GRYBAS, KURIS ČIAUDI

Per vasarą saulė kaitino, šildė žemę ir pagaliau pavargo.
Pailsusi kasdien vis žemiau ir žemiau beužkopdavo į dangaus mėlynę. Žemė taip pat apsiblausė. Naktį ji apsigaubdavo pilka ruko skara ir taip snausdavo
iki vėlyvo pusiaudienio. Tamsūs medžių šešėliai vis tįso ir pasidarė šalti. Artėjo ruduo ir gelto lapai. Paukščiai būriavosi ir liūdnai klykavo. O kai kurie, išsigandę šalnų, išlėkė įšiltesnius kraštus.
Pamiškėje lieknutė smilga dairėsi po pievą ir, iškėlusi mažą šluotelę, vis mojavo. Šalia jos staiga pradėjo krauti pumpurą mėlynžiedė laukinė našlaitė.
— Aš žydėsiu! — ištarė gėlytė.
— Taip vėlai? — nustebusi palinko arčiau jos smilga.
— Na, ir kas? — išskleidė žiedlapius našlaitė. — Tegu šalnos kandžiojasi ir darganos krenta. Aš jų nebijau. Atbėgs čia maža mergytė ir jai padovanosiu žydrą dangaus žiedą.
— Mane jau diegliai varsto! Labai kojas gelia! — sudejavo samana.
— Tik pažvelk žemyn! Tau ne diegliai kojas gelia, o baltas grybas tave verčia – Ar nematai, kad jis dygsta? Linksmiau bus visiems kartu! — džiaugėsi našlaitė.
— Bet tas grybas man šoną spaudžia! — sušuko samana. — Toks storas ir vis dar pučiasi. Aš žinau, kad visi grybai beširdžiai. Jie viendieniai ir žiūri, kad tik jiems būtų vietos.
— Turėk kantrybės! — guodė našlaitė. — Tas grybas nuostabiai baltas ir gražus. Nepyk!
Atbėgs vaikai grybauti ir išraus jį.
— Ar aš tikrai labai gražus? — staiga prašneko grybas.
— Esi baltas kaip sniegas! Man dar niekada neteko matyti tokio balto grybo, — atsakė našlaitė.
— Tokių kaip jis, antai pridygusi pilna pieva, — šyptelėjo smilga.
— Ką ji ten tauškia? — neužgirdo grybas.
— Smilga sako, — paaiškino našlaitė, — kad grybų, panašių į tave, ten pilna pieva.
Netrukus atgužėjo su pintinėlėmis vaikai.
Šūkaudami jie puolė rinkti baravykus, ūmėdes, raudonikius, voveruškas, kelmučius, rudmėses.
— O tokius kaip šitas baltas, tai jie kojomis spardo, — ištarė smilga.
— Šungrybis! Aš taip ir galvojau, kad toks, — palingavo galvą samana.
— Jeigu šungrybis, tai kodėl jo nenuspyrė vaikai? — suabejojo našlaitė.
— Tu jį savo lapais uždengei! Dabar aš jau žuvusi! Jis mane išvers iš žemės, — aimanavo samana.
— Visi juokiasi iš šitų grybų. Vadina juos kubiždaliais, — juokėsi smilga.
— Dabar jau ir aš pažįstu. Kiti vadina jį pumpotaukšliu! Oi, kokia nelaimė man, kad taip arti manęs. . . — graudenosi samana.
Visos trys žolytės susiglaudė į krūvą, kad atsilaikytų prieš tą storulį.
— O kaip dabar aš atrodau? — po kiek laiko prašneko grybas.
— Gerokai patamsėjai. Man atrodo, kad išvirkščiais kailiniais apsivilkai,— pasakė našlaitė ir nusisuko.
— Apū! — nusičiaudėjo staiga pumpotaukšlis. Ir iš jo viršugalvio, kaip ir iš pypkės, pasipylė rusvi dūmai.
— Gelbėkit!–ėmė balsu šaukti samana.
— Gelbėkit!
— Apči! — dar smarkiau sučiaudėjo grybas, o nuo jo išpūstų dūmų žolytėms atrodė, jog saulė aptemo.
— Kam subjaurojai mano gražųjį žiedą?
Ką aš tau blogo padariau? — pravirko našlaitė.
— Tavo lapas mane palietė, apči! — vėl debesėlis dūmų pasirodė.
— Begėdi! Koks piktas šungrybis tu esi!
— ašarodama virpėjo smilga. Ji atrodė lyg būtų dulkėmis apiberta.
— Apči! Apči! — įsismaginęs čiaudėjo kadaise baltas, našlaitės išgirtas, grybas.
Aplink jį ratu pajuodo ir nuleido galvas žolė. Greit gruodas sukaustė žemę. Visos gėlės užmigo giliu žiemos miegu. Supliuško ir pumpotaukšlis paskutinį kartą nusičiaudėjęs.

Comments

comments

Gairės: , , , , ,

  1. tavo veidas’s avatar

    cia tipo trumpa

  2. Ramūnas Kalaušis’s avatar

    mmmmmmmmmmmmmmmmmmm

Atsakyti

Your email address will not be published.