KALNAS, UPELIS IR SLĖNIS

Tolimoj šaly, už upių ir kalnų, dunksojo aukštas status kalnas. Savo didybėje jis buvo vienišas ir liūdnas.
— Kokia nelemta mano dalia, — skundėsi kalnas. — Vienas stūksau čia tuščiuose laukuose. Visus metus vėjai mane plaka, sunki uola ant nugaros pečius spaudžia. Mano galva iš kieto granito ir visiškai plika. Paukščiai mane aplenkia, o veidą saulė svilina. Neturiu nė vieno draugo ir už tai esu toks nelaimingas.
Kalno papėdėje čiurleno upelis ir graudžiai verkė:
— Mano sraunus ir šaltas vanduo bėga į tamsų požemį. Jame neplaukioja žuvys. Nematau nei vieno paukščio, negirdžiu nei žuvėdros klyksmo. Į uolėtą mano vagą visi žiūri kaip į prarają. Aš esu apleistas ir visų užmirštas!
Už upelio driekėsi platus slėnis. Jis taip pat liūdėjo:
— Mane saulė kepina ir to niūraus kalno viršūnė užtemdo mane. Mano dirvoje net žolė neauga. Visą vandenį sugeria upelis ir aš trokštu. Vėjas atneša čia tik dulkes ir aš dūstu. Nė karto negalėjau užsivilkti savo žalio apdaro. Koks aš paniekintas!
Kartą atskrido mažas paukštelis ir išgirdo tą liūdną raudą. Jis aplėkė platųjį slėnį, apsuko ratą virš upelio ir nutūpė ant atsikišusio kalno akmens.
— Kalne, kalne, ar tu girdi upelio verksmą ir slėnio skundą? — paklausė paukštelis.
— Aš negirdžiu upelio verksmo ir slėnio aimanos. . . Aš esu pats labai nelaimingas ir už tai nenoriu girdėti nė kitų skundo, — atsakė kalnas.
Paukštelis ištiesė sparnus ir nusileido prie upelio kranto.
— Upeli, upeli, ar girdi kalno skundą ir slėnio aimaną? — kreipėsi jis į ūžiantį verpetą.
— Užtenka man savų bėdų, nenoriu girdėti apie kitų ašaras! O kas mane užjaučia?
Aš esu visų apleistas ir užmirštas! — šniokštė upelis.
Mažasis giesmininkas sučireno, stryktelėjo nuo uolos ir nuplasnojo į slėnį.
— Slėny, slėny, ar tu girdėjai upelio verksni ir kalno skundą?
— Nenoriu girdėti nei jų verksmo, nei skundo. Jie mane nuskriaudė. Už tai esu toks paniekintas, — atsakė slėnis.
Paukštelis pakilo iš saulės nuplikytos dykynės ir ilgai skraidė virš nelaimingo slėnio.
Kamino jį ir linksmino. Šokinėjo per putojančuis upelio verpetus ir gražią dainą dainavo.
Paskui prisiglaudė prie kalno ir švelniais savo sparnais ėmė glostyti kietą jo kaktą.
— Geras tu, paukšteli! — atmerkė akis kalnas. — Sakyk, ko nori. Aš išpildysiu tavo prašymą.
— Numesk nuo savo pečių sunkią uolą ir užtvenk upelį. Tegu jis pailsės bent mažą valandėlę, — pasakė paukštelis.
Kalnas pasirąžė, įtempė savo jėgas ir nubloškė į vandens išgraužtą gilią duobę savo nugaros keterą. Didelė, neapsakomai sunki uola, ten nusirito.
Išsigandęs upelis sustingo vietoje. Tuojau pat nurimo jo verpetai ir nutilo šniokštimas.
Vanduo plėtėsi ir kilo vis aukštyn ir platyn.
Apsėmė uolėtus krantus ir plačiai išsiliejo.
— Koks gražus ežeras, — ištarė paukštelis giesmininkas, gerdamas jo tyrą vandenį.
— Mielasis paukšteli! — ištarė upelis. — Sakyk, ko tu norėtum? Aš išpildysiu tavo prašymą!
Paukštelis apsidairė ir tarė:
— Pasuk savo vagą per slėnį. Pagirdyk tu jį. Jis trokšta ir kenčia saulės kaitroje.
Subangavo upelis ir putodamas ant įkaitusio smėlio pradėjo raitytis ir veržtis į saulės išdegintą dykumą. Ir ji tuoj apsipylė žaluma.
— Gerasis paukšteli, — sušuko laimingas slėnis. — Sakyk, ko tu dar norėtum. Patenkinsiu tavo prašymą.
Paukštelis, supdamasis ore, sučireno:
— Padovanok man vieną savo gėlę!
— Skink pačius gražiausius mano žiedus, — suvilnijo vėjuje žalias šilko kilimas. — Kiekvieną pavasarį aš dabar žydėsiu tik tau, — nuaidėjo slėnio balsas.
Paukštelis nuskynė raudoną aguonos žiedą ir prisegė jį prie rauplėtos akmeninės kalno krūtinės.
— Koks dabar aš gražus! — pradžiugo žilagalvis kalnas. — Skaidriame vandens paviršiuje aš matau savo didybę. Šalia manęs stovi uola, į ją galiu užsnūdęs atsiremti. Jau aš ne vienišas. Mano viršūnėje aras lizdą suka, tarpeklyje vėjas lopšinę dainuoja ir mano kojas vanduo plauja. Dabar aš laimingas ir galiu šypsotis.
Papėdėje, į ežerą įsiliejęs, šokinėjo iš džiaugsmo upelis.
— Dabar jau kalnas žiūri į mane akis iš džiaugsmo primerkęs ir mato, kaip meldynuos antys nardo ir žąsys gagena. Čia mano gelmėse jau žuvys nardo, o saulėtoje pakrantėje kiškeliai šokinėja. Dienos kaitroje ištroškęs geria mano tyrą vandenį ir liūtas ir tigras. Dabar aš galiu ramiai bėgti per platųjį slėnį į tolimą, amžiną jūrą ir ten ramiai ilsėtis. Jau žinau, kad mane visi myli. . .

Comments

comments

Gairės: , , , , ,

  1. Anonymous’s avatar

    geras pasakojimas

  2. lukas’s avatar

    geras pasakojimas

  3. Anonymous’s avatar

    Grazu:)

  4. simonas’s avatar

    raso kad trumpas blyn o koks ilgas aj aj aj]

  5. Anonymous’s avatar

    fainai

  6. goda’s avatar

    žiauriai geras pasakojimas.Pravertė mokykloje

Atsakyti

Your email address will not be published.