V ienas bernas ilgą laiką tarnavo pas vieną ūkininką ir neturėjo lai­mės. IŠ algos nieko nepelnė, nes šeimininkas jam atskaičiuodavo už žalą, kurią jis padarydavo. Užsitarnavęs viso labo buvo vieną sermėgą, kurią turėjo ant pečių. Neturėdamas laimės tarnauti už algą, sumanė dirbti pas tą patį ūkininką už didžiulį akmenį, esantį sodybos gale, ir sukalbėjo trejiems metams. Tas akmuo pirmaisiais metais bematant ėmė mažėti. Antrais metais jį jau buvo galima pakelti, o trečiaisiais pasidarė toks mažas kaip žąsies kiaušinis, ir jį galėjai įsidėti į kišenę.
Ištarnavęs trejus metus, bernas padėkojo savo šeimininkui už duoną ir druską, pasiėmė tą akmenį ir išėjo, kur akys veda. Ėjo ėjo labai toli, kol priėjo didelį mišką. Miške užsimanė gerti. Nuėjo prie šaltinio. Vos prisilenkė pasisemti vandens – iškrito iš kišenės tas akmuo, visas trejų metų uždarbis, ir nuskendo. Pasiekti jo negalėjo, nes buvo gilu.
Eidamas toliau į mišką, pamatė trobelę ir, manydamas, kad ten gyvena koks atsiskyrėlis, įėjo į ją. Rado joje senę – laimę. Ši jį labai gražiai priė­mė: skaniai pavalgydino, paklojo pūkų patalą ir visą dieną mylėjo. Taip puikiai priimtas, jis labai įsibaimino, nes negalėjo suprasti, kodėl jinai jį taip myli. Įtardamas, kad jam nori ką nors blogo padaryti – ar papjauti, ar uždusinti, ar ką nors kita, negalėjo visą naktį užmigti. Vidurnaktį išgirdo, kaip kažkas lauke priėjo po langu ir ėmė belsti, šaukti žmogaus balsu. Ten buvo kita laimė, šios draugė.
–    Laime laime,- šaukė atėjusioji,- ar junti? Šiąnakt šimtas gimė ir šimtas mirė.
Iš trobos pasigirdo laimės balsas:
–    Tiems, kas mirė, amžiną atilsį, o tie, kas gimė, kad būtų tokie turtingi kaip tas svečias, kurį šiandien priėmiau.
Tik dabar bernas suprato esąs pas deivę, arba laimę, ir iki pat ryto ramiai sau miegojo.
Kitą dieną jis buvo priimtas visai kitaip: laimė nedavė jam nei valgyti, n& gerti, o miegoti liepė už pečiaus. Naktį vėl išgirdo, kaip ta pati laimė beldėsi į langą, šaukdama:
– Deive, deive, ar junti?
– Juntu juntu,- atsakė ta iš trobos.
– Šiąnakt šimtas gimė ir šimtas mirė.
– Mirusiems tariu amžiną atilsį, o tie, kas gimė, kad nieko neturėtų ir būtų tokie vargani kaip mano svečias, kuris šiandien vieši pas mane.
Rytą bernas, atsikėlęs iš už pečiaus, nuėjo į mišką, atsinešė glėbį rykščių ir surišęs pasidarė labai patogų įnagį. Tada nutvėrė bobą už plaukų, trenkė žemėn kaip vėdarą, užgulė sprandą ir ėmė šveisti. Mušė, kiek tilpo, ir liovėsi tik tada, kai pavargo. Mušdamas vis sakė:
– Jeigu kam lemi, tai lemk vidutiniškai, kad nebūtų nei pernelyg turtingas, nei visai vargšas.
Tu nebuvai turtingas ir nebūsi,- atsakė laimė,- nes taip atėjai į pasaulį: aš tau taip užlėmiau. Bet aš tave išmokysiu, kaip gali atsigauti. Kai pereisi šį mišką, prieisi tris sodybas. Prieisi prie trečiosios – sutiksi merginą, samdinę, kuri neš vandenį. Pasistenk ir tu gauti bernu pas tą šeimininką, paskui vesk tą merginą, ir žmona suteiks tau laimę.
Bernas padarė taip, kaip jam pasakė laimė, ir per žmoną prasigyveno

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.