Brolių grimų pasakos

You are currently browsing the archive for the Brolių grimų pasakos category.

Buvo kartą karalius ir turėjo tris sūnus. Du buvo išmintingi, o trečias toks žioplas, mažakalbis, ir vadinosi tiesiog kvailys. Karalius paseno ir ėmė galvoti apie mirtį, bet nežinojo, kuriam sūnui palikti sostą. Tada jis jiems tarė:
Keliaukit į žmones, ir kuris iš jūsų parneš gražiausią patiesalą, tas po manęs bus karalius.
O kad jie neimtų ginčytis, kur kam eiti, išvedė juos prieš pilį, papūtė į orą tris plunksnas ir pasakė: Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Vienas turtingas karalius turėjo tris dukteris, ir jos kasdien eidavo į pilies sodą vaikščioti. Karalius labai mėgo vaisinius medžius, augino visokių rūšių savo sode, bet daugiausia brangino vieną obelį. Jis paskelbė, kad tas, kuris nuskins nuo jos nors vieną obuolį, tuoj nugrims, jo kerų galybe, per šimtą sieksnių gilyn į žemę. Kai atėjo ruduo, to medžio obuoliai Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Gyveno kartą nuskurdęs kirtėjas, bet buvo ne tinginys, dirbo kasdien nuo ryto lig nakties. Susikalęs su dideliu vargu keletą skatikų, sako savo sūnui:
— Tu mano vienintelis sūnus, norėčiau su uždirbtais kruvinu prakaitu pinigais tave kiek pamokyti; jei ko doro išmoktum, galėtum mane penėti-senatvėj, kai nebepavilksiu kojų ir turėsiu už krosnies tupėti.
Vaikas įstojo į mokyklą, mokėsi gerai, ir mokytojai negalėjo juo atsigirti. Išbuvo mokykloj kelerius metus, dar nebuvo visko išmokęs, tuo tarpu pasibaigė tėvo pinigai, ir jis gavo grįžti namo.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Labai seniai, kada dar pats Viešpats Dievas vaikščiojo po žemę tarp žmonių, atsitiko Jam vieną kartą kely sutemti, o viešbutis buvo dar toli. Bet čia pat prie kelio stovėjo dveji namai, vieni dideli ir gražūs, antri — maži ir nuskurdę; dideliuose gyveno turtingas žmogus, mažuose — vargdienis. Viešpats Dievas pagalvojo: „Didžturčio neapsunkinsiu, prašysiu nakvynės pas jį.” 
Išgirdęs beldžiant į duris, didžturtis atidarė langą ir paklausė pakeleivio, ko jam reikia.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Kartą miške, pagal kalną, gyveno atsiskyrėlis. Nieko jis daugiau neveikė, tik meldėsi, darė gerus darbus ir kiekvieną vakarą nešė ant kalno du kibirus vandens Dievo garbei. Tuo vandeniu girdė žvėrelius ir laistė augalus, nes aukštai nuolat pučia sausas vėjas, žemė ir oras išdžiūva, o laukiniai paukščiai, bijodami žmonių, skraido pagal debesis ir nesileidžia žemai gerti. Tas atsiskyrėlis buvo šventas žmogus ir matė, kaip kartu su juo lipo į kalną angelas, skaitė jo žingsnius, o po
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Kartą, senų senovėje, buvo viena mergaitėir gyveno ji su savo mama mažoje jaukioje trobelėje prie miško. Mergaitę žmonės vadino Raudonkepuraite, nes ji dažnai dėvėdavo raudoną apsiaustėlį su kapišonu. Mergaitė mielai gobdavosi šiuo apsiaustėliu, nes jį buvo gavusi iš savo močiutės, kuri gyveno namelyje už miško ir labai mylėjo Raudonkepuraitę. Vieną dieną mama priruošė Raudonkepuraitei pilną krepšelį įvairiausių gėrybių. Pridėjo obuoliukų, kriaušaičių, braškių, taip pat skanių pyragėlių, kuriuos pati buvo iškepusi, sūrio ir gabalėlį mėsos bei didelį išdabintą tortą. Pasikvietusi Raudonkepuraitę mama tarė:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,