PASAKA APIE LIŪTĄ IR VILKĄ

Liūtas, matydamas vilką ištikimai tarnaujant ir norėdamas jam užmokėti, tarė į jį:
– Te tau, vilke, žemės, galėsi arti, sėti.
O vilkas paklausė:
– O dabar valgysiu?
– Ne, dar ne, vilkeli, pirma javai išdygs, prinoks, tuomet nupjausi…
Vilkas vėl šaukia:
– O dabar valgysiu?
– Ne, dar ne, suriši į pėdus, išdžiovins vėjas, reiks suvežti į daržinę…
Vilkas sušuko:
– O dabar valgysiu?
– Ne, dar ne, reiks iškulti, grūdus nuvežti į malūną sumalti…
Vilkas, nebegalėdamas sulaukti, kuomet galės valgyti, atsisakė nuo žemės gyvenimo.
– Na, ką, nenori? – tarė liūtas karalius. – Rasi ganykloje kumelę su kumeliu, tai jau tą kumelį suvalgyk!
Eina vilkas prie tos kumelės. Kumeliukas užlindo po kumelės, o kumelė išsivypusi puola ant vilko. Vilkas šoko iš užpakalio – kumelė kaip spyrė, vilkas tik dulkt ir, paskui pašokęs, drykt prie kumelės, bet niekaip negali jos įveikti.
Grįžta vilkas prie liūto karaliaus, skundžias, neįveikiąs kumelės.
– Na, kad nieko nepadarai kumelei, – tarė liūtas, – tai eik į pievas, tenai gano avis. Pasiskirk patį didįjį aviną ir suvalgyk!
– Gerai, bet kažin?
Eina vilkas prie didžiojo avino ir sako jam:
– Na, avinėli, liūtas karalius liepė man tave suvalgyti.
Kad jau liepė, tai jau nėra ko stengtis. Nesistengė avinas, bet ėmė geruoju melsti:
– Mano vilkeli, mano broleli, nevalgyk manęs po truputį, negadink mano kailio. Verčiaus eik į patvorį, atsiremk ir išsižiok – aš vienu kartu sveikas įšoksiu tau į pat gerklę.
Vilkas nuėjo, atsirėmė į tvorą ir išsižiojo. Avinas atsibygijo – taukšt vilkui į nasrus ir taip uždrožė ragais, jog tas po poros valandų teatsibudo. Kol vilkas miegojo, avinas nulėkęs pasislėpė.
Atsibudęs vilkas žvalgos – niekur nėra avino. Atsisėdęs kraipo galvą, dairos marmėdamas:
– Ar aš jį suvalgiau, ar ne?.. Turbūt suvalgiau“.

 

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.