ERŠKĖTROŽĖ – SAULĖS ŽIEDAS

Kai užtiksite miške ružavą erškėtrožę, kuri savo dygliuotomis šakomis dengia baltą akmenį, žinokite, kad ten yra šios pasakos pabaiga. Jeigu jus sužavės skaistūs gėlės žiedai, kurių gaili rasa krenta rytais ir prausia žemėn įsmigusį granitą, tada tikrai norėsite sužinoti, kaip viskas iš pradžių buvo.

O atsitiko štai kaip:
Seniai, seniai gyveno labai varginga našlė ir turėjo sūnų Saulių. Jie abu labai skurdo.
Trobelė pakrypusi ir sulūžusi, o žemės sklypelis menkas, kad, galima sakyti, jo kaip ir nebuvo. Pašalėje stovėjo keli loveliai pripilti žemių, o kalno atšlaitėje, kieti it akmenys, molio luitai. Juos našlė ir vadino savo daržu.
Pro suskerdėjusį plyšį kai kur iškišdavo galvą dagilis, usnis ar dilgėlė. Minkšta žolė čia nė prasikalti neįstengė.
Derlingi ir žaliuojantys laukai driekėsi anapus kalno, slėnyje, kur gyveno turčiai. Ten uždarbiaudama nuo aušros iki sutemos plušo našlė moteris. Kaip skruzdėlė ji nieko kito nežinojo, o tik darbą.
Visa laimė ir paguoda buvo sūnus. Kito tokio kantraus ir linksmo berniuko visoje apylinkėje nebūtum radęs. Žmonės jį praminė Saulės vaiku. Nei alkis, nei šaltis jo neįveikė.
Kai nebūdavo ko valgyti, berniukas įsidėdavo burnon akmenėlį ir, vilgydamas jį liežuviu,
sakydavo:
— Skanu. Lyg tikras riestainis! — ir juokdamas nuvydavo alkį.
O kai nuo šalčio sugrubdavo rankos ir kojos, jis imdavo šokinėti ir dainuoti. Tokiu būdu sušildavo ir kitus pralinksmindavo.
— Na, tai jis išmintingas! Lyg būtų Saulės vaikas! Tai laimės kūdikis! — gėrėjosi kaimynai.
Bet vieni gyrė vaiką, o kiti pavydėjo ir netgi pyko, kodėl jis neina piemenauti. Pavyduoliai ne tik kad nenorėjo palengvinti našlės skurdo, bet dar net kenkė ir rezgė pinkles.
Kiek paūgėjęs, Saulius pradėjo nešti iš upės pakrančių juodžemį ir pilti ant suakmenėjusių kalno šlaitų. Ten padarė lysves ir sodino daržoves ir gėles, medelius ir krūmus.
Greit plikas dirvonas ir lūšnelė paskendo žalioje lapijoje ir žieduose.
— Žiūrėkit, akmenys pražydo! Saulė uogas sirpina! — džiaugėsi kiekvienas praeivis.
Garsas apie darbštų j į berniuką pasklido apylinkėje. Pagaliau pasiekė ir burtininko Niekadaro ausis.
Tas burtininkas Niekadaras mokėjo duoną paversti akmeniu, pieną išrūgomis, o vyną vandeniu. Ir dar daugiau kitokių šunybių mokėdavo padaryti. Tačiau padaryti ką nors gera, ne tik kad nesugebėjo, bet ir nenorėjo. Todėl jis neapsakomai siuto išgirdęs, kad atsirado berniukas, kuris, dar mažas būdamas, nebijojo nei alkio, nei šalčio ir pavertė akmenis žydinčiu sodu.
Pikčiurna Niekadaras stvėrėsi burtų. Būrė būrė ir išbūrė. O kad jo burtai pradėjo veikti, tuoj visi pamatė. Sauliaus sodą užpuolė vaikėzai. Užsiundyti padaužos plėšė žiedus, skynė uogas, rovė daržoves, draskė gėles, mindžiojo ir trypė žydinčias lysves ir barstė piktžolių sėklas. Taip jie darė, kol nusiaubė visą sodą. Jiems į talką Niekadaras atsiuntė dar audros debesį. Lietus gerąją žemę nuplovė, vėjas šakas nulaužė, o viesulas su šaknimis medelius išrovė.
Reikėjo Sauliui viską iš naujo atsodinti.
Nors nuniokota atšlaitė vėl sužaliavo ir sužydėjo, bet nebebuvo jau jam linksma. Liko nujautimas, kad neklaužados vėl gali ateiti.
O Niekadaras nesnaudė. Ką jis dabar sugalvojo, pralenkė visas kitas jo niekšybes. Iš pradžių sunku buvo net įtarti, jog tai Niekadaro darbas.
Nutaikė jis progą žiemos metu, kai našlė su kibirais išėjo vandens atsinešti, o Saulius liko vienas. Lyg iš po žemių išdygo prie durų apšepęs senis ir žemai nusilenkė, kad jo barzda net pasiekė grindis.
— Linkiu pasisekimo! — užkalbino senis Saulių. — Ar nežinai, kur čia gyvena nepaprastai darbštus berniukas? Toks išmintingas ir sumanus. O!. . . — staiga lyg nustebo senis ir ištiesė jam ranką. -— Tik dabar pamatęs pažinau ! Tu esi tas Saulės vaikas, kurio ieškojau. Kokia laimė tave išvysti! Šviesos motinos Saulės kūdikį! Visą pasaulį išnaršiau, kol tave suradau!
— Ko iš manęs nori, seneli? Nieko nesuprantu, ką tu čia kalbi.
— Tavo motina Saulė, o tu jos vaikas, — pamojo senelis lazda. — Juk visi tave taip vadina! Skursdamas patyrei badą, kentėjai šaltį, vis per tą nelemtą apsirikimą. Mieloji tavo motina Saulė pasiilgo savo sūnaus ir išsiuntė mane tavęs surasti. Tu per klaidą patekai į žemę, nukritai į pusnį ir tave priglaudė našlė.
Dabar skubėk, atėjau tave nuvesti į Saulės rūmus. Tavęs ten laukia ir sulaukti negali!
Tas senis buvo burtininkas Niekadaras.
Saulius, taip netikėtai užkluptas, neatpažino jo. Ir jis patikėjo, ką jam melavo. Jis atsigręžė į Saulę ir ištarė, ką burtininkas sakė:
— Aš esu Saulės sūnus. Ir noriu grįžti į šiltus jos rūmus!
Niekadaras tada mostelėjo lazda. Ir atsirado lyg tai būtų tiltas, toks šviesus ir blizgantis, net raibo akys.
— Ženk, eik! — ragino burtininkas.
Saulius, pamiršęs motiną ir viską pasaulyje, žengė ir nuslydo tarytum per ledą. Tada kilo audra.
— Greičiau bėk! Smarkiau! — šaukė Niekadaras ir atrišo savo burtų maišą.
Paupy motina išgirdo Sauliaus riksmą ir Niekadaro juoką. O sniego sūkuriai maišė žemę su dangumi. Vargais negalais grįžusi namo, motina rado trobelę tuščią.
Tuo tarpu Saulių Niekadaras užkėlė virš debesų. Ten buvo šviesu, bet be galo šalta.
— Čia pašok ir sušilk! — nusikvatojo burtininkas.
Berniukas ištiesė rankas į Saulę ir tarė:
— Priglausk mane, jei aš tavo sūnus. . .
— Jei arti manęs atlėksi, — sudegsi, jei ten liksi — sušalsi! Grįžk atgal! — patarė žemės valdovė Saulė ir šiūptelėjo kaitrių spindulių pluoštą.
Apakintas Niekadaras smuko į savo juodą Iš aukštybių pažvelgė į Saulių mėnulis.
— Iš kur jis toks? — paklausė mėnulis, pamatęs debesyse sėdintį Saulių.
— Paklydo! — sumirgėjo žvaigždės. O pati šviesiausia iš jų tarė:
— Stok mūsų būrin, — dieną miegosi, o naktį žibėsi!
— Per mažas! Per silpnas! — atsiliepė kitos žvaigždės.
— Grąžinkit jį į žemę! — įsakė Saulė.
Žvaigždės skubiai išsirikiavo ir, imdamos iš rankų į rankas, nešė Saulių į žemę, viena kitai sakydamos:
— Tegu žemėje jis bus lengvas ir gaivus kaip oras!
— Tegu bus nematomas ir nesugaunamas kaip vėjas!
— Tegu bus tyras ir nenykstantis kaip vanduo!
— Tegu bus greitas ir aiškus kaip šviesa!
— Tegu bus karštas ir nepaliečiamas kaip ugnis!
— Ir veržlus ir nenutildomas kaip garsas!
Taip kiekviena žvaigždė linkėjo Sauliui laimės. O kai paskutinė ištarė:
— Tegu bus tvirtas ir amžinas kaip uola!
— jis pavirtęs į akmenį pasiekė žemę.
Išaušo pavasaris, nutirpo sniegas ir parskrido paukščiai iš šiltųjų kraštų. Tik negrįžo vargšės našlės sūnus. Nerimaudama motina išsiruošė jo ieškoti. Ėjo ir ėjo ji per girias ir laukus, kol išgirdo kažką dejuojant:
— Man šalta žemėje gulėti. Vasarą kaitri saulė mane kepina. Lietus mane čaižo ir praeivių kojos spardo. Nepalik manęs vienišo ir nuogo!
Apsidairė motina — nieko aplinkui nėra.
Tik guli šalia baltas, žemėn įsmegęs akmuo.
Bet jos motiniška širdis traukė artyn jo. Ir ji pažino savo sūnų.
— Nevaitok, sūnaitėli! Aš tave apginsiu!
— ištarė ir sukniubo šalia. Ir pavirto skaisčia ir dygia erškėtrože, kad jį apgintų.
Kiekvieną pavasarį, kai išsiskleidžia jos kvapūs žiedai, kai ant liaunų jos šakų nutupia paukštelis giesmininkas, ji ima pasakoti visiems šalia gulinčio baltojo akmens istoriją.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.