Lapė

You are currently browsing articles tagged Lapė.

VILKAS IR LAPĖ
Kartą atkiūtino pas vilką laputė.
Vilkas nudžiugo:
— Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja.
Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį.
— Gerai, — atsako jam lapė. — Eiva su manimi.
Jiedu leidosi į kelionę: lapė pirma, vilkas iš paskos. Netrukus
jiedu sutiko moteris, einančias į vestuves. Jos visos, senu papro-
čiu, nešėsi po ryšulėlį su vaišėmis.
Lapė dėjosi esanti raiša ir ėmė šlubuoti, smulkiais žingsne-
liais spirendama pirma moterų.     ►
Viena moteris sušuko:
— Žiūrėkite, žiūrėkite — šluba lapė! Tuojau aš ją pagausiu!
Moteris pastatė ant kelio nešulį ir puolė lapės gaudyti.
Nusižiūrėjusi į ją, įkandin leidosi tekina antra moteris, pas-
kui ją — trečia, ketvirta ir visos kitos.
Tuo tarpu vilkas išdraskė ryšulėlius, švaru] švariausiai išlaižė
visus indus, pasisotino ir nuslimpino namo atsipūsti.
Kitą dieną ateina lapė vilko aplankyti, o tas tįso patenkintas.
— Puikiai tu man įsiteikei, lapute! — tarė vilkas. — Ir pri-
šėrei, ir prijuokinai. Aš labai patenkintas. O dabar sugalvok
padaryti man kokį nors mažą nesmagumėlį. Noriu pažiūrėti,
kaip tu tai atliksi.
— Gerai, — sako lapė. — Eiva su manimi.
Atėjo jiedu prie vieno sodo. Vargais negalais prasiskverbė
pro tvoros plyšį. Žiūri sode vynuogės kad išsirpusios, uogos kad
prinokusios, vos nesprogsta nuo saldžios sunkos. Ėmė jiedu
vynuoges smaližiauti.
Lapė, norėdama vilką į bėdą įkliudyti, nuolat šūkauja:
— Vilke, ė, vilkeli, aš jau taip prisišveičiau, jog iš vietos
pakrutėti nebegalėsiu! Ėsk greičiau, paskubėk!
Vilkas ryja, skuba. Galop taip prisikimšo pilvą vynuogių,
kad jau vos bekvėpuoja.
Tuomet laputė striktelėjo ant tvoros ir kad ims rėkti:
— Ei, vagis vynuogyne! Laikykite vagį! Laikykite vagį!
Į šauksmą atkūrė sodininkas didžiuliu vėzdu nešinas. Vilkas
šoko prie tvoros, o jo pilvas taip išsipūtęs, jog pro plyšelį nebe-
pralįsi. Buvo bešokąs per viršų — pilvas per sunkus, neperšoksi!
Tuo tarpu čia pasisuko sodininkas ir taip įkrėtė vilkui, jog
susprogtosios vynuogės šiam skersai gerklės atsistojo.
Įdūko vilkas ant lapės. Kitą dieną nuliumpino pas ją ir sako:
— Aš tau sakiau, kad tu man padarytum mažą nesmagumėlį.
O ką tu man padarei? Ligi šiol nugarą gelia!
— Juk tu pats prašei! — įsižeidė lapė. Ir pamanė: „Reikės
atsikratyti vilko.”
O vilkas tarė:
— Ėsti noriu. Pašerk mane, tik, žiūrėk, šiandien be jokių
išdaigų!
— Na, ėdesio tuojau pat gausime! — atsako lapė.
Jinai išdrožė ieškoti. Žiūri — ant akmens avitaukių skepsnelė
padėta.
„Iš kurgi čia taukai? — pamanė lapė. — Čia kažkas įtartina.
Verčiau aš pati neliesiu jų, o pašauksiu vilką. Tegu jis paragauja.
Pažiūrėsime, kas iš to išeis.”
Sugrįžo ji pas vilką.
— Ko tu taip užtrukai? — klausia vilkas.
— Mat, kas atsitiko, — sako jam lapė. — Užėjau visą pa-
piautą aviną, mėsą sušveičiau, o taukus tau palikau. Eiva
greičiau.
Privedė ji vilką prie taukų, o tam net seilės varva.
— Tai puikiai tu pataisei! — sako jai vilkas.
Ilgai nesvarstydamas, puolė vilkas prie taukų.
Staiga kažin kas pliaukštelėjo, ir spąstai, medžiotojo paspęsti,
užsitrenkė. Pastvėrė lapė taukus ir sako:
— Lik laimingas!
Lapė nudūmė, o vilkas liko spąstuose betūnąs.

Kartą atkiūtino pas vilką laputė.

Vilkas nudžiugo:

— Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja. Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Kartą gyveno lapė. Sykį ji įlindo į sodą, pilną pilnutėlį vai­sių. Ir įniko ji ten lankytis kas naktį, prisipringdavo saldžių vy­nuogių, nuvirsdavo miegoti ant minkštos žolės ir išeidavo tik švintant.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Anais metais strazdas susisuko lizdą eglaitės viršūnėje. Jis jau buvo vaikus išperėjęs, kada lapė, prie eglės priėjusi, ėmė šaukti:
– Kiti jau sėja, o aš dar nė arklo neturiu! Kirsiu šitą eglaitę, arklą dirbsiuosi.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Kartą lokys Andrievas, vilkas Juris ir lapė Ana
sumanė po pasaulį pakeliauti. Lokys paviržio pasiėmė avilį su medum, vilkas ėriuką, o klastūnė lapė pagalvojo: „Aš kelyje ką nutversiu ir nieko neįsidėjo. Keliauninkai stebisi, kaip ji Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Lapė ir ąsotis
Lauke ganėsi pulkas žąsų. Ejo pro šalį lapė, pamatė jas ir labai žąsienos užsinorėjo. Paty­liukais prisėlino prie žąsino ir jau čiups, tik staiga –  kad tave bala! – kas švilptelėjo, ir žąsys nuskrido.
Lapė apsidairė, kas čia toks muzikantas, per kurį visa medžioklė niekais nuėjo. Ogi pamatė ąsotį — tai jo vi duj e vėj as ūkčioj o.
– Ak, tai tu čia tas muzikantas! – sušuko lapė. – Na palauks, senas kiuži, daugiau man nebešvilpausi!
Lapė pribėgo prie ąsočio, užsimovė jo ąsą ant kaklo ir nudūmė į upę skandinti.
Atbėgusi prie upės, užlipo ant liepto ir panėrė ąsotį į vandenį. Prisisėmęs ąsotis ėmė tempti lapę žemyn. Dabar ji pamatė, kad bus riesta, ir puolė maldauti:
– Ąsotėli, ąsotėli, aš juokais, o tu iš teisybės! Ąsotėli, ąsotėli, aš juokais, o tu iš teisybės!
Tačiau jokie prašymai nebepadėjo: ąsotis prisisėmę pilnas ir grimzdamas lapę gelmėn įtraukė.

Lauke ganėsi pulkas žąsų. Ejo pro šalį lapė, pamatė jas ir labai žąsienos užsinorėjo. Paty­liukais prisėlino prie žąsino ir jau čiups, tik staiga –  kad tave bala! – kas švilptelėjo, ir žąsys nuskrido.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , ,

Vilkas sumanė kailinius įsitaisyti. Eina jis ir susitinka lapę. Lapė klausia:

– Ko tu, kūmuti, ieškai?

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Žmogus, lokys ir lapė
Šeimininkas arė girioje lydimą. Nuvarytas arklys vos betraukė žagrę. Šeimininkas pyko ant jo:
– Kad tave lokiai papiautų!
Tuojau lokys iš miško: nagi, duok šen!  Šeimininkas išsigando ir meldžia, kad leistų  bent pabaigt arti.
– Gerai, gerai, — lokys atsakė, — o kur man tuo laiku pasidėti?
– Ogi nueik į mišką ir pabūk. Ko čia tau saulėje kepti? Lckys nuėjo. Tada lapė tylučiukais tylučiukais atslampino ir
klausia:
– Ko lokys iš tavęs nori? Taip ir taip.
– Na ir kvailas, dėl tokių niekų jam arklį atiduosi? Jeigu man pietums viščiukų prižadėsi, tai aš tau padėsiu: eisiu miškan ir triukš­mą kelsiu, tada lokys paklaus, kas ten dedasi. Tu sakyk: medžioto­jai, medžiotojai!
Gerai! Lapė viens, du miškan nukūrė ir kad ims medžius daužyti, kad ims triukšmą kelti, dieve apsaugok!
Atlapnoja lokys nei miręs, nei gyvas ir klausia šeimininką:
– Ar nežinai, kas ten miške dedasi?
– Kur nežinosiu? Tai medžiotojai suėjo tavęs užmušti!
– Vaje, vaje! Paslėpk mane kur nors!
– Kodėl ne? Va gulk į mano vežėčias, uždengsiu švarku, tai nė nesuuos.
– Dėkui, dėkui! Taip bus gerai!
Guli lokys, vargšelis, iš baimės nė letenas nekrustelėdamas, o lapė vis dar triukšmauja. Galop išlenda iš tankynės ir drūtu balsu klausia šeimininką, ar čia nesąs lokys atbėgęs.
– Ne, nesąs!
– O kas gi tas, kur vežime gulįs? Tai malkos esančios…
– Na, tai tegul vežąs namo, kad medžiotojams po kojų nesimaišytų!
Šeimininkas pasikinkė arklį į vežėčias ir važiuoja namo. O lapė, gudruolė, tik skuodžia priekyje ir, nosį sukiodama, uosto, kur šei­mininko vištidės esama. Važiuoja važiuoja, staiga šeimininkas žiū­ri—pakelėje gera kuoka, malkų skaldytojo užmiršta. Ko čia iaukti? Čiupo tą kuoką ir kaukšt lokiui per makaulę — kaip musę nudobė. Parvažiuoja namo — lapė jau vištidėje su visa savo šeimyna.
„Aha! — galvoja šeimininkas.-—Ir tu pakliuvai.”
Tiktai trinkt vištidės duris ir šoko su kuoka iš peties švaistytis: uždaužė ir didžiąją lapę, uždaužė ir mažuosius lapiukus.

Šeimininkas arė girioje lydimą. Nuvarytas arklys vos betraukė žagrę. Šeimininkas pyko ant jo:

– Kad tave lokiai papiautų!

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kartą lapė, vėžlys ir skruzdėlė sumanė drauge keliauti. Išei­na jie į kelią, eina eina ir mato — pribarstyta sorų. Sustojo visi trys ir galvoja: ,,Ką daryti su tais grūdais?” Pirmiausia su­galvojo lapė:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kadai kadės gyveno lapė. Jos niekas nepersekiojo: vogė kišlakuose paukščius ir mito jais. Bet štai paseno lapė, naktimis bėgioti medžioklėn nebeįstengė, ir teko jai griebtis gudrybės ir klastos.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,