ŠAUNUOLIUI IR SEPTYNIASDEŠIMT MENŲ PER MA2A
Kažin kada gyveno viename mieste senis. Jis turėjo tris
šimtus auksinių pinigų. Kartą jis pasišaukė sūnų, pasisodino
šalia savęs ir prabilo:
— Alidžanai, tu jau didelis išaugai, o aš pasenau. Noriu, kol
gyvas, išmokyti tave prekiauti. Še tau šimtą auksinių pinigų.
Rytoj iškeliausi su pirklių vilkstine. Patekęs j kitą miestą — ne-
švaistyk pinigų be naudos, nusipirk už juos prekių.
Šitaip pamokęs, senis išleido sūnų j kelionę.
O sūnui ką tik buvo sukakę aštuoniolika metų. Jis buvo geras,
protingas jaunuolis. Bet prekybos nemėgo ir svajojo išmokti
kokio nors kito amato, norėdamas gyventi iš savo rankų darbo.
Tačiau ginčytis su senu tėvu Alidžanas neišdrįso — pasiėmė
pinigus ir išsidangino su pirkliais.
Po keleto dienų vilkstinė atsidūrė dideliame mieste ir sustojo
užeigoje.
Mieste buvo didelis sodas. Tą pačią dieną vakare Alidžanas
išėjo į jį pasivaikščioti. Jis įžengė į sodą, o ten šviesu kaip dieną.
Visur žibintai įžiebti. Tarp medžių, už pinučių, ant marmurinės
pakylos stūkso grakštus raižytinis pastatas, išmaningai nuda-
žytas ryškiomis spalvomis. Ant kilimais užtiestų grindų susta-
tinėti aukso, sidabro, perlų ir rubino staliukai. O ant staliukų
aibė statulėlių iš brangiųjų akmenų. Daugiau kaip šimtas vieno-
dai apsirengusių jaunuolių besėdį poromis prie staliukų ir
bekilnoją statulėles.
Alidžanas sustojo prie pinučių ir nustėro iš nustebimo. Stovi,
nebegali akių atitraukti nuo keistojo reginio. Taip prastovėjo jis
keletą valandų.
Pagaliau išvydo jį sodo tarnas, priėjo ir paklausė:
— Ko tamsta čia stovi? Kuo stebiesi?
— Kas čia per žmonės ir ką jie veikia? — paklausė Alidžanas.
— Šitie jaunuoliai čia mokosi šachmatais žaisti, — atsakė
tarnas.
— O ar galima man įstoti į šią mokyklą? — paklausė
Alidžanas.
— Galima, — atsakė tarnas. — Reikia sumokėti šimtą auksi-
nių pinigų.
Alidžanas prisiminė tėvo pamokymus, paabejojo kokią
valandėlę, bet karštas troškimas išmokti žaisti šachmatais nuga-
lėjo. Jis atidavė šimtą auksinių ir ėmė uoliai mokytis.
Netrukus. Alidžanas išmoko taip gerai žaisti šachmatais, jog
įveikdavo netgi savo mokytojus. Po metų mokslas baigėsi, ir
jaunuoliai ėmė skirstytis j namus. Alidžanas nusiminė.
„Kurgi aš važiuosiu be pinigų?” — galvojo jis.
Mokytojas pasigailėjo Alidžano, davė jam vieną auksinį
ir išsiuntė j tėviškę su pakeliui vykstančia vilkstine. Alidžanas
grįžo namo tuščiomis rankomis. Tėvas labai susikrimto.
Prabėgo metai. Senis vėl pasišaukė sūnų. Po ilgų pamokymų
įteikė jam dar šimtą auksinių ir vėl išsiuntė prekybos reikalais
su pirklių vilkstine. Vilkstinė nukeliavo į tą patį didelį miestą.
„Na, dabar aš nebešvaistysiu niekams pinigų”, — nusprendė
Alidžanas.
Vakare jisai išėjo pasivaikščioti.
Štai prieina Alidžanas prie sodo ir girdi griežiant puikią
muziką. Neištvėręs įžengė į sodą. Žiūri — toje pačioje vietoje,
kur jis mokėsi žaisti šachmatais, besėdį jaunuoliai ir begriežią
įvairiais muzikos instrumentais.
Alidžanas viena akimirka pamiršo visus tėvo pamokymus^
ištraukė iš krepšelio šimtą auksinių, atidavė juos mokytojui ir ėmė
mokytis muzikos. Per trumpą laiką jis taip gerai išmoko griežti,
jog tapo kur kas išmaningesnis už savo mokytojus.
Po metų mokslas baigėsi. Alidžanas nuliūdo.
„Kaip dabar akis tėvui beparodysiu?” — mąsto jisai.
Mokytojui pagailo vyruko, ir jis davė jam du auksinius pinigus
ir išsiuntė namo.
Alidžanas grįžo pas tėvą. Nors ir džiaugėsi tėvas, sūnaus
sulaukęs, bet išbarė jį dar labiau negu pirmą kartą.
Praėjo dar metai. Kartą senis pasišaukė sūnų, davė jam
paskutinį šimtą auksinių ir tarė:
— Jeigu niekais praleisi ir šiuos pinigus, tai mudu liksime
be duonos kąsnio ir be pastogės.
Ir jis prisaikino sūnų, kad tasai pinigus išleistų tik prekėms
įsigyti.
Alidžanas vėl atvyko su pirkliais į tą patį didelį miestą. Iš
pradžių jis nuėjo į pirtį — kelionės dulkių nusiplauti. Grįždamas
iš pirties, atsidūrė prie pažįstamo sodo ir pamanė: „Nagi užsuksiu
nors valandėlei!”
Tik pamąstė šitaip, ir jau pasijuto besąs sode. Žiūri — ant
tos pačios marmurinės pakylos besėdį jaunuoliai ir berašą, o
mokytojas jiems bediktuojąs.
Alidžanas apstulbo iš susižavėjimo, nebepajėgdamas akių
atitraukti nuo puikaus reginio. Jis ilgai stovėjo bei svarstė ir
pagaliau pats sau tarė: „Išmokau žaisti šachmatais, išmokau
muzikos, o rašyti nemoku. Tegu ir elgeta tapsiu, bet užtat
išmoksiu skaityti ir rašyti!”
Alidžanas atidavė paskutinį šimtą auksinių ir ėmė mokytis.
Kaip ir pirma, jis mokėsi geriau už kitus ir netrukus baigė
mokyklą.
Vėl jis nebeturėjo pinigų grįžti į gimtąjį miestą. Mokytojas
davė jam tris auksinius ir išsiuntė į kelionę. Bet dabar Alidžanas
nebesiryžo grįžti pas tėvą.
Jis pristojo tarnauti pas vieną pirklį, kuris ruošėsi į tolimą
miestą. Pirklio prekės jau buvo sukrautos ant kupranugarių.
Rytą, prieš saulei užtekant, vilkstinė leidosi į kelionę.
Dieną ir naktį traukė keliauninkai, niekur neužtikdami van-
dens. Pagaliau jie išvydo šulinį. Bet vandens jame tebūta nedaug,
tik ant paties dugno.
Pirklys įsakė naujajam savo tarnui pasemti vandens. Įlipo
Alidžanas į šulinį, nusileido ligi vandens, prisėmė vynmaišį ir
staiga išvydo šulinio sienelėje dureles.
„Kas tai galėtų būti?” — pamąstė Alidžanas ir pravėrė jas.
Žiūri — už durelių didelis kambarys. Ant kilimo besėdįs devas1,
liūdnai nukoręs galvą. Ir jo rankose griežynė.
Alidžanas nepabūgo, paliko prie durų vynmaišį, tylutėliai
prislinko prie devo ir, paėmęs griežynę iš jo rankų, ėmė griežti.
Išgirdo devas švelnius griežynės garsus ir tarytum pabudo iš
miego. Jis prišliaužė prie Alidžano ir paglostė jam galvą.
— O žmogau, kaip tu čia pakliuvai? — paklausė devas.
Alidžanas papasakojo. Paskui, prisiminęs vilkstinę, subruzdo
išeiti. Bet devas jo neišleido.
— Ko tu geidi visų labiausiai pasaulyje? Viską tau pada-
rysiu! — tarė jisai.
Alidžanas nustebęs pažvelgė j devą.
— Mirė vienintelis mano sūnus, — paaiškino devas. — Štai
jau penkios dienos, kaip nebėra jo pasaulyje. Aš likau vienas,
ir man buvo pasidarę taip liūdna, jog pats bevelijau numirti.
Norėdamas sielvartą nuslopinti, pasiėmiau į rankas griežynę,
bet griežti neįstengiau. Jei būtum atėjęs keletą valandų vėliau,
tai manęs jau nebebūtų buvę gyvųjų tarpe. Grieždamas tu
išgelbėjai mane nuo mirties. Ar nori, aš tau atiduosiu visus savo
lobius?
— Padėkite man iš šulinio išlipti, — atsakė Alidžanas. —
Daugiau man nieko nereikia.
Ir jis dar kartą pagriežė griežyne tą pačią melodiją. Devas
davė jam maišelį auksinių pinigų ir tarė:
— Užsimerk!
Alidžanas užsimerkė ir viena akimirka atsirado viršuje,,
prie šulinio.
Atmerkė Alidžanas akis, žiūri, kad vilkstinės jau nebėra.
Alidžanas nusekė kupranugarių pėdsakais ir pasivijo vilkstinę..
Visi labai nustebo, ėmė teirautis, kaip jis išsiruopštęs iš šulinio.
Alidžanas papasakojo iš eilės visa, kas jam buvo nutikę, ir parodė
devo padovanotą maišelį su auksu.
Godžiajam pirkliui matant auksą net rankos ėmė drebėti.
Vilkstinei sustojus atsipūsti, pirklys pasiėmė lakštelį popie-
riaus, parašė laišką ir užantspaudavo savo antspaudu. Laišką
jis padavė Alidžanui ir tarė:
— Aš turiu gražuolę dukterį. Išleisiu ją už tavęs. Keliauk į
namus ir paruošk viską vestuvėms. Tik žiūrėk, nepamesk beke-
liaudamas savo auksinių! Po trijų dienų aš taip pat būsiu namie.
Pirklys davė Alidžanui eiklų žirgą ir nusakė, kaip surasti jo
namus.
Alidžanas jojo jojo, sustojo atsikvėpti ir pamanė: „Atidaviau
šimtą auksinių, norėdamas išmokti skaityti bei rašyti. Nagi
imsiu ir pažiūrėsiu, kas ten laiške!”
Alidžanas atplėšė laiško antspaudą, ėmė skaityti, ir jo veidas
iš karto persimainė.
Štai ką rašė pirklys savo žmonai: „Siunčiu tau auksą, kuris
yra šio tarno rankose. Aš apgavau jį — sakiau, kad išleisiu už
jo mudviejų dukterį. Tuojau pat nukirsdink jam galvą.”
Tuomet Alidžanas pasiėmė plunksną, popieriaus ir parašė
tokį laišką: „Priimk pagarbiai ir maloniai šitą brangų svečią
ir ištekink už jo mudviejų dukterį. Vestuves iškelk tuojau pat,
nelaukdama manęs parvykstant!”
Nulipdė Alidžanas iš molio antspaudą, užantspaudavo laišką
ir traukė toliau.
Jis atjojo į miestą, kur gyveno pirklys, susirado jo namus
ir atidavė laišką jo žmonai. Ši perskaitė laišką ir priėmė svečią
labai pagarbiai. Tuojau kitą dieną iškėlė Alidžano vestuves su
pirklio dukteria. Dvi dienas Alidžanas puotavo namuose su jauna
žmona, o trečią sėdo ant eikliojo žirgo ir pasisakė jojąs prekybos
reikalais. O tarnams įsakė:
— Niekam neatidarykite naktj vartų. O jei kas įlįs per sieną,
sučiupkite tą ir apkulkite. Taip įsakė jūsų šeimininkas.
Naktį parvyko pirklys su vilkstine ir ėmė belsti į vartus.
Jis beldė dvi valandas be atvangos, bet niekas jam neatidarė.
Tuomet pirklys perlipo per sieną ir nusileido į kiemą. Tuojau
jį užpuolė tarnai ir taip aptalžė lazdomis, jog jis vos galo negavo.
Pirklys ilgai gulėjo be sąmonės, paskui atsipeikėjo ir vargais
negalais nusirioglino ligi savo kambario. Pasisveikino su žmona
ir klausia:
— Na, papasakok, ką gi tu padarei, kai pas tave atvyko
žmogus su mano laišku?
— Įvykdžiau tamstos įsakymą, — atsakė žmona.
— O kur auksiniai?
— Kokie auksiniai? — nustebo žmona.
— Aš gi tau rašiau, kad įsakytum nužudyti šitą žmogų, o jo
auksinius pasiimtum ir paslėptum!
— Oi, kas tamstai! Kaipgi žudysi savo žentą?
— Kokį žentą?
— Mudviejų dukters vyrą.
— Kuomet išleidai ją už vyro?
— Prieš dvi dienas.
Pirklys pliaukštelėjo sau delnu \ kaktą ir ėmė plūsti žmoną
bei tarnus.
— O kur jis pats? — klausia apie Alidžaną.
— Iš ryto išvyko prekybos reikalais ir įsakė niekam ne-
atidaryti nakčia vartų, — atsakė tarnai. — O jei kas perliptų per
sieną, pačiupti ir smagiai įkrėsti.
Pirklys suprato, kad buvo nubaustas už savo gobšumą.
Tegu pirklys tuo tarpu aičioja ir gydosi mėlynes, o jūs dabar
paklausykite apie Alidžaną.
Alidžanas ilgai jojo eikliuoju savo žirgu ir pagaliau prijojo
didelį miestą. Buvo prekymečio diena. Prekyvietėje vaikštinėjo
šauklys ir skardeno:
— Nekalbėkite to, ko nesate girdėję! Nekartokite to, ko
nebuvo pasakyta! Klausykite visi! Kas moka gerai šachmatais
žaisti, tegu eina į rūmus pas šachą. Kas laimės tris kartus iš
eilės — tam šachas atiduos savo sostą. O kas tris kartus iš eilės
pralaimės — tam šachas galą padarys.
Alidžanas išgirdo šauklio žodžius, nuėjo į rūmus pas šachą
ir pasisakė norįs su juo šachmatais pažaisti.
— Ar tau yra žinomos mano sąlygos? — paklausė šachas.
— Taip, — atsakė Alidžanas. — Jūsų sąlygos man yra
žinomos.
Susėdo žaisti. Alidžanas kartą pralaimėjo, du kartus laimėjo.
Vėl ėmė žaisti. Šachas du kartus laimėjo ir kartą pralaimėjo.
Pradėjo žaisti iš naujo. Alidžanas iš eilės laimėjo tris kartus.
Nebuvo kas daryti, šachas turėjo užleisti savo sostą Alidžanui.
Bet Alidžanas tarė:
— Nepageidauju būti šachu. Noriu grįžti į savo gimtąjį
miestą.
Jodamas Alidžanas užsuko pasiimti savo žmonos ir drauge
su ja išvyko pas senąjį tėvą.
Kai papasakojo tėvui visa, kas jam buvo nutikę, senis susiža-
vėjo ir nudžiugęs šūktelėjo:
— Šaunus tu, sūneli! Kiek menų esi išmokės ir kiek mirčių
išvengęs!
— Šaunuoliui ir septyniasdešimt menų per maža! — linksmai
atsakė Alidžanas.
Nuo to laiko Alidžanas ėmė laimingai gyventi gimtajame
mieste, mokydamas liaudį muzikos ir rašto.
Kažin kada gyveno viename mieste senis. Jis turėjo tris šimtus auksinių pinigų. Kartą jis pasišaukė sūnų, pasisodino
šalia savęs ir prabilo: