Asilas išminčius

ASILAS IŠMINČIUS
Gyveno kadaise asilas ir, kaip kad visi asilai, tarėsi, jog
gudresnio už jj nesą pasaulyje.
Kartą užėjo asilas į sodą. Žiūri: kabo ant aukštų obelų
nedideli raudonpusiai obuoliai, o greta, moliūgų lauke, ant lai-
bučių vytelių noksta didžiuliai moliūgai.
Dirstelėjo asilas dar kartą į obuolius viršum savo galvos,
paskui į moliūgus sau po kojomis ir iš apmaudo net ausimis
pakarpė:
— Kaip kvailai, — sako, — viskas pasaulyje sutaisyta! Jeigu
duotų man, asilui išminčiui valią, aš viską saviškai pertvarkyčiau!
Nugirdo tuos žodžius žvirblis, tupįs netoliese ant šakos,
ir paklausė:
— O sakykite, gerbiamiausias, kas gi jums taip nepatiko?
— Argi tu pats nepastebi? — atkirto jam asilas. — Štai
žiūrėk—ant tokio didžiulio medžio kabo obuoliukai vaiko
kumščio didumo, o antai moliūgai, didesni už mano galvą, vos
tesilaiko ant kažin kokio laibučio stiebelio.
— Cia ir yra visa išmintis, — atkirto jam žvirblis.
— Kokia čia išmintis! — suirzo asilas. — Štai jeigu ant
didelių obelų augtų obuoliai tokio dydžio kaip moliūgai, o ant
laibučių stiebelių augtų moliūgai maži kaip obuoliai, tuomet
viskas būtų išmintinga!
Asilas pasakė ir ėmė kasyti šoną į obelį. Tuojau iš viršaus
bubtelėjo obuolys, ir kad kaukštelėjo asilui į galvą!
— Oi-oi-oi! Vargšė mano galve-e-elė! — subliuvo asilas.
Žvirblis nusijuokė.
— Na štai, matote, gerbiamiausias išminčiau, — tarė jis: —
laimė, kad obuolio būta ne moliūgo didumo, nes antraip iš jūsų
galvos nieko nebebūtų likę!
— Tai-ip, — vos bepratarė asilas ir paskubėjo nešdintis
toliau nuo obels.

Gyveno kadaise asilas ir, kaip kad visi asilai, tarėsi, jog gudresnio už jj nesą pasaulyje.

Kartą užėjo asilas į sodą. Žiūri: kabo ant aukštų obelų nedideli raudonpusiai obuoliai, o greta, moliūgų lauke, ant laibučių vytelių noksta didžiuliai moliūgai.

Dirstelėjo asilas dar kartą į obuolius viršum savo galvos, paskui į moliūgus sau po kojomis ir iš apmaudo net ausimis pakarpė:

— Kaip kvailai, — sako, — viskas pasaulyje sutaisyta! Jeigu duotų man, asilui išminčiui valią, aš viską saviškai pertvarkyčiau!

Nugirdo tuos žodžius žvirblis, tupįs netoliese ant šakos, ir paklausė:

— O sakykite, gerbiamiausias, kas gi jums taip nepatiko?

— Argi tu pats nepastebi? — atkirto jam asilas. — Štai žiūrėk—ant tokio didžiulio medžio kabo obuoliukai vaiko kumščio didumo, o antai moliūgai, didesni už mano galvą, vos tesilaiko ant kažin kokio laibučio stiebelio.

— Čia ir yra visa išmintis, — atkirto jam žvirblis.

— Kokia čia išmintis! — suirzo asilas. — Štai jeigu ant didelių obelų augtų obuoliai tokio dydžio kaip moliūgai, o ant laibučių stiebelių augtų moliūgai maži kaip obuoliai, tuomet viskas būtų išmintinga!

Asilas pasakė ir ėmė kasyti šoną į obelį. Tuojau iš viršaus bubtelėjo obuolys, ir kad kaukštelėjo asilui į galvą!

— Oi-oi-oi! Vargšė mano galve-e-elė! — subliuvo asilas.

Žvirblis nusijuokė.

— Na štai, matote, gerbiamiausias išminčiau, — tarė jis: — laimė, kad obuolio būta ne moliūgo didumo, nes antraip iš jūsų galvos nieko nebebūtų likę!

— Tai-ip, — vos bepratarė asilas ir paskubėjo nešdintis toliau nuo obels.

Comments

comments

Gairės: , , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.