KLEBONAS IR ŠĖRIKAS

Vienas karalius sumanė tokį žmogų surasti, kuris neturėtų jokio rūpesčio. Bet kur tik važiuoja, ką klausia, visi jį graudina, kad turi rūpesčių. Užvažiavo jis kartą pas kunigą ir klausia:
— Ar turi kokių rūpesčių?
Klebonas jam atsakė:
— Neturiu nei žmonos, nei vaikų: koks man gali būti rūpestis? Man niekas galvos nesuka.

Tada karalius sako:

— Gerai. Tavo galva neišvargusi, tai atspėsi man tris mįsles, kai atvažiuosiu kitą kartą. O jei neatspėsi, tai nebebūsi kunigu — aš tave pašalinsiu. Pirma mįslė: ar dangus aukščiau, ar žemė giliau? Antra: ko karalius vertas? Ir trečia: ką karalius galvoja?
Kunigas įpuolė į tokį rūpestį, kad nebežino, ką daryti. Jau pametė jis melstis ir vaikščioja kaip numiręs po laukus. Tai pastebėjo jaunas šėrikas, kuris ganė dvaro galvijus. Šėrikas klausia kunigą:
— Ko toks susirūpinęs? Kelinta diena vis matau, kad po laukus vaikštai nuliūdęs.
Kunigas sako:
— Kaip nebūsiu liūdnas, kad karalius užminė man tokias mįsles, o aš nemoku jų atspėti. Kai karalius atvažiuos, nežinosiu, ką jam sakyti.
Tada šėrikas klausia:
— Ką tau karalius užminė?
— Užminė tris mįsles. Pirmoji: ar dangus aukščiau, ar žemė giliau? Antroji: ko karalius vertas? Trečioji: ką karalius
galvoja?
Tada šėrikas sako klebonui:
— Čia tai nusispiauti. Niekai šitas mįsles atspėti!
Kunigas sako:
— Tai už mane atspėk jas karaliui. Aš tau užmokėsiu, kiek prašysi.
Šėrikas sako:
— Aš galiu, klebone, bet kas už mane paganys?
Klebonas sako:
— Tą dieną aš už tave paganysiu, o tu, apsivilkęs mano rūbais, susitiksi su karalium ir jo mįsles atspėsi.
Kai atėjo ta diena, kada jau turėjo atvažiuoti karalius, kunigas nuėjo pas šėriką. Pasimainė abu drabužiais, ir kunigas liko ganyti, o šėrikas nuėjo karaliaus pasitikti. Eidamas nusipirko kryželiuką, užmokėjo už jį auksiną ir užsikabino ant kaklo. Pasitiko karalių, tas jį klausia:
— Ar atspėjai mano mįsles?
Šėrikas sako:
— Tai kaipgi, karaliau. Užduota, tai ir atspėjau. Pasakysiu visas tris..
— Na, tai pirmąją pasakyk: ar dangus aukščiau, ar žemė giliau?
Pamąstė pamąstė šėrikas ir sako karaliui:
— Žemė giliau. Danguje matau saulę, naktį žvaigždes, mėnesį, o į žemę kai įleido mano tėvą prieš dvidešimt metų, tai
dar negrįžo. Niekad aš jo nematau. Vadinasi, žemė giliau.
— Gerai. Dabar pasakyk, ko karalius vertas.
Pamąstė pamąstė šėrikas ir sako;
— Karalius vertas grivenos.
Supyko ant šėriko karalius ir rūsčiu balsu suriko:
— Kaip tai gali būti! Aš tik grivenos vertas?
Šėrikas jam sako:
— Štai aš dievą pirkau už auksiną, — ir parodė karaliui kryžiuką. — Tai karalius vis nors trečdaliu pigesnis už dievą.
Karalius sutiko ir vėl klausia:
— Pasakyk, ką aš galvoju?
— Karalius galvoji, kad aš kunigas, o aš dvaro piemuo — šėrikas.
— O kurgi kunigas? — klausia karalius.
— Kunigas už mane gano, o aš už jį mįsles karaliui spėju.
— Tai gerai, kad šitaip, — sako karalius.
— Kad pataikei visas mįsles atspėti, aš tave apdovanoju, ir nebereikės tau ganyti. O kunigui pasakyk, tegul ir toliau gano — klebonu daugiau nebebus

Comments

comments

Gairės: , , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.