URVINIS ŽMOGELIS

Vienas turtingas karalius turėjo tris dukteris, ir jos kasdien eidavo į pilies sodą vaikščioti. Karalius labai mėgo vaisinius medžius, augino visokių rūšių savo sode, bet daugiausia brangino vieną obelį. Jis paskelbė, kad tas, kuris nuskins nuo jos nors vieną obuolį, tuoj nugrims, jo kerų galybe, per šimtą sieksnių gilyn į žemę. Kai atėjo ruduo, to medžio obuoliai visi paraudo kaip kraujas. Visos trys seserys nuolat eidavo žiūrėti po juo, ar vėjas nenupurtė kokio obuoliuko, bet niekados nieko nerasdavo, nors medis buvo vaisiais labai aplipęs ir šakos nuo sunkumo siekė žemę. Kartą jaunoji karalaitė labai įsigeidė paragauti obuolio ir tarė savo seserims: 
— Per daug mus tėvas myli, kad padarytų tai, ką yra paskelbęs: ta bausmė, mano nuomone, sugalvota tik svetimiems.
Sulig tais žodžiais mergaitė nuraškė didelį obuolį, prarijo kąsnelį ir sako:
— Tik paragaukit, sesutės! Kaip gyva, gardesnio niekados nesu valgiusi.
Abidvi vyresnės seserys taip pat atsikando obuolio, ir staiga visos trys atsidūrė giliai po žeme, kur jokio balso nebuvo girdėti.
Atėjus pietų laikui, karalius norėjo pašaukti dukteris, bet niekur jų nebuvo; paskui išieškojo visus rūmus ir sodą, bet ir ten jų nerado. Labai nuliūdo karalius ir liepė paskelbti po visą kraštą, kad kas ras jo gražiaisiais dukras, tas galės vesti, kurią norės.
Karalaitės buvo labai gražios ir geros, todėl atsirado daug jaunikaičių, panorėjusiųjų ieškoti. Išjojo jų ieškoti ir trys medžiokliai. Jie jojo aštuonias dienas ir devintą dieną prijojo didelę pilį; visi kambariai buvo puikiai išpuošti, o vienam stovėjo stalas, visas apkrautas skaniais valgiais, dar šiltais, tebegaruojančiais, nors pily nebuvo matyti nė girdėti jokio gyvo žmogaus. Jie ten išlaukė lig vidudienio, o valgiai vis buvo šilti ir garavo. Pagaliau jie baisiai išalko, nieko nebežiūrėdami susėdo už stalo ir ėmė valgyti. Paskui nusprendė apsigyventi toj pily, kasdien vienas iš eilės turėjo likti namie, o kiti ieškoti karaliaus dukterų. Pirmas gavo būti namie vyresnysis.
Kitą dieną abudu jaunesnieji išjojo ieškoti, o vyresnysis, kaip buvo sutarta, paliko namie. Apie vidudienį iš kažkur atėjo mažas mažas žmogelis ir paprašė kąsnelio duonos; medžioklis paėmė peilį ir atriekė riekę; paėmęs duoną, žmogelis numetė ją tyčia žemėn ir paprašė medžioklio paduoti. Medžioklis pasilenkė kelti duonos, tuo tarpu žmogelis kapt lazdą, strykt jam ant sprando, įsikabino į plaukus ir ėmė tvoti.
Kitą dieną paliko namie antras medžioklis, ir jam tas pat atsitiko. Kai kiti du vakare sugrįžo namo, vyresnysis paklausė:
— Kaip laimingai tau praėjo diena?
— Nekaip! — atsakė antrasis, ir abudu vienas kitam pasipasakojo savo nelaimę, bet prieš trečiąjį apie žmogelį nutarė tylėti, nes jį paniekoj laikė ir už jo tam tikrą keistumą kvailiuku vadino.
Trečią dieną paliko pily jaunesnysis, tas žmogelis vėl atėjo ir paprašė duonos kąsnelio; gavęs riekę, jis ją vėl numetė ir prašė medžioklio pakelti. Nustebęs medžioklis tarė:
— Kaip, tu pats negali jos pakelti? Jei tu tingi pasilenkti dėl duonos kąsnio, tai visai tau neverta duoti.
Išgirdęs tokią kalbą, žmogelis pasišiaušė ir reikalaute reikalavo, kad jaunikaitis jam pakeltų nuo žemės duoną. Tada medžioklis pačiupo žmogelį už kupros ir ėmė vanoti šonus.
— Gana, gana! — pradėjo rėkti žmogelis, — paleisk, aš parodysiu, kur yra karalaitė.
Berniokas nustojo mušti, o žmogelis pasipasakojo, kad jis gyvena po žeme urve, kad jų ten yra labai daug, ir liepė sekti paskui save, žadėdamas parodyti, kur yra karalaitės. Privedė jį prie gilaus šulinio, kuriame tačiau nebuvo vandens, ir tarė:
— Žinau, tavo draugai tau netrokšta nieko gera, ir jei nori išvaduoti karalaites, tai viską daryk vienas. Tavo draugai taip pat nori išvaduoti karalaites, bet jie išsigąs vargo ir pavojaus. O tu paimk didelę pintinę, įsisėsk, pasiėmęs medžioklinį peilį ir varpelį, ir liepk nuleisti į šulinį; apačioj pamatysi tris kambarius, kiekviename sėdės karalaitė, o kiekvieną karalaitę saugos slibinas su keliomis galvomis. Tiems slibinams tu turi nukirsti galvas.
Tai pasakęs, urvinis žmogelis išnyko. Vakare sugrįžo draugai ir paklausė, kaip anam sekėsi būti namie.
— Neprasčiausiai, — tas atsakė: — lig pusiaudienio nieko nemačiau, o per pusiaudienį atėjo mažas žmogelis ir paprašė kąsnelio duonos; kai aš padaviau, jis ją numetė ir prašė manęs pakelti ir jam paduoti; o kai jis nenorėjo to pats padaryti, aš paėmiau jį už pakarpos ir tol daviau, kol pasakė, kur yra karalaitės.
Draugai iš pavydo ir pykčio net pažaliavo.
Kitą rytą visi trys nuėjo pas šulinį ir sutarė, kad pirmas turi lipti į pintinę vyriausias draugas. Jis paėmė varpelį ir įsisėdo į pintinę:
— Kai tik suskambinsiu, tuojau mane traukit atgal.
Bet vos tik buvo jis įleistas į šulinį, tuoj apačioj pasigirdo varpelis, ir draugai jį ištraukė aukštyn. Paskui sėdo į pintinę antras draugas, bet ir jam tas pat atsitiko.
Pagaliau atėjo eilė jaunesniajam, ir jis nusileido į patį šulinio dugną. Ten išlipo iš pintinės, išsitraukė savo medžioklinį peilį, priėjo prie pirmųjų durų, pasiklausė ir išgirdo slibiną kriokiant. Atsidaręs iš lengvo duris, išvydo prieš save karalaitę, o šalia jos devyngalvį slibiną, padėjusį savo galvas ant jos kelių. Medžioklis išsitraukė peilį ir nukirto visas devynias galvas. Karalaitė iš džiaugsmo pašoko, apkabino jį ir ėmė bučiuoti, paskui nusisegė savo aukso vėrinį ir užsegė jam ant kaklo.
Toliau medžioklis nuėjo pas antrąją karalaitę, kurią saugojo septyngalvis slibinas, ir taip pat išvadavo; tokiu pat būdu išvadavo ir jauniausiąją karalaitę, kurią saugojo keturgalvis slibinas. Visos trys seserys neapsakomai džiaugėsi, mylavosi, bučiavosi. Tada medžioklis ėmė smarkiai skambinti, ir jo draugai nuo viršaus išgirdo. Vieną po kitos sodino karalaites į pintinę ir kėlė aukštyn. Kai atėjo eilė jam, jis atsiminė urvinio žmogelio žodžius, kad jo draugai netrokšta jam nieko gera. Paėmė jis didelį akmenį ir įdėjo į pintinę; ir tikrai, kai pintinė buvo iškelta lig pusės šulinio, klastingi draugai papjovė virvę, ir pintinė su akmeniu nubrazdėjo atgal į dugną.
Manydami, kad kvailys užsimušė negyvai, jie privertė karalaites duoti žodį, kad prieš karalių juos pripažins savo išvaduotojais, ir nuvyko su jomis pas tėvą, reikalaudami leisti dvi dukteris tekėti už jų. Tuo laiku jaunesnysis medžioklis vaikščiojo nuliūdęs giliai žemėje po kambarius ir galvojo apie mirtį. Staiga jis pastebėjo kabantį sienoj vamzdį.
„Kam jis čia kaba? — galvojo vienas: — juk niekam čia nerūpi linksmybės!” Pažiūrėjo į nukirstas slibinų galvas ir tarė sau: „Štai ir tos negali nieko man padėti!”
Ilgai jis taip vaikščiojo nusiminęs, net asla nuo jo žingsnių ėmė blizgėti. Galop, norėdamas kiek nuvyti juodas mintis, jis nusikabino nuo sienos vamzdį ir pradėjo pūsti — ir staiga ėmė rinktis į tą kambarį maži urviniai žmogeliai, ir kuo ilgiau pūtė, tuo daugiau jų rinkosi. Ir jis pūtė vamzdį tol, kol jų prisirinko pilnas kambarys. Jie visi ėmė klausti, ko jam reikia, o jis atsakė, kad norėtų vėl iškilti į viršų, kur šviečia saulė. Žmogeliai tuojau visi sukibo ir išnešė jį ant žemės. Atsidūręs viršuj, jis tuojau nudrožė į karaliaus pilį, kur jau rengėsi kelti vienos karalaitės vestuves, ir įėjo į tą kambarį, kur sėdėjo karalius su trimis savo dukterimis. Pamačiusios jį, karalaitės visos apalpo. Karalius baisiai susirūstino, jaunikaitį liepė tuojau pasodinti į kalėjimą, manydamas, kad jis bus joms ką pikta padaręs.
Kai karalaitės atsigavo, ėmė prašyti tėvo paleisti tą jaunikaitį iš kalėjimo. Karalius paklausė, kodėl jos už jį prašo, bet tos atsakė, kad joms uždrausta sakyti.
Tada tėvas tarė:
— Jei negalite sakyti man, pasakykite krosniai.
O pats nuėjo į apačią ir pasiklausė, ką jos sakė į kaminą. Sužinojęs tiesą, karalius liepė abu vyresniuosius medžioklius pakarti ant vienų kartuvių, o už jaunesniojo išduoti savo jaunėlę dukterį. Ir aš tose vestuvėse buvau, šokau su stikliniais batais, bet sudaviau į akmenį, ir jie sudužo.

Comments

comments

Gairės: , , , , , ,

  1. Kristina Gotšeldaitė’s avatar

    patiko

  2. greta’s avatar

    Visai idomu

  3. Ramune Skabeikyte’s avatar

    Skaiciau vaikui pasaka, bet ir paciai labai patiko.:) Smgu ir tokiu isgirsti, o ne tik kaip visur rasoma apie meile, smurta.

  4. Andrius Piciacha’s avatar

    Skaiciau sunui sia pasaka, sunus uzmigo, o pats perskaiciau visa. Patiko 🙂

  5. Ugne- Raudona Ugnis’s avatar

    Patinka, labai labai

  6. M’s avatar

    Huine

  7. Anonymous’s avatar

    Grazios pasakos

Atsakyti

Your email address will not be published.