akis pa­siplautų rasa, kol saulė dar netekėjusi, tai vėl regėjimą atgautų.
Kurpius tupėjo tarp medžio šakų ir nuklausė visa, ką žvėrys šnekėjo. Dar valandėlę paplepėję, jie nubėgo sau. Kurpius pasvarstė, ar gali būti teisybė, ką girdėjo, ir nusprendė, kad reikia palaukti aušros ir išmėginti. Matyti, vargšelis, nieko nematė, turėjo iš paukš­čių čiulbėjimo spėti, kada rytas artėja. Laukė, laukė, o naktis lėtai slenka. Galop čieptelėjo vienas paukštis, paskui kitas, o netrukus ir visi ėmė čiulbėti. Kurpius išlipo iš medžio, pasičiupinėjo, kur veš­lesnė žolė, nubraukė rasą į saują ir tol trynėsi akis, kol praregėjo.
Pats laimingas būdamas, jis norėjo ir kitiems padėti, ir patraukė į miestą. Ten visi vaikščiojo nuliūdę. Jis ėmė klausinėti, kas jiems per bėdos. Taip ir taip, nė viename šulinyje vandens nesą, visi bai­gią nutrokšti. Ir karalaitė serganti, niekas jos išgydyti negalįs. Kur­pius tuojau paklausė:
Kur čia mieste tasai didysis akmuo? Nuveskite mane prie jo! Nuvedė. Kurpius tuojau sako:
Suskaidykite akmenį į keturias lygias dalis!
Žmonės stojo prie darbo ir akmenį greitai suskaldė. Vos tatai padarė, visi šuliniai vandens prisipildė. Visi atsidžiaugti negali ir nežino, kaip kurpiui atsidėkoti. Ir karalius, išgirdęs apie tokį ste­buklą, pasikvietė kurpių į pilį. Tasai nueina. Karalius klausia:
Ar tu, toks gudrus vyras, negalėtum mano dukrai pagelbėti? Ji jau seniai serga, ir niekas negali jos išgydyti.
Galiu pamėginti, — atsiliepė kurpius ir prašo nuvesti jį pas ligonę.
Kurpių nuvedė į karaliaus dukters kambarį. Princesė labai sunkiai sirgo, negalėjo nė žodelio ištarti, rodėsi, tuojau ir mirs. Kurpius lie­pė išlaužti grindis, rado obuolius, perpiovė sidabro obuolį. Išėmęs sėkliukę, davė ją karalaitei suvalgyti. Vos tik ji suvalgė tą sėkliukę, kaip mat ėmė kalbėti. Antrą dieną kurpius jai davė suvalgyti aukso sėkliukę. Princesė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Trečią dieną kurpius perpiovė deimanto obuolį ir davė karaliaus dukrai suvalgyti deimanto sėkliukę. Ją suvalgius, princesė ir visai pasveiko.
Karalius iš džiaugsmo nežinojo, ką ir bedaryti, ar norėjo savo dukrą kurpiui į žmonas atiduoti. Tas padėkojo už garbę — jis jau turįs namie ir žmoną, ir vaikų. Tada karalius davė jam sieką auksi­nių ir namo paleido.
Eina kurpius linksmas namo, bet kai tik įžengė miškan, beregint susitiko turtuolį. Tas nenori savo akimis tikėti, kad kurpius regėji­mą atgavęs. Kurpius tuojau turtuoliui grąžino skolą, tačiau tas ra­mybės neduoda:
—  Sakyk, iš kur tau pinigai ir akių šviesybė?
Kurpius ir apsakė viską, kaip jam buvo. Turtuolis net pažaliavo iš pavydo ir nusprendė pats mėginti laimę. Kai kurpius nuėjo, tur­tuolis išsibadė akis, įsikorė į tą patį medį, kur aną naktį kurpius sė­dėjo, ir suka galvą, kur dės tuos didelius pinigus, kurie jam iš visų pusių pasipils.
Apie vidunaktį po medžiu atbėgo kiškis, neilgai laukus vilkas, o paskui ir lokys. Visi trys suka galvas, kas galėjo išpasakoti tą, ką jie aną naktį kalbėjo, nes mieste visi šuliniai pilni vandens ir karalaitė jau pasveikusi. Žvėrys kaltino kits kitą ir tik šaukė:
— Tu kaltas! Tu kaltas!
Pagaliau lokys su vilku nutarė, kad kiškelis būsiąs tasai kaltinin­kas. Kiškelis gynėsi, bet tiedu netikėjo ir nusprendė, kad ilgaausį reikia sudraskyti į gabalus. Vargšelis sudėjo letenėles, žiūri aukštyn jiems į akis ir šaukia:
— Dievaži, aš nesu kaltas!
Ūmai jis pamatė medyje sėdint žmogų ir nudžiugęs kitiems ėmė rodyti:
— Žiū, žiū, va tas, kur medy tupi, — tas bus kaltas!
Lokys su vilku dirst į viršų ir paregėjo turtuolį. Ir tuodu pritarė, kad jisai būsiąs kaltas, ištraukė iš-medžio ir sudraskė.

Comments

comments