KUKUČIO NELAIMĖ

Čekšl Ir vėl čekš! Šlept, šlept ir vėl šlept!
Kažkas ten eina per sodą. . .
Vos girdimai trekšteli šakelė. O geltonas klevo lapas dar užkliudo šakas, sušlama, pasisupa vėjuje ir tik tada nusileidžia ant žemės.
O jeigu pūstels stipresnis vėjas — pasipila jų kaip iš gausybės rago — tikras lapų lietus.
Tada šlama visas sodas. Tyliai čia dabar nepraeisi.
Ten atbėga pulkas vaikų. Jie krykštauja Ir spardo geltonus rudens lapus. Linksma išdykėliams. Juk tai paskutinis šiltų, nerūpestingų dienų džiaugsmas. . .
— Ar girdi? — klausia savo žmoną ežys Kukutis.
— Girdžiu! — paskendusi lapų tvane, atsiliepia Pūškutė.
— Nenaudėliai lapus verčia, — ištarė ežys.
— Taką sau valo, — džiaugiasi ežienė.
Vaikai nubėga, nukikena ir vėl tyla. Ežys Kukutis palaukia kol nusileidžia saulė. Prietemoj su savo Pūškute vėl atpupsi į sodą. Jau kelinta naktis jiedu velka po krūmais obuolius ir kraują atsargas žiemai.
— Graži mėnesiena. Tik dirbk ir norėk!
Net ir tinginiai sukruto. Tuoj neliko nė supuvusio obuoliuko. Greičiau, greičiau! — ragina Kukutis savo žmoną.
— Mūsų aruodai jau pilni, — sako pavargusi Pūškutė.
— Nepakenks dar keli obuoliukai, — atkerta ežys. Jis sunkiai neša ant savo spyglių suvertus obuolius.
— Tu išmaitinsi jau dešimt šeimynų, — sako atsilikusi žmona.
— Niekus tauški, — pyksta Kukutis ir vėl bėga ieškoti obuolių.
Jis paslepia naštą po krūmais ir vėl bėga, ir vėl velka. Susibara su kitais ežiais ir pyksta ant savo Pūškutės. Ir taip tęsiasi kol sode nebelieka nė mažiausio obuoliuko. Bet darbymetis ir tada dar nesibaigia. Dabar ant obuolių, paslėptų po šakomis, keliauja lapų vežimai. Atsigula ir apvirsta Kukutis ant nugaros, pasivolioja, ir ant jo spyglių, lyg ant šakių pasmeigti, daugybė lapų.
— Jau šalna griebia! Greičiau, greičiau! — vis skubina ir ragina savo žmoną.
Tik vienas Kukutis moka suversti lapus į tokią aukštą krūvą. Jis lipa, mina ir tik pačiam viršuje numeta glėbį. Nuo tolo jo namai atrodo tikra lapų pilis. įsisukęs kartais stiprus
vėjas pataršo papurusią lapų krūvą, kol lietus galutinai suplaka ir prispaudžia prie žemės.
Tada ne tik vėjas, bet ir audra nebeįveikia krūvos išdraskyti.
Kukučiui ir žiemos pūgos bus nebaisios.
Sode dar nė vienas ežys neturėjo tokių namų, tokios tvirtovės.
Kai žemę pradėjo traukti šalna, Kukutis, prieš užkeldamas žiemai vartus, dar apibėgo aplink savo rūmus. Patikrino, ar neįsibraus kur pro plyšį vagis, ar visos pelėms angos atviros. Tada tik jis susirietė į savo patalą miegoti-
— Čirkš! Ar yra čia kas gyvas? Čirkš! Jau stogas dega! — pralėkė šaukdami žvirbliai.
už storos sienos Kukutis negirdėjo, ką jie sakė.
— Dega! Lapų kalnas dega! — nenulaikydama uodegos šaukė šarka.
— Gaisras! Gaisras! — suriko ir varnos.
Pūškutė pagaliau pramerkė akis. Lyg dūmai pastogėje raitosi, lyg šerkšnas atšilęs garuoja.
— O, tai Kukutis pypkę rūko, — nusižiovojo ji. Bet iš smalsumo pravėrė duris.
— Karšta, tvanku. Oi, aš jau dūstu! Kad nors langelį kas pravertų! — sušuko Pūškutė.
— O gal tu pypkę rūkai?
— Neturiu nei pypkės, nei tabako, — atsakė Kukutis. Bet iš kur tiek dūmų, stebėjosi ežys.
Pasižiūrėjo į savo obuolių sandėlį. O, nelaimė! Jau kepa jo obuoliai, jau virsta dūmai kamuoliais!
— Bėkim, bėkim! — tempia jis apsvaigusią Pūškutę.
— Kas padegė mano namus? — pripuolęs klausia šarką.
Ta kraipūnė stryktelėjo ir, nė žodžio neištarus, sau nulėkė.
— Kas padegė mano namus? — klausė Kukutis varnos, bet ir ta tylėjo. Pagaliau paklausė žvirblių. Bet visi, lyg susitarę, tylėjo ir nulėkė į sodo pakraštį.
Kas galėjo padegti ežio Kukučio namus?
Ir paliko ji šaltyje tokį nelaimingą, kad savo maža kojyte nespėjo šluostyti beriedančių ašarėlių. . .
Vaikai, ar ir jūs nežinote?

Comments

comments

Gairės: , , , ,

  1. vestaaaaaaaaa’s avatar

    visai nieko

  2. Anonymous’s avatar

    pl o tai kas padegė? 😀

  3. Anonymous’s avatar

    zmogus, juk jis nezinojo kad tai eziu namai

  4. ele’s avatar

    zmogus, juk jis nezinojo kad tai eziu namai

Atsakyti

Your email address will not be published.