DVYLIKAGALVIS SMAKAS IR KARALAITIS

Buvo vienas karalius ir turėjo sūnų ir dukterį. Netoli nuo to karaliaus dvaro buvo didelis kalnas. Tame kalne gyveno smakas su dvylika galvų. Vieną kartą karaliaus duktė išėjo pasivaikščioti. Tuo tarpu smakas išlindo iš savo urvo, pamatė beeinančią karaliūtę. Ji smakui labai pamėgo. Tuojau jis nusiuntė pasiuntinį pas karalių, kad savo dukterį atiduotų jam už pačią. Jei ne, tai jis atėjęs visą karaliaus kariuomenę prarysiąs. Karalius, išgirdęs šitokią naujieną, labai nusiminė. Užsidaręs į savo kambarį, tris dienas galvojo ir nieko negalėjo išgalvoti, kokiu būdų būtų galima nuo smako išsigelbėti.

Sūnus, matydamas didžiai nusiminusį savo tėvą ir negalėdamas suprasti priežasties, užklausė:

— Ko tu, tėvai, esi taip nusiminęs?

— Kaip aš būsiu nenusiminęs, kad smakas su dvylika galvų nori gauti už pačią tavo seserį, o jeigu norėtum jam prieštarauti, tai atėjęs visą mūsų kariuomenę išpiaus, taipgi ir mus pačius gyvus nepaliks!

— Nebijok nieko,— atsiliepė sūnus.— Aš bandysiu prieš jį stoti; tik nukalk man geležinę lazdą iš dvylikos štangų!

Karalius tuojau suvadino kalvius iš visų šalių ir nukalė lazdą iš dvylikos štangų, kaip sūnus jam buvo liepęs, norint sūnaus stiprumu,— kad anas galėtų apveikti smaką su dvylika galvų,— anaiptol nepatikėjo.

Kada prisiartino paženklinta diena atiduoti savo dukterį smakui už pačią, karalius buvo prisakęs eiti visai savo kariuomenei priešais smaką. Bet sūnus liepė kariuomenei susilaikyti, o pasiėmęs savo lazdą, išėjo patsai vienas smaką patikti. Smakas, pamatęs ateinantį tik vieną žmogų, labai nusistebėjo:

— O! Aš maniau, kad karalius, nenorėdamas duoti savo dukterį man už pačią, išsiųs prieš mane daugybę kareivių!

O dabar matau, kad man nebus nei seilę iš ko nuryti!

— Palauk,— atsiliepė karaliaus sūnus,— užteks tau ir šito vieno! Tu ir juo vienu užspringsi!

Tuojau prasidėjo kova. Smakas ėmė traukti savo kvapu karalaitį į save, o šis — gintis su savo lazda iš dvylikos štangų. Kada prisiartino vienas prie antro, pakilo baisus mūšis. Karalaitis dviem kartais visas dvylika galvų smakui nukirto.

Karalius, pamatęs savo sūnaus jėgą, didžiai nudžiugo. Tuojau padarė didelę puotą, suvadino visus ponus ir kunigaikščius, norėdamas savo sūnui pavesti visą karalystę. Bet sūnus atsiliepė:

— Aš nieko, tėvai, nenoriu, tik duok man išsirinkti vieną žirgą: aš josiu svieto vandravoti.

Karalius sutiko. Bet kada sūnus, atvestas į stonias, norėjo išsirinkti žirgą, dėl savęs tinkamą, tai jokiu būdu negalėjo atrasti: ant katro priėjęs tik ranką savo uždėjo, tai tas tuojau sudribo.

Karalius norėjo duoti savo sūnui porą gerų žirgų, taipgi daugybę pinigų kelionei ir keliolika tarnų, bet šis nieko neėmė. Negalėdamas atrasti žirgo, dėl savęs tinkamo, išėjo pėsčias. Ėjo dieną ir antrą, priėjo girią. Eina per tą girią, žiūri — pakelėje stovi didelis medis ir per to medžio viršūnę dūmai rūksta. Apėjo aplinkui, apžiūrėjo — niekur jokio ženklo nematyti! Bandys pajudinti. Kai tik palytėjo ranka — ėmė tas medis ir parpuolė! Žiūri — vidury medžio — stubukė! Įeina į tą stubukę — stovi žirgas pabalnotas, ant sienos kabo kardas ir kareiviški puikūs drabužiai. Jis apsirengė drabužiais, prisijuosė kardą, užsėdo ant to žirgo ir joja. Joja vieną dieną ir antrą, perjojo per tą girią, žiūri — dvaras. Galvojo joti į tą dvarą, bet bejodamas užtėmijo šalia stubelę. Prijojo prie tos stubelės, žiūri — šone didelis akmuo, perskeltas iki pusei. Karaliūnas gi, išsitraukęs kardą, kaip kirto, tai veik perdėm akmenį perkirto. Įėjo į stubukę, žiūri — priemenėj stovi žirgas, jam pripiltas lovys avižų. Ir šis savo žirgą ten pastatė. Įėjo į kitą kambarį, žiūri — žmogus guli ant lovos ir miega. Ir šis atsigulė pas jį ir taipgi užmigo.

Kada anas pabudo,— ugi žiūri, kad pas jį lovoje guli nepažįstamas keleivis. Norėjo jį užmušti, bet paskui sugalvojo, jog bus negerai.

— Lauksiu,— sako,— pakol pabus, ir išklausiu, iš kur jis yra ir kas per vienas.

Išeina į priemenę, žiūri — stovi žirgas. Kada išėjo laukan, žiūri, kad to keleivio kaip kirsta į akmenį su kardu, tai veik perdėm perkirsta. “Na,— pamanė,— jis bus mano draugas, nes yra drūtesnis už mane”,— pirma žymė akmenyje buvo įkirsta vietinio karžygio.

Kada karaliūnas pabudo, pasisveikino abudu tuojau, prisistatė vienas antram, kas esą, apsakė kiekvienas savo ketinimus. Vietinis karžygis apsakė savo atsitikimus ir nelaimes.

— Aname,— sako,— dvare, kur čia regėti ne per toli, yra graži pana — gražesnė už panas viso pasaulio! Daugel visokių jaunikių ir karžygių norėjo gauti ją už pačią, ir visi ten atvykę atrado myrį. Aš pats du kartu ten buvau ir vos su savo gyvasčia galėjau pasprūsti! Tą paną saugoja dvylika brolių. Ant to dvaro vartų stovi gaidys ir žiūri: kai tik pamato prisiartinant kokį žmogų, tai užgieda. Tada tie broliai visa dvylika išjoja ant žirgų ir kiekvieną prisiartinantį sukapoja.

Kai tik karalaitis išgirdo apie gražią paną, tuojau pasiryžo ten joti. Kada prisiartino prie dvaro, tuojau gaidys, tupėdamas ant vartų, užgiedojo. Tie broliai, išgirdę ženklą, ir išjojo visa dvylika. Vietinis karžygis, pamatęs atjojančius, tuojau sprūdo atgalios, o karaliūnas kaip apsisuko, tai iš vieno užsimojimo visiems dvylikai galvas nukirto.

Pamatęs atsitikimą, vietinis karžygis sugrįžo atgal. Abudu atjojo į tą dvarą ir atrado ten paną su auksiniais plaukais — graži kaip saulė! Ji tuo kartu šukavo galvą. Kai puolė vienas plaukas, tai šie karžygiai manė, kad visas tas dvaras skradžiai žemę nugramzdės.

Pana, pamačius nepažįstamus karžygius, suprato, kas jos broliai likosi pergalėti.

— Jūs esate karžygiai, kad nugalėjote mano brolius ir gavote mane. Bet trečioje karalystėje yra dvaras. Tame dvare gyvena pana, du kartu už mane gražesnė. Jeigu jūs ją galėtumėte gauti, tada iš tikro pavadinčiau jus karžygiais!

Karalaitis, išgirdęs apie gražią paną trečioje karalystėje, atsiliepė:

— Ar žinai, drauge, tu čion daugelį metų dirbai ir kankinaisi. Už tai aš tau šią paną pavedu, o aš josiu ieškoti kitos.

Ant rytojaus atsisveikino abudu kažygiai, vienas antram padėkojo. Vietinis karžygis pasiliko šiame dvare, o karaliūnas išjojo. Jojo vieną dieną ir antrą, atjojo į tą karalystę. Dabar ėmė jo žirgas ir prakalbėjo:

— Ar tu žinai ką: tu tos panos negali antraip gauti, kaip tik pavogti. Sulaukus sekmadienio, ji atvažiuos į bažnyčią karietoje ketvertu arklių. Šeši broliai jos raiti viena puse ir šeši — antra puse. Tu mane pasistatyk ties šventoriumi. Kai tik ji, išsėdus iš karietos, eis į bažnyčią, tai tu, pagriebęs ją, sėsk ant manęs. Tokiu būdu mes galėsime bėgti.

Sulaukus sekmadienio, toji pana atvažiavo į bažnyčią karietoje, o josios broliai atjojo raiti. Kai tik ji išsėdo iš karietos ir norėjo eiti į bažnyčią, karaliūnas ją nutvėrė, užsisėdo ant žirgo ir išnyko viename akies mirksnyje. Broliai matė, sušoko vytis, bet nežino, į katrą šalį. Dabar jie visi suskubo joti namo patarimo pas motiną. Jų motina buvo ragana. Jie sako:

— Jau mūsų seserį pavogė.

— Palaukite, vaikai, aš eisiu pamiegoti.

Pamiegojo, užsikėlus sako:

— E vaikučiai, nesiskubinkite, aš dar jums ragaišių iškepsiu kelionei — pavysite ir atimsite!

Motina iškepė vaikams ragaišius kelionei.

O šis karaliūnas, benešdamas paną, pažiūrėjo, kad ji labai gražį,— ėmė ir pabučiavo ją. Kai tik pabučiavo,— ugi jo žirgas nei trupučio negali pabėgti.

Tie dvyliko brolių pavijo jį, paną atėmė ir tariasi, ką su juo daryti. Vieni sako, reikia užmušti, antri — grąžinti pas save ir ten nuteisti; pagaliau sulygo visi su vyriausio brolio ištarme: žirgą jo sukapot, o jį paleisti gyvą.

Dabar dvylika brolių sugrįžo atgalios, o karaliūnas pasilikęs ėjo patsai vienas. Ėjo vieną dieną ir antrą, priėjo tokias pelkes. Perėjo tas, priėjo tyrus laukus — niekus nieko nematyti!

Kada prisiartino vakaras, žiūri — regėti toli žiburys. Dabar jis ėmė eiti pas tą žiburį ir prisiartinęs paregėjo ūkininko trobas. Pabeldė priėjęs į duris. Išėjo tokia sena bobukė ir paklausė:

— Ko tu nori, vaikeli?

— Ar negalėtum, močiute, priimti manęs į nakvynę?

— Su mielu noru!— atsakė senutė.

Atėjo jis į stubą, žiūri — ir senukas tokis sėdi, kalba su juo — tiktai neregys.

Karaliūnas papasakojo, kad jis jau klaidžioja po tuos tyrus kelias dienas ir yra labai nuvargęs. Bet jis nepasakė savo kilmės ir su kokiu ketinimu atklydo į tą šalį. Senukas jam sako:

— Ar negalėtai, vaikeli, likti pas mane už tarną? Aš turiu gyvulių, tai tu man juos nors paganytai. Pakolei aš sveikas buvau, tai pats ganiau. Bet dabar netekau šviesybės — nevidonas akis mano išplėšė. Taigi ir tave persergėju, kad nepatiktų nelaimė! Netoli nuo čion yra kalnas, prigulintis velniui. Žolė ten sidabrinė, tai aš ganydamas nuleidau gyvulius. Velnas atlėkęs ir išplėšė man akis.

— Gerai,— karaliūnas sutiko būti pas senį.

Ant rytojaus senukė parodė jam visus gyvulius ir tą apylinkę, kur galima ganyti gyvulius, taipgi kalną su sidabrine žole, prigulintį velniui.

Šis gyvulius išginė — gano, bet vis jam rūpi nuginti ant to kalno, kur sidabrinė žolė. Neiškentęs ir nuginė. Kai tik gyvuliai suėjo,— ugi žiūri, juodvarnis atlekia išsižiojęs! Tuojau užtūpė jam ant galvos ir kirs akis. Šitas tik capt juodvarnį už kojų nutvėrė, laiko:

— Palauk,— sako,— aš tave pamokinsiu, kaip reikia užkabinėti nekaltus žmones!

Tas prašosi, kad paleisų.

— Ne,— sako,— neleisiu tolei, pakol tu neatiduosi seniui akių ir neprižadėsi iš čion atsitraukti, palikti mums laisvas ganiavas. Jeigu šių dviejų dalykų neišpildysi, tai aš tave gyvą sudraskysiu. Pasakyk, kur senio akis padėjai?

Juodvarnis parodė akmenyje skylę — ten buvo paslėptos senio akys. Liepė numasgoti jas ir įdėti seniui. Sudėjus seniui akis, jis pradėjo regėti. Ant galo juodvarnis padarė prižadą, kas jis iš tos vietos atsitrauks ir nieko blogo daugiau nedarys, ir karaliūnas jį paleido.

Dabar karaliūnas gano gyvulius vieną mėnesį ir antrą — viskas einasi gerai. Tiedu senuku labai užganėdintu.

Jam ten bebūnant, viena kumelė atvedė kumeliuką. Kada tas kumeliukas paaugo, karaliūnas ganydamas vis bando uždėti ant jo savo ranką — ir žiūri, kad šis jį atlaiko.

Jau pasibaigė jo tarnystės metai. Dabar jis sako:

— Tėvukai mieli, mano metas jau pasibaigė, aš noriu jus apleisti, noriu keliauti toliau svieto vandravoti.

— Vaikeli mielas, mums tavęs labai gaila — galėtai pasilikti pas mus už augintinį. Bet jeigu nori keliauti toliau, mes nedraudžiam. Imki nuo mūsų geriausią porą arklių, taipgi pinigų sau ant kelio ir visko, kas tik tau patinka.

Bet jis:

— Nieko,— sako,— nenoriu, tik to kumeliuko.

Pasimovė jis tą kumeliuką ir veda. Ėmė tas kumeliukas ir prakalbėjo:

— Ar žinai ką? Leisk tu mane pas motiną pažįsti.

Paleido. Šis nubėgo, pažindo, už pusės valandos sugrįžo jau daug didesnis. Ir vėl vedasi. Pasivedė toliau — kumeliukas vėl sako:

— Leisk mane vėl pažįsti.

Paleido. Šis nubėgęs pažindo ir sugrįžo už valandos jau gada diktas. Pasivedė dar toliau. Šis ir trečiu kartu prašo:

— Leisk dar kartą pažįsti.

Paleido. Šis nubėgęs pažindo ir sugrįžo už pusantros valandos — didelis, gražus žirgas. Dabar sako:

— Sėsk ant manęs, o aš tave nunešiu, kur tik nori.

— Aš,— sako,— noriu, kad mudu galėtume gauti tą pąną.

— Gerai, gausime, bet kitiap mes jos negalėsim paimti, kaip tik tu turi ją pavogti. Sekmadienį ji su savo broliais atvažiuos į bažnyčią, tai tu dabok, ir kai tik ji šsės iš vežimo, tai tu pagriebęs sėsk ant manęs, ir mes pabėgsim.

Sulaukus sekmadienio, karaliūnas atvyko į tą miestą. Žiūri — toji pana atvažiuoja į bažnyčią. Kai tik ji išsėdo iš vežimo, šitas ją capt, ant savo žirgo užsėdo ir ėmė bėgti! Broliai, matydami, kad nepavys jau, skubino namo klausti motinos patarimo:

— Vykite, vaikeliai, nes jau vargiai ją galėsime atimti.

Dabar karaliūnas žiūri, kad anie dvylika brolių atsiveja. Atsigrįžo į aną paną — žiūri, kad ji labai graži:

— Ar galima man pabučiuoti?

— Kai tu pabučiuosi, tai aš dar smarkesnis būsiu,— atsakė žirgas.

Dabar karaliūnas ėmė bučiuoti ją be perstolio. Ir kiekvieną kartą, kai tik jis paną pabučiuoja, tai jo žirgas ir prispiria žemių pilnas akis aniems dvylikai brolių, ir pakol anie prasikrapšto, tai šis vėl nubėga keliolika laukų. Broliai, matydami, kad nieko neveiks, atsiliepė:

— Lik sveikas, švogeri! — ir sugrįžo atgal.

O karaliūnas parjojo į savo tėvo dvarą. Sugrįžęs namo, atrado tėvus išvarytus iš dvaro: tėvas paėmęs žentą, tai žentas tėvus paniekino, išvarė iš dvaro, o pats ten gyveno.

Parkeliavus karaliaus sūnui, likosi parengta didelė puota. Suvažiavo daugel visokių aukštų ponų. Besilinksminant visiems, karaliaus sūnus pratarė:

— Meilingi ponai, kokį teismą jūs darytumėte tokiems vaikams, kurie savo tėvus paniekina, išvaro iš namų, o patys viską valdo pagal savo norą?

— Tokius vaikus reikia pririšti prie arklių uodegų ir išvalkioti po laukus,— atsiliepė svečiai.

Tada jis liepė tą žentą, kartu ir jo pačią, savo seserį, pririšt prie arklių uodegų ir išvalkioti po visus laukus, o pats vedė tąją paną ir gyveno ilgus metus. Vestuvėse ir aš buvau, alų ir midų gėriau, burnoj neturėjau, pinigus pačerga žarsčiau, akimis nemačiau, vyžu lobį važiojau.

Comments

comments

Gairės: , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.