KATINĖLIS IR KIŠKELIS

Buvo kartą katinas ir labai smagurus: ką bobos padėdavo, tą prarydavo. Važiavo kartą vyrai į mišką ir išvežė katiną. Vaikštinėja katinas po mišką, ėsti labai nori, užėjo negyvą šerną ir pradėjo ėsti. Ėjo pro šalį vilkas, pamatė, kad toks mažas didelį ėda ir sako katinui:
— Padėk dieve, ponas Katinauskai! O katinas atsakė:
— Kai šitą suėsiu, tai kitą papiausiu.
Išsigando vilkas ir nubėgo. Bebėgdamas susitiko mešką ir sako:
— Kūmute, kūmute, ką aš tau pasakysiu; mažas dideli papiovė; kai tu drąsi žmona, gal tu nubaidysi.
— Einam, aš nubaidysiu, — sako meška. Ir nuėjo. Priėjo prie katino ir sako:
— Padėk dieve, ponas Katinauskai! Katinas sako:
— Kai šitą suėsiu, tai kitą papiausiu.
Nusigando meška ir pradėjo bėgti. Bėga, bėga ir susitinka lapę:
– Kūmute, kūmute, ką tau pasakysiu: mažas didelį pajovė; gal tu drąsi žmona, gal tu nubaidysi.
— Einam, aš nubaidysiu, — atsakė lapė, ir nuėjo visi prie katino. Lapė ir sako:
— Padėk dieve, ponas Katinauskai! O katinas kai suriks:
— Kai šitą suėsiu, tai kitą papiausiu! Nusigando žvėrys ir vėl bėga. Susitinka kiškį:
— Kūmuti, kūmuti, ką mes tau pasakysim: mažas didelį papiovė; gal tu drąsus žmogus, gal tu nubaidysi.
— Einam, aš nubaidysiu, — sako kiškis, ir visi nuėjo. Kiškis ir sako:
— Padėk dieve, ponas Katinauskai! O katinas kad suriks iš vįsų jėgų:
— Kai šitą suėsiu, tai kitą papiausiu!
Dar labiau visi išsigando ir nubėgo; pradėjo bijoti, kad ir jų nepapiautų. Lapė ir sako:
— Padarykim mes jam didelį bankietą, tai gal jis mūs nekliudys.
Meškai reikėjo pastatyti namelį, vilkui papiauti kiaulę, lapei žąsų atnešti, o kiškiui — kopūstų. Kai viskas jau buvo paruošta, nuėjo vilkas šaukti katino į bankietą ir sako:
— Ponas Katinauskai, prašom į bankietą.
— Nueisiu, nueisiu, — atsakė katinas.
Laukė, laukė, o katinas vis dar neateina. Nuėjo šaukti meška:
— Ponas Katinauskai, prašom į bankietą.
— Nueisiu, nueisiu, — atšovė katinas.
Laukė, laukė ir vis nesulaukia. Nuėjo šaukti lapė:
— Ponas Katinauskai, prašom į bankietą.
— Nueisiu, nueisiu, — vėl atsakė katinas. Laukė laukė ir vėl nesulaukė. Išėjo šaukti kiškis:
— Ponas Katinauskai, prašom į bankietą.
— Nueisiu, nueisiu, — atšovė katinas.
Laukė laukė ir vis nesulaukia. Nuėjo šaukti lapė: – Ponas Katinauskai, prašom į bankietą.
— Einu, einu, — suniurnėjo katinas.
Ant stalo pridėjo ir keptos, ir virtos mėsos, ir kopūstų. Vilkas, bijodamas katino, pasikavojo po šakų krūva, meška užlipo ant namelio, lapė įlindo į olą, o kiškelis liko gaspa dine. Atėjo katinas, kiškis atidarė duris ir įleido svečią. Šis tuoj užšoko ant stalo ir pradėjo purpti mėsą. O vilkui nabagui irgi labai rūpėjo mėsa, net jo seilės varvėjo ir uodega krutėjo. Pamatęs judančią uodegą, katinas manė, kad pelė, ir šoko gaudyti. Vilkas labai išsigando, pradėjo bėgti, akis išsibadė, šonkaulius išsilaužė ir pastipo. Meška bumpt! nugriuvo nuo namelio, irgi užsimušė, o lapė bebėgdama pakliuvo šuniui, kuris ją ir sudraskė. Liko kiškelis su katinėliu ir abu laimingai ir ilgai gyveno, daug mėsos valgyti turėjo.

Comments

comments

Gairės: , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.