TURČIUS IR PIOVĖJAS

Kartą vienas turčius pavadino varguolį kaimyną nupiauti javų lauko.
— Kolei man dirbti? — paklausė varguolis.
— Nagi kol nusileis antai tas dangaus šviesulys.— Ir turčius parodė pirštu į dangų.
— O kiek tu man mokėsi?
— Jei sąžiningai dirbsi, duosiu maišelį miltų.

Nuėjo varguolis į turčiaus lauką ir ėmėsi darbo. Piovė neatsitiesdamas. Piautuvas švytruote švytravo jo rankoje. Tik apie vidudienį prisėdo jis po kriauše, greitosiomis sukrimto duonos riekelę su svogūnu ir vėl ėmėsi piautuvo. Iki vakaro pusę lauko nupiovė. Kai saulė nusileido, pailsęs varguolis atitiesė nugarą, nusibraukė nuo kaktos karštą prakaitą ir pasakė:
— Užteks!
— Kaip tai užteks? — riktelėjo ant jo turčius, atėjęs pažiūrėti, ar daug nupiauta.— Dar pusė lauko likę.
— Bet juk saulė jau nusileido.
— Saulė tai nusileido, bet tu pažvelk į dangų! Antai jau mėnuo šviečia, jos jaunesnysis brolis. Piauk, kol ir jisai nusileis. Antraip neduosiu tau miltų.
O danguje iš tikrųjų atsirado mėnuo, tartum raudonšonis obuoliukas, ir viską aplinkui nušvietė.
Nebebuvo, kas darą, teko piovėjui vėl imtis piautuvo. Visą naktį dirbo jis be atokvėpio, o turčius atsigulė po kriauše ir puikiai išsimiegojo. Saulė dar nebuvo patekėjusi, kai varguolis visą lauką nupiovė.
— Na, dabar aš tau duosiu miltų,— pasakė turčius.— Dumk namo atsinešt maišiuko ir ateik pas mane į malūną.
Netrukus ateina varguolis į malūną, dideliu ožkavilniu maišu nešinas.
— Pilk miltus! — sako jis turčiui.
Tasai akis išspogino ir kad suriks:
— Kodėl tokį maišą atsitempei? Kur tai matyta!
— Čia juk vyresnysis maišiuko brolis,— atsakė piovėjas.
— Kaip maišiukas gali turėti vyresnįjį brolį?
— Jeigu saulė turi jaunesnįjį brolį, kodėl gi maišiukas negali turėti vyresniojo? — atsakė sumanus varguolis.
Nebebuvo, kas darą, teko turtuoliui pripilti jam pilną maišą miltų.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.