Eglė, žalčių karalienė

Kitą kartą senų senovėje buvo senelis ir senutė. Turėjo juodu dvylika sūnų ir tris dukteris. Jauniausioji buvo vardu Eglė. Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Pasipūškinusios ir išsipraususios išlipo ant kranto apsirėdyti. Jauniausioji tik žiūri — jos marškinių rankovėje žaltys įsirangęs. Ką gi daryti? Tuoj vyriausioji pagriebė mietą ir buvo bešokanti jį varyti. Bet žaltys atsigręžė į jauniausiąją ir prašneko žmogaus balsu:

— Duok,— sako,— Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu!

Apsiverkė Eglė: kaip ji galinti už žalčio tekėti! Paskui tarė rūsčiai:

— Atiduok marškinius ir keliauk sau sveikas, iš kur atvykęs!

O žaltys vis savo:

– Duok — sako,— žodį, jei tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu.

Ką darys Eglė, ėmė ir prižadėjo tekėti už žalčio. Po trijų dienų žiūri,— visas žalčių pulkas beatšliaužiąs į jų kiemą. Nusigando visi, o žalčiai knibždėdami tik karstosi, rangosi, vyniojasi. Piršliai tiesiog sugarmėjo į vidų pasitarti su seniais ir nuotaka. Iš pradžių tėvai purtėsi, nenorėjo tikėti, bet jią padarys su tokia žalčių knypava, noromis nenoromis turi atiduoti jauniausią ir gražiausią dukrelę. Bet vis geruoju nenusileidžia. Žalčiams liepia lukterėti, o patys eina pas seną kaimynę ir viską išpasakoja. Toji sako:

— Lengva prigauti žaltį: vietoj dukters duokite jam žąsį
ir paleiskite pasiuntinius. Taip ir padarė. Parėdė baltą žąsį, ir piršliai su ja iškeliavo. Netrukus išgirdo berže gegutę kukuojant:

Kukū kukū, kukū kukū,
Prigavo jus: — Vietoj marčios davė jums baltą žąsį,

Kukū kukū!

Žalčiai grįžta, pikti išmeta žąsį ir reikalauja marčios. Tėvai, senosios kaimynės patarti, parėdo jiems baltą avį. Pakelėje gegutė vėl jiems kukuoja:

Kukū kukū, kukū kukū,
Prigavo jus: —

Vietoj marčios davė jums baltą avį,
Kukū kukū!

Grįžta žalčiai šnypšdami ir vėl reikalauja marčios. Dabar davė jiems baltą karvę. Bet, gegutės perspėti, vėl grįžta dar labiau įtūžę, gąsdindami sausmečiu, tvanu, badu už duotojo žodžio negerbimą. Namiškiai Eglę apverkė, apraudojo ir atidavė žalčiams. Vedasi žalčiai Eglę, o gegutė pakelėje kukuoja:

Važiuokite, skubėkite,
Vedys laukia martelės!

Pagaliau Eglė su visais palydovais priėjo pajūrį. Ten ji sutiko gražų jaunikaitį jos belaukiantį. Šis pasisakė esąs tas
Pats žaltys, lindėjęs jos marškinių rankovėje. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą, o iš ten nusileido į požemį, po jūra, kur buvo puikiai išpuošti žalčio rūmai. Čia jie iškėlė vestuves tris savaites gėrė, šoko, ūžė.

Žalčio rūmuose buvo visa ko pilna, ir Eglė aprimo, palinksmėjo, pagaliau ir visai pamiršo savo tėviškę.

Praėjo devyneri metai. Eglė jau susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo ir vienos dukrelės — Drebulės. Ji buvo jauniausia. Vieną kartą vyriausias sūnus besiausdamas paklausė Eglės:

— Mamyte, kur gyvena tavo tėvai? Eime jų kada nors aplankyti.

Tada ji atsiminė savo tėvus, brolius, seseris ir visą giminę. Ir parūpo jai, kaip jiems tenai sekasi: ar besveiki, ar begyvi, ar seniai jau rasit numirę. Ir taip jai maudžia eiti ir eiti pasižiūrėti savo tėviškės. Jau tiek metų nebuvusi, nemačiusi savųjų, baisiai išsiilgusi jų. Žaltys nenori nė klausyti.

— Gerai,— sako,— atlankyti leisiu, bet pirma suverpk šitą šilkų kuodelį,— ir parodė jai ratelį.

Žaltienė įkibo į ratelį, verpė dieną naktį. Verpė verpė, bet šilkų kuodelis mažyn nėjo. Mato, kad čia prigavimas: kuodelis, matyt, užkerėtas. Verpsi neverpsi,— vis tiek nesuverpsi.
Eina Eglė pas vieną senę, kur netoli jų gyveno — pas žiniuonę
burtininkę. Atėjusi dejuoja:

— Močiute širdele, pamokyk, kaip tą šilkų kuodelį suverpti.

Senoji išpasakojo, kaip ir ką reikia padaryti.

— Įmesk,— sako,— į ugnį, kada kūrensis, kitaip niekados
nebaigsi verpti.

Eglė parėjusi ir įmetė kuodelį į krosnį, pakūrusi duonai
kepti. Šilkai tuoj nupurškė, ir Eglė pamatė kaip gerą kultuvę
pamatinę besiraitant ant ugnies: tos pamatinės leista verpiant
šilkai iš savęs. Taip suverpusi, Eglė vėl prašo žaltį leisti nors
kelioms dienoms pas tėvus pasiviešėti. Dabar vyras ištraukė
iš pasuolės geležines kurpes ir sako:

— Kai jas suavėsi, tada galėsi keliauti.

Apsiavė ji tomis kurpėmis, eina, mina, brūžina į plytas, į
akmenis, kur tik pagriebusi, bet kurpės storos, kietos, visiškai
nedyla. Minsi neminsi,— jų visam amžiui užteks. Eina vėl pas
senę patarimo prašyti. Senutė pamokė:

— Nunešk kurpes kalviui ir paprašyk, kad jis pagruzdintų jas žaizdre.

Ji taip ir padarė. Kurpės gerai padegė, ir Eglė per tris
dienas jas nuplėšė.

Nuplėšusi vėl prašo vyrą, kad leistų jai tėvus aplankyti.

— Gerai,— sako žaltys,— bet eidama turi pasikepti bent
kiškio pyrago lauktuvėms, ką gi duosi brolių ir giminių vaikams?

O pats liepė paslėpti visus indus, kad Eglė negalėtų pasikepti ragaišio. Eglė mąsto, galvoja, kaip čia atsinešti vandens
be kibiro ir užmaišyti ragaišį be indo. Ir vėl kiūtina pas senę. Senutė sako:

— Ištepliok raugu rėtį, pasisemk tuo rėčiu vandens ir užmaišyk jame ragaišį.

Zaltienė taip ir padarė: užmaišė, iškepė ir turėjo jau ragaišį. Dabar ji atsisveikino su vyru ir išėjo, vaikais vedina, į
tėviškę. Žilvinas palydėjo, perkėlė per marias ir įsakė, kad
viešėtų tėviškėje ne daugiau kaip devynias dienas ir vėl grįžtų.

— Kai grįši,— sako,— tai eik viena su vaikais ir, atėjusi
ant jūros kranto, taip šauk mane:

Žilvine, Žilvinėli,

Jei tu gyvas,— pieno puta,

Jei negyvas,— kraujo puta…

— Ir jeigu,— sako jis,— pamatysi mariose atplaukiant pieno putą, tai žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą,— aš galą
gavęs. O jūs, vaikai, šiukštu neprasitarkite, kaip mane šaukti
reikia.

Taip pasakęs, atsisveikino su visais ir palinkėjo paviešėjus
laimingai sugrįžti atgal.

Tėviškėje, Eglei atėjus, radosi neapsakoma linksmybė: visa giminė, visi gentys ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik
pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino, meilės kalbas kalbėjo;
ji ir nepasijuto, kaip devynios dienos prašoko.

Tuo tarpu jos broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia
padarius, kad jai grįžti nebereikėtų. Ir sutarė: reikią iškvosti
iš vaikų, kaip jų motina, sugrįžusi prie marių, šauksianti savo vyrą, o paskui, nuėjus į pamarę, jį pašaukti ir užmušti.

Taip nutarę, pirmiausia išsivadino jie vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į girią. Apstojo jį ir kamantinėjo, bet šis apsimetė
nieko nežinąs. Pliekė jį rykštėmis, ką bedarė, bet iškvosti negalėjo. Paleisdami įgrasino nieko nesakyti savo motinai. Antrą dieną išsivedė Uosį, paskui Beržą, bet ir iš tų nieko neišgavo.

Pagaliau išsiviliojo jauniausiąją Eglės dukterį Drebulę. Toji iš pradžių taip pat sakėsi nežinanti, bet, pamačiusi iš po
skvernų rykštes, tuoj viską išplepėjo.

Tada visi dvylika brolių, paėmę dalgius, nutraukė į pajūrį.
Atsistojo ant kranto ir šaukia:

Žilvine, Žilvinėli,

Jei tu gyvas,— pieno puta,

Jei negyvas,— kraujo puta…

Kai tik tas atplaukė, tuoj visi vyrai supuolė ir užkapojo jį.
Paskui, sugrįžę namo, nieko neprasitarė Eglei, ką padarę.

Praėjo ir devynios dienos. Eglė atsisveikino su visais, nuėjo į pajūrį ir šaukia Žilviną:

Žilvine, Žilvinėli,

Jei tu gyvas,— pieno puta,

Jei negyvas,— kraujo puta…

Suviksėjo, sujudo jūra iš pat dugno, ir Eglė pamatė atplaukiant, atliūliuojant su bangomis kraujo putą. Ir išgirdo ji savo
vyro balsą:

— Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo, mano šūkį jiems išdavė Drebulė, mūsų mylimiausioji dukrelė!

Susigraudino Eglė, apsiverkė ir, atsigrįžusi į vaikus, tarė: Drebulei —

Kad tu pavirstum į drebulėlę,
Kad tu drebėtum dieną naktelę,
Kad tau išpraustų lietus burnelę,
Kad iššukuotų vėjas galvelę!..

Sūnums —

Stokit, sūneliai, stipriais medeliais,—
Aš, jūs mamelė, liksiuos eglelė.

Kaip ji ištarė, taip ir įvyko: ir dabar ąžuolas, uosis ir beržas yra visų stipriausieji mūsų medžiai, o drebulė ir šiandien,
Mažiausio vėjelio pučiama, pradeda drebėti už tai, kad ji drebėjo prieš savo dėdžius ir išdavė savo tikrą tėvą ir motiną.

Comments

comments

Gairės: , , ,

  1. :)’s avatar

    va cia tai pasakele 😀

  2. ;)’s avatar

    man i sule jos reikia o taip tai neskaityciau 😀

  3. silvija’s avatar

    man irgi reikia bet as skaitau pradzia pabaiga isrenku veikejus nes man sia pasaka reikia paversti siuolaikine

  4. airune’s avatar

    idomi pasaka tai pasakak

  5. Ema Sutkute’s avatar

    Gera pasakelė:-)

  6. Justyna’s avatar

    Gera pasaka.

  7. inesa’s avatar

    gera pasaka

  8. Anonymous’s avatar

    norm

  9. Paulius Kalmantas’s avatar

    Niekada neuzmiegu, kai skaitau sia pasaka. Verkiu…

  10. Siga  Navickaite’s avatar

    LABAI MALONU KAD GALIU ATRASTI PASAKAS.ACIU

  11. agne istrovaite’s avatar

    Idomu buvo paskaityti.

  12. Ernestas Pukevicius’s avatar

    Nu man irgi reikejo i sule sita ismokti bet taip tai neskaityciau….

  13. Ernestas Pukevicius’s avatar

    😀 😀 😀 😀 😀 😀 😀 😀 😀 😀 😀 😀 😛

  14. Ernestas Pukevicius’s avatar

    bet labai gera pasaka nemiegojau del jos 2 DIENAS

  15. Ernestas Pukevicius’s avatar

    lol lol lol lol lol lol lol lol lol
    srr

  16. Ernestas Pukevicius’s avatar

    ate

  17. Anonymous’s avatar

    :O
    kai ilgumo

  18. Ugne- Raudona Ugnis’s avatar

    Pati geriausia pasaka gyvenime

  19. Anonymous’s avatar

    Noobu pasakele ja skaito tik patys lieviausi zmones 🙂 Bsk ilga :3

  20. Antanina Endriukaitiene’s avatar

    nuo pat vaikystes megau sia pasaka,labai grazi jos poema,tik gaila,kad nerandu pilnos versijos

  21. Justina Žemaitytė’s avatar

    Šilti jausmai užplūdo ir sūnus šalia užmigo

  22. jurgita’s avatar

    Si pasaka yra idomi. Noreciau pilnos versijos.
    Grazi, man patinka, saunu!!!!!

  23. Darius’s avatar

    papas nesamomna kaki kakis ce

  24. Aš Jogailė’s avatar

    kiek cia sakiniu?

  25. Irena Kavaliauskiene’s avatar

    kokia grazi pasakele

  26. omg’s avatar

    sulei reik omg

Atsakyti

Your email address will not be published.