Buvo karalius, Domertas vardu, jis turėjo sūnų Domertą. Kad suvažiuoja karaliai, giriasi viens kareiviais, kits ten pinigais, kits žirgais, ale kad nors viens pasigirtų su žirgu, kurs turėtų dvi galvi ir dvi vuodegi! O tėvas jo Domertas klau­sė, kur yr toks žirgas, kad turėtų dvi galvi ir dvi vuodegi. Sūnus sako:

– Aš žinau: yra devintoj karalystėj toks žirgas – smakas jodo ant jo. Tėvas:

– Ar tu jį galėtum pargabent? Sako:

– Duok man du tarnu prie savęs – aš jį pargabęsu.

Davė jam tėvas du geru tarnu – išjojo jie. Nujojo į devintą karalystę. Atjojo, rado tokią pirtį, o į tą pirtį vis po vieną žmogų kasnakt gabeno ant prarijimo. Rado jis ten atgabentą bobą ant suėdimo. Prašos pas tą bobą:

– Priimk pernakvot. Atsakė:

– Ką aš jus galiu priimt pernakvot… Matyt ant jūs, kad jūs esate dideli ponai – jokit toliau, nes šita pirtis tai dėl to stovi ir kasdien gabena čion po vieną žmogų smakui ant prarijimo. Sako:

– Tai nieko – liksim ir mes čion! Paliko savo tuos tarnus pirtyje, liepė tik nemiegot, o pats išėjo po tiltu laukt smako. Ale sutemus atjoja smakas ant tilto. Kaip tik ant tilto užjo­jo, tuojaus kurtai ėmė staugt, sakalai – švilpt. Sako: – Kurtai, nestaukit, sakalai, nešvilpkit: čion nėr Domerto nė Domerto sūnaus, čion jo nė varnas kaulų neatneš!

– Mano kaulų varnas neneš – mane atnešė mano tėvo gers žirgas.

– Ar tu čion? Sako:

– Čion.

– Kaip didelis?

– Kaip žirnis.

– Kaip drūtas?

– Kaip akmuo.

– Kaip lengvas?

– Kaip plunksna.

– Ar nenori ait su manim iš imtynių? Sako Domertas:

– Aš tik to noru. Sustojo ant tilto, – smakas buvo su trim galvom. Tuojaus nukirto tas galvas, o jį, į šmotelius sukapojęs, įmetė į upę. Paėmė žirgą, vedasi. Tie kurtai bėga ir sakalai lekia paskui jį. Atėjo į tą pirtį – rado tarnus miegant. Norėjo jiem galvas kirst, ale tie subudę ėmė prašytis – dovanojo. Dabar, – sako, – smaką užkariavau – dabar galit miegot ir aš miegosu. Išsimiegojo. Kitąnakt vėl Domertas sako:

– Čia jūs likit o neužmikit – aš ainu vėl po tiltu laukt smako. Kada jau vidurnaktis, klauso – atjoja smakas. Kaip tik ant tilto – kurtai staugt, sakalai švilpt!

– Kurtai, nestaukit, sakalai, nešvilpkit: nėr čion Domerto nė jo sūnaus, čion jo nė varnas kaulų neatneš! Atsiliepė po tiltu Domertas:

– Ne varnas kaulus mano neš, ale mano tėvo gers žirgas mane atnešė.

– Ar tu čia?

-Čia.

– Kaip didelis?

– Kaip žirnis.

– Kaip tu drūtas?

– Kaip akmuo.

– Kaip lengvas?

– Kaip plunksna.

– Ar neaitum su manim ant muštynių?

-Aš to laukiu. Kaip iššoko iš po tilto – smakas buvo su šešiom galvom, -kaip griebė, nukirto visas, tą smaką sukapojo į šmotus, įvertė į upę, parsivedėjo žirgą, kurtus ir sakalus. Trečiąnakt nuėjo po tiltu. Atjojo smakas su devyniom gal­vom ant to žirgo su dviem galvom, su dviem vuodegom. Kurtai ėmė staugt, sakalai – švilpti. Sako:

– Kurtai, nestaukit, sakalai, nešvilpkit: nėr čion Domerto nė jo sūnaus, čion jo nė varnas kaulų neatneš! Sako:

– Varnas mano kaulų neneš, ale mano tėvo gers žirgas. Sako:

– Ar tu čia?

-Čia.

– Kaip tu didelis?

– Kaip žirnis.

– Kaip drūtas?

– Kaip akmuo.

– Kaip lengvas?

– Kaip plunksna.

– Aik šen su manim į karę.

– Aš to tik ir laukiu. Išėjęs kaip ėmė kirst, kaip ėmė kirst – nukirto šešias gal­vas, -jau apilso. Ne po ilgam smakas vėl šoko ant jo, o jis kaip pasistiprinęs griebė – ir nurentė paskutines galvas. Paskui su­kapojęs smaką įvertė jį į upę, atsivedė tą dvigalvį žirgą, tuos sakalus ir kurtus pas tą pirtį, o paėmęs savo sidabrinį kardą, apsirėžė aplink save rėžį, paskui liepė aniem migt ir pats neva miega, – o per sidabrą niekas negal pereit. Ne po ilgam ateina tos trys smakienės. Sako:

– Dabar jie miega. Sako toj pirmutinio smako pati:

– Šoksu aš pas juos ir prarysu miegančius. Ale šoko – negal peršokt. Šoko antra ir trečia – negal per tą rėžį peršokt! Sako:

– Žinot ką? Aš pasiversu į dobilus, tai kaip tik jie atjos, kaip tik griebs žirgai ėst, tai aš ir prarysu. O kita sako:

– Aš pasiversu į vyno upę, tai kaip jie atjos, kaip tik ims gert, tai aš juos prarysu. O trečia sako:

– Aš pasiversu į obelį, kad tokių obuolių niekur nebus, tai

kaip jie atjos, jiems labai pakvips obuoliai – kaip tik skins, teip aš juos prarysu. Domertas nemiega, viską girdi. Prašvito – dabar sako tai bobai:

– Aik tu sau – likai gyva nuo mirties, ir daugiau jau čion nereiks gabent žmonių smakui ant prarijimo. O jie išjojo į savo karalystę. Bekeliaujant atjojo į tokią vietą, mato – dobilai. Sako riejo tarnai:

– Ana dobilai, žirgus pasiganysim. O Domertas: – Žiūrėkit, kad nė galvų žirgai nepalenktų! Ten prajojo gerai. Atjojo, rado upę – vynu vanduo kvepia! Sako [tarnai]:

– Čia labai gardus vanduo – girdysim žirgus. O Domertas sako:

– Žiūrėkit, kad nė galvų nelenktų! Ir ten gerai perjojo. Atjojo, rado obelį – obuoliai gražūs, o jau kvepia! Sako [tarnai]:

– Šitų obuolių skinsim. Šits nespėjo ištart, kad „ne”, – tie jo tarnai po vieną nusi­skynė. Tuojaus tuos abudu tarnus ir žirgus prarijo, liko tik jis viens! Joja toliaus, sutiko jis tokį senuką. Tas senuks sako:

– Domertai, dabar tu joji, ale dar turėsi daug vargo. Pirmiausia rasi akmenis mušantės ant kelio teip kaip avinus. Tu jok tiesiog, tai jie tau trauksis. Toliau rasi du prūsuku imantės.

Tu nesijuok, nes kaip prasijuoksi, tai liksi pėsčias. Atjojo, rado – akmens mušasi teip kaip avinai. Jis joja tie­siog – tie akmens traukėsi iš kelio. Toliau rado tuos prūsokus imantės. Mažiuks tą didįjį kaip meta, tai net susiperdžia! Jis pamatęs negalėjo iškentėti nesijuokęs, prasijuokė – jau žiūri, kad stovi pėsčias. Aina nabagas pėsčias. Pamatė – trys mergos vuogas renka, o vieną akį turi. Kaip viena prisirenka, tai duoda tą akį kitai, kaip toj vėl prisirenka, tai duoda trečiai, o kaip visos prisirenka, tai tą akį pasideda ant kelmelio. Domertas prislinko ir pavogė tą jų akelę. O kad jau viena suvalgė vuogas, sako:

– Kur dėjai akelę? Sako anoj:

– Ant kelmelio padėjau. Jau graibo – nėra. Sako:

– Mačiau, kad Domertas ėjo, tai jis pavogė mūsų akelę. Sako kita:

– Atiduok, Domertuk brolyti, akelę – mes tau ką pasakysim. Dabar tau vargas, tu pėsčias dabar aidams patiksi važiuojant smaliorių. Tai tu nuo jo nusipirk tą mažiuką arklį – kiek prašys, tiek jam duok.Atidavė jom jų tą akelę, aina toliau. Patiko smaliorių, nu­pirko nuo jo arkliapalaikį, užmokėjo šimtą raudonųjų. Joja jis ant tos lupinos – kuo tolyn, tuo geryn pradėjo ait, ant galo pavirto į pirmą žirgą ant svieto. Atjojo pas tokį dvarą. Tas dva­ras buvo prakeiktas ir labai aukštai mūru aptvertas, o ten gyve­no smakai. Sako:

– Domertai, perjok per šitą tvorą, tai būsi mūs žentas. Tas kaip leido tą savo žirgą – nė nelypstė per tą tvorą!

– Dabar tu būsi mano žentu, – sako smakienė.

– Aš žentu nenoru būt, tiktai atiduokit man tą žirgą, kurs su dviem galvom ir su dviem vuodegom. Noroms nenoroms atidavė jam tą žirgą. Joja tolyn, ale atsižiūri, kad atsiveja juoda kiaulė, ir iš ger­klės liepsna aina – dabar jau jam mirtis! Prijoja kalvį.

– Kalvi, – sako, – gelbėk tu mane! Tas kalvis tuojaus jį kalvėje užsidarė. Atbėga ta kiaulė, sako:

– Kalvi, išduok man Domertą . O Domertas sako:

– Tu sakyk: „Kaip aš tau jį išduosu? Rasi po šmotą”. Sako:

– Aš čion išgręšiu per sieną skylę, o aš tau po šmotą paduosu.Pakol padarė per sieną skylę, į tąsyk ugnij įkaitino geležingalį.

– Na, – sako, – laikyk! Ir duoda neva jo ranką. Kaip metė į gerklę karštą geležį -sako kalvis:

– Tvirtas vyras, tvirta ranka. Paskui metė kitą ranką – vėl šmotą karštos geležies, pas­kui vis teip – kojas, o paskui sako kalvis:

– Dabar įkišk liežuvį, tai aš tau paduosu kaip ir ant kokios ližės visą kūną. Toj įkišo liežuvį, o kalvis tuom tarpu buvo įsikaitinęs rep­les. Nugriebė jai karštom replėm už liežuvio ir – laikyt, o Do­mertas kaip išėjo su savo kardu, o tą kiaulę – kapot, tai ta kiaulė išspjaudė Domerto tarnus ir žirgus, kurtus ir sakalus! Paskui jis ją į šmotus sukapojo ir parkeliavo su tuom dvigalviu žirgu į savo tėvo karalystę. O kokia ten buvo linksmybė, koki baliai, bankietai, kad ir aš net ten pribuvau!

Comments

comments