Vanagas ir laukininko sūnus

Laukininkas medžiodamas pamatė didelį vanagą ir šovė į jį, bet nepataikė: tas tik pasi purtė ir nė iš vietos. Šovė antrą kartą — vėl tas pat. Trečią kartą šovė – vanagas baisiai Psišiaušė plunksnas, atskrido, kapt šaulį už galvos, iškėlė į padebesius ir paleido – tegul krenta sau. Bet tasai dar nespėjo į žemę žnektelėti, vanagas vėl jį sučiupo, gražiai nuleido ir klausia:
– Ar baisu buvo?
– Labai baisu! – tas atsakė.
– Va lygiai taip ir man buvo baisu, kai tu į mane šovei.
Tada vanagas antrą kartą kapt laukininką už galvos, iškėlė į padebesius ir paleido — tegul krenta sau. Bet tasai dar nespėjo į že­mę žnektelėti, vanagas vėl jį sučiupo, gražiai nuleido ir klausia:
– Ar baisu buvo?
– Labai baisu!
– Va lygiai taip ir man buvo baisu, kai tu į mane šovei.
Tada vanagas laukininką trečią kartą kapt už galvos, iškėlė į pa­debesius ir paleido. Bet tasai dar nespėjo į žemę žnektelėti, vanagas jį vėl sučiupo, gražiai nuleido ir klausia:
– Ir dabar dar buvo baisu?
– Niekados nebuvo taip baisu, kaip dabar! — visas virpėdamas, atsakė laukininkas.
– Va lygiai taip baisu ir man buvo, kai tu trečią kartą į mane šovei. Bet aš žinau, kad medžiotojo darbas šaudyti, todėl tau atlei­džiu. O jeigu nori į turtą įsigyventi, tai penėk mane trejais metus: pirmus — kiaušiniais ir vištiena, antrus — aviena, trečius — veršiena ir jautiena.
Gerai. Laukininkas sutiko ir penėjo vanagą trejus metus. Paskui vanagas penėtoją užsisodino ant sparnų ir nuskrido. Skri­do, skrido pusę dienos ar daugiau, paskui šūktelėjo:
– Pasižiūrėk, mano penėtojau, ten toli! Ar matai ką spindint?
– Aha, matau!
– Tai gerai, kad matai. O ar valgyti nori?
– Noriu!

– Tai gerai, kad nori! — atsakė vanagas. Tuojau nutūpė žemėn prie to daikto, kur spindėjo, ir sako:
– Čia mano sesers namai; eik vidun, prašyk valgyti ir prašyk dėtuvėlės.
Laukininkas įėjo vidun, paprašė vanago seserį valgyti — davė; paskui paprašė dėtuvėlės — dėtuvėlės nedavė.
– Brolis geras, o dėtuvėlė — dar geresnė!—jam atsakė.
– Dėl tokio atsakymo vanagas nė žodžio nepratarė, tik liepė lauki­ninkui vėl ant jo sėstis ir toliau skristi. Skrido, skrido pusę dienos ar daugiau, staiga vanagas antrą kartą šūktelėjo:
– Žiūrėk, ar matai ten ką spindint?
– Aha, matau!
– Tai gerai, kad matai. O ar valgyti nori?
– Noriu!
– Tai gerai, kad nori! — atsakė vanagas. Tuojau nutūpė žemėn prie to daikto, kur spindėjo, ir sako:
– Čia mano viduriniosios sesers namai, eik vidun, prašyk val­gyti ir prašyk dėtuvėlės.
Laukininkas įėjo vidun, paprašė vanago seserį valgyti — valgyti davė; paskui paprašė dėtuvėlės — dėtuvėlės nedavė.
– Brolis geras, o dėtuvėlė — dar geresnė!—jam atsakė. Vanagas vėl nė žodžio, tik paliepė laukininkui sėstis ant jo ir toliau skrido. Skrido, skrido pusę dienos ar daugiau, kol priskrido ugnies upę — liepsna ligi debesų vertėsi. Tada vanagas ir laukinin­kas išsivoliojo dumble, išsidumblino visi ir kaip vėjas įšvilpė pro ugnį, tik mažumytę apsvilo. Ten, kur jie įskrido, buvo vanago jau­niausios sesers namai. Laukininkas įėjo — paprašė valgyti, paprašė dėtuvėlės. Jaunėlė sesuo atsakė:
– Dėtuvėlė, tiesa, gera, bet brolis dar geresnis! — Ir įdavė tokį daiktą kaip kiaušinį.
Tada vanagas su laukininku vėl išsidumblino ir atgal pro ugnį iš­skrido. Lėkė, lėkė — ūmai vanagas paklausė:
– Ar nenori valgyti?
– Noriu!
Tada vanagas liepė atidaryti dėtuvėlę. Kai tik atidarė, kaip mat radosi miestas: ir valgių visokių pilna, ir gėrimų, ir visa, ko mieste būna, tik žmonių nė gyvos dvasios.
Pavalgė juodu, atsigėrė, uždarė dėtuvėlę ir traukia toliau. Ma­žiausia pusę dienos skrido. Vanagas klausia: ar jau žinąs, kurioj pusėj namai?
– Truputį! — atsakė laukininkas.
Tada vanagas vėl kokį pusdienį skrido, paskui klausia: ar jau ži­nąs, kurioj pusėj namai!
– Gana gerai! — atsakė laukininkas.
Tada vanagas dar skrido bent pusdienį ir vėl klausia: ar jau ži­nąs, kurioj pusėj namai?
– Dabar jau tikrai nebepasiklysiu!—atsakė laukininkas. Tada vanagas nutupdė laukininką ir padovanojo jam dėtuvėlę, tiktai prisakė neatidaryti, kol nebūsiąs namų pasiekęs.
Gerai. Laukininkas paėmė dėtuvėlę ir patraukė link namų. Ejo, ėjo, kol viduryje miško paklydo. Klaidžiojo vieną dieną, antrą, tre­čią— užsinorėjo valgyti, ir alkis prispyrė dėtuvėlę atidaryti. Ati­darė dėtuvėlę — tuojau tik medžiai subraškėjo ir atsirado miestas, o jame ir valgių visokių, ir gėrimų, ir visa, ko mieste būna, tik žmo­nių nė gyvos dvasios. Pavalgė, atsigėrė ir norėjo dėtuvėlę uždaryti, bet tuščias darbas — miestas kaip stovėjo, taip ir stovi. Ką dabar daryti? Mato, kad prasti reikalai, nuliūdo baisiai, net raudoti ėmė.
Pagaliau atsirado toks senukas ir sako:
– Jei man duosi, ko namie nepalikai, tai dėtuvėlę uždarysiu ir kelią parodysiu.
Norom nenorom reikėjo pažadėti.
Tada senukas — o tai buvo velnias — uždarė dėtuvėlę ir parvedė laukininką į namus. O namuose tuo laiku jo žmona sūnaus susilau­kusi. Dabar dėtuvėlę turi, visko per akis, kad tik tas sūnus nebūtų velniui pažadėtas!
Laukininkas netoli namų atidarė dėtuvėlę ir metus kitus gyveno su žmona ir sūnum visko pertekę.
O kai sūnus gerokai paūgterėjo, sako tėvui:
– Aš turiu eiti pas velnią — jam esu pažadėtas!
Tėvas ką gi — reikia, tai reikia, pats prisimena, ką pažadėjęs. Taip sūnus ir išėjo. Ant pirmos kalvelės sutinka senuką. Tasai ir klausia, kur einąs.
– Kas tau darbo! — iš didžio atrėžė sūnus ir eina savo keliu.
Bet senukas užbėgo užuolanka ir vėl priešais jį išėjo, tik jau kitaip apsitaisęs. Klausia:
– Kurgi eini, sūneli?
– Kas tau darbo! —atkirto sūnus ir eina savo keliu.
Tada senukas trečią kartą užbėgo užuolanka ir vėl priešais jį išėjo, tik jau kitaip apsidaręs. Labai labai meiliai .klausia:
– Kurgi eini, gerasis sūneli?
Dabar sūnus viską nusisakė: ir iš kur einąs, ir kur einąs. Senukas sako:
– Gerai, kad nuo manęs neslepi! Kitame miške rasi ežerą; pa­sislėpk prie jo, ten atskris septynios antys maudytis; kai jos išsimaudys ir nuskris, atlėks dar viena — pamėgink jos drapaną pavogti. Pavogęs drapaną, lauk, kol antis ateis jos prašyti. Tik įsidėk į galvą: jeigu antis sakys „Mielas tėve!”, tai neduok; jei sakys „Mielas bro­li!”, tai atiduok.
Gerai. Sūnus nuėjo prie ežero ir pasislėpė. Netrukus atskrido sep­tynios antys — išsimaudė, apsirengė, nulėkė. Tada atskrido viena — nusirengė ir ežeran įbrido. Sūnus patyliukais prišliaužė ir paėmė drapaną. Antis išlipo iš ežero, apsidairė nusiminus ir sako:
– Mielas broli, atiduok man drapaną!
Sūnus tuojau atidavė. Antis apsivilko, atvirto žmogumi ir nuėjo j savo trobelę, o jis — iš paskos ir buvo pas ją ligi vakaro. Netoli trobelės stovėjo ir velnio būstas, ir vakare sūnui — nori nenori — reikia pas velnią taisytis. Nuėjo pas jį —ogi tas kad prisakys darbų, kuriuos reikia pernakt nudirbti: iškasti duobę, pasodinti Obelį, ligi ryto išauginti obuolių ir atnešti velniui, kai jis iš lovos kelsis.
Sūnus labai išsigando, nuėjo pas tą mergelę ir papasakojo savo bėdą. Mergelė atsakė:
– Neimk į galvą, gulkis ir miegok – viską padarysiu! Gerai.
Taip ir buvo: rytą mergelė atneša sūnui obuolių, o tas juos — velniui.
Kitą vakarą velnias sako:
– Šiąnakt pasek kviečius, išaugink, sumalk ir iškepk man pus­ryčiui ragaišį!
Sūnus vėl išsigandęs nuėjo pas mergelę pasiguosti, o toji sako:
– Gulkis ir miegok — viską padarysiu! Gerai.
Ir iš tiesų — rytą mergelė atneša sūnui iš šviežių kviečių keptą ragaišį, o tas jį — velniui.
Kitą vakarą velnias sako:
– Mano tvarte stovi eržilas; paimk jį dr šiąnakt apjok visas mano žemes!
Tai išgirdęs, sūnus prasidžiugo, nes galvoja—nieko lengvesnio būti negali. O mergelė jam sako, kad pirma laiko nesidžiaugtų — tai esąs visų sunkiausias darbas: eržilas tai pats velnias. O kad joti ge­rai sektųsi, mergelė įdavė jam sidabro šluotelę, aukso šluotelę ir didelį kūjį.
– Kai įeisi į tvartą ir ant tavęs šoks tasai eržilas,— sako merge­lė,— duok tuo kūju jam per galvą-—iškart apsiramins. Kai josi per sausumą, kirsk eržilui šia aukso šluotele, o kai josi per vandenį, tai kirsk sidabro šluotele.
Sūnus pasiėmė kūjį, šluoteles ir skuba prie darbo. Įėjo į tvartą — eržilas kaip koks siaubūnas tik sužvengė ir visom keturiom ant jo šoko, bet kai su didžiuoju kūjai gavo per galvą, beregint nurimo — jok, kur nori. Kai jojo sūnus per sausumą, visą laiką pliekė eržilą aukso šluotele — ėjo kuo geriausiai. Tik šit ežerą prijojo, ir jis už­miršo prie pat vandens sušerti eržilui sidabro šluotele. Tasai įšoko į vandenį ir iškęsta. Tada jam topt galvon, kad reikia kirsti sidabro šluotele. Sušveitė sidabro šluotele — giliau negrimzdo, kaip vėjas per ežerą perlėkė.
Taip jis ir jojo per ežerus, upes, per jūras, sausumas, tik vėjas pro ausis švilpė, ir lig ryto visą žemę apjojo. Parjojo namo, apsi­putojusį eržilą įleido į tvartą ir eina pas velnią. Įėjo —ogi žiūri: velnio galva pramušta ir pats vos kojas bepavelka. Vaje! Kaip jis įsiutęs šaukė ant sūnaus:
– Palauk! Aš tau, prakeiktam gudrininkui, parodysiu! Dabar gerai matau, judu susitarę norite mane nugalabyti, bet aš jus grei­čiau pribaigsiu.
– Vakare ateikite pas mane — liepsiu jus sudeginti!
Nieko nedarysi — vakare sūnus su mergele eina pas velnią. Nu­ėjo: tas davė paliepimą savo tarnam išmušti geležinės statinės dug­ną, sūnų su mergele į ją įsodinti, dugną vėl užkalti, lankais suveržti ir taip ligi ryto palikti; vos tik iš miego užsikelsią, po statine ugnį pakursią ir abudu sudeginsią.
Ligi pusiaunakčio tuodu statinėje būtų uždusę, bet čia mergele sako sūnui:
– Tu orą trauk, o aš pūsiu!
Gerai. Vienas traukė orą, antras pūtė. Šitaip juodu darė, kol abu į muses pavirto ir pro kamščio skylę laukan išlindo, o tada ir pasi­leido bėgti kiek įkabindami.
Kitą rytą nuo pat anksto velnias liepė tarnams ugnį po statine kurti ir tuos abudu kaitinti. Kai gerai įkaito, velnias klausia:
– Ar dar nerėkia?
– Ne! Dar ne!
– Bet jau turėtų rėkti—dar pakūrenk!
– Kūreno, kūreno — jau velnio kone pusė malkų išėjo ir statinė kaip ugnis raudona — o balso jokio. Velnias vieną kartą atbėgo prie kūriko, antrą kartą: ar dar nerėkia.
– Nerėkia, nors tu ką! — atsakė kūrikas.
Na, kad nerėkia, tai tegul atidarąs tą statinę — reikią (paregėti, kas ten atsitikę!
Atidaro statinę — o jų nė kvapo.
Dabar velnias sumetė, kas nutiko, ir tuojau liepė vienam tarnui bėglius vytis: tegul sugaunąs ir atgalios parvedąs.
Tarnas lėkė kaip viesulas — šniokšdamas kriokdamas. Tačiau mergelė jį jau iš tolo nugirdo ir beregint pasivertė į avis, o sūnus — į piemenį. Tarnas trūkčiagalviiais pralėkė pro šalį ir po kurio laiko tuščiomis pas velnią grįžo.
O avys ir piemuo atsivertė į žmones ir toliau bėga.
Parlėkusį velnias klausia, ar matęs juos.
– Ne! Nieko daugiau nemačiau, tiktai piemenį ir avių bandą.
– Kodėl tu nesučiupai jų, ag ten ir buvo bėgliai! —sušuko vel­nias ir paliepė antram tarnui vytis.
Tasai lėkė dar greičiau, o triukšmą kėlė dar didesnį. Mergelė jį iš tolo nugirdo ir pati pasivertė į bažnyčią, o sūnus — į kunigą sa­kykloje. Tarnui nė į galvą, kad bažnyčia ir kunigas galėtų būti tie bėgliai, ir jis vėl tuščiomis atgal pas velnią nukūrė ir, vos kvapą atgaudamas, pasakoja vien bažnyčią su kunigu tematęs. Na, velnias jau visai užpyko: kadėl kunigo neatvedęs ir bažnyčios nenugriovęs! Ir pykdamas, spardydamasis pats išsivijo bėglius.
Lėkė, lėkė, kaip tik velnias tegali, rodos, įmanytų juos gyvus praryti, bet mergelė suskubo pasiversti į žuvytę, o sūnus — į ežerą. Žuvytė ežerui dar sidabro šluotelę įdavė ir prisakė, kad ja vandenį maišytų, kai velnias prie ežero atlėks. Gerai.
Netrukus velnias jau čia ir puola žuvytės gaudyti; o ežeras su ta sidabro šluotele kai ėmė vandenį maišyti, tai net karštas pasidarė, ir velnią taip įmurdė, jog tas nebegali nei išbėgti, nei apsigręžti. Stovi ir šaukia:
– Eikit jūs peklon ar kur norit, tik mane iš ežero išleiskit.
Tačiau ežeras nepaleidžia: dar smarkiau ėmė vandenį maišyti ir taip velnią nukarrnvo, jog tas jau vos vos kliba. Galop paleido vi­siškai nuvarytą, ir tasai leisgyvis į pragarą nusidangino.
Dabar juodu ėjo laimingi ir saugūs, kol sūnaus namus pasiekė. O ten mergelė nenori vidun eiti: tegul sūnus pirmiau tėvo sutikimą gausiąs. Gerai. Sūnus paliko ją ir eina tėvo sutikimo prašyti. O mer­gelė dar sūnui prisakė:
–  Kai vidun įeisi, nesisveikink su jaunėle seseria, kitaip mane užmirši!
Sūnus įėjo. Bet iš didelio džiaugsmo, kad vėl namo pargrįžo, už­miršo mergelės žodžius ir pasisveikino su jaunėle seseria. Ir šit kas atsitiko: jam tuojau iš galvos išgaravo, kad mergelė jo ore laukia, ir nė žodžio apie tai tėvui.
Mergelė, pamaniusi, kad užmiršta liko, nuėjo prie šulinio ir įlipo į gluosnį.
Sūnus, kelyje ištroškęs, paprašė vandens atsigerti. Tuojau vyres­nioji sesuo pasičiupo ąsotį ir nubėgo prie šulinio. Priėjo prie šuli­nio— vandenyje pamatė neišpasakytai dailios mergelės atspindį ir pagalvojo: ,,Ak, kokia aš graži, kad anksčiau tai būčiau žinojusi!” Jinai žiūrėjo, žiūrėjo į vandenį, net ąsotis iš rankų iškrito. O kai at­sižiūrėjo, grįžo į trobą be vandens, visa mintyse paskendusi.
Nuėjo antroji sesuo vandens pasemti. Ir tai ne kitaip klojosi: tol žiūrėjosi, tol savo dailumu stebėjosi, kol ąsotis iš rankų iškrito. Mintyse paskendusi, ir toji trobon grįžo.
Galiausiai pati motina nuėjo vandens semti. Toji irgi pamatė di­delę grožybę vandenyje, bet netikėjo, kad senatvėje galėtų tokia daili būti, todėl ėmė dairytis aplink ir į viršų: kas čia galį būti? Kai tik dirstelėjo aukštyn — gluosnyje pamatė dailią mergelę. Ir nuėjo į trobą visiems apsakyti. Tokią žinią išgirdęs, sūnus beregint prisi­minė, kad mergelė jo laukia, ir nubėgo prie šulinio.
Atbėgo, apsikabino mergelę .

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.