Gudri lapė ir kvailas vilkas

Kartą gyveno lapė. Sykį ji įlindo į sodą, pilną pilnutėlį vai­sių. Ir įniko ji ten lankytis kas naktį, prisipringdavo saldžių vy­nuogių, nuvirsdavo miegoti ant minkštos žolės ir išeidavo tik švintant.
Sodo šeimininkas kasdien rasdavo nuplėštas ir išmėtytas vy­nuogių kekes, išgulėtą žolę ir ištryptas gėles. Ir taip kelios die­nos iš eilės. Pagaliau šeimininkas davė sau žodį: jeigu nutver­siąs vagį nedorėlį, skaudžiai jį nubausiąs. Jis atnešė į sodą spąs­tus, įdėjo į juos avies kurdiuką, pastatė prie vartų ir nuėjo sau.
Stojo naktis. Atbėgo lapė ir mato prie vartų avies kurdiu­ką. Tuoj suprato, kad čia — pinklės, bet seilės jai ėmė tįsti ir urgzti pilvas. Jai labai magėjo atsikąsti nors kąsnelį kurdiuko
ir numalšinti įkyrų alkį, bet tuojau pagalvojo: „Nepasiduok pa­gundai, nebūk godi, dar į pinkles įkliūsi!” Ir lapė nukreipė akis į vynuoges. Bet vynuogės dabar jai pasirodė rūgščios. Lapė vėl šnairom žvilgtelėjo į kurdiuką ir apsilaižė. Šiaip taip nugalėjusi pagunda., ji išėjo iš sodo. Eina sau, o kurdiukas vis stovi akyse. Visą kelią lapė svarstė: ,,Ką čia padarius? Ak, kaip norėčiau išmėginti dantis į minkštą kurdiuką, užuot rijusi rūgščias vyn­uoges! Neblogai būtų sutepus išdžiūvusias žarnas!” Taip gal­vojo lapė ir dūsavo. Ji buvo taip užsigalvojusi, kad nepastebėjo priešais ateinančio vilko. Šis sustabdė ją ir sako:
Na rudauodege, seniai tavęs ieškau! Bet dievas gailestin­gas: pati pasipynei man ant kelio. Melskis prieš mirtį, kad die­vas tau atleistų gausybę nuodėmių!
Ir aš taip norėjau tave sutikti, garsusis galiūne, taip no­rėjau!..— pradėjo gudrauti lapė,— bet, žinoma, ne tokį piktą. Norėjau tave kviesti į savo sodą pasisvečiuoti. Tai nepaprastas sodas: ten viename kampe auga obuoliai ir vynuogės, o kitame noksta ir byra ant žemės kriaušės ir figos, o per vidurį skaidrus upelis teka ir žiedai gėlių skleidžiasi. Na, tiesiog žemės rojus! C) aš dar turiu visą kurdiuką tau atnešusi — tik ryk ir sko-nėkis.    P
Nemeluok, klastūne,— atsakė vilkas,— visus tu apgau­dinėji, bet manęs nepaimsi!
Lapė garsiai nusijuokė ir sušuko:
—    Koks tu įtarus! O tam, kas įtarus, nepasiekiamas drau­gystės džiaugsmas. Einam su manim, aš tave pavaišinsiu gar­džiu kurdiuku.
Paminėjus kurdiuką, vilkas apsilaižė ir, neatsispyręs pagun­dai, nusliūkino paskui lapę. Nuėjo abu į sodą. Nudžiugo vilkas, pamatęs žalius krūmokšnius. Ir pradėjo juodu dūkti sode. Prisi­kirto iki soties vynuogių ir kitų vaisių, o paskui lapė nusivedė vilką prie kurdiuko ir sako:
—    Tai ką, ar melavau? Še tau kurdiukas, valgyk į sveikatą!
Godus vilkas tuoj puolė prie kurdiuko, ir staiga priekinės letenos įkliuvo į spąstus. Vilkas ir šiaip, ir taip traukia kojas, bet spąstai nepaleidžia. Pagaliau suprato, kad čia menki juokai, ir pradėjo maldauti:
—    Lapute kūmute, kažkas man letenas sugnybo, kaip čia man ištrūkus?
Lapė jam sako:
—    Juk tu toks galiūnas, timptelėk įsiręžęs ir ištrauksi.
Vilkas kad patraukė — pėdos tik trekšt ir nulūžo, o jis pats nuvirto nebegyvas. Lapė čiupo kurdiuką, prisikirto iki soties, pasijuokė iš kvailo vilko ir nudrožė savo keliu.

Comments

comments

Gairės: , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.