AUKSINIS OŽIUKAS

Vaje, tai buvo gobšus senis! Jo pavardė Raulys Skarmalas. Kitą tokį gobšuolį vargu ar pasaulyje sutiksite. Jis net vandens stiklinės neduodavo ištroškusiam pakeleiviui
veltui. Jei padarys kokią paslaugą, tai devynius kailius už tai nulups.
Kartą sunkiai susirgo vargingos jo kaimynės sūnus. Reikėjo tuojau pirkti vaistų ir gelbėti nuo didelio karščio. Bet senutė neturėjo už ką. Bėgo išsigandusi moteriškė šen, bėgo ten. Bet kiekvienoje troboje buvo pilna savų nelaimių. Liko vienintelė išeitis — kreiptis į Raulį Skarmalą.

— Jei iš manęs gautus pinigus rytoj grąžinsi dvigubai, tai paskolinsiu, — atsakė tas.
Moteriškė ilgai negalvodama sutiko. Ji džiaugėsi tik tuo, kad galėtų išgelbėti sūnų.
Rytojaus dieną atlėkė pas ją Skarmalas ir šaukia:
— Atiduok, ką man žadėjai! Dvigubai!
— Susimildamas, Rauly, palauk! Vaikas karščiuoja, negaliu dar eiti uždarbiauti ir tau skolą grąžinti, — maldavo varguolė.
Tačiau šykštuolis nė girdėt nenorėjo. Jau jis spendė jai spąstus.
— Jei sutarto žodžio nelaikai, — išsižiojo Skarmalas, — tai rytoj turėsi atiduoti keturgubai !
O kitą dieną atbėgęs jau reikalavo mokėti skolą aštuoniariopai daugiau. Pamatė moteris, kad geruoju iš lupiko nagų neišsisuks.
O jos grytelėje visi kampai tušti. Tik kieme ganėsi ožkelė.
— Imk šitą gyvulėlį! — pravirko ji. — Tegu tave pagaliau pasotina mano ožkelės pienas!
Raului Skarmalui apiplėšti žmogų — širdies niekada neskaudėjo. Užrišo pantį ožkai ant kaklo ir laimingas nusitempė sau. Eina takeliu ir švilpauja iš džiaugsmo. O čia — kad
iššoks iš krūmų staiga laukinis ožiukas ir kad ims bliauti:
Meke-ke!
O tu nevidone! — jau užsimojo lazda Skarmalas. Bet akių žvilgsnis staiga sulaikė jo ranką.
Oželis buvo su auksinėm vilnom, o jo raguose spindėjo deimantai. Iš nustebimo Raulys vos neapvirto aukštielninkas. Tai laimė!
Alkanas oželis prišoko prie ožkos, puolė žįsti ir, prisiglaudęs prie šono, bėgo su ožka kartu.
Abu gyvulėlius Skarmalas uždarė ne tvarte, bet įsivedė į trobą. Tuoj pagavo ožiuką ir nukirpo jo auksines vilnas. Išlupo ir deimantus iš ragų. Bet rytą atsikėlęs net apstulbo!
Naktį ožiukui ataugo ne tik auksinės vilnos, bet ir gražūs deimantai puošė ragus.
Na, ir pasisekė Rauliui Skarmalui kaip dar niekam kitam pasaulyje! Už savaitės jau turėjo pusę maišo auksinių vilnų ir saują deimantų. Ožką jis kasdien vesdavo į pievą paganyti, bet supančiotą ožiuką laikė užrakinęs troboje. O kad šokinėdamas ožiukas neišmuštų langų ir nepabėgtų, juos užkalė lentomis.
Praėjo viena savaitė ir kita. Raulio Skarmalo užkrosnyje jau gulėjo pilnas maišas auksinių vilnų ir pusė puodo deimantų. Bet užrakintas namuose ožiukas pradėjo bliauti ir nerimauti. Jis daužė ragais sienas, daužė duris ir veržėsi laukan. Neapsikentęs šykštuolis iš naujo supančiojo jam kojas, ant kaklo užrišo virvę ir išsivedė į kiemą. Patekęs saulėn, ožiukas iš džiaugsmo taip ėmė šokinėti, taip daužėsi, kad virvė per užveržtą mazgą trūko. Pajutęs laisvę, jis šoko ir nulėkė į mišką.
— Ciba, Ciba! Mano Cibuliukas! — išskėtė rankas Skarmalas.
Jis taip išsigando, kad net trobos duris pamiršo uždaryti, bėgdamas paskui ožkiuką.
Gyvulėlio priekinės kojos buvo suveržtos pančiu, todėl jis negalėjo sparčiai bėgti. Dažnai jis virsdavo, grybžteldamas žolelę. Bet kai tik Skarmalas prisivydavo jį arčiau, oželis šokdavo į šoną, persiversdavo per galvą ir vėl šokdavo bėgti tolyn. Kai abudu pribėgo mišką, atstumas tarp jų buvo tik per žingsnį. Jau jau, rodos, tuoj jį pačiups Skarmalas.
— Ciba, ciba! — vis šaukė jis jau tiesdamas rankas griebti. Bet ožiukas vis ištrūkdavo.
Kai sutemo, ožiukas miške aiškiai švietė auksine geltona šviesa, o jo ragai blizgėjo tarytum vėjo pučiamos žarijos. Po vidurnakčio šalia ožiuko atsirado kitas toks pat ožiukas, tik laisvomis, nesupančiotomis, kojomis.
— Koks geras mano cibuliukas! — kalbėjo Skarmalas. — Jis man atvedė dovanų dar savo broliuką. — Ir patrynęs akis pamatė, kad atbėgo ne vienas, o trys tokie pat ožiukai. Net rukus jų subėgo dar daugiau.
Visi jie bėginėjo vorele tarp medžių, tai po vieną, tai po du. Ir apsupo Skarmalą auksiniu ratu. O koks gražus buvo jų ragų spindesys!
Skarmalui atrodė, kad jis deimantų turės jau pilną maišą.
Skarmalas iš pasalų pradėjo pulti pro šalį bėgantį kiekvieną ožiuką. Bet tik išgąsdindavo kitus. Tvarkingos jų eilės tuoj suirdavo. Išgąsdinta banda mesdavosi vis giliau į mišką.
Taip Raulys Skarmalas ganė ožiukus net tris dienas ir tris naktis. O jeigu kaimenė nebūtų išsisklaidžiusi, tai gal ir dabar juos tebebūtų ganęs. . .
Pagaliau taip pavargo ir išalko, kad atsiminė savo namus. Bet paklydęs jau neberado kelio išeiti iš tamsios girios ir ten amžinai liko.
O senelė, pastebėjusi, kad vėjas vis tranko ir tranko atidarąs Skarmalo trobelės duris, nuėjo jų uždaryti. O kai jis vis negrįžo ir negrįžo, lai nusprendė, kad kažkas negero jam atsitiko. Tai ir parsivedė savo ožkelę namo. . .

Taip pat liko senelei ir jos pasveikusiam sūnui auksinių vilnų maišas ir pusė puodo deimantų, . .

Comments

comments

Gairės: , ,

  1. Martyna’s avatar

    Ziauriai faina pasaka!

  2. kazn’s avatar

    ce ne pasaka o padavimas FAIL :DDD

  3. gabi’s avatar

    o neturit trumpesniu padavimu?

  4. Anonymous’s avatar

    koia nesamano geriau butu trumpesnis

  5. Anonymous’s avatar

    nesamone

  6. elingte’s avatar

    atr galetumete trumpesnes kurt nes nera visai pasirinkimo

Atsakyti

Your email address will not be published.