Smurto lygis: be smurto

You are currently browsing articles tagged Smurto lygis: be smurto.

Kartą miške, pagal kalną, gyveno atsiskyrėlis. Nieko jis daugiau neveikė, tik meldėsi, darė gerus darbus ir kiekvieną vakarą nešė ant kalno du kibirus vandens Dievo garbei. Tuo vandeniu girdė žvėrelius ir laistė augalus, nes aukštai nuolat pučia sausas vėjas, žemė ir oras išdžiūva, o laukiniai paukščiai, bijodami žmonių, skraido pagal debesis ir nesileidžia žemai gerti. Tas atsiskyrėlis buvo šventas žmogus ir matė, kaip kartu su juo lipo į kalną angelas, skaitė jo žingsnius, o po
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Jojo sau keliu kunigas. Pavakare, jojant per mišką, atėjo laikas jam poteriauti. Kunigas nusėdo nuo arklio, išsitraukė maldaknygę, arklio pavadį užsimovė ant rankos, eina ir poteriauja, arkliu vedinas. Miške jį pamatė du vagys ir ėmė tartis:
— Reikia tą arklį pavogti iš kunigo!
— Nė bandyti nebandyk. Nieko neveiksi, — tarė antras.
— Bet aš pabandysiu, tik tu priimk arklį.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Seniai, labai seniai buvo sala, kurioje gyveno visi žmoniu jausmai Džiaugsmas, Liūdesys, Pažinimas.. ir taip, kaip ir kiti jausmai, greta gyveno ir Meilė.

Vieną gražią dieną Jausmams buvo pranešta, kad jų sala netrukus paskęs. Taigi, visi susiruošė savo laivus ir apleido salą. Tik Meilė laukė iki paskutinės akimirkos, Salai skęstant, Meilė prašėsi pagalbos. Praplaukė Turtingumas savo prabangiu laivu pro Meilę. Ši paklausė: “Turtingume, ar gali mane pasiimti su savimi?” “Ne, aš negaliu. Savo laive aš turiu daug aukso ir sidabro. Čia tau nėra vietos.” Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kadaise griaustinio dievas Perkūnas su požemio dievu Pikuliu padarė žemėje kelionę. Norėjo įsitikinti, ar amžina ugnis gerai saugojama.

Jie atėjo į Žemynėlės būstą. Žemės deivė meiliai juodu priėmė ir gražiai pavaišino. Skaityti toliau.. »

Gairės: , ,

Tuo laiku, kad dar gyvuliai galėjo kalbėti, keliavo kartą Perkūnas po kraštą. Pirmiausia jis sutiko arklį ir prašė jį parodyti kelią į upę. Arklys tačiau pasipūtęs kalbėjo:

“Aš neturiu laiko tau kelio rodyti, man reikia ėsti”.

Netoli arklio ganėsi galvijas. Kai tik suprato keliauninko norą, tuojau šoktelėjo ir sušuko:

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kai dar amžina ugnis ruseno po šventais ąžuolais, gyveno du išmintingu broliu.
Plačiai garsas pasklido apie tų dviejų brolių dorybę, teisingumą, išmintį ir narsumą. Vienas buvo Videvutis, antras – Prutenis. Videvutį išsirinko aisčiai karalium. Jis gražiai valdė kraštą, mokė žmones susiklausyti, juos ragindamas imti pavyzdį iš bitelių. Jo dideli Aistuvos plotai ėjo nuo Vyslos toli už Dauguvos. Ir estai jo klausė. Savo pilį, sako, turėjęs Neringoje.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Pykšt-pokšt! Dan, dan, dan. . .
Taip poškėjo ir trinksėjo kai dėdė trobą statė. Iš po kirvio, kalto ir obliaus tiško ir krito skiedros. Didelės ir mažos, storos ir plonos, ilgos ir trumpos. Jos kvepėjo sula ir sakais. Ir buvo visos baltos ir gražios. Kai kurios
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Vieną kartą gyveno senelis su senele.
Jiedu turėjo penkiolika sūnų, o dukteris tik dvi, Ievą ir Liepą. Mergaitės buvo jauniausios, užtat tėvai ir broliai jas labai mylėjo.
Kartą vidurvasarį, visi plušo lauke, o dukterys vienos liko namie. Ir išėjo į mišką aviečių rinkti.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Čekšl Ir vėl čekš! Šlept, šlept ir vėl šlept!
Kažkas ten eina per sodą. . .
Vos girdimai trekšteli šakelė. O geltonas klevo lapas dar užkliudo šakas, sušlama, pasisupa vėjuje ir tik tada nusileidžia ant žemės.
O jeigu pūstels stipresnis vėjas — pasipila jų kaip iš gausybės rago — tikras lapų lietus.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Tolimoj šaly, už upių ir kalnų, dunksojo aukštas status kalnas. Savo didybėje jis buvo vienišas ir liūdnas.
— Kokia nelemta mano dalia, — skundėsi kalnas. — Vienas stūksau čia tuščiuose laukuose. Visus metus vėjai mane plaka, sunki uola ant nugaros pečius spaudžia. Mano Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Per vasarą saulė kaitino, šildė žemę ir pagaliau pavargo.
Pailsusi kasdien vis žemiau ir žemiau beužkopdavo į dangaus mėlynę. Žemė taip pat apsiblausė. Naktį ji apsigaubdavo pilka ruko skara ir taip snausdavo
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Kai užtiksite miške ružavą erškėtrožę, kuri savo dygliuotomis šakomis dengia baltą akmenį, žinokite, kad ten yra šios pasakos pabaiga. Jeigu jus sužavės skaistūs gėlės žiedai, kurių gaili rasa krenta rytais ir prausia žemėn įsmigusį granitą, tada tikrai norėsite sužinoti, kaip viskas iš pradžių buvo.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Gyveno kartą senas žmogus, vadinamas seneliu Petka. Turėjo jis pačią Stanką ir dukrelę Peną.
Senelis Petka lauke dirbdavo, o juodvi namie šeimininkaudavo. Šit kartą sėdi motina su dukteria prie židinio ir verpia.
Pena ir klausia:
— Motute, kai ištekėsiu, man, tur būt, gims vaikiukas?
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Sodo pakraštyje kerojo varnalėša. Jos lapai it skėčiai didžiuliu ratu gaubė žemę. Apačioje buvo tamsu, drėgna ir nyku. Neaugo jokia žolelė, tik vorai pynė tinklus ir gaudė užklydusias muses. Kartais ant savo pačios suverpto siūlelio nusileisdavo žemyn kirmėlytė, bet neradus nieko skanaus pagraužti, pasisupdavo ore ir vėl pakildavo aukštyn.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

« Senesni įrašai § Naujesni įrašai »