ĄŽUOLAS IR VARNALĖŠA

Sodo pakraštyje kerojo varnalėša. Jos lapai it skėčiai didžiuliu ratu gaubė žemę. Apačioje buvo tamsu, drėgna ir nyku. Neaugo jokia žolelė, tik vorai pynė tinklus ir gaudė užklydusias muses. Kartais ant savo pačios suverpto siūlelio nusileisdavo žemyn kirmėlytė, bet neradus nieko skanaus pagraužti, pasisupdavo ore ir vėl pakildavo aukštyn.

Karštomis dienomis čia ateidavo sraigė. Susiraičiusi savo kauliniuose nameliuose, ji snaudė ir džiaugėsi, kad niekas nedrumsčia jos sapnų. Kai prapliupdavo lietus, sraigė išsitiesdavo ir, vilkdama ant pečių savo namelius, iškeliaudavo ten, iš kur buvo atėjusi.
Kartą rudenį ant varnalėšos lapų užkrito ąžuolo gilė ir pro kirmėlytės pragraužtą skylę nusirito žemėn.
— Kas čia daužosi? — supyko plačialapė.
Iš baimės gilė nuvožė kepurę ir pasislėpė minkštoje žemėje.
— Tikriausiai, čia nukrito akmenukas.
Tik kodėl jis su kepure? — ištarė godlapis ir ėmė dairytis, prie ko prisegti savo kibtuką, kad galėtų išsitiesti.
Netrukus užėjo vėtra ir varnalėšą nulaužė.
Gilė girdėjo, kaip ji žnektelėjo ant žemės. Bet nuo storo lapo apkloto pasidarė tik šilčiau miegoti.
Pavasarį iš gilės išdygo mažas ąžuoliukas.
— Kokia miela saulutė! — apsidžiaugė prasikalęs daigelis.
— Kas toks būsi? — paklausė lapo kibis.
Jis jau anksčiau žaliavo, ir jo lapai buvo kaip vaiko delnas.
— Aš esu ąžuolas, — prisipažino daigelis.
— Tokios žolės nepažįstų, — pasistiebė graižažiedė ir uždengė saulę.
Ąžuoliukas iš sielvarto pagelto. Iš pradžių dar matėsi dangaus kraštelis, bet varnalėša vis augo, ir jos pavėsyje greit buvo sunku atskirti dieną nuo nakties.
— Žiūrėkit, kokia aš didelė! — puikavosi ji ir iš aukšto žvelgė į sergantį be saulės ąžuoliuką.
— Teisybę sakant, tik tavo labai dideli lapai, — atsakė šis.
— Kas gali su manim lygintis? Tu nevertas net vieno mano lapelio. Tavo vietoj aš iš gėdos apsiverkčiau ir į žemę įlįsčiau.
Atėjo voras ir apraizgė tinklu gležnus ąžuoliuko lapelius.
— Neužstokit man saulės! — dejavo šis.
— Niekus kalbi, gerbiamasis, — iškišo iš kaulinio namelio ragučius sraigė.
— Man visai nepatinka saulė. Ji kaitri ir degina nugarą. Nuo jos kietėja žemė ir drasko kojas. . . Geriausia man, kai lietus lyja, — nutilo sraigė.
Kartą atėjo pjovėjas ir dalgiu nukirto varnalėšą. Bematant išlakstė sraigės, pabėgo ir voras. O ąžuoliukas pakėlė galvą ir negalėjo atsigrožėti dangaus žydryne. Bet iš po žemės vėl iškišo galvą varnalėša.
— Tu manei, kad manęs jau nebėra? — šyptelėjo ji ir besistaipydama kalbėjo. — Jeigu nori, dabar einam lenktynių, kuris greičiau užaugsim.
Nespėjo ąžuoliukas net žaliu apdaru apsigaubti, kai jo kaimynė išskleidė vėl plačius lapus. Ten vėl buvo tamsu ir liūdna.
Tik vėlai rudenį išvertė audra varnalėšą iš kojų.
— Mirk, greičiau mirk ir tu! — sušuko ąžuoliukui krisdama.
— Aš nemoku mirti, — atsakė ąžuoliukas.
— Argi nematai? Jau slepiasi žemėje visos žolės. Mes kasmet mirštame. Mirk ir tu, jei nori pavasarį atgimti, — šnarėjo pajuodę varnalėšos stagarai.
Nurudavo visa pieva. Sustingo žemė, ėmė kristi snaigės. Pasidarė balta. Ant ąžuoliuko šakelių vis dar plakėsi nuo šalčio pastirę lapai, bet vieną naktį įpykęs šiaurys nudraskė ir juos. Dabar ąžuoliukas pamatė, kad sode žiemos nepabūgo daugybė medžių. Jų šakos buvo taip aukštai, kad, rodėsi, dangų remia. Ten švietė saulė, o sutemus mirgėjo žvaigždės ir šypsojosi mėnulis.
Ąžuoliukas neapsakomai norėjo užaugti kaip ir anie aukštieji medžiai. Kai apsiniaukė dangus, siautė pūgos ir vėjas draskė medžių šakas, jis ir paskendęs pusnyje sapnavo saulę.
— Ar aš nesakiau, kad jis sušals ir nudžius, — ištarė pavasarį varnalėša.
Papūtė stiprus pietys ir iš gilaus miego pabudo ąžuoliukas. Aplinkui jau žydėjo pieva ankstyvomis gėlėmis.
— Ar jūs matėte, kaip žiemą saulė pabėrė ant sniego neapsakomą daugybę žvaigždžių?
Nuo jų net raibo akys, — prakalbino kaimynes ąžuoliukas.
— Kur tu girdėjai, kad žvaigždės ant žemės mirgėtų? — suniekino jį sagutis.
— Vandens valkutėse ir aš esu mačiusi žvaigždes, — ištarė sraigė.
Varnalėša, lyg nenugirdusi, iškėlė galvą ir pradėjo stiebtis, tačiau ąžuoliuką visai uždengti jau nebeįstengė.
— Jeigu rudenį aš nenumirčiau, o pavasarį vėl augčiau, tai seniai būčiau debesis pasiekusi. Savo lapais galėčiau visą žemę apkloti. Tik gaila, kad jie rudenį supuvo, — kalbėjo varnalėša.
Ąžuoliukas tylėjo, nesileisdamas į ginčus.
Jis vis augo ir tvirtėjo. Dabar jį šildė saulė, prausė lietus, vėjas galvą šukavo, o naktimis mirgėjo jam žvaigždės danguje.
— Kad nors viena šakele galėčiau pasiekti jas, — svajojo medelis.
Praėjo daug daug metų. Sodo pakraštyje, kur anksčiau kerojo varnalėša, ošia galiūnas ąžuolas. Jo viršūnėje paukščiai lizdus suka, šakomis voverytės liuoksi, o į kamieną vėtros nagus galanda. Rudenį, grįždami iš mokyklos, vaikai renka giles ir, susikabinę ratu, sieksniais matuoja jo liemenį. Vėsioje paunksnėje šliaužioja sraigės ir, kaišiodamos iš kaulinių namelių ragučius, šnabžda:
— Ar matot! Tik žiūrėkit! Ąžuolo viršūnėje žvaigždės žiba.

Comments

comments

Gairės: , , , ,

  1. Anonymous’s avatar

    trumpos?????

  2. Anonymous’s avatar

    nesamone

Atsakyti

Your email address will not be published.