Vilkas sumanė kailinius įsitaisyti. Eina jis ir susitinka lapę. Lapė klausia:

– Ko tu, kūmuti, ieškai?

– Ieškau siuvėjo, kad man kailinius pasiūtų.

–  Ir aš moku kailinius siūti.

– Tai pasiūk.

– Gerai, pasiūsiu, tik nešk šen avis! Juo daugiau kailių, juo kailiniai bus šiltesni.

Vilkas tempė, tempė avis į lapės urvą, net .nusiplūkė.

– Ar jau kailiniai gatavi? – klausia jis lapę.

O ta nė nemano kailinius siūti. Ji tiktai krauna avis savo urve.

– Gatavi, gatavi, kūmuti, — atsako lapė, — tik apykaklės trūksta.

– Aš žinau, kur apykaklę gauti. Šeimininkas klojime kulia, o jo arklys lankoje ganosi, iš jo bus gera apykaklė.

Abudu nueina prie arklio. Lapė sako vilkui:

– Tu pasirišk jį už kaklo ir veskis, o aš iš paskos su rykšte pavarysiu.

– Gerai.

Lapė kai kirto arkliui su rykšte, tas kad šoko ant vilko ir su­mindžiojo. Lapė nuėjo į savo urvą. Ėda sau vilko suneštas avis ir dar šiandien tebegyvena.

Comments

comments