Lietuvių liaudies pasakos

You are currently browsing the archive for the Lietuvių liaudies pasakos category.

Sykį vienas jaunas vyrukas, gerai išsimokęs dailidės amato, užsigeidė keliauti po pasaulį. Kelias dienas ėjęs, sutiko vieną žmogų, einantį tuo pačiu keliu, ir dabar juodu ėjo drauge, kad abiem laikas ne taip prailgtų. Pakeliui tas žmogus dailidei prisipažino, kad jis Perkūnas esąs. Taip eidami, antrą dieną sutiko dar vieną keliauninką, o tas sakėsi esąs velnias.
Dabar jie ėjo visi trys ir atkako į didelę girią, kurioje daug visokių žvėrių buvo. Jie nieko neturėjo valgyti, tai velnias sako:
– Aš esu stiprus ir greitas, tuojau parnešiu mėsos ir duonos ir šiaip ko dar reikės.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Gyveno seniau tarp miškų devyni broliai ir viena sesuo. Po kiek laiko sesuo ištekėjo toli už vyro. Tenai pagyvenus, labai pasiilgo savo brolių ir sumanė vieną kartą važiuoti pas juos kieminėti. Prisikepė bandelių, visiems devyniems broliams po vieną. Paskui įsidėjo verpstę ir devynis kuodelius linų, ketindama viešnagėje suverpti ir išausti kiekvienam broliu po marškinius.Viską susitaisius, sėdo ir išvažiavo. Bevažiuodama per didelę girią, sutiko devyngalvį velnią.Tas jai sako: Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Prieš daug daug metų buvo karalius. Jis turėjo vienturtę dukterį ir niekam kitam nenorėjo jos duoti į pačias, kaip tik tam, kas tris sunkius darbus atliks,
nors tas būtų ir prasčiausias elgeta. Daug kas bandė karalaitę laimėti, bet nė vienas netesėjo.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Gyveno kitąsyk ant marių kranto turtingas bajoras ir turėjo labai gražią moterį sau už pačią, nuo kurios susilaukė dviejų gražių vaikelių, Jonuko ir Onutės. Neilgai pagyvenus, jo moteris mirė, ir bajoras,

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Kitą kartą gyveno senukas ir senutė, jie turėjo tris vaikelius. Senukai buvo labai neturtingi, dažnai pristigdavo net duonos pavalgyti. Vienas vaikelis
prašė tėvo, kad leistų jį pas žmones tarnauti, duonelės
pasiieškoti. Tėvas sako:
– Eik.
Vaikas ėjo, ėjo, priėjo girią ir sutiko tokį senelį.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Gal seniai, gal neseniai, tėveliams išmirus, liko pasauly vienas vaikužėlis. Vargšas būdamas ir niekur sau vietelės neturėdamas, susigalvojo į pasaulį keliauti, bene ras kur pastogėlę.
Kelionei našlaitėlis nieko daugiau neturėjo, kaip tik varškės ryšulėlį ir sūrelio kamputytį, o rankelėj – stiprią ąžuolinę lazdužę.
Bekeliaudamas rado nuvargusį paukštytužėlį, ant žemės gulintį kaip negyvą. Atšildyti norėdamas, įsikišo jį užantin ir eina. Priėjęs kalnužėlį, užlipo ant jo apsidairyti. Ten sutiko baisų milžiną, jį užmušti pasikėsinusį. Našlaitėlis savo lazduže į kojos pirštą milžinui bakstelėjo, ir tas ant vienos kojos šokinėti pradėjo, nesavu balsu šaukdamas.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Vieną kartą arė žmogus pagiry, o meška gulėjo lauže. Ta meška šaukia:
— Žmogau žmogau, aš tavo jautelius piausiu!
O lapė, atbėgusi pas žmogų, sako:
— Ką tu man duosi, tai aš tavo jautelius išgelbėsiu?
Atsakė žmogus:
— Aš tau atnešiu vištų maišą.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Buvo karalius, Domertas vardu, jis turėjo sūnų Domertą. Kad suvažiuoja karaliai, giriasi viens kareiviais, kits ten pinigais, kits žirgais, ale kad nors viens pasigirtų su žirgu, kurs turėtų dvi galvi ir dvi vuodegi! O tėvas jo Domertas klau­sė, kur yr toks žirgas, kad turėtų dvi galvi ir dvi vuodegi. Sūnus sako:

– Aš žinau: yra devintoj karalystėj toks žirgas – smakas jodo ant jo. Tėvas:

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Paupy buvo trobelė, joje gyveno senelis ir senelė; nieko jie daugiau neturėjo, tik vieną kalytę. Vasarą senelis su senele žuvaudavo, žiemą senelis blizgiaudavo, senelė namie verpdavo.

Vieną kartą senelis, sugrįžęs iš žūklės, rado gimusius du sūnus.
Nudžiugo senelis ir sako:
– Užauklėsim sūnelius, bus medinčiai!
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Buvo trys broliai: du gudrūs ir vienas kvailas. Kartą visi trys išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Gudrieji broliai eina vienu keliu, o kvailys vienas pats – kitu keliu.

Paėjęs kokį galą, kvailys ėmė juos šaukti:
– Ee, broliai! Eikit šen! Žiūrėkit, ką aš čia radau!
Tuodu broliai šnekasi:
– Eiva pasižiūrėti, gal tas kvailys ir gerą kokį daiktą rado. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kartą buvo karalius, kuris kitokios mergaitės nenorėjo vesti, kaip tik visų gražiausią ir geriausią. Ir pripiršo jam tokią puikią mergaitę su aukso plaukais, kad, į ją žiūrėdamas, atsigėrėti negalėjai. Karalius ją labai pamilo, bet jo senoji motina savo marčios baisiai nekentė ir vis tykojo, kaip jai bloga ką padarius.

Po kiek laiko jaunoji karalienė susilaukė labai gražaus sūnelio. Senoji karalienė, jį suvysčius, neva dėjo į lopšį, o iš tiesų įmetė į skrynelę, užvožė dangtį ir, nunešusi prie upės, paleido pasroviui. O į lopšį senoji pikčiurna padėjo suvystytą katiną.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Liūtas, matydamas vilką ištikimai tarnaujant ir norėdamas jam užmokėti, tarė į jį:
– Te tau, vilke, žemės, galėsi arti, sėti.
O vilkas paklausė:
– O dabar valgysiu?
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Gyveno senelis ir senelė ir turėjo dukterį Mildutę.
Senelė mirė ir paliko Mildutei savo karvytę. Senelis netrukus vedė antrą kartą ir paėmė pačią laumę raganą. Toji atsivedė tris dukteris: vyresnioji buvo viena akim, antroji – trimis, o jauniausia – keturiomis akimis.
Laumė labai nekentė savo podukros Mildutės ir vis varydavo ją laukan galvijų ganyti.
Vieną dieną, genant Mildutei galvijus, pamotė jai įdavė ryšelį linų ir prisakė, kad lig vakaro ganydama juos suverptų ir audeklą išaustų. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Klebonui reikėjo keturių pjovėjų, kad per dvi dienas nušienautų pievą. Tris darbininkus jis turėjo savo, ketvirtą pasisamdė čigoną. Nuvažiavo visi, ir taisosi ūkvedys pradėti pjauti. Čigonas sako:
— Gulkimės pailsėti.
— Daug metų jau aš šią pievą pjaunu, — tarė ūkvedys.
— Ilsėtis nėr kada. Kai per dvi dienas nenupjausime, klebonas barsis. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

« Senesni įrašai