TRYS PLUNKSNOS

Buvo kartą karalius ir turėjo tris sūnus. Du buvo išmintingi, o trečias toks žioplas, mažakalbis, ir vadinosi tiesiog kvailys. Karalius paseno ir ėmė galvoti apie mirtį, bet nežinojo, kuriam sūnui palikti sostą. Tada jis jiems tarė:
Keliaukit į žmones, ir kuris iš jūsų parneš gražiausią patiesalą, tas po manęs bus karalius.
O kad jie neimtų ginčytis, kur kam eiti, išvedė juos prieš pilį, papūtė į orą tris plunksnas ir pasakė:
— Kur tos plunksnos skrenda, ten jūs eikit. Viena plunksna nuskrido į rytus, antra į vakarus, o trečia paskrido kiek tiesiai ir nusileido žemėn. Tada vienas brolis nuėjo į dešinę, antras į kairę, ir jie juokėsi iš kvailio, kad šis turi pasilikti ten, kur nukrito trečia plunksna.
Nuliūdo kvailys ir atsisėdo prie tos plunksnos. Čia sėdėdamas netikėtai pastebėjo žemėj duris.
Pakėlė jas ir mato — eina gilyn laiptai. Nusileido jis tais laiptais žemyn, rado, ten kitas duris, pabarškino, ir kažkas iš anapus durų atsiliepė:
Ei mergyte žalburnėle, Mano tu greitakojėle, Durų tuoj daryti bėk, Kas ten beldžia, pažiūrėk.
Atidarius duris, jis pamatė tupinčią didelę, drūtą rupūžę, o aplink ją daug mažų rupūžikių. Drūtoji rupūžė paklausė, ko jam reikia. Jis atsakė:
— Norėčiau gauti gražiausią patiesalą.
Ji pasišaukė, vieną jauną rupūžikę ir tarė:
Ei mergyte žalburnėle, Mano tu greitakojėle, Eik ir niekur negaišuok, Dėžę didžiąją paduok.
Rupūžikė bematant atnešė dėžę, o drūtoji rupūžė ją atrakino ir išėmė kvailiui tokį gražų patiesalą, jog kito tokio niekur nerastum. visam pasauly. Jis padėkojo ir išlipo į viršų.
Tačiau anie du broliai manė, kad kvailys nieko neras ir neparneš.
— Ką čia mes daug ieškosim, — sakė jie, nupirko iš prastos sodietės storai austas skaras ir parnešė karaliui.
Tuo pačiu laiku parėjo ir kvailys su savo gražiuoju patiesalu.
Karaliui patiesalas labai patiko, ir jis tarė:
— Laikantis sutarties, karalystę reiktų atiduoti jaunėliui sūnui.
Bet vyresnieji sūnūs nedavė tėvui ramybės sakydami, kaip gali būti karalium kvailas žmogus, ir prašė padaryti kitą susitarimą. Tada tėvas tarė:
— Tam bus karalystė, kuris man parneš gražiausią žiedą, — išvedė juos už pilies ir paleido į orą tris plunksnas, paskui kurias jie turėjo eiti.
Vyresnieji vėl nuėjo į rytus ir į vakarus, o kvailio plunksna palėkė kiek tiesiai ir nukrito prie požemio durų. Jis vėl nusileido pas drūtąją rupūžę ir pasakė, kad jam reikalingas gražiausias žiedas. Ji tuojau liepė atnešti savo dėžę ir jam išėmė iš ten žiedą, kurio brangieji akmenys taip žibėjo ir jis buvo toks gražus, jog joks pasaulio auksakalys nebūtų galėjęs tokio kito padaryti.
Vyresnieji broliai juokėsi, kad jis einąs ieškoti aukso žiedo, nesuko patys daug dėl to galvos, bet išmušė iš senų ratų
tėvas vėl pasakė:
— Jam turi būti atiduotas sostas.
Bet vyresnieji sūnūs nenorėjo nusileisti ir tol vėl lindo tėvui į akis, kol tas sutiko dar kartą prižadėti karalystę tam, kuris parsives gražiausią pačią. Jis dar sykį paleido tris plunksnas į orą, ir jos lėkė tokiu pat būdu kaip ir anuos kartus.
Nieko nelaukdamas nuėjo kvailys į požemį pas drūtąją rupūžę ir sako:
— Aš turiu parvesti gražiausią pačią.
— Gražiausią pačią! — atsakė rupūžė: — tokios neguli pamestos ant kelio, bet aš tau padėsiu ją gauti.
Tada ji jam padavė išgremžtą geltoną sėtinį, pakinkytą šešiomis pelėmis. Kvailys nuliūdo ir tarė:
— Ką gi aš su juo veiksiu?
— Pasisodink į jį vieną mano rupūžikę, — atsakė ji. Tas paėmė pirmutinę, kuri jam pakliuvo, ir pasisodino į
tuos geltonus račiukus, ir vos tik ji įsisėdo, tuojau pavirto į gražiausią mergaitę, sėtinys — į karietą, o pelės — į arklius. Jis gražuolę pabučiavo, sukirto arkliams ir parvyko pas tėvą.
Tuoj pargrįžo ir vyresnieji broliai; jie gražių pačių neieškojo, bet parsivedė prastas sodietes.
Tada karalius tarė:
— Mano įpėdinis turi būti jaunėlis.
Bet vyresnieji vis nenorėjo pasiduoti, ėmė šiauštis prieš tėvą, sakydami:
— Mes negalim sutikti, kad kvailys būtų karalius, — ir reikalavo atiduoti pirmenybę tam, kieno pati iššoks pro žiedą, pakabintą vidury salės. Jie galvojo, kad jų sodietės stipresnės ir galės be vargo iššokti, o kvailio silpnutė gražuolė turės bešokdama tikrai užsimušti.
Karalius dar kartą nusileido. Pirmosios šoko pro žiedą sodietės, bet jos buvo labai nevikrios, bešokdamos krito žemėn, o paskui šoko gražuolė, kurią parsivedė kvailys, ir iššoko lengvai kaip stirna, ir niekas tuomet nebegalėjo priešintis. Taip jaunėlis gavo karaliaus sostą, viešpatavo ilgai ir išmintingai.

Comments

comments

Gairės: , , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.