KAS NEDIRBA, TAS NEVALGO

Išleisdama Halinką už vyro, motina prisakė šešurui ir anytai:
— Tik jau apsieikit su mano dukrele ko meiliau. Tausokit ją. Dirbti ji nepratusi. Neleiskit jai šluoti seklyčios ar kiemo — prisikrės akis. Nesiųskite vandens parnešti, jos peteliai gležni, nepratę tampyti pilnų kibirų su naščiais. O po galva jai dėkit pūkų pagalvį, pas mus ji minkštai miegojo.
Susižvalgė šešuras su anyta, bet nieko neatsakė marčios motinai.

ir prižadėkit, kad pikto žodžio niekad jai netarsit. Jos auselės piktų žodžių negirdėjo.
Piktų žodžių mūsų name tikrai neišgirsi,— pasakė šešuras ir atsisėdo į ratus. Šalia prisiglaudė anyta, o jaunieji susėdo užpakaly. Išvažiavo jie į savo kaimą. Visą dieną važiavo ir privažiavo kaimą tik vakarop, nes jis buvo tolokai.
Anyta tuoj atsiraitojo rankoves, užminkė pyragą, papiovė vištą ir išvirė, nuėjusi į rūsį, prikošė vyno. O Halinka atsisėdo, įsirėmė rankomis į suolą ir kad ims lementuoti, nieko neveikdama:
— Ai, kokia guvi mano anyta, visai kaip motutė. Gera man bus čia gyventi!
Jie sočiai pavakarieniavo ir sugulė. Taip naktis praėjo.
Rytą senis šešuras atsikėlė anksčiau ir ėmė visus žadinti:
— Ei, kelkit, metas eiti į lauką!
Prasitrynę Halinka užmiegotas akis, saldžiai nusižiovavo ir klausia:
— O ką ten reikės veikti?
— Kukurūzus kaupti.
— O kuo juos kaupsime?
— Kuo gi kitu — kauptukais,— atsakė šešuras.
— Aš neisiu.
— O kodėl gi? — paklausė vyras.
— Todėl, kad kauptukas sunkus, kaip aš jį pakelsiu?
— Tuomet likis namie,— pasakė šešuras,— viską apruošk ir išvirk vakarienę. Čia irgi reikia rankų.
Šeimininkai išėjo į lauką, o jaunamartė pasiliko namie. Pradrybsojo ji iki vidurdienio ir išalko. Atsikėlusi ėmė ieškoti, ko užvalgius, bet visi puodai buvo tušti.
,,Nieko nepaliko, užmiršo mane”,— pagalvojo Halinka, pasirąžė, nusižiovavo ir išėjo į sodą. Pamačiusi, kad sode daug gėlių, ji aiktelėjo: ,,Ai, kokios puikios!” — ir įniko jas skinti.
Bitutės mitriai lekiojo nuo vienos gėlelės prie kitos ir smagiai dūzgė.
— Ko jos taip skuba? — nustebo Halinka ir tingiai nukiūtino prie šakotos čerešnės.
Pagulėjo žolėje po medžiu, nesikeldama ištiesė ranką, nusiskynė keletą uogų ir vėl ėmė žiovauti. Taip ir praleido visą dieną.
Vakare jos namiškiai parėjo iš lauko nuvargę ir alkani. Žiūri …..niekas neapruošta, vandens kibiruose nėra, ugnis židinyje nedega, vištos nelesintos.
Anyta numetė kauptuką ir čiupo kibirus. Parsinešė vandens.
Sukūrė ugnį židiny, užkaitė bulvių puodą, užminkė tešlą. Greitosiomis išvirė vakarienę. O Halinka sėdėjo ant suolo ir žiūrėjo, kaip toji pluša.
Padėjo vakarienę ant stalo anyta ir pašaukė visus valgyti.
Halinka atsisėdo pirmoji. Šešuras paėmė paplotį ir sulaužė lj į tris dalis. Vieną gabalėlį davė žmonai, kitą sūnui, o trečią pasiliko sau.
— O martelei? — paklausė anyta.
— Ji nealkana. Kas nedirba, tas nenori valgyt.
Halinka papūtė lūpas ir pakilo iš užstalės. Nuėjo ji į savo seklyčią ir kad ims verkti. Iš alkio visą naktį akių nesudėjo.
Rytą vėl tas pat kartojosi. Visi išėjo į daržą, o Halinka su visais eiti nepanoro.
Labai kepina saulė,— pasakė ji,— veidas pajuos.
Paliko ją namie ir šį kartą. Vėl mamos dukrelė niekur pirštų nepridėjo. Rado po dubeniu sužiedėjusios duonos plutelę, paliktą šuniui, sukrimto ją ir iki vakaro sode pratįsojo. Vandens gėlėms palieti, žinoma, neprinešė, ir jos ėmė vysti.
Vėlai vakare sugrįžo visi iš darbo nuvargę, vos kojas bevlikdami. Anyta paniuro, bet ką darys — pati iškepė paplotį, 0 kai visi susėdo vakarieniauti, šešuras vėl sulaužė paplotį tris dalis. Halinkai vėl nieko neteko.
— Kodėl neduodi paplotėlio marčiai? — paklausė anyta.
— Kas nedirba, tas nevalgo! — atsakė šešuras.
Alkana jaunamartė visą naktį vartėsi nuo vieno šono ant kito ir galvojo. Užsnūdo tik auštant. O kai pragydo tretieji gaidžiai, ji greit pašoko iš lovos. Šešuro, anytos ir vyro jau nebuvo namie, jie dar su tamsa išėjo į lauką. Halinka pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo. Iššlavė ir trobą, ir kiemą. Prinešė vandens iš šulinio, palaistė gėles sode, užkūrė ugnį ir ėmė taisyti vakarienę. Tešlą geldoje užminkė. Iškepė paplotį. Apsiruošusi pasiėmė verpstę ir atsisėdo ant slenksčio verpti. Sugrįžo vakare visi iš darbo nuvargę, pamatė, kad viskas apruošta, ir labai nudžiugo. Halinka padėjo vakarienę ant stalo ir padavė šešurui paplotį. Stovi, laukia, ką jis darys, o širdis jai dreba.
Senis paėmė paplotį, sulaužė jį į keturias dalis ir didžiausią gabalą padavė Halinkai, tardamas:
— Valgyk, dukrele, nusipelnei: šiandien gerai padirbėjai.
Halinka paėmė savo gabalą ir pradėjo valgyti. Kaip gyva ji nebuvo valgiusi tokios skanios duonos.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.