LAPĖ

Kadai kadės gyveno lapė. Jos niekas nepersekiojo: vogė kišlakuose paukščius ir mito jais. Bet štai paseno lapė, naktimis bėgioti medžioklėn nebeįstengė, ir teko jai griebtis gudrybės ir klastos.
Vieną ankstų rytą lapė pakyla, pasiima lazdą ir pasirams­čiuodama dūlina į artimiausią kišlaką. Ten ji pamato gaidį. Šis, užsilipęs ant tvoros, šaukia; „Kakaryko!”, o tai reiškia: ,,Gana jums miegot!”
Pamato gaidys lapę ir sako:
Oi, kokia tu gudri, lape! Apsimetinėji, kad esi sena, ma­nai, tuo kas patikės! Manai ką nors apgauti ir suėsti!
Oi broleli gaidy, nekalbėk taip,— sako lapė.— Aš iš tik­rųjų pasenau ir atgailauju. Jau niekam pikto nebedarau! O aš dar turiu gražų sodą, pilną vaisių, o mano soros ir kviečiai jau prinokę, žemėn byra. Dabar jau nieko nebestokoju.
Oi lape, lape! Ar teisybę tu sakai? — klausia gaidys.
Žinoma, teisybę,— sako lapė,— negi imsiu meluoti senat­vėje?
Gaidys pagalvojo pagalvojo ir sako:
Lapute kūmute, ar nenusivestum ir manęs į tą savo so­dą? Tai norėčiau jo pasižiūrėti…
Kodėl ne? Galiu vestis! Eime drauge!
Gaidys nulėkė nuo tvoros, ir juodu leidosi į kelią. Ėjo ėjo ir sutiko vištą.
Oi, kokia tu gudri, lapute! — sušuko višta,— apgavai gaidį, vediesi jį suėsti!
Ak vištele, nekalbėk taip: juk lapė paseno, atgailauja ir dabar jau niekam pikta nedaro. Ji turi puikų sodą, pilną vai­sių, sorų ir kviečių.
Lape, ar teisybė ?— klausia višta.
Žinoma, teisybė,— atsako lapė.— Negi tu netiki savo giminaičio gaidžio žodžiais?!
Ar nepaimtumėte ir manęs kartu? Ir aš pasižūrėčiau, koks tas sodas, dar ir kviečių palesčiau.
— O kodėl gi ne? Eime drauge! — sako jai lapė su gai­džiu.
Dabar eina trise. Jiems beeinant, purptelėjo iš po kojų put­pelė, paskrido į šalį, atsitūpė ant kupsto ir sako:
—    Ak tu, lape klastūne, apgavai gaidį su višta ir vediesi juos suėsti!
Gaidys ir lapė tyli. O višta sako:
Oi putpele, nekalbėt taip! Lapė jau paseno ir atgailauja, dabar jau niekam pikta nedaro. Ji turi puikų sodą, ten daug vaisių, sorų ir kviečių. Štai mes ir einame į tą sodą.
Lape, ar teisybė? — klausia putpelė.
—    Žinoma, teisybė,— sako lapė,— negi tu netiki savo drau­gų žodžiais?
Putpelė pagalvojo pagalvojo ir sako:
— Ar nesivestumėte ir manęs kartu? Aš irgi noriu to sodo pasižiūrėti ir kviečių sočiai prisilesti.
—    Kodėl gi ne, einam,— sako vienu balsu ir lapė, ir gai­dys, ir višta.
Taip keturiese eina jie toliau. Ejo, ėjo, ilgai ėjo, pagaliau lapė sako:
—    Pavargau aš: matyt, senatvė! Kadaise čia netoliese tu­rėjau trobelę. Eime ten, pailsėsime, o paskui toliau keliausi­me.
Gaidys, višta ir putpelė paklausė jos ir nudrožė iš paskos. Nusivedė juos lapė į olą ir sako:
Prašom, brangūs sveteliai!
Eik tu pirma, juk tu senesnė,— sako gaidys.
Ne, ne! — prieštarauja lapė.— Cia mano namai, o jūs svečiai, tai jums reikia eiti pirmiems.
Gaidys, višta ir putpelė sulindo į olą, o lapė įsliuogė pasku­tinė, atsitūpė prie angos ir sako gaidžiui:
Nagi, gaideli, papasakok mums ką nors, o mes pasiklau­sysime.
Kad aš nieko gero nežinau. Papasakok verčiau tu, juk tu vyresnė už mane, ilgiau gyvenai, daugiau matei, daugiau ži­nai,— sako gaidys.
O jeigu tu nieko nežinai, tai kodėl kas rytas gerklę lai­dai, ,,kakaryko-o” šauki, žmones budini? Reiks tave suėsti!
Paskui lapė pasigręžė į vištą ir sako:
Ei vištele, papasakotum kokią nors istoriją, o mes paklau­sytume.
Iš kur aš žinosiu tų istorijų,— drebėdama iš baimės, sa­ko višta.— Jau geriau tu papasakok ką nors, juk tu protinges­nė už mane.
O jeigu nieko nežinai,— sako lapė,— tai ko plyšoji „kut-kut-kudekšt” ir žmones jušini! Už tai tave nubausiu ir suėsiu!
Dabar lapė sako putpelei:
Ir tu, putpele, esi nusidėjusi: purpteli tiesiog iš po kojų, tik žmones gąsdini!
Ne,— sako putpelė,— mane ne taip lengva apkaltinti! Aš turiu liudininkų, jie gali patvirtinti, kad aš nekalta!
Lapė tuoj pagalvojo: „Jeigu ji atsives pas mane dar porą putpelių, tai turėsiu penkis belaisvius.” Ir gardžiuodamasi ta­rė:
Nagi, eik ir atsivesk tuos savo liudininkus!
Ir paleido putpelę.
Putpelė nuskrido į mišką. O miške tuo tarpu medžioklis su šunimi vaikštinėjo. Putpelė nusileido šuns panosėje. Sis jau puls, bet putpelė purptelėjo tolyn ir vėl atsitūpė ant žemės. Taip pa­mažu ji ir nusiviliojo šunį prie lapės olos. Čia šuo puolė vidun ir nutvėrė lapę.
—    Še tau mano liudininkai! — linksmai suklego putpelė.
—    Ačiū tau, sesute, tu išgelbėjai mus nuo pražūties! — tarė gaidys su višta. Ir visi nudžiugę patraukė į namus.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.