Lietuvių liaudies pasakos

You are currently browsing the archive for the Lietuvių liaudies pasakos category.

Klebonui reikėjo keturių pjovėjų, kad per dvi dienas nušienautų pievą. Tris darbininkus jis turėjo savo, ketvirtą pasisamdė čigoną. Nuvažiavo visi, ir taisosi ūkvedys pradėti pjauti. Čigonas sako:
— Gulkimės pailsėti.
— Daug metų jau aš šią pievą pjaunu, — tarė ūkvedys.
— Ilsėtis nėr kada. Kai per dvi dienas nenupjausime, klebonas barsis. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Vienas vaikinas išsivadino savo dėdę vogti. Išeidami pasisiuvo didelius maišus, susipiaustė po paltį lašinių, išmirkė tuos lašinius degtinėje, susidėjo į maišus ir nuėjo į dvarą. O tam dvare buvo dvylika porų šunų. Supenėjo jie lašinius šunims, ir tie pasigėrė. Tada dėdė su sūnėnu paėmė šunis, surišo už uodegų ir pakabino visus žarde, o patys nuėjo svirno plėšti. Išplėšė visą gėrybę, nusinešė į mišką ir pasidalijo. Baigiant dalytis, liko labai brangūs kailiniai. Dėdė sako:
— Man tie kailiniai!
Sūnėnas:
— Man! Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Vieną sykį katinas išėjo iš namų pasipeliaut. landžiojo landžiojo po kopūstų daržą, tiktai piept jam ant uodegos galo kopūsto lapas ir užkrito. Persigandęs katinas pamanė: „Dabar tai jau tikrai dangus griūva!” Ir pasileido bėgt.

Bėga, spiria, kiek tik kojos leidžia, ir susitinka kiškį.
– Kiški tiški, bėkim – dangus griūva!
– Kas tau sakė?
– Man ant uodegos galo užgriuvo! Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Kitąsyk buvo diedas su boba, turėjo jiedu dukterį ir mažą sūnų. Tėvai, važuodami in miestą, prisako dukteriai:
– Tu jau nedurna – saugok vaiką ir niekur iš namų neišeik, tai mes tau parvešim pyragą ir skepetaitę.
Kaip tik tėvai išvažiau, toj mergiščia tą vaiką pasodino po stogu an žolės, o pati išlėkė su vaikais an kelio. Lėkė žąsys pro šalį – pajėmė tą vaiką an sparnų ir nunešė pas raganą.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Vieną kartą ėjo žmogus iš turgaus, nusipirkęs didelį samtį kiaulių jovalui maišyti. Eidamas pasižiūri į saulę ir vėl skuba. Pamatęs, kad netoli dvaras, pradėjo dar greičiau eiti, kad tik prasmuktų nepastebėtas pro šalį: ko gero, dar lieps ponas ateiti dvaran dirbti…
Bet sunku išsisukti vargšui nuo pono akių. Gi žiūri — ateina ponia stačiai į jį. Žmogelis užvertė galvą ir ėmė žvalgytis aukštyn. Ponia pribėgusi sako:
— Ko tu čia žvalgaisi aukštyn?
Žmogus žinojo, kad tai poniai neseniai miręs sūnus, tad sako:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Buvo toks vaikinas — Jurgis Rastelis. Jisai susiderėjo pas vieną ūkininką per visus metus būt bernu. Ūkininkas klausė:
— Kiek tu norėsi algos?
Rastelis atsakė:
— Tiek, kiek man per metus įkris į ausį.
Ūkininkas sutiko.
Išbuvus ištisus metus, Rasteliui vos trys grūdai teįkrito į ausį: vieną sykį, bevežant rugius, įkrito rugio grūdas, antrą sykį, bevežant kviečius, įkrito kviečio grūdas ir trečią sykį įkrito miežio grūdas. Rastelis susivyniojo tuos tris grūdus į skarelę, atsisveikino su ūkininku ir išėjo geresnės dalies ieškoti. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Buvo vienas karalius ir turėjo sūnų ir dukterį. Netoli nuo to karaliaus dvaro buvo didelis kalnas. Tame kalne gyveno smakas su dvylika galvų. Vieną kartą karaliaus duktė išėjo pasivaikščioti. Tuo tarpu smakas išlindo iš savo urvo, pamatė beeinančią karaliūtę. Ji smakui labai pamėgo. Tuojau jis nusiuntė pasiuntinį pas karalių, kad savo dukterį atiduotų jam už pačią. Jei ne, tai jis atėjęs visą karaliaus kariuomenę prarysiąs. Karalius, išgirdęs šitokią naujieną, labai nusiminė. Užsidaręs į savo kambarį, tris dienas galvojo ir nieko negalėjo išgalvoti, kokiu būdų būtų galima nuo smako išsigelbėti.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Buvo kartą katinas ir labai smagurus: ką bobos padėdavo, tą prarydavo. Važiavo kartą vyrai į mišką ir išvežė katiną. Vaikštinėja katinas po mišką, ėsti labai nori, užėjo negyvą šerną ir pradėjo ėsti. Ėjo pro šalį vilkas, pamatė, kad toks mažas didelį ėda ir sako katinui:
— Padėk dieve, ponas Katinauskai! O katinas atsakė:
— Kai šitą suėsiu, tai kitą papiausiu.
Išsigando vilkas ir nubėgo. Bebėgdamas susitiko mešką ir sako:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Kitą sykį gyveno viename kaime tokia neturtinga senelė. Visi ją vadino Zarabobele. Ji turėjo gaidelį. Netekus pinigų, Zarabobelė negalėjo gaidelio lesinti,  piauti jo nenorėjo: labai jau buvo su juo susibičiuliavus. Todėl pasiuvo jam kelnytes ir sako:
Eik sau maisto pasieškoti.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Gyveno diedas ir boba. Jiedu turėjo gaidžiuką ir vištytę. Vieną dieną gaidžiukas su vištyte išėjo į mišką riešutauti. Ilgai ilgai jiedu ieškojo, pakol surado vieną riešutą, ir ginčijosi, kuriam lipti į medį. Višlylė sako gaidžiukui:
Lipk tu, gaidžiuk: aš galiu sijonėlį suplėšyt!
O gaidžiukas sako:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir adynoms. Kad jau jis buvo penkių metų, tai jį joks vyras jau neinveikė. O kada jis atėjo in šešioliką metų, tai buvo baisus milžinas, jau medžius rovė su šaknim, ir jau jam nieks negalėjo atlaikytie. Toj savo stuboj jis jau negalėjo teip vaikščiot – būdavo, tik atsiklaupęs paklūpo. Toliau sako tėvui:
– Tėvai, matai pats, kad mā pas tave nevigadna gyventie, negaliu nė in stubą jau inlįstie. Geriau nukaldyk tu man pas kalvį lazdą iš dvidešimties pūdų geležies, o aš aisu svieto vandravot.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Susitiko kartą lokys lapę, o šioji nešasi žuvų virtinę.
– Iš kur gavai tiek žuvų? – klausia lokys.
– Ogi prisigaudžiau, – atsako lapė.
Lokys irgi panoro žuvų, tad ir klausia lapės, kaip išmokti žuvauti. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Eina vilkas pagiriu, o genelis medį kala. Pakėlė vilkas galvą ir sako:
Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau čebatų nenusikali!
O genelis atšauna:
Man ir nereikia čebatų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Vienas karalius sumanė tokį žmogų surasti, kuris neturėtų jokio rūpesčio. Bet kur tik važiuoja, ką klausia, visi jį graudina, kad turi rūpesčių. Užvažiavo jis kartą pas kunigą ir klausia:
— Ar turi kokių rūpesčių?
Klebonas jam atsakė:
— Neturiu nei žmonos, nei vaikų: koks man gali būti rūpestis? Man niekas galvos nesuka.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

« Senesni įrašai § Naujesni įrašai »