Pasakojama, kad gyvenęs viename mieste tinginys, vardu Sulparas.
Pasitaikė sykį Sulparui pakliūti prekyvietėje pas kalvius.
Pažiūrėjo jis, kaip dirba kalviai, ir pamanė: „Pelningas ir nesunkus darbas: bekali sau plaktuku geležį, ir viskas! Nagi pasidarysiu aš kalviu!”
Išsinuomojo Sulparas vietą viduryje prekyvietės ir įsteigė kalvę.
Netrukus atėjo pas Sulparą valstietis su geležies gabalu ir sako:
— Ar negalėtum man nukalti iš šio geležies gabalo noragą arklui?
— Noragą arklui? — pasitikrindamas paklausė Sulparas. — Kodėl gi ne, galima.
Valstietis paliko geležį ir išėjo. O Sulparas ėmėsi dirbt noragą. Kalė jis geležį, kalė, niekaip jam neišeina noragas.
Rytojaus dieną ateina valstietis:
— Na kaip, ar nukaltas mano noragas?
— Ne, — atsakė Sulparas, — iš tavo geležies noragas neišeina.
— Tai kas gi išeina iš jos? — klausia valstietis.
Pavartė Sulparas geležies gabalą ir sako:
— Kirvis iš jo bene išeitų.
— Gerai, — sutiko valstietis, — padirbk man kirvį.
Ėmėsi Sulparas dirbti kirvį. Kalė kalė, niekaip jam neišeina kirvis.
Rytojaus dieną vėl ateina valstietis. Sulparas pasitiko jį ant kalvės slenksčio ir sako:
— Iš tavo geležies kirvis neišeina. Va piautuvas, gal būt, išeitų.
Valstietis sutiko:
— Na ką gi, padirbk piautuvą.
Ėmėsi Sulparas piautuvą kalti. Bet ir piautuvas jam neišėjo.
Rytojaus dieną valstietis ateina ir klausia:
— Na kaip, ar piautuvas nukaltas?
— Ne, — atsako jam Sulparas, — neišeina. Bertuvė anglims išeitų.
— Gerai, dirbk bertuvę, — sutiko valstietis.
Sulparas prasikuisė visą dieną — nuo ryto ligi vakaro.
Rytojaus dieną atėjo valstietis, klausia:
— Na kaip, ar bertuvė nukalta?
— Et, iš šios geležies tik žnyplės anglims tegalima padirbti, — atsako Sulparas.
— Gerai, — sako valstietis, — dirbk žnyples.
Rytojaus dieną valstietis ateina ir klausia:
— Ar žnyplės nukaltos?
— Neišeina žnyplės, — atsako Sulparas.
— Na, o kas gi išeis?
— Peiliukas išeis.
— Gerai, dirbk peiliuką.
Kitą dieną valstietis teiraujasi:
— Ar padirbtas peiliukas?
— Ne, neišeina, — atsako jam Sulparas.
— Tai kas gi pagaliau iš mano geležies išeis? — paklausė
valstietis.
Sulparas pagalvojo pagalvojo ir sako:
— Šnypštas išeis.
— Na jei šnypštas išeina, tebūna šnypštas, tik, susimildamas, dirbk greičiau! — prašo jį valstietis.
Praėjo diena. Rytą valstietis teiraujasi:
— Ar padirbai šnypštą?
— Seniai padirbau! — atsako jam Sulparas.
— Na, duokš!
— Tuojau!
Pačiupo Sulparas žnyplėmis įkaitintos geležies gabalą ir kyštelėjo į vandenį.
„Š-š-šnypšt!” — sušnypštė geležis.
— Pasiimkite! — tarė Sulparas.
Įtūžęs valstietis pasisuko išeiti.
— Palauk! — sušuko Sulparas. — O kaipgi su mokesčiu už mano darbą?
Valstietis sustojo, įkišo ranką į kišenę. Linksmai suskambėjo kišenėje sidabro pinigai.
— Ar girdi, kaip skamba? — tarė valstietis ir išėjo.

Comments

comments