KELIONĖ Į DANGŲ

Vienas vaikinas išsivadino savo dėdę vogti. Išeidami pasisiuvo didelius maišus, susipiaustė po paltį lašinių, išmirkė tuos lašinius degtinėje, susidėjo į maišus ir nuėjo į dvarą. O tam dvare buvo dvylika porų šunų. Supenėjo jie lašinius šunims, ir tie pasigėrė. Tada dėdė su sūnėnu paėmė šunis, surišo už uodegų ir pakabino visus žarde, o patys nuėjo svirno plėšti. Išplėšė visą gėrybę, nusinešė į mišką ir pasidalijo. Baigiant dalytis, liko labai brangūs kailiniai. Dėdė sako:
— Man tie kailiniai!
Sūnėnas:
— Man!
Pagaliau sūnėnas sako dėdei:
— Eisime į dvarą pasiklausti pono.
O tas ponas labai mėgo pasakų klausytis. Sūnėnas įėjo pas poną į vidų, o dėdė paliko už durų. Ponas buvo tik atsikėlęs, ir niekas dvare dar nevaikščiojo. Ėmė tas sūnėnas sakyti pasaką:
— Vienas sūnėnas išsivadino savo dėdę vogti. Pasisiuvo jie abu po maišą, susipiaustė po paltį lašinių, išmirkė tuos
lašinius degtinėje, susidėjo į maišus ir nuėjo į dvarą vogti, kaip va dabar į pono dvarą kas ateitų. O tam dvare buvo dvylika porų šunų, kaip ir pono yra dvylika porų. Vagys suliuobė lašinius šunims, ir tie pasigėrė, kaip ir pono dabar.
Vagys tuos šunis surišo už uodegų ir pakabino žarde. Tada išplėšė svirną, kaip va dabar pono kad kas išplėštų. Visą
pavogtą gėrybę nusivežė į mišką, kaip ir pono dabar kad kas išvežtų. Dėdė su sūnėnu pasidalijo tą visą gėrybę. Bet buvo labai brangūs kailiniai, kaip ir pono dabar yra brangūs kailiniai. Dėdė sako: „Man tie kailiniai”, o sūnėnas: „Man!”
Nuspręsk gi, ponas, — sako sūnėnas, baigdamas savo pasaką, — katram priklauso tie kailiniai: ar sūnėnui, ar dėdei?
Ponas nusprendė, kad sūnėnui. Sūnėnas atsisveikino su ponu. Tas jam labai padėkojo už pasaką. O dėdė viso to klausėsi už durų.
— Tai ką, — sako sūnėnas, — ar ne man ponas skiria kailinius?
Tada nuėjo abudu į mišką, ir kiekvienas, pasiėmęs savo dalį, grįžo namo.
Tuo metu ponas užgirdo šunis cypiant. Eina žiūrėti — randa pakartus šunis. Eina į svirną — ir svirnas išplėštas. Tada
tik ponas suprato, kad jam tas vaikis teisybę sakė, ne pasaką.
Tas ponas turėjo brolį kunigą. Pasikvietė jis tą kunigą ir pasisakė jam savo bėdą. Kunigas pradėjo poną kvailinti:
— Vagis buvo gryčioj. Kam gi jį išleidai?
Ponas, papykęs ant kunigo, ištaisė jam tokį juoką. Išsiuntinėjo visur laiškus, kad dovanoja vagiui visą vagystę ir
prideda dar du šimtus viršaus, kad tik tą kunigą, jo brolį, kaip nors apgautų.
Vagis užgirdo apie tą raštą, pasiėmė maišą, prisikrėtė iš kamino suodžių, paskui nuėjo prie Nemuno, prisigaudę vėžių,
nusipirko daug mažų žvakelių ir nuėjo pas tą kunigą. Įlindo pro langą į kambarį, kur gulėjo kunigas. Paima vėžį, uždega žvakę, įspraudžia jo kojon ir paleidžia ant grindų. Taip prirėpliojo pilnas kambarys tų vėžių su žvakelėm. Tada vaikinas priėjo prie kunigo lovos ir kelia:
— Kelkis, kunige. Atėjo dievas iš dangaus su angelais. Tau reikia keliauti į dangų su siela ir su kūnu.
Stovėdamas prie lovos, vaikinas išleido maišą su suodžiais ir vėl sako:
— Lįsk, kunige, į šitą maišą, tai pereisi per skaistyklą.
Kunigas atsikėlęs greitai apsiprausė, pasimeldė, apsivilko ir įlindo į suodžių maišą. Vagis užrišo maišą ir velka jį su kunigu pas tą poną. Suodžiai ėda kunigui gerklę, tai jis klausia, ar dar toli dangus. Vaikinas velka tada per balas ir sako:
— Nebetoli. Jau einam per debesis.
Taip jis nuvilko kunigą į pono dvarą. Privilkęs prie namo, pakabino pagegnėj, po maišu padėjo gerą brūklį, o prie maišo prikabino užrašą, kad, kas eis pro šalį, suduotų tuo brūkliu per maišą. Taip kas eina pro šalį, paskaito užrašą ir duoda po kartą su brūkliu.
Atsikėlęs rytą ponas žiūri — maišas kabo ir užrašas prikabintas. Perskaitęs ponas pradėjo duoti per tą maišą. Sudavė
kartą — tyli, sudavė kitą — ir pradėjo rėkti tame maiše. Ponas atrišo maišą, žiūri, kad išlenda kunigas, jo brolis, juodas kaip velnias. Ponas pradėjo iš brolio juoktis:
— Sakei, kad aš kvailas, pasakų klausiau ir nesupratau vagies, o tu dar kvailesnis, kad lindai į suodžių maišą.
Ir buvo daug juoko.
Ponas, atradęs tą vaikiną, atidavė jam du šimtus rublių ir vagystę dovanojo.

Comments

comments

Gairės: , , , ,

  1. Arturas Bengardavicius’s avatar

    Rubliai,degtine…Pasaka ne vaikams

  2. Edita Kapisauskaite’s avatar

    Na tikrai jau baisesnes pasakos vaikams ir buti negali,vagystes,degtine…Baisu…

Atsakyti

Your email address will not be published.