Žmogus, lokys ir lapė

Žmogus, lokys ir lapė
Šeimininkas arė girioje lydimą. Nuvarytas arklys vos betraukė žagrę. Šeimininkas pyko ant jo:
– Kad tave lokiai papiautų!
Tuojau lokys iš miško: nagi, duok šen!  Šeimininkas išsigando ir meldžia, kad leistų  bent pabaigt arti.
– Gerai, gerai, — lokys atsakė, — o kur man tuo laiku pasidėti?
– Ogi nueik į mišką ir pabūk. Ko čia tau saulėje kepti? Lckys nuėjo. Tada lapė tylučiukais tylučiukais atslampino ir
klausia:
– Ko lokys iš tavęs nori? Taip ir taip.
– Na ir kvailas, dėl tokių niekų jam arklį atiduosi? Jeigu man pietums viščiukų prižadėsi, tai aš tau padėsiu: eisiu miškan ir triukš­mą kelsiu, tada lokys paklaus, kas ten dedasi. Tu sakyk: medžioto­jai, medžiotojai!
Gerai! Lapė viens, du miškan nukūrė ir kad ims medžius daužyti, kad ims triukšmą kelti, dieve apsaugok!
Atlapnoja lokys nei miręs, nei gyvas ir klausia šeimininką:
– Ar nežinai, kas ten miške dedasi?
– Kur nežinosiu? Tai medžiotojai suėjo tavęs užmušti!
– Vaje, vaje! Paslėpk mane kur nors!
– Kodėl ne? Va gulk į mano vežėčias, uždengsiu švarku, tai nė nesuuos.
– Dėkui, dėkui! Taip bus gerai!
Guli lokys, vargšelis, iš baimės nė letenas nekrustelėdamas, o lapė vis dar triukšmauja. Galop išlenda iš tankynės ir drūtu balsu klausia šeimininką, ar čia nesąs lokys atbėgęs.
– Ne, nesąs!
– O kas gi tas, kur vežime gulįs? Tai malkos esančios…
– Na, tai tegul vežąs namo, kad medžiotojams po kojų nesimaišytų!
Šeimininkas pasikinkė arklį į vežėčias ir važiuoja namo. O lapė, gudruolė, tik skuodžia priekyje ir, nosį sukiodama, uosto, kur šei­mininko vištidės esama. Važiuoja važiuoja, staiga šeimininkas žiū­ri—pakelėje gera kuoka, malkų skaldytojo užmiršta. Ko čia iaukti? Čiupo tą kuoką ir kaukšt lokiui per makaulę — kaip musę nudobė. Parvažiuoja namo — lapė jau vištidėje su visa savo šeimyna.
„Aha! — galvoja šeimininkas.-—Ir tu pakliuvai.”
Tiktai trinkt vištidės duris ir šoko su kuoka iš peties švaistytis: uždaužė ir didžiąją lapę, uždaužė ir mažuosius lapiukus.

Šeimininkas arė girioje lydimą. Nuvarytas arklys vos betraukė žagrę. Šeimininkas pyko ant jo:

– Kad tave lokiai papiautų!

Tuojau lokys iš miško: nagi, duok šen!  Šeimininkas išsigando ir meldžia, kad leistų  bent pabaigt arti.

– Gerai, gerai, — lokys atsakė, — o kur man tuo laiku pasidėti?

– Ogi nueik į mišką ir pabūk. Ko čia tau saulėje kepti? Lckys nuėjo. Tada lapė tylučiukais tylučiukais atslampino ir

klausia:

– Ko lokys iš tavęs nori? Taip ir taip.

– Na ir kvailas, dėl tokių niekų jam arklį atiduosi? Jeigu man pietums viščiukų prižadėsi, tai aš tau padėsiu: eisiu miškan ir triukš­mą kelsiu, tada lokys paklaus, kas ten dedasi. Tu sakyk: medžioto­jai, medžiotojai!

Gerai! Lapė viens, du miškan nukūrė ir kad ims medžius daužyti, kad ims triukšmą kelti, dieve apsaugok!

Atlapnoja lokys nei miręs, nei gyvas ir klausia šeimininką:

– Ar nežinai, kas ten miške dedasi?

– Kur nežinosiu? Tai medžiotojai suėjo tavęs užmušti!

– Vaje, vaje! Paslėpk mane kur nors!

– Kodėl ne? Va gulk į mano vežėčias, uždengsiu švarku, tai nė nesuuos.

– Dėkui, dėkui! Taip bus gerai!

Guli lokys, vargšelis, iš baimės nė letenas nekrustelėdamas, o lapė vis dar triukšmauja. Galop išlenda iš tankynės ir drūtu balsu klausia šeimininką, ar čia nesąs lokys atbėgęs.

– Ne, nesąs!

– O kas gi tas, kur vežime gulįs? Tai malkos esančios…

– Na, tai tegul vežąs namo, kad medžiotojams po kojų nesimaišytų!

Šeimininkas pasikinkė arklį į vežėčias ir važiuoja namo. O lapė, gudruolė, tik skuodžia priekyje ir, nosį sukiodama, uosto, kur šei­mininko vištidės esama. Važiuoja važiuoja, staiga šeimininkas žiū­ri—pakelėje gera kuoka, malkų skaldytojo užmiršta. Ko čia iaukti? Čiupo tą kuoką ir kaukšt lokiui per makaulę — kaip musę nudobė. Parvažiuoja namo — lapė jau vištidėje su visa savo šeimyna.

„Aha! — galvoja šeimininkas.-—Ir tu pakliuvai.”

Tiktai trinkt vištidės duris ir šoko su kuoka iš peties švaistytis: uždaužė ir didžiąją lapę, uždaužė ir mažuosius lapiukus.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.