Kartą vienas turčius pavadino varguolį kaimyną nupiauti javų lauko.
— Kolei man dirbti? — paklausė varguolis.
— Nagi kol nusileis antai tas dangaus šviesulys.— Ir turčius parodė pirštu į dangų.
— O kiek tu man mokėsi?
— Jei sąžiningai dirbsi, duosiu maišelį miltų.
Skaityti toliau.. »
You are currently browsing articles tagged Smurto lygis: be smurto.
Gairės: Pamokančios pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos, TURČIUS IR PIOVĖJAS
Išleisdama Halinką už vyro, motina prisakė šešurui ir anytai:
— Tik jau apsieikit su mano dukrele ko meiliau. Tausokit ją. Dirbti ji nepratusi. Neleiskit jai šluoti seklyčios ar kiemo — prisikrės akis. Nesiųskite vandens parnešti, jos peteliai gležni, nepratę tampyti pilnų kibirų su naščiais. O po galva jai dėkit pūkų pagalvį, pas mus ji minkštai miegojo.
Susižvalgė šešuras su anyta, bet nieko neatsakė marčios motinai.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Bulgarų liaudies pasakos, Pamokančios pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Atėjo metas senam tėvui mirti, pasišaukė jis savo penkis sūnus ir sako:
— Mano vaikai, baigiau savo žemės kelionę. Palieku jus.
Bet, kol neužmerkiau akių amžiams, papasakosiu jums vieną atsitikimą. Išklausykite kaip pridera ir paskui man paaiškinsit, apie ką ten porinama.
Sūnūs pastatė ausis, o senukas peržvelgė juos ir pradėjo pasakoti:
Skaityti toliau.. »
Gairės: Bulgarų liaudies pasakos, PASAKOJIMAS APIE STATINĘ, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Vienas senas bajoras pasišaukė savo sūnų ir sako jam:
— Laikas tau, sūneli, paklajoti po platųjį pasaulį, pačią susirasti. Tu jau suaugęs, o metai slenka nejučia. Pats žinai, javus reikia piauti, kol grūdai nebyra.
— O kokią mergelę man pasirinkti, tėtuši? — paklausė sūnus.— Juk jinai turi būti kilminga, turtinga ir gražiausia iš viso pasaulio merginų?
Skaityti toliau.. »
Gairės: Bajoro sūnūs ir kerdžius, Smurto lygis: be smurto, vidutinio ilgio pasakos
Buvo senelis ir senelė, ir neturėjo jie vaikų.
Kartą pavasarį senelis išarė dirvą, išakėjo ir pasėjo grikius. Prijunko gulbės, atlekia iš ežero ir lesa grikius. Senelis klausia senelės:
— Senei, kas daryt? Gulbės visus mano grikius sunaikins.
— Eik ir nupjauk juos, — sako senelė.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Mergelė Gulbė, Petro Cvirkos pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Seniau žmonės buvo bemoksliai.Važiavo karalius keliu. Mato — seniukas kasa griovį. Tai karalius ir sako:
— Tai griovį kasi?
— Kasu.
— Ar daug žemės turi?
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos, Vargšas ir karalius
Vienoje karčemoje nepažįstamas žmogus sekė pasakas. Jį apspitęs klausėsi didelis būrys žmonių. Kunigai bernardinai, važinėdami po apylinkes, vienuolyno reikalams rinko pinigus. Užėję į karčemą, susidomėjo pasakorium. Kai jis nutilo, sako:
— Eikš ir mums pameluok.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Melų pasaka, Smurto lygis: be smurto, vidutinio ilgio pasakos
Šaltą žiemą važiavo ponas ir čigonas. Čigonas buvo ponui už vežėją. Ponas vilkėjo storais kailiniais, o čigonas buvo tik tinklu susisupęs.
Ponas sėdi, sėdi, jau ir šaltis pradeda imti.
Jis žiūri, kad čigonas linksmai šokčioja ant sėdynės ir švilpauja sau. Ponas sako:
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Ponas ir čigonas, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Kartą ūkininkas bažnyčioje klausosi pastoriaus pamokslo ir girdi tokius žodžius: ,,Baž nyčiai reikia atiduoti paskutinį, ką turi. Užtai dievas atlygins dešimteriopai.” Parėjęs namo, jis pasakoja pačiai, kokį pamokslą bažnyčioje girdėjęs, ir priduria:
— Aš manau, kad rytoj mes turime nuvesti ir atiduoti pastoriui savo paskutinę karvutę.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos, Ūkininkas ir pastorius
Vienąsyk gyveno senas laukininkas. Jo troba buvo visai sutrūnijusi, tai sumanė naują pasistatyti, bet neturi medžių.
Suka galvą, kur jų gaut. Mat, jei tais laikais laukininkas ką norėdavo statytis, tai medžių turėdavo eiti pas poną prašytis.
Gairės: Kaip laukininkas žąsį dalino, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Vienas vyras turėjo apykvailę ir plepią pačią.
Ką tik nori jai daryk, ką tik nori sakyk — ji viską išplepa draugėms, ir kaip mat jau žino pusė pasaulio.
Kartą vyras, ardamas lauką, išarė pinigų puodą.Kokia laimė!
Skaityti toliau.. »
Gairės: Gagėnu karas, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto
Miško kirtime augo gražus šermukšnis.
— Žaliuok, žydėk ir brandink paukšteliams uogas! — eidamas pro šalį, linkėdavo jam miško sargas.
Gairės: Apynio puota, Lietuvių liaudies padavimai, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos
Čedaso ežeras gal tuo ir garsėja, kad daug ką jis vilioja ir džiugina jaukiomis apylinkėmis. Tuo tarpu kiti, žiūrėk, bodisi, neranda nieko patrauklaus; sako, ten nyku, ilgesys slegia. O kai kas tik šypteli:
— Ežerėlis ir tiek! Ko daugiau iš jo norėt?— juokaudami klausia ir kartu atsako:
Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies padavimai, Paslėpti lobiai - Čedaso ežeras, Smurto lygis: be smurto
Berno kelionė
■■TTTTTTTTTTfia
5
^ ^ ienas karalius siuntė savo stiprų berną
4 Įj anan pasaulin išsiklausti, kada sulauks savo
^ < dukros, kuri jau ketveri metai ten išvežta.
* ^ Bernas ėjo pirmą dieną, užklupo vakaras, ir
■< ■* jis užsuko į vieną dvarą pernakvoti. Tačiau
■ ■iAAAAAiAiiiHi tame dvare nebuvo nė lašelio vandens: visi
šaltiniai tenai tekėjo į kitą pusę ■— į požemius, o ne į viršų, kaip ki-
tur. Dvaro žmonės prašė, kad bernas aname pasaulyje paklaustų,
kiek dar laiko jie turės be vandens troškulį kęsti.
Antros dienos vakare užsuko į tokią vietą, kur ugnies nebuvo. Ir
čia žmonės prašė sužinoti aname pasaulyje, kiek laiko dar turės
be ugnies gyventi.
Trečią dieną priėjo didelę upę, už kurios jau anas pasaulis. Ant
kranto sėdėjo keltininkas, ir jis paprašė:
— Klausyk, pasiteirauk ten nuėjęs, ar aš nė valandėlės negausiu
atsikvėpti: visą amžių čia tūnau, kad bent trumpai mane kas pa-
vaduotų.
Bernas persikėlė per upę, įžengė į aną pasaulį ir laimingai rado
karalaitę, kurios ieškojo. Tuojau trumpai apsakė, ką kelyje matęs
ir kaip čionai atėjęs. Toji sako:
— Gerai, gerai! Bet slėpkis tučtuojau į kampą, kad mano vyras
grįžęs tavęs nepamatytų.
Bernas pasislėpė. Parėjus vyrui, karalaitė tuojau klausia:
— Vyreli, pokaičio užmigusi, sapnavau, kad keltininkas norįs
pasilsėti. Kas dirbs jo vietoje?
Gerai.
Gerai.
Gerai.
— Tegul jis ryt^ ką per upę keldamas, pagal saulę apsuka laivę
tris kartus ir sako”: „Kilnok dabar jau tu su saule!” Jis pasidarys
laisvas, o tasai keleivis turės jo vietoj likti!
— Ak taip! Bet aš dar sapnavau, kad vienoj vietoj žemėje ug-
nies nesą.
— Iš tikrųjų nėra. Bet jeigu kas galėtų j ąžuolo pūzrą kibirkštį
įskelti, tai ugnies į valias turėtų.
— Ak taip! Ir dar sapnavau, kad viename dvare visi šaltiniai
į kitą pusę, į žemę, teka.
— Taip ir yra. Bet jeigu keturiems bėriems arkliams surištų
uodegas ir pagal saulę tris kartus aplink dvarą apvarytų, tai šal-
/ tinių vandenys imtų paskui juos plūsti ir tik į tą pusę tekėtų.
— Ak taip! Žinai, dar sapnavau, kad prieš ketverius metus čio-
nai kokia karalaitė apsigyvenusi, ar ji galėtų pas tėvą grįžti?
— Galėtų. Jei aukso lėkštę neštų pagal saulę ir sidabro šaukštu
vis joje ratą suktų pasauliui, tai prieitų vietą, kur upė’ kelio
nepastoja, ir namo parsigautų.
Gerai. Bernas visa tai išgirdo. Kitą rytą jis patyliukais nuskubėjo
pas keltininką ir sako:
— Jei tu mane atgalios perkertum, tai pamokyčiau, kaip išsi-
vaduoti. O jei ne, abu čionai supūsim.
Šitai išgirdęs, keltininkas kelia jį per upę ir vis ragina:
— Na tai pasakyk, pasakyk gi!
Tačiau bernas nesako, kol iš laivės neišlipęs, kitaip pačiam tektų
jo vietoje likti. Kiek nuo upės paėjęs, sako:
— Kelk ką nors per upę, suk laivę pagal saulę tris kartus ir
sakyk: „Dabar tu mano vietoj kilnok su saule!” Šitaip išsivaduosi.
Bernas išskubėjo į žemės paviršių. Pakeliui dar įskėlė žmonėms
ugnį, dvare vandenį išgavo, o paskui sidabriniu šaukštu ėmė sukti
ratą aukso lėkštėje, pagal saulę ją nešdamas. Neilgai laukus kara-
laitė iš požemių viešpatijos parėjo namo. Karalius iš džiaugsmo ją
už berno išleido.
Vienas karalius siuntė savo stiprų berną anan pasaulin išsiklausti, kada sulauks savo dukros, kuri jau ketveri metai ten išvežta.
Gairės: Berno kelionė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: be smurto, trumpos pasakos