Lapė ir gervė

Susibičiuliavo lapė su gerve ir ėmė drauge gyventi. Netrukus
išsirito gervės mažyliai. Gervė augino juos, penėjo, girdė ir saugojo kaip akies vyzdį. O lapė manė sau: „Tegu paūgi mažuliukai!
Bus riebesni — bus skanesni.”
Kartą susibaudę gervė ir lapė drauge medžioti. Gervė pakilo į padangę ir nuskrido prie ežero. O lapė parčiūžino patyliukais namo ir supūto patį riebųjį mažylį.
Parskrido gervė, o lapė braukšt prie jos ašarodama:
— Nelaimingos mudvi! — sako. — Pareinu namo, o vieno tavo mažylio nebesą…
Vargšė gervė išraudojo kiaurą naktį.
Rytą bičiulės vėl pasišovė medžioti.
Vakare grįžta gervė — dar vieno mažylio trūksta.
— Jį, matyt, varlės bus suėdusios. Ana kiek jų aplink mūsų
namą šokinėja! — sako jai lapė.
Gervė nuskrido prie ežero ir išvaikė visas varles. Grįžta namo, žiūri — ir paskutinio mažylio nebesą.
— Tavo namus nelaimė užklupo! — sako lapė.
Ilgai blaškėsi gervė, vietos sau iš skausmo neberasdama.
Ir staiga pastebėjo: prie lapės snukio prikibusi plunksnelė!
Gervė iš karto viską suprato.
— Mano bičiule, — tarė ji, — matau, kad nebus mums čia ramaus gyvenimo. Keliaukime anapus ežero, ten ir vieta geresnė, ir maisto gausiau.
— Kaipgi persikraustysiu per ežerą? Juk aš sparnų neturiu, — sako lapė.
— Aš pati tave pernešiu, — atsako jai gervė.
Lapė sutiko. Pačiupo ją gervė ir nuskrido.
Pakilo jos aukštai į padangę. Gervė klausinėja:
— Lape, ar matai žemę?
— Taip. Iš čia ji atrodo kumščio didumo.
— Gerai!
Gervė pakilo dar aukščiau.
— O dabar? — klausia.
— Dabar žemė beatrodo ne didesnė už pinigėlį, — atsako
lapė.
— Labai gerai! — tarė gervė ir metė lapę žemyn.
Lapė žnektelėjo ant žemės ir užsidobė.

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>