ŠEŠIOS GULBĖS

Kartą didelėj girioj medžiojo karalius ir vijo žvėrį taip greitai, jog visi palydovai toli nuo jo atsiliko. Tiktai pavakary sustojo, apsidairė aplink ir pamatė paklydęs. Jis ėmė ieškoti kelio, bet niekaip negalėjo rasti. Tada pamatė ateinant su lazda drebančią senutę; bet ji buvo ragana.
— Širdele, — tarė jai karalius, — ar negalėtum tamsta parodyti kelio iš miško?
— Gerai, pone karaliau, — atsakė ši, — bet tiktai turėsi vieną daiktą padaryti, kitaip niekados neišeisi iš tos girios ir gausi badu mirti.
— O ką taip? — klausė karalius.
— Aš turiu dukterį, — atsakė senelė, — gražesnės už ją nerastum visame pasauly, ji tikrai verta karalienės vardo; jei tinki ją tamsta imti, tai parodysiu kelią iš miško.


Karalius, bijodamas likti miške, sutiko, ir senelė jį parsivedė į savo namelius. Duktė jos sėdėjo prie židinio ir sutiko karalių taip, tartum būtų jo laukusi ateinant. Karalius pamatė, kad ji tikrai labai graži, bet vis dėlto jam netiko, ir jis negalėjo į ją žiūrėti be paslėptos baimės. Kai jis pasisodino mergaitę ant savo žirgo, senelė jam parodė kelią jis sugrįžo namo ir pakėlė vestuves.
Karalius buvo našlys ir turėjo septynetą vaikų: šešis berniukus ir vieną dukterį, kurią labiausiai už viską mylėjo. Bijodamas, kad pamotė jų neskriaustų arba šiaip ką pikta nepadarytų, jis nuvedė juos į kitą pilį, kuri stovėjo vidury girios. Ta pilis buvo taip gerai paslėpta girioj, ir kelią į ją taip sunku rasti, jog ir pats karalius būtų neradęs, jei viena moteriškė nebūtų jam davusi pakerėtų siūlų kamuolį: numestas žemėn, kamuolys pats vyniojosi ir rodė kelią. Karalius taip dažnai ėmė vaikščioti pas vaikus, jog karalienei galop parūpo sužinoti, ką jis vienas girioj veikia.
Ji papirko tarnus, ir šie jai papasakojo, ko karalius eina į mišką ir kaip-jis randa kelią. Nuo to laiko karalienė nerimo iki sužinojo, kur karalius laiko kamuoliuką; tada ji prisisiuvo balto šilko marškinėlių ir juos visus pakerėjo, nes kerėti buvo išmokusi iš savo motinos.
Kartą, kai karalius išjojo medžioti, ji pasiėmė su savim marškinėlius ir išėjo į mišką, o kelią jai rodė kamuolėlis. Pastebėję iš tolo kažką ateinantį, vaikai pamanė, kad čia jų tėvas, ir džiaugdamiesi išbėgo pasitikti. Karalienė tuojau kiekvienam užmetė ant pečių marškinėlius, ir lig tik marškinėliai- palietė jų kūną, vaikai bematant virto į gulbes ir nuskrido viršum miško.
Karalienė, manydama atsikračiusi savo posūnių, labai patenkinta grįžo namo, bet mergaitė nebuvo su broliais išbėgusi pasitikti, ir pamotė apie ją nieko nežinojo. Kitą dieną karalius sugrįžo namo ir nuėjo aplankyti savo vaikų, bet tik vieną dukterį terado.
— Kurgi tavo broliai? — paklausė karalius.
— Oi mielas tėveli, — atsakė ji, — jų nebėr, jie mane vieną paliko.
Ir mergaitė jam apsakė, kaip ji mačiusi pro savo langelį nuskrendant brolius gulbėmis per mišką, ir parodė kelias jų numestas į kiemą plunksnas. Karalius nuliūdo, bet jam nė į galvą negalėjo ateiti, kad tą piktą darbą būtų padariusi karalienė, ir bijodamas tokiu pat būdu netekti dukters, nusprendė ją paimti pas save. Bet duktė bijojo pamotės ir prašė karaliaus, kad jai dar leistų tą naktį pasilikti miško pily.
Mergaitė pati viena sau galvojo: „Neturiu aš Čia ką veikti, geriau eisiu brolių ieškoti”.
Sutemus išbėgo ji iš pilies ir nuėjo per girią. Ėjo ji kiaurą naktį ir dieną, kol visai pavargo. Tada pamatė medžiotojo lūšnelę, įėjo į ją ir rado mažojoj pirkelėj pasieniais sustatytas šešias mažas loveles; ji nedrįso gulti į svetimą patalą ir palindo po viena lovele, manydama ant kietos aslos praleisti naktį. Bet lig tik saulė ėmė leistis, ji išgirdo kažkokį ūžesį, ir šešios gulbės suskrido pro langą į vidų. Jos nusileido ant aslos ir ėmė kiek galėdamos į viena kitą pūsti; tada nukrito nuo jų visos plunksnos ir nusmuko paukščio oda kaip marškinėliai. Sesuo pažino savo brolius, labai apsidžiaugė ir išlindo iš palovio. Išvydę seselę, broliai irgi apsidžiaugė, bet jų džiaugsmas buvo
neilgas.
— Tu čia negali likti, — tarė jai broliai, — čia galvažudžių stakla; jei jie parėję tave ras, tai būtinai nužudys.
— Ar jūs negalėsite manęs apginti? — paklausė sesutė.
— Ne, negalėsim, — atsakė jie.
— Argi niekaip negalėčiau jūsų išvaduoti?
— Dėl galėjimo gal ir galėtum, — atsakė broliai, — tik tas daiktas, kuris reikia padaryti, labai sunkus. Šešerius metus tu turėtum nekalbėti ir nesijuokti ir per tą laiką pasiūt iš levandų žiedų šešerius marškinius. Jei ištartum nors vieną žodelį, visas tavo vargas niekais nueitų.
Lig tik broliai pasakė tuos žodžius,-pasibaigė ketvirtis valandos, ir jie, virtę į gulbes, išskrido pro langą.
Mergaitė tačiau nusprendė vaduoti savo brolius, nors tam jai reiktų atiduoti gyvybę. Iš medžiotojo pirkelės nuėjo į girią, įlipo į medį ir pernakvojo. Kitą rytą ji išlipo iš medžio, prisiskynė levandų ir ėmė siūti. Kalbėti neturėjo su kuo, o juoktis nenorėjo; ji sėdėjo ir tiktai žiūrėjo į savo darbą. Daug ji ten išbuvo laiko. Kartą tam miške medžiojo tos šalies karalius; jo medžiotojai užtiko medį, kuriame sėdėjo mergaitė. Ėmė ją šaukti ir klausti:
— Kas tu?
Bet mergaitė nieko neatsakė.
— Lipk žemėn, — sakė jie, — mes tau nieko pikta nedarysim.
Ji tiktai pakratė galvą. Tačiau jie nesiliovė ją kalbinti. Norėdama jų atsikratyti, ji jiems numetė aukso karolius; bet jie nėjo; tada metė jiems diržą, o kai tai negelbėjo — savo keliaraiščius; tokiu būdu po truputį ji numetė viską, ką turėjo ir be ko galėjo apseiti; galop paliko su vienais marškiniais.
Medžiotojai, nepaisydami to, nedavė mergaitei ramybės, įlipo į medį, nukėlė ir nuvedė ją pas karalių. Karalius paklausė, kas ji tokia ir ką ji veikia medyje. Ji neatsakė. Jis klausė jos visomis kalbomis, kurias mokėjo, bet ji tylėjo kaip. be liežuvio. Bet mergaitė buvo graži ir labai patiko karaliui. Karalius apdengė ją savo apsiaustu, pasodino priešais ant žirgo ir parnešė į pilį.
Ten jis liepė apvilkti ją brangiais rūbais, ir ji švietė kaip giedri diena, bet iš jos negalėjo išgauti nė vieno žodžio. Karalius pasisodino ją šalia savęs už stalo, Sesutė apsiverkė ir tarė: jos malonus veidas ir nekaltos akys taip jam patiko, jog jis tarė:
— Noriu ją vesti, tik ji viena man tinka.
Ir tikrai, po kelių dienų jis pakėlė vestuves.
Bet karaliaus motina buvo labai pikta; jai nepatiko, tos vestuvės, ir ėmė marčią visaip niekinti.
— Kas gali žinoti, iš kur atsirado ta nebylė, — sakė ji, — ar ji karaliui lygi?
Po metų karalienei gimė vaikas, bet anyta jį pavogė ir miegančios motinos lūpas ištepė krauju.
Paskui nuėjo pas karalių ir apskundė, kad jo pati esanti žmogėdra. Karalius tikėti nenorėjo, kad ji tokia būtų, ir nedavė nieko blogo jai daryti. O karalienė visą laiką sėdėjo ir, nieko nepaisydama, siuvo marškinėlius. Kai jai gimė antras vaikas, anyta vėl tą patį padarė, bet karalius ir šį kartą nepatikėjo. Jis sakė:
— Ji per daug baiminga ir gera, kad galėtų taip daryti; jei ji prakalbėtų, tikrai mokėtų įrodyti savo nekaltumą.
O kai anyta trečią kartą pavogė gimusį vaiką ir apskundė karalienę, kuri nė vienu žodžiu savęs neteisino, karaliui
nebeliko nieko kita, tik atiduoti pačią į teismą, kuris nu-sprendė ant laužo ją sudeginti.
Atėjo diena, kai reikėjo pildyti sprendimą; ta diena buvo kaip tik paskutinė iš tų šešerių metų, per kuriuos karalienė negalėjo kalbėti nė juoktis, todėl dabar turėjo būti išvaduoti jos brangieji broliai. Šešeri marškinėliai buvo pasiūti, tik paskutiniesiems trūko kairės rankovės. Nuvesta prie laužo, karalienė marškinėlius padėjo sau ant rankos; užlipusi ant laužo, kurį tuojau norėjo degti, pažvelgė ji tolyn ir pamatė atskrendančias šešias gulbes. Visai artinosi išvadavimo valanda, ir iš džiaugsmo jai širdis pradėjo smarkiau plakti. Gulbės suūžė sparnais ir nusileido žemėn, o
karalienė numetė joms po marškinėlius. Tik marškinėliai palietė gulbes, tuoj nukrito jų plunksnos, ir jos pavirto į šešis gražius jaunikaičius, jos brolius; tiktai jaunesniajam trūko kairės rankos, ir jos vietoj tebekabėjo ant nugaros gulbės sparnas.
Ėmė jie apsikabinę bučiuotis ir džiaugtis, o paskui karalienė nuėjo pas karalių ir jam, didžiai nustebintam to negirdėto atsitikimo, tarė:
— Mielas vyre, dabar galiu kalbėti ir pasakyti, jog aš nekalta, tik prieš tave apkalbėta.
Tada ji papasakojo, kaip anyta vogė ir slėpė jos vaikus. Bet vaikai buvo rasti, o piktoji anyta surišta ir ant laužo sudeginta. Karalius ir karalienė ir šeši broliai gyveno toliau kartu ilgus metus laimėj ir santarvėj.

Comments

comments

Gairės: , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.