Raudonoji gėlelė (Sergėjus Aksakovas)

SERGEJUS AKSAKOVAS
RAUDONOJI GĖLELE
Vienoje karalystėje, gyveno turtingas pirklys, garbingas žmogus.
Jis turėjo begales visokių gėrybių — įvairiausių turtų, bran giųjų užjūrio prekių, perlų, brangiųjų akmenų, aukso bei sidabro
pinigų; ir tam pirkliui augo trys dukterys, visos trys gražuolės,o jauniausioji visų gražiausioji; ir jis mylėjo savo dukteris daugiau nei visutėlį savo turtą, perlus, brangiuosius akmenis, aukso bei sidabro pinigus — dėl to, kad jisai buvo našlys ir jam
nebuvo ko mylėti; jis mylėjo vyresniąsias dukteris, bet jaunėlę dukterį mylėjo dar labiau, nes jinai buvo visų gražiausia ir jam
lipšniausia.Šit ir baudžiasi tas pirklys savo prekybos reikalais keliauti už devynių žemių, į dešimtą karalystę, ir byloja jis savo meiliosioms dukterims:
— Mielosios mano dukterys, gražiosios mano dukružės, dailiosios mano dukterytės, aš vykstu savo prekybos reikalais už devynių žemių, į dešimtą karalystę, ir ar trumpai, ar ilgai keliausiu — nežinau, ir įsakau jums be manęs gyventi dorai ir romiai, ir jeigu be manęs jūs gyvensite dorai bei romiai, tai pargabensiu jums tokių lauktuvių, kokių jūs pačios panorėsite, ir duodu aš
jums tris dienas laiko apsigalvoti, o tada jūs man pasisakysite, kokių lauktuvių norite.
Jos galvojo-tris dienas ir tris naktis, atėjo pas savo tėvą, ir jisai ėmė jas klausinėti, kokių dovanų jos begeidžiančios. Vyriausioji duktė nusilenkė tėvui ligi žemės ir prabilo į jį pirmoji:
— Tėvužėli tu brangiausias, sengalvėli tu mano mieliausias!
Negabenk tu man nei auksu bei sidabru ataustų šilkų, nei juodojo sabalo kailių, nei stambiųjų apvaliųjų perlų, o pargabenk
tu man karališkąjį vainiką iš aukso ir brangiųjų akmenų, ir kad jie žėrėtų tokia šviesa kaip nuo mėnulio pilnaties, lyg tartum
nuo skaisčiosios saulužės, ir kad tamsiąją naktį nuo jų būtų šviesu kaip kad saulėtą vidudienį.Garbingasis pirklys susimąstė ir paskui tarė:
— Gerai, mieloji mano dukra, dailioji ir grakščioji dukruže, pargabensiu aš tau tokį vainiką; žinau užu jūrų vieną žmogų,
kuris gaus man tokį vainiką; jį turi viena užjūrio karalaitė, o paslėptas jis rūsyje akmeniniame, be to, tas rūsys yra akmens
kalne, trijų sieksnių gilumoje, už trejų geležinių durų, trimis vokiškomis spynomis užrakintas. Darbas bus nelengvas, bet prieš
mano pinigus niekas neatsispirs.
Nusilenkė jam ligi žemės vidurinė duktė ir sako:
— Tėvužėli tu mano mielasis! Negabenk tu man nei auksu, nei sidabru ataustų šilkų, nei juodųjų Sibiro sabalų kailių, nei stambiųjų perlų karolių, nei aukso vainiko su brangiaisiais akmenimis, pargabenk tu man veidrodį iš vientiso Rytų krištolo; kad žvelgdama į jį, aš matyčiau visą žemės grožybę ir kad žiūrėdama į jį, aš nesenčiau, ir kad mergiškasis mano grožis vis didėtų.
Susimąstė garbingasis pirklys ir, šiek tiek pagalvojęs, tarė jai tokius žodžius:
—- Gerai, mieloji mano dukra, dailioji ir grakščioji dukruže,gausiu aš tau tokį krištolo veidrodį; jį turi Persų karaliaus duktė, jauna karalaitė, negirdėto, neregėto ir neįsivaizduojamo grožio; tasai veidrodis yra saugomas aukštame mūro bokšte, tasai bokštas stūkso ant akmens kalno, to kalno aukštis trys šimtai sieksnių, už septynerių geležinių durų, septyniom vokiškom spynom užrakintas, ir į tą bokštą eina trys tūkstančiai laiptų, o ant kiekvienos pakopos stovi po persų karį, dieną naktį, su nuogais plieno kalavijais; o raktus nuo tų geležinių durų nešiojasi karalaitė pasijuosusi už juostos. Žinau aš už jūrų tokį žmogų, ir jisai gaus man tą veidrodį. Tavo užduotas darbas yra sunkesnis už sesers, bet prieš mano pinigus niekas neatsispirs.
Nusilenkė tėvui ligi žemės jauniausioji duktė ir taip prabilo:
— Tėvužėli tu mano mielasis! Nevežk tu man nei auksu bei sidabru ataustų šilkų, nei juodųjų Sibiro sabalų, nei stambių apvaliųjų perlų karolių, nei karaliaus vainiko iš brangiųjų akmenų, nei krištolinio veidrodžio, o parvežk tu man skaisčiai raudoną gėlelę, už kurią gražesnės nebūtų margajame pasaulyje.
Dar labiau susimąstė garbingasis pirklys. Kiek jis ten galvojo,tikrai pasakyti negaliu; pagalvojęs jis bučiuoja, myluoja, glaubsto
jauniausiąją, mylimiausiąją savo dukterėlę ir byloja tokius žodžius:
— Na, uždavei tu man darbą, sunkesnį už seserų; kai žinai ,ko ieškoti, tai kaipgi nesuieškosi, tačiau kaip suradus tai, ko
pats nežinai? Skaisčiai raudoną gėlelę nėra sunku surasti, tik kaipgi man sužinojus, kad gražesnės už ją nėra margajame pasaulyje? Stengsiuosi, bet dovanok, jei prašomųjų lauktuvių nepristatysiu.
Ir jis leido eiti gražiosioms, dailiosioms savo dukterims į jų kambarius. Jis ėmė ruoštis į kelionę į tolimus užjūrio kraštus.
Kiek jis ten ruošėsi, nežinau ir neišmanau: greitai pasaka sekama, negreitai darbas dirbamas. Išvyko jis į tolimą kelionėlę.
Na, ir keliauja garbingasis pirklys po svetimas užjūrio šalis, po nematytas karalystes; jis parduoda savo prekes trigubai brangiau, perka svetimas trigubai pigiau; jis maino prekes dar pelningiau, gaudamas priedo sidabro bei aukso; jis prikrauja laivus
aukso pinigų ir pasiunčia namo. Tada suranda vyriausiajai dukrelei trokštamąsias lauktuves: karaliaus vainiką su brangiaisiais
akmenimis, nuo kurių tamsią naktį šviesu kaip saulėtą vidudienį. Suranda trokštamąją dovaną ir savo vidurinei dukteriai: krištolo
veidrodį, o jame matyti visas padangių grožis, ir, žiūrėdamasi į jį, mergina ne sensta, o gražėja. Tik jis negali rasti trokštamųjų
lauktuvių jauniausiajai, mylimiausia j ai dukrelei — skaisčiai raudonos gėlelės, už kurią gražesnės nebūtų margajame pasaulyje.
Carų, karalių ir sultonų soduose jisai rado begalę skaisčiai raudonų gėlelių tokio gražumo, kad nei pasakoje beapsakysi, nei
plunksna beaprašysi; tik niekas jam nelaiduoja, kad gražesnės už tą gėlelę nėra margajame pasaulyje; ir jis pats to nemano. Šit
keliauja jis su patikimaisiais savo tarnais lakiaisiais smėlynais,gūdžiaisiais miškais, ir jį užpuola kur buvę, kur nebuvę plėšikai — musulmonai, turkai ir indai, ir, matydamas neišvengiamą nelaimę, garbingasis pirklys grąžina turtingas savo vilkstines su
ištikimais tarnais ir bėga į tamsias girias. „Verčiau, girdi, tegu mane sudrasko plėšrieji žvėrys, nei pakliuvus man į netikėlių
plėšikų nagus ir nugyvenus savo amžių nelaisvėje.”
Klaidžioja jis po tą traškantį, nepervažiuojamą, neperžengiamą mišką, ir juo toliau jis žengia, juo kelias eina geryn, tarytum
medžiai prieš jį skirtųsi, tankūs krūmai į šalis skėstųsi.
Žengia atgal — rankos neprakiši, žengia į dešinę — kelmai ir stuobriai, zuikis žvairaakis neprasprūs, žengia į kairę, — o čia
dar blogiau. Stebisi garbingasis pirklys, galvoja nesugalvoja, kas čia per stebuklai, o pats vis priekin ir priekin; po jo kojomis
kelias pravažinėtas. Jisai blaškosi nuo ryto ligi vakaro kiaurą dienelę, nebegirdi nei žvėries besustaugiant, nei gyvatės besušnypščiant, nei pelėdos besuūkiant, nei paukštelio besučiulbant:
tartum viskas aplink jį būtų išmirę. Sit sutemo ir tamsioji naktužė;taip tamsu aplink — nors pirštu į akį durk, o po jo kojomis šviesu šviesu. Na, žygiuoja jis beveik ligi vidurnakčio ir išvysta priekyje lyg raudoną pašvaistę, ir taria sau: „Turbūt miško degama; tai kam man lįsti tenai į tikrą, neišvengiamą mirtį?”
Apsigrįžta jis atgal — nebegalima pažengti, dešinėn, kairėn — nebegalima paeiti; leidos į priekį — kelias pravažinėtas. „Nagi
pastovėsiu vienoje vietoje,— gal gaisai nuslinks į kitą šoną, ar pro mane praslinks, ar visai užges.”
Na ir sustoja jis, laukia; bet ir šįsyk kur tau: gaisai tikrai slenka tiesiai į jį, ir aplink jį tartum šviesiau darosi; galvoja jis galvoja ir nusprendžia žengti į priekį, kur akys veda. Dviejų mirčių nebūna, o vienos neišvengsi. Pirklys persižegnoja ir nužingsniuoja į priekį. Juo toliau jis žengia, juo eina šviesyn, ir nušvinta beveik kaip saulėtą vidudienį, o gaisro šniokščiant nei spragant negirdėti. Galiausiai jis išeina į plačią laukymę, ir vidur tos plačios laukymės bestūksąs lyg tartum koks namas, lyg tartum kokia pilis — karaliaus ar caro rūmai, sidabru bei auksu ir brangiaisiais akmenimis išpuošti, žėri liepsnos nuplieksti, o ugnies nematyti; tarytum skaisčioji saulutė, net skaudu į juos akims žiūrėti. Visi langeliai praviri, o viduje žaidžia, skamba darni muzika, kokios jis niekados nebuvo girdėjęs.
Jis įspūdina į erdvų kiemą pro plačius atkeltus vartus; čia kelias išklotas baltuoju marmuru, o iš šonų trykšta vandens trykšliai — aukšti, dideli ir maži. Jis įžengia į rūmus laiptais, išklotais plona, ryškiai raudona gelumbe, o laiptų turėklai paauksinti; įeina jis į menę — nieko nėra; į antrą, į trečią — nieko nėra; į penktą, į dešimtą — nieko nėra; o ištaisymas, išpuošimas visur karališkas, negirdėtas, neregėtas: auksas, sidabras, rytų krištolai, dramblio ir mamuto kaulai. Garbingasis pirklys stebisi tokiu neapsakomu turtu, o dar labiau, kad šeimininko nesama; ir ne tik šeimininko, bet ir tarnų; o muzika tebetrenkia nenutildama, ir jis pagalvoja tuo metu apie save:
„Viskas puiku, tik valgyti nėra ko”,— ir randasi priešais jį stalas puošte išpuoštas, auksiniuose bei sidabriniuose induose patiekalai gardžiausi, užjūrio vynai ir midaus gėralai visokie. Jisai sėda už stalo nedvejodamas, prisivalgo lig soties, kadangi buvo nevalgęs ištisą parą; valgis toks, kad ir beprikišti nėra ko — tik žiūrėk, kad liežuvio neprarytum, o jisai beklajodamas po miškus ir smiltynus, smarkiai išalkęs, išeina iš užu stalo, o nusilenkti nėra kam, ir ačiū tarti už vaišes, už primylėjimą irgi nėra kam. Vos jisai spėja atsistoti ir apsidairyti, jau stalo su valgiais tarytum nė nebūta, o muzika tebetrenkia nenutildama. Garbingasis pirklys stebisi tokiu įstabiu stebuklu bei tokiomis nuostabiomis nuostabomis ir žengia jisai per puošnias menes gėrėdamasis, o pats galvoja: „Gera būtų dabar išsitiesus ir paknarkus”,— ir mato, prieš jį bestovinti raižytinė lova, padirbta iš gryno aukso, krištolinėmis kojelėmis, su sidabro užuolaidomis, su perlų spurgais bei kutais; pūpso minkštučių gulbės pūkų duknos ant lovos kaip kalnai. Stebisi pirklys tokiu nauju stebuklu, nauju ir įstabiu; gula jis aukšton lovon, užsiskleidžia sidabrine užuolaida ir mato, kad josios esama plonutės ir minkštutės tarytum šilkinės. Pasidaro rūmų menėje tamsu, lygiai kaip temstant, ir muzika trenkia tarytum iš tolo, ir jisai pagalvoja: „O, kad nors susapnuočiau savo dukreles!” — ir užminga tą pačią valandėlę.
Pirklys nubunda, o saulė iškilusi jau viršum aukštųjų medžių. Pabunda pirklys ir negali atitokti: visą naktį jis išsapnavo meiliąsias, dailiąsias ir apveidžiąsias savo dukteris, jisai sapnavo vyresniąsias savo dukteris: vyriausiąją ir vidurinę, kad jos esančios linksmos linksmutėlės, o nuliūdusi viena jauniausioji, mylimiausioji dukružėlė; jisai sapnavo, kad vyriausioji ir vidurinė dukterys turinčios turtingus jaunikius ir kad jiedvi besirengiančios ištekėti, nesulaukusios jo tėviškojo palaiminimo, o jaunėle dukrelė, mylimiausioji, tikroji gražuolė, apie jaunikius nė girdėti nenori, lig kol sugrįš josios mielasis tėvužėlis; randasi pirklio širdžiai ir linksma, ir liūdna.
Jis atsikelia iš aukštos lovos, drabužiai jam visi parengti, ir vandens čiurkšlė trykšta į krištolinį indą; jis apsirengia, nusiprausia ir nebesistebi nauju stebuklu: arbata ir kava ant stalo stovi, ir prie jų gardumynų užkanda. Jis pavalgo ir vėl ima žygiuoti per menes, norėdamas dar kartą jomis pasigėrėti skaisčiosios saulės šviesoje. Viskas jam pasirodo gražiau nei vakar. Štai jis mato pro pravirus langus, kad aplink rūmus apsodinti neregėti sodai, aplipę vaisiais, ir gėlės žydi neapsakomu grožiu. Jis užsigeidžia po tuosius sodus pasivaikščioti. Jis nukopia kitais taiptais, iš žaliojo marmuro, iš vario bei malachito, paauksintais turėklais, išeina tiesiog į žalius sodus. Jis vaikščioja ir gėrisi: medžiuose kabo išnokę vaisiai, patys į burną prašyte prašosi; žvelgiant į juos, seilės varva; žydi puikios, pilnavidurės, kvapnios, įvairiausiomis spalvomis išrašytos gėlės, skraido neregėti paukščiai, tartum žaliame ir tamsiai raudoname aksome auksu bei sidabru išadyti, dausų giesmes gieda, trykšta aukšti vandens čiurkšliai, žvelgiant į jų aukštumas —
galvą užlošti tenka, ir teka bei gurguliuoja šaltinių versmės krištoliniais loviais.
Vaikščioja sau garbingasis pirklys, stebisi visais tokiais neregėtais dalykais, nežino, ko besižiūrėti ir ko besiklausyti; akys pasiklydo matant tokius nuostabius daiktus. Kiek ten jis šitaip vaikščiojo — nežinia: greitai pasaka sekama, negreitai darbas dirbamas. Ir staiga jis mato — žalioje įkalnėje bežydinti skaisčiai raudona, neregėto ir negirdėto gražumo gėlelė, kad nei pasakoje beapsakysi, nei plunksna beaprašysi. Garbingajam pirkliui net kvapą užėmė; prieina jis prie tos gėlelės; gėlelės kvapsnis po visą sodą tarytum srovėmis sklaistosi; sudreba pirkliui ir rankos, ir kojos, ir jis prakalba džiugiu balsu:
„Štai raudonoji gėlelė, už kurią nėra gražesnės margajame pasaulyje, kurios mane prašė jauniausioji, mylimiausioji dukrelė”.
Ir taręs tokius žodžius, jis prieina ir nusiskina skaistraudonę gėlelę. Tą pačią valandėlę be jokio debesio blyksteli žaibas ir
sugriaudi perkūnas, žemė susiūbuoja po kojomis ir išdygsta lyg iš po žemių priešais pirklį tartum žvėris, tartum žmogus — šiaip
sau kažkokia pabaisa, siaubi ir gauruota, ir ji sukaukia atšiauriu balsu:
— Ką tu padarei? Kaip tu išdrįsai nuskinti mano sode mano uždraustąją mylimąją gėlelę? Aš saugojau ją labiau už savo akies
vyzdį ir kasdien guodžiausi žvelgdamas į ją, o tu išplėšei man visą mano gyvenimo paguodą bei džiaugsmą. Aš esu rūmų ir sodo šeimininkas, aš priėmiau tave kaip brangų ir kviestinį svetį, pavalgydinau, pagirdžiau ir užmigdžiau, o tu mat kaip atsimokėjai už mano gera? Tai žinok gi karčiąją savo dalią: tu numirsi per savo kaltę belaike mirtimi, ir nesuskaitoma galybė atšiaurių balsų iš visų pusių sukliko:
„Tu numirsi belaike mirtimi!”
Garbingasis pirklys iš baimės dantimis sukaleno, jis apsižvalgė ir mato, kad iš visų pusių, iš po kiekvieno medžio ir krūmelio, iš vandens, iš po žemių lenda prie jo aibė piktųjų dvasių, vis šlykščios baisenybės. Puolė jis ant kelių priešais vyriausiąjį šeimininką, gauruotąją pabaisą, ir prabilo maldaujamu balsu:
— Ei, garbingasis valdove, girios žvėrie, jūros keistenybe: kokiu garbingu vardu tave bevadinus — nežinau, neišmanau. Nepražudyk tu krikščioniškosios mano sielos už begalinį, nekaltą mano akiplėšiškumą, neliepk manęs nukirsdinti ir mirtimi nubausti, liepk žodį ištarti.
Turiu aš tris dukreles, tris gražuoles, dailias ir apveidžias dukružes; prižadėjau aš joms po dovaną parvežti: vyriausiajai dukteriai — brangiaisiais akmenimis nusagstytą karalaitės vainiką, viduriniajai dukteriai — didžiulį krištolo veidrodį, o jauniausiajai dukterėlei — skaisčiai raudoną gėlelę, už kurią gražesnės nebūtų margajame pasaulyje. Vyresniosioms dukterims lauktuves aš suradau, o mažylei dukrelei negaliu surasti lauktuvių; pamačiau aš tokią dovaną tavo sode — skaisčiai raudoną gėlelę, už kurią gražesnės nėra margajame pasaulyje, ir tariau sau, kad tokiam turtingam, garsingam ir galingam šeimininkui nebūsią gaila skaisčiai raudonos gilelės, kurios prašė jauniausioji, mylimiausioji mano dukrytėlė. Apgailestauju aš už savo kaltę prieš tavo didybę. Tu atleisk man, kvailam ir paikam, paleisk mane vykti pas savo mieląsias dukteris ir padovanok man skaisčiai raudoną gėlelę lauktuvių jauniausiajai, mylimiausiajai mano dukružei. Užmokėsiu aš tau aukso pinigais, ko pareikalausi.
Per girią nuskardėjo kvatojimas, tarytum perkūnas būtų sugriaudęs, ir prabilo pirkliui girios žvėris, jūros keistenybė:
— Nereikia man tavo aukso pinigų; aš neturiu kur savųjų bedėti. Tu nesulauksi iš manęs jokio pasigailėjimo, ir tave sudraskys ištikimieji mano tarnai į kąsnelius, į smulkiausius gabalėlius. Tik vienas tėra tau išsigelbėjimas. Aš paleisiu tave vykti namo sveiką ir gyvą, apdovanosiu krūva pinigų, padovanosiu skaisčiai raudoną gėlelę, jei tu man duosi pirklio garbės žodį ir savo rankos parašą, kad atsiųsi vietoje savęs vieną iš gražiųjų, dailiųjų savo dukterų; aš jos nė .kiek nenuskriausiu, ir ji gyvens pas mane gerbiama bei nevaržoma, kaip tu pats esi gyvenęs mano rūmuose. Man radosi liūdna gyventi vienišam, ir noriu pasivilioti sau draugą.
Taip ir sudribo pirklys ant pilkosios žemelės, apsipylė karštomis ašaromis; ir žvilgtelėjo jis į girios žvėrį, į jūros keistenybę,
ir prisiminė jis gražiąsias, dailiąsias savo dukteris, ir dar labiau sukliko spiegiamu balsu: be galo baisus buvo girios žvėris, jūros
keistenybė. Garbingasis pirklys ilgai sielojosi ir plūdo ašaromis, ir jis prabilo maldaujamu balsu:
— Garbingasis valdove, girios žvėrie, jūros keistenybe. O kaipgi man elgtis, jeigu mano dukterys, gražiosios bei dailiosios,
savo valia nepanorės vykti pas tave? Nejaugi aš turiu surišti joms rankas bei kojas ir jėga pasiųsti? Na ir kokiu keliu tave
pasiekti? Aš vykau pas tave lygiai dvejus metus, o kokiomis vietomis, kokiais keliais, aš nežinau. Prabilo Į pirklį girios žvėris, jūros keistenybė:
— Aš nenoriu belaisvės, vergės, tegu atvyksta tavo duktė čionai iš meilės tau, savo valia ir noru; o jeigu tavo dukterys nevyks savo valia ir noru, tai pats atvyk, ir aš tave nubausiu žiauria mirtimi. O kaip atvykti pas mane — ne tavo bėda; aš tau duosiu žiedą, nusimovęs nuo savo rankos: kas užsimaus jį ant mažojo pirštelio dešiniosios rankos, tasai vienu akies mirksniu atsidurs kur užsigeidęs. Duodu tau tris dienas ir tris naktis laiko pabūti, paviešėti namie.
Pirklys galvojo galvojo ir sugalvojo šitaip: „Geriau man su dukterimis pasimačius, suteikus joms tėviškąjį palaiminimą, ir jeigu josios nepanorės manęs išgelbėti nuo mirties, tai aš pasiruošiu mirčiai, kaip dera krikščioniui, ir sugrįšiu pas girios žvėrį, jūros keistenybę”. Jisai nemanė nieko apgaulingo, todėl ir papasakojo, ką buvo sugalvojęs. Girios žvėris, jūros keistenybė ir be to jo mintis žinojo; pamatęs, kad pirklys sako tiesą, jis nepaėmė nei ranka rašyto parašo, o nusimovė nuo savo rankos aukso žiedą ir įteikė jį garbingajam pirkliui. Ir vos tik garbingasis pirklys spėjo užsimauti jį ant mažojo dešinės rankos piršto, jisai tučtuojau atsidūrė tarp plataus savo dvaro vartų; tą pačią valandą pro tuos pačius vartus traukė turtingos jo vilkstinės su ištikimais tarnais, ir pargabeno josios turtų bei prekių trigubai, nei pirma buvo. Namuose kilo triukšmas ir šauksmas, pašoko dukterys nuo savo adyklių, o jųjų adyta sidabru bei auksu šilkinės skarelės; šoko jos tėvo bučiuoti, myluoti ir įvairiais meiliais vardais vadinti; abi vyresniosios seserys tūpčiojo aplinkui labiau už jauniausiąją seserį. Jiedvi mato, kad tėvas kažkodėl nelinksmas ir kad jo širdį slegia slaptas sielvartas. Vyresniosios dukterys ėmė jį kvosti, ar nepraradęs jis didžiųjų savo turtų; o jauniausioji duktė apie lobį negalvoja ir sako savo tėvui:
— Man tavo turtai nereikalingi, turtai — įsigyjamas daiktas; o apsakyk tu man savo širdies skausmą.
Ir prabilo tada garbingasis pirklys gražiosioms bei dailiosioms savo dukterims:
— Nepraradau aš didžių savo turtų, o įsigijau pinigo dvigubai, trigubai; bet aš turiu kitą sielvartą, ir pasakysiu jį jums rytojaus dieną, o šiandien linksminkimės.
Jis įsakė atnešti kelionės dėžes, apkaustytas geležimi; išėmė jis vyriausiajai dukteriai karališkąjį aukso vainiką, padirbtą iš arabiškojo aukso, ugnyje nedegantį, vandenyje nerūdijantį, brangiaisiais akmenimis nusagstytą; viduriniajai dukteriai išėmė lauktuvių Rytų krištolo veidrodį; jauniausiajai dukrelei lauktuvių įteikė aukso ąsotėlį su skaisčiai raudona gėlele. Vyresniosios dukterys iš džiaugsmo suglumo, nusinešė savo lauktuves į aukštabokščius mergbučius ir ten laisvai kiek tinkamos jomis atsidžiaugė. Tik jauniausioji, mylimiausioji dukrelė, išvvdusi skaisčiai raudoną gėlelę, visa sudrebėjo ir pravirko, lyg tartum josios širdužę kas būtų nudiegęs. Ir prabilo į ją senas tėvulis tokiais žodžiais:
— Kodėl gi, mieloji, mylimiausioji mano dukrele, tu neimi trokštamosios savo gėlelės? Gražesnės už ją nėra margajame pasaulyje.
Paėmė jauniausioji duktė skaistraudonę gėlelę tartum nenorėdama, bučiuoja tėveliui rankas, o pati karštomis ašaromis verkia. Kaip bematant atbėgo vyresniosios dukterys, josios išžiūrėjo tėvo lauktuves ir negali atitokti iš džiaugsmo. Tada susėdo jie visi už ąžuolinių stalų, už raštuotų staltiesių, prie gardžių, saldžių valgių, prie midaus gėrimų; valgyti, gerti, vėsintis, meiliomis kalbomis guostis. Vakarop privažiavo svečių, ir prisirinko pilnutėliai pirklio namai brangiųjų svetelių, pataikūnų, veltėdžių. Pašnekesys truko
ligi pusiaunakčio, ir tokia buvo vakaro puota, kokios garbingasis pirklys savo namuose nebuvo regėjęs; ir iš kur visa kas ėmėsi,
negalėjo jis atspėti, na, ir visi tuo stebėjosi: ir aukso bei sidabro indai, ir nuostabūs valgiai, kokių niekados namuose nebuvo matę.
Rytą pirklys pasikvietė vyriausiąją dukterį, išpasakojo jai visa, kas jam buvo atsitikę, viską žodis į žodį, ir paklausė, ar jinai norinti išgelbėti jį nuo žiaurios mirties ir vykti gyventi pas girios žvėrį, jūros keistenybę. Vyriausioji duktė griežtai atsisakė ir tarė:
— Tegu toji duktė ir vaduoja tėvą, kuriai jis ieškojo skaisčiai raudonos gėlytės.
Garbingasis pirklys pasikvietė kitą dukterį, vidurinę, nupasakojo jai visa, kas jam buvo atsitikę, viską žodis į žodį, ir paklausė, ar jinai norinti išgelbėti jį nuo žiauriosios mirties ir vykti gyventi pas girios žvėrį, pas jūros keistenybę. Vidurinioji duktė griežtai atsisakė ir tarė:
— Tegu toji duktė ir vaduoja tėvą, kuriai jis ieškojo skaisčiai raudonos gėlytės.
Garbingasis pirklys pasikvietė jauniausią dukterį ir ėmė jai viską pasakoti, viską žodis į žodį, ir nespėjo baigti savo kalbos, tuoj jauniausioji, mylimiausioji dukrytė atsiklaupė priešais ir tarė:
— Palaimink mane, tėvuži tu mano brangusis, mielasis; aš vykstu pas girios žvėrį, pas jūros keistenybę, ir gyvensiu pas jį.
Man tu gavai skaistraudonę gėlelę, ir aš privalau tave vaduoti. Garbingasis pirklys apsipylė ašaromis, apkabino jauniausiąją,
mylimiausiąją dukrelę ir prabilo į ją tokiais žodžiais:
— Mieloji, gražioji, dailioji, jauniausioji ir mylimiausioji dukra mano, suteikiu aš tau tėvišką savo palaiminimą, kad tu išvaduoji savo tėvą nuo žiauriosios mirties ir savo laisva valia bei laisvu noru vyksti į atgrasų gyvenimą pas baisųjį girios žvėrį, pas jūros keistenybę. Tu gyvensi jo rūmuose visa ko didžiausiai pertekusi ir visiškai laisva; na o kur tie rūmai — niekas nežino, nenumano, ir nėra į juos kelio nei raitam, nei pėsčiam, nei laukiniam žvėriui smarkuoliui, nei paukščiui skrajūnui. Nebeišgirsim iš tavęs nei žodžio, nei žinelės, o tu iš mūsų juo labiau. Ir kaip man nugyventi karčiąją savo dalią, nebematant tavo veidelio, nebegirdint lipšnių tavo kalbelių? Atsisveikinu su tavimi amžių amžiams, lyg gyvą tave žemėje laidočiau.
Ir atsakė tėvui jauniausioji, mylimiausioji duktė:
— Neverk, neliūdėk, tu mano mielasis tėvužėli; aš gyvensiu visa ko pertekusi, laisvai; aš neišsigąsiu girios žvėries, jūros keistenybės, tarnausiu jam ištikimai ir teisingai, vykdysiu aš jo valdovišką valią, o gal jis manęs ir pasigailės. Negedėk tu manęs
gyvos tarytum mirusios: gal, Dievas duos, ir aš sugrįšiu pas tave.
Verkia, rauda garbingasis pirklys, tokiomis kalbomis nepasiguodžia.
Atbėga vyresniosios seserys, vyriausioji ir vidurinioji, pravirksta ant viso namo; mat jiedviem baisiai gaila jauniausiosios, mylimiausiosios sesers; o jauniausioji sesuo nė nesirodo esanti liūdna, neverkia, nevaitoja ir ruošiasi į ilgą kelią nežinomą. Ir
jinai pasiima skaistraudonę gėlelę paauksintame ąsotėlyje.
Praėjo trečia diena ir trečia naktis, atėjo metas skirtis garbingajam pirkliui, skirtis su jauniausiąją, mylimiausiąją dukra:
Jis ją bučiuoja, myluoja, karštomis ašaromis mazgoja, tėvišką savo palaiminimą suteikia. Išima jis girios žvėries, jūros keistenybes žiedelį iš kaustytos dėželės, užmauna žiedelį ant mažojo dešinės rankos piršto jauniausios, mylimiausios dukters — ir tą pačią valandėlę ji dingsta su visa savo manta. Ji atsidūrė girios žvėries, jūros keistenybės rūmuose, aukštosiose, mūrinėse menėse, raižytinėje aukso lovoje krištolinėmis kojelėmis, gulbės pūkų duknose, įvilktose auksu raštuoto spalvoto šilko apvalkalu, tarytum ji nė iš vietos nebūtų pajudėjusi, tarytum būtų atsigulusi pasilsėti ir pabudusi. Trinktelėjo darni muzika, kokios kaip gyva nebuvo girdėjusi.
Ji pakilo iš pūkinio patalo ir mato, kad visi jos daiktai ir raudonoji gėlelė paauksuotame ąsotėlyje čia pat bestovį, išdėlioti ir sustatyti ant žaliųjų vario, malachito stalų, ir kad toje menėje daug įvairaus gero bei turto besą: yra ant ko pasėdėti, išsitiesus pagulėti, yra kuo apsitaisyti, yra į ką pasižiūrėti. O buvo viena siena visa veidrodinė, antroji siena iš aukso, trečia siena visa sidabrinė, o ketvirtoji siena iš dramblio ir mamuto kaulo, brangiaisiais akmenimis nusagstyta; ir pagalvojo ji: „Turbūt čia bus mano miegamasis”.
Ji panoro apveizėti visus rūmus ir išėjo į aukštąsias menes.Ilgai ji vaikštinėjo, besigėrėdama visomis keistenybėmis; viena menė buvo gražesnė už kitą, ir viskas gražiau, nei buvo pasakojęs garbingasis pirklys, mielasis jos tėvužis. Ji paėmė iš paauksintojo ąsotėlio mylimąją raudoną gėlelę, išėjo į žaliuosius sodus ir sučiulbo jai paukščiai dangiškąsias savo giesmes, o medžiai, krūmai ir gėlės sumojavo savo viršūnėmis ir tarytum jai nusilenkė; ėmė trykšti vandens trykšliai ir garsiau sugurgėjo šaltinių versmės, ir surado ji tą aukštąją vietą, žaliaveję įkalnę, nuo kurios garbingasis pirklys nuskynė skaisčiai raudoną gėlelę, už kurią gražesnės nėra margajame pasaulyje. Ir jinai išėmė tai skaistraudonę gėlelę iš paauksinto ąsotėlio ir buvo ją beįsodinanti į senąją jos vietą; bet pati gėlelė išskrido iš jos rankų ir prigijo prie senojo stiebelio, ir pražydo gražiau nei prieš tai.
Ji nusistebėjo tokiu keistu stebuklu, tokiomis retomis nuostabomis, apsidžiaugė trokštamąja skaistraudonę gėlele ir nužingsniavo atgal į savo rūmų menes, o vienoje jų bestovįs stalas apdengtas, ir tik ji pagalvojo: „Turbūt girios žvėris, jūros keistenybė, ant manęs nepyksta, ir jis bus man maloningas valdovas”,—  ir tučtuojau ant baltos marmurinės sienos atsirado ugnimi rašyti žodžiai:
— Ne valdovas aš tau, o paklusnus vergas. Tu esi mano vaidovė, ir visa, ko tik tu užsimanysi, visa, kas tik tau dingtels į galvą, aš mielių mieliausiai vykdysiu.
Ji perskaitė ugninius žodžius, ir dingo jie nuo baltosios marmurinės sienos, lyg jų ten niekados nebūtų buvę. Ir šovė jai į galvą mintis parašyti laišką savo tėvužėliui, duoti jam apie save žinelę. Ji nespėjo apie tai pagalvoti, žiūri — prieš ją begulįs:
popierius su auksine plunksna bei rašaline. Rašo ji laišką mielajam savo tėvužiui ir meiliosioms savo seserėlėms:
— Negedėkite manęs, nesielvartaukite, aš gyvenu girios žvėries, jūros keistenybės rūmuose kaip karalaitė; jo paties nei girdžiu, nei regiu, o jis man rašinėja baltojo marmuro sienoje ugninius žodžius; ir jis žino viską, kas tik man į galvą dingteli, ir tą pat valandėlę viską įvykdo, ir nenori jis vadintis mano valdovu, o mane vadina savąja valdove. Vos ji tesuspėjo parašyti laišką ir prispausti antspaudą, tučtuojau laiškas dingo jai iš rankų ir iš akių, tarytum čia jo nė nebūtų buvę. Trinktelėjo muzika dar garsiau, ant stalo atsirado gardžiausių valgių, midaus gėrimų, visi indai raudonojo aukso.
Ji sėdo už stalo linksmų linksmutėlė, nors niekuomet kaip gyva nebuvo pietavusi vienų viena; ji valgė, gėrė, vėsinosi, linksminosi muzika. Po pietų, pavalgiusi, ji atsigulė pasilsėti; muzika užgriežė tyliau ir iš toliau, kad jai miegoti nekliudytų.
Išsimiegojusi ji pakilo linksmutė ir vėl išėjo vaikštinėti po
žaliuosius sodus, nes iki pietų nespėjo apeiti nė pusės sodų, at-
sistebėti visais neregėtais jų nuostabumėliais. Visi medžiai, krū-
mai ir gėlės prieš ją lenkėsi, o išnokę vaisiai, kriaušės, persikai
ir sultingi obuolėliai patys į burną lėkė. Gerokai pasivaikščiojusi,
beveik iki pat vakaro, ji grįžo į aukštąsias savo menes ir mato:
stalas apdengtas, o ant stalo besą sukrauti gardžiausi patiekalai,
midaus gėrimai, ir visi puikūs.
Po vakarienės ji nuvyko į tą baltojo marmuro menę, kur bu-
vo skaičiusi sienoje ugninius žodžius, ir mato ant tos pačios sie-
nos vėl tokius pat ugninius žodžius:
„Ar mano valdovė patenkinta savo sodais ir menėmis, vaišė-
mis ir tarnais?”
Ir prabilo džiaugsmingu balsu jaunoji pirklio duktė, grakš-
čioji gražuolė:
— Nevadink tu manęs savąja valdove, o būk tu man visados
meilus ir maloningas valdovas. Aš niekados neperžengsiu tavo
valios. Nepaprastai dėkoju tau už visas tavo vaišes. Gražesnių už
taviškes aukštąsias menes ir žaliuosius tavo sodus nesurasi mar-
gajame pasaulyje: tad kaipgi man nebuvus patenkintai? Tokių
stebuklų aš kaip gyva nesu regėjusi. Nuo tokių nuostabų dar ne-
atitokau: tiktai aš bijau ilsėtis viena; visose aukštosiose menėse
nėra nė gyvos žmogaus dvasios.
Sienoje pasirodė ugniniai žodžiai:
„Nebijoki, gražioji mano valdove; tu nesiilsėsi viena, tavęs
laukia kambarinė mergina, ištikima ir mylima; ir daug yra me-
nėse gyvųjų žmonių dvasių, tik tu jų nematai ir negirdi; ir jie
visi drauge su manimi saugo tave dieną naktį: neleisim mes ta-
vęs vėjui užpūsti, neleisime nė dulkelei užkristi.”
Ir jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė, nuėjo ilsėtis j
savo miegamąjį, ir mato: prie jos lovos bestovinti baudžiauninkė
mergina, ištikima ir mylima, ir jinai stovi vos gyva iš baimės;
ir apsidžiaugė ji savo valdove, ir bučiuoja baltąsias jos rankeles,
apkabina greitąsias jos kojeles. Valdovė taip pat ja džiaugiasi,
įniko klausinėti ją apie mieląjį tėvužį, apie vyresniąsias savo
sesutes ir apie visus savo mergautinius tarnus; paskui ji pati ėmė
pasakoti, kas jai tuo metu buvo nutikę. Taip ir nemiegojo jiedvi
ligi aušružei išauštant.
Taip ir ėmė gyvuoti jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė.
Kasdien jai parengtas naujas iškilnus apdaras, o papuošalai ne-
įkainojami: jų nei pasakoje beapsakysi, nei plunksna beaprašysi;
kasdien naujos, prašmatniausios vaišės ir linksmybės: pasivaikš-
čiojimai, muzikai aidint, važiuoklėmis be arklių ir be pakinktų po
tamsius miškus; o tie miškai prieš ją skyrėsi ir davė jai platų
kelią, platų ir lygų. Ir ji ėmė dirbti rankų darbus, merginų rank-
darbius, adyti audeklus sidabru bei auksu ir varstyti spurgus; ji
ėmė gausiais perlais siuvinėti dovanėles mielajam tėvužėliui, o
prašmatniausiąjį audeklą padovanojo meiliajam savo valdovui,
girios žvėriui, jūros keistenybei. Ir pradėjo ji diena dienon daž-
niau lankytis į baltojo marmuro salę, kalbėti meilias kalbas ma-
loniajam savo viešpačiui ir skaityti sienoje ugniniais žodžiais iš-
rašytus jo atsakymus bei sveikinimus.
Ar mažai, ar daug laiko praėjo: greitai pasaka sekama, ne-
greitai darbas dirbamas,— pradėjo priprasti prie savo gyvenimo
jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė; niekuo jinai jau nebe-
sistebi, nieko nebesibijo; jai tarnauja nematomi tarnai, padavi-
nėja, nuiminėja, važiuoklėmis be arklių vežioja, muzika linksmi-
na ir visus jos troškimus patenkina. Ir ji pamilo maloningąjį sa-
vo viešpatį, ir pamatė, kad ne veltui jis ją vadina savąja valdove
ir kad jis myli ją labiau už save patį; ir panoro ji pasiklausyti
jo balso, panoro su juo pasikalbėti, nebeeidama į baltojo marmu-
ro menę, nebeskaitydama ugninių žodžių.
Ji ėmė to maldauti ir prašyti; tik girios žvėris, jūros keiste-
nybė, su jos prašymu negreitai tesutiko, išgąsdinti ją savo bal-
su būgštavo. Ji išprašė, išmeldė mieląjį savo valdovą, ir jis ne-
galėjo priešintis jai, ir parašė jis jai paskutinį kartą baltojo mar-
muro sienoje ugniniais žodžiais:
,Ateik šiandien į žaliąjį sodą, atsisėsk mėgstamoje savo pa-
vėsinėje, lapais, šakomis, gėlėmis apraizgytoje, ir taip pasakyk:
„Kalbėk su manimi, verge mano ištikimasis”.
Praslinkus trumpai valandėlei, išbėgo pirklio duktė, skaisčio-
ji gražuolė, į žaliuosius sodus, įžengė į mėgstamąją savo pala-
pinę, lapais, šakomis, gėlėmis apraizgytą, ir atsisėdo ant šilkais
apmušto suolo; ir prabilo jinai uždusdama,— jos širdužė daužėsi
kaip sugauto paukštelio,— prabilo ji tokiais žodžiais:
— Nesibijoki, gerasis, malonusis mano valdove, išgąsdinti ma-
ne savo balsu: patyrusi visas tavo malones, aš nepabūgsiu ir žvė-
ries staugiant; kalbėk su manimi nebūgštaudamas.
Ir išgirdo ji, lyg tarytum kas būtų atsidusęs už pavėsinės, ir
pakilo siaubingas laukinis balsas, gaudžiantis, gargždantis ir ki-
mus, na ir tai dar jo kalbėta pusbalsiu. Krūptelėjo iš pradžių
jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė, išgirdusi girios žvėries,
jūros keistenybės balsą, tik savo baimę nugalėjo ir nepasirodė
išsigandusi, ir netrukus ji ėmė klausytis lipšnių bei malonių jo
žodžių, protingos ir išmintingos kalbos, ir užsiklausė, ir pasidarė
jos širdžiai džiugu.
Nuo tos dienos, nuo tos valandėlės juodu ėmė šnekučiuotis
beveik visą dieną — vaikštinėdami po žaliąjį sodą bei po visas
aukštąsias menes, besivažinėdami po tamsiąją girią. Tiktai pa-
klausia jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė:
— Ar tu čia, gerasis, mylimasis mano valdove?
Girios žvėris, jūros keistenybė, atsako:
— Čia, puikioji mano valdove, ištikimasis tavo vergas, nepa-
vaduojamas bičiulis.
Ir neišsigąsta ji laukinio bei baisaus jo balso, ir mezgasi tarp
jųdviejų malonios kalbos, kad nė galo joms nėra.
Nežinia, kiek ten laiko praslinko: greitai pasaka sekama, ne-
negreitai darbas dirbamas,— jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gra-
žuolė, panoro savo akimis pamatyti girios žvėrį, jūros keisteny-
bę, ir ėmė ji to prašyti jį bei maldauti. Jis ilgai su tuo nesutiko,
būgštavo išgąsdinti ją; na, bet ir buvo jis tokia baisenybė, jog
nei pasakoje benupasakosi, nei plunksna beaprašysi; ne tik žmo-
nės, bet ir laukiniai žvėrys jo visados pabūgdavo ir į savo migius
nuo jo pasprukdavo. Ir prabilo girios žvėris, jūros keistenybė, to-
kiais žodžiais:
— Neprašyk, nėmaldauk tu manęs, skaisčioji, puikioji mano
valdove, neatsižiūrimoji gražuole, kad parodyčiau aš tau šlykš-
tųjį savo veidą, savo bjaurųjį kūną. Tu pripratai prie mano bal-
so; mudu gyvename bičiuliškai, sutardami vienas su antru, beveik
nopersiskirdami, ir tu myli mane už neapsakomą mano meilę tau,
o išvydusi mane. bai?ų ir atgrasų, tu imsi neapkęsti manęs ne-
laimingo, nuvarysi tu mane iš po savo akių, o išsiskyręs su ta-
vim, aš numirsiu iš ilgesio”.
Neklausė tokių kalbų jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuo-
lė, ir ėmė maldauti dar labiau nei pirma, saikstytis, kad jokios
baisenybės pasaulyje neišsigąsianti ir kad ji nenustosianti malo-
ningojo savo valdovo mylėjusi, ir sako jam tokius žodžius:
— Jeigu tu esi senas žmogus — būk mano senelis, jeigu vi-
dutinio amžiaus — būk man dėdulė, jeigu tu jaunas — būk man
įbrolis, ir kol aš tebesu gyva — būk man širdies bičiulis.
Ilgai ilgai girios žvėris, jūros keistenybė, nenusileido, bet ne-
galėjo atsispirti savo gražuolės prašymams bei ašaroms ir prabilo
jai tokiu žodžiu:
— Negaliu aš tau priešintis dėl tos priežasties, kad myliu
tave labiau nei save patį; patenkinsiu aš tavo norą, nors žinausi
p ra žudysiąs savo laimę ir mirsiąs belaike mirtimi. Ateik į žalią-
jį sodą pilkųjų sutemų metu, nusileidus užu girių skaisčiajai sau-
lužei, ir pasakyk: „Pasirodyk man, ištikimasis bičiuli!”— ir tau
parodysiu šlykštųjį savo veidą, bjaurųjį savo kūną. O jeigu tu
nebegalėsi pas mane pasilikti, nebenoriu aš tavo nelaisvės ir am-
žinųjų kančių: tu atrasi savo miegamajame po priegalviu mano
aukso žiedelį. Užsimauk jį ant mažojo dešinės rankos pirštelio —
ir tu atsidursi pas brangųjį tėvužį ir nieko apie mane niekuomet
nebeišgirsi.
Jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė, neišsigando, nepa-
sibaisėjo, tvirtai pasitikėjo savimi. Tą pačią akimirką, nebegaiš-
dama nė valandėlės, ji išėjo į žaliąjį sodą laukti sutartojo laiko,
ir kai sutemo pilkosios sutemos, nusileido užu girių skaisčioji
saulutė, tai jinai prabilo: „Pasirodyk man, ištikimasis mano bi-
čiuli!”— ir pasirodė jai iš tolo girios žvėris, jūros keistenybė: jis
tik prasmuko skersai kelio ir pradingo tankiuose krūmuose, o
jaunajai pirklio dukrelei, skaisčiajai gražuolei net akys aptemo,
ji suplojo baltosiomis rankelėmis, suriko spiegiamu balsu ir su-
smuko ant kelio be sąmonės. Na, betgi ir baisus buvo girios žvė-
ris, jūros keistenybė: rankos kreivos, ant rankų žvėries nagai,
kojos arklio, iš priekio bei iš užpakalio didelės kupranugario kup-
ros, visas nųo viršaus ligi apačios gauruotas, iš burnos kyšojo
šerno iltys, nosis buvo riesta lyg kalnų erelio, o akys kaip pe-
lėdos.
Siek tiek pagulėjusi, jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuo-
lėlė, atsipeikėjo ir girdi: kažkas beverkiąs šalia josios, karštomis
ašaromis beplūstąs ir bekalbąs gailiu balsu:
„Pražudei tu mane, pamiltoji mano gražuole, nebematysiu aš
skaisčiojo tavo veidelio, nebenorėsi tu manęs net klausytis, ir
tenka man mirti belaike mirtimi”.
Ir pasidarė jai gaila bei gėda, ir ji nugalėjo didžią savo bai-
mę bei baikščią savąją mergelės širdį, ir prabilo ji tvirtu bal-
su:
— Ne, nebijok nieko, gerasis ir maloningasis mano valdove,
nebeišsigąsiu baisiosios tavo išvaizdos, nebesiskirsiu aš su tavi-
mi, nebeužmiršiu tavo malonių; pasirodyk man dabar pat senuo-
ju savo pavidalu: aš tik pirmąkart teišsigandau.
Jai pasirodė girios žvėris, jūros keistenybė, baisia, šlykščia,
bjauria savo išvaizda, tik neišdrįso arti prie jos prieiti, kad ir
kažin kiek ji kvietė; jiedu vaikštinėjo iki tamsios nakties ir kal-
bėjosi, kaip kad kalbėjęsi, maloniai bei išmintingai. Ir nebejautė
jokios baimės jaunoji pirklio dukrelė, skaisčioji gražuolė. Kitą
dieną ji pamatė girios žvėrį, jūros keistenybę, skaisčiajai saulu-
tei šviečiant; nors iš pradžių jinai, įsižiūrėjusi į jį, išsigando, bet
to neparodė, ir netrukus jos baimė visiškai praėjo. Dabar jiedu
ėmė kalbėtis daugiau nei prieš tai: beveik ištisomis dienomis ne-
siskyrė, bepietaudami bei vakarieniaudami, gardumynais, valgiais
vaišinosi, midaus gėrimais vėsinosi, vaikštinėjo po žaliuosius so-
dus, be arklių važinėjosi po tamsiuosius miškus.
Ir praėjo nemaža laiko: greitai pasaka sekama, negreitai dar-
bas dirbamas. Sit vieną kartą jaunoji pirklio dukrelė gražuolė
susapnavo, kad josios tėvužis susirgęs; ir apėmė ją nepaliaujamas
liūdesys, ir išvydo ją tokią beliūdinčią ir beašarojančią girios
žvėris, jūros keistenybė; jis susisielojo ir ėmė klausinėti, kodėl
ji liūdinti, kodėl ašarojanti. Jinai ir pasipasakojo jam sapnavusi
negerą sapną ir ėmė prašytis leidžiama aplankyti saVo brangųjį,
mieląjį tėvelį ir meiliąsias savo sesutes. Ir prabilo į ją girios žvė-
ris, jūros keistenybė:
— Ir kam tau mano leidimo? Mano aukso žiedas padėtas pas
tave, užsimauk jį ant mažojo dešinės rankos pirštelio ir atsirasi
brangiojo, mielojo tėvelio namuose. Paviešėk pas jį, kol išsiilg-
si, ir aš tik tiek tau pasakysiu: jeigu tu lygiai po trijų dienų ir po
trijų naktų nebesugrįši, tai manęs nebebus margajame pasauly-
je- ir aš mirsiu tą pačią valandėlę — dėl tos priežasties, kad myliu
tave labiau nei save patį ir nebegaliu gyventi be tavęs.
Jinai ėmė įtikinėti pažadų žodžiais ir priesaikomis, kad lygiai
valandą anksčiau nei prisakyta pargrįšianti į aukštąsias jo menes.
Atsisveikino ji su maloninguoju ir geruoju savo valdovu, užsi-
movė ant mažojo dešinės savo rankos pirštelio aukso žiedą ir
atsidūrė erdviame garbingojo pirklio, brangiojo, mielojo savo tė-
velio, kieme. Ji eina į aukštą mūrinių menių prieangį; pribėga
prie josios tarnai bei šeimynykščiai, pakelia triukšmą bei šauks-
mą; atbėga meiliosios sesutės ir, pamačiusios ją, nustemba josios
mergišku grožiu ir valdovišku, karališku josios apdaru; įsikimba
jai į baltąsias rankeles* ir nuveda ją pas brangųjį, mieląjį tėvelį;
o tėvelis ligotas begulįs, ligotas ir nelinksmas, dieną naktį ją
beminėdamas, karštomis ašaromis apsipildamas; ir jis nesitveria
džiaugsmu, išvydęs mieląją, dailiąją, apveidžiąją jauniausiąją,
mylimiausiąją savo dukružę, ir jis stebisi josios mergišku grožiu,
valdoviškuoju, karališkuoju josios apdaru.
Jiedu ilgai bučiavosi, mylavosi, meiliomis, kalbomis guodėsi.
Jinai pasipasakojo mielajam savo tėveliui ir vyresniosioms mei-
liosioms savo seserims apie savo gyvenimą pas girios žvėrį, jū-
ros keistenybę, viską žodis į žodį, jokios smulkmenos nenuslėp-
dama.
Ir prasidžiugo garbingasis pirklys turtingu jos gyvenimu, val-
doviška, karališka buitimi, ir stebėjosi, kaip ji priprato žiūrėti į
baisųjį savo šeimininką ir kaip nesibijo girios žvėries, jūros keis-
tenybės; jis pats, jį prisiminęs, drebėte drebėjo. O vyresniąsias
seseris pavydas ėmė, girdint apie begalinį jauniausios sesers tur-
tingumą ir apie karališką jos valdžią valdovui tarytum savo ver-
gui.
Diena praėjo kaip viena valanda, antra diena prašoko kaip
valandėlė, o trečią dieną vyresniosios seserys ėmė kalbinti jau-
niausiąją seserį, kad ji nebegrįžtų pas girios žvėrį, jūros keiste-
nybę: „Tegu jis ten ir nusprogsta, taip jam ir reikia…” Ir užpyko
ant vyresniųjų seserų brangioji viešnia, jauniausioji sesutė, ir tarė
\ ji joms tokius žodžius:
— Jeigu aš gerajam ir maloniajam savo valdovui už visas jo
malones ir karštą, neapsakomą meilę atsiteisiu žiauria jo mirti-
mi, tai aš būsiu neverta gyventi margajame pasaulyje ir būsiu
nusipelniusi tada, kad mane atiduotų laukiniams žvėrims sudras-
kyti.
Ir josios tėvas, garbingasis pirklys, pagyrė ją už tokią pui-
kią kalbą, ir buvo nutarta, kad lygiai valanda prieš susitartąjį
laiką gražioji, dailioji, jauniausioji mylimiausioji dukrytėlė grį-
šianti pas girios žvėrį, pas jūros keistenybę.
O seserims buvo apmaudu, ir jiedvi sugalvojo suktą dalyką,
suktą ir negerą: jiedvi ėmė ir pasuko visus laikrodžius namuose
valanda atgal, ir to nepamatė nei garbingasis pirklys, ‘nei visi jo
tarnai ištikimieji bei šeimynykščiai.
Ir kai atėjo tikroji valanda, sugilo pirklio dukteriai, skaisčia-
jai gražuolei, širdelę ir ėmė ją spausti, tarytum kas būtų ėmęs ją
graužti; ir ji tik žvilgčioja į angliškus, vokiškus tėvo laikrodžius,
o vis dar tebėra per anksti jai leistis į tolimą kelionę. O seserys
ją šnekina, klausinėja apie šį bei tą, gaišina. Betgi josios širdis
neiškentė, jauniausioji, mylimiausioji duktė, skaisčioji gražuolė,
atsisveikino su garbinguoju pirkliu, mieluoju tėveliu, gavo iš jo
tėvo palaiminimą, atsisveikino su vyresniosiomis, mielosiomis se-
serimis, su ištikimaisiais tarnais bei dvariškiais ir, nelaukusi nė
akimirksnio ligi sutartosios valandos, užsimovė aukso žiedą ant
mažojo dešinės rankos pirštelio ir atsidūrė baltojo mūro rūmuose,
aukštosiose girios žvėries, jūros keistenybės, menėse ir, stebėda-
masi/kad jis jos nepasitinka, suriko skardingu balsu:
— Kurgi tu, gerasis mano valdove, ištikimasis mano bičiuli?
Kodėl gi tu manęs nebepasitinki? Aš sugrįžau anksčiau sutartojo
laiko visa valanda su akimirksniu.
Niekas nei beatsakė, nei bepasisveikino; viešpatavo kapų ty-
la; žaliuosiuose soduose paukščiai nebegiedojo dausų giesmių,
nebetryško vandens čiurkšliai ir nebegurgėjo šaltinių versmės,
aukštosiose menėse nebeaidėjo muzika.
Sudrebėjo pirklio dukters, skaisčiosios gražuolės, širdelė, ji
pajuto kažką negera; ji apibėgo aukštąsias menes ir žaliuosius
sodus, šaukė skambiu balsu gerąjį savo valdovą — niekur nebe-
girdėti nei atsiliepiant, nei pasisveikinant, nei jokio garso. Ji nu-
bėgo prie žaliavejės įkalnės, kur gražiai augo, klestėjo jos my-
limoji skaisčiai raudona gėlė, ir mato ji, kad girios žvėris, jūros
keistenybė, ant kalvelės, apsiglėbęs raudonąją gėlelę bjauriomis
savo letenomis. Ir jai pasirodė, kad jo užmigta jos belaukiant,
ir miegama dabar kietu miegu. Emė jį palengvėle žadinti pirklio
duktė, skaisčioji gražuolė,— jis negirdi; ji ėmė žadinti stipriau,
sugriebė už gauruotosios letenos — ir mato, kad girios žvėries,
jūros keistenybės esama mirusio, gulima negyvo…
Susidrumstė jai žvainosios akys, pakirto jai eikliąsias koje-
les, atsiklaupė ji ant kelių, apsikabino baltosiomis rankelėmis
galvą gerojo savo valdovo, bjauriąją ir šlykščiąją galvą, ir su-
klykė spiegiamu balsu:
— Atsistok, pabusk, mano širdies bičiuli, aš myliu tave kaip
trokštamąjį sužadėtinį L
Ir vos tik ji ištarė tokius žodžius, tučtuojau iš visų šonų su-
tviskėjo žaibai, sudrebėjo žemė nuo didelio griausmo, trenkė per-
kūno strėlė į žaliaveję įkalnę, ir sukniubo apalpusi jaunoji pirk-
lio duktė, skaisčioji gražuolė. Ar ilgai, ar trumpai ji gulėjo be
sąmonės — nežinau; tik atsipeikėjusi pamatė besanti aukštojoje
balto marmuro menėje, besėdinti brangiausiais akmenimis nu-
sagstytame aukso soste, belaikąs ją karalaitis, skaistusis gražuo-
lis, su karaliaus vainiku ant galvos, su rūbais, nukaltais iš aukso;
prieš juodu bestovįs tėvas ir seserys, o aplinkui beklūpą gausūs
palydai, visi apsitaisę auksu bei sidabru ataustais šilkais. Ir pra-
bilo į ją jaunasis karalaitis, skaistusis gražuolis, kuriam ant gal-
vos buvo karaliaus vainikas:
— Pamilai tu mane, neatsižiūrimoji gražuole, bjaurios baise-
nybės pavidalu už gerą mano širdį ir mano meilę tau; pamilk gi
dabar mane žmogaus pavidalu, būk trokštamoji mano nuotaka.
Piktoji burtininkė užpyko ant velionio mano tėvužio, šlovingojo
ir galingojo karaliaus, pavogė mane dar mažametį ir velniškais
savo burtais, piktosios dvasios padedama, pavertė mane bjauria
pabaisa bei uždėjo prakeikimą gyventi tokiu šlykščių pavidalu,
baisiu ir grasiu kiekvienam žmogui, kiekvienam padarui tol, kol
atsiras graži mergina, kokios ji bebūtų kilmės ir luomo, pamils
mane baisenybės pavidalu bei panorės būti teisėta mano žmo-
na,— ir tada visi burtai pasibaigs, ir vėl aš būsiu kaip buvęs,
žmogus — jaunas ir dailus vyras. Ir aš gyvenau tokios baiseny-
bės ir baidyklės pavidalu lygiai trisdešimt metų, ir aš buvau įsi-
viliojęs į užburtuosius savo rūmus vienuolika gražių merginų, o
tu buvai dvyliktoji. Nė viena nepamilo manęs už mano meilumus
bei pataikavimus, už gerą mano širdį. Tu vienintelė tepamilai
mane, atgrasu ir baisią pabaisą, už mano gerumą bei vaišingumą,
už gerą mano širdį, už neapsakomą mano meilę tau, ir tu būsi
šlovingoji karaliaus žmona, galingos viešpatystės karalienė.
Tada visi tuo nustebo, palydai nusilenkė ligi žemės. Garbin-
gasis pirklys palaimino jauniausiąją, mylimiausiąją savo dukružę
ir jaunąjį valdovą karalaitį. Ir pasveikino jaunikį bei jaunamar-
tę vyresniosios pavydžiosios seserys ir visi ištikimieji tarnai, di-
dieji bajorai bei įvairūs karžygiai ir, nė valandėlės nebegaišda-
mi, pakėlė linksmą vestuvių puotą, ir jaunavedžiai pradėjo lai-
mingai gyventi. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą tau-
kai varvėjo, burnoj nieko neturėjau.

Vienoje karalystėje, gyveno turtingas pirklys, garbingas žmogus.

Jis turėjo begales visokių gėrybių — įvairiausių turtų, brangiųjų užjūrio prekių, perlų, brangiųjų akmenų, aukso bei sidabro

pinigų; ir tam pirkliui augo trys dukterys, visos trys gražuolės,o jauniausioji visų gražiausioji; ir jis mylėjo savo dukteris daugiau nei visutėlį savo turtą, perlus, brangiuosius akmenis, aukso bei sidabro pinigus — dėl to, kad jisai buvo našlys ir jam

nebuvo ko mylėti; jis mylėjo vyresniąsias dukteris, bet jaunėlę dukterį mylėjo dar labiau, nes jinai buvo visų gražiausia ir jam

lipšniausia. Šit ir baudžiasi tas pirklys savo prekybos reikalais keliauti už devynių žemių, į dešimtą karalystę, ir byloja jis savo meiliosioms dukterims:

— Mielosios mano dukterys, gražiosios mano dukružės, dailiosios mano dukterytės, aš vykstu savo prekybos reikalais už devynių žemių, į dešimtą karalystę, ir ar trumpai, ar ilgai keliausiu — nežinau, ir įsakau jums be manęs gyventi dorai ir romiai, ir jeigu be manęs jūs gyvensite dorai bei romiai, tai pargabensiu jums tokių lauktuvių, kokių jūs pačios panorėsite, ir duodu aš

jums tris dienas laiko apsigalvoti, o tada jūs man pasisakysite, kokių lauktuvių norite.

Jos galvojo-tris dienas ir tris naktis, atėjo pas savo tėvą, ir jisai ėmė jas klausinėti, kokių dovanų jos begeidžiančios. Vyriausioji duktė nusilenkė tėvui ligi žemės ir prabilo į jį pirmoji:

— Tėvužėli tu brangiausias, sengalvėli tu mano mieliausias!

Negabenk tu man nei auksu bei sidabru ataustų šilkų, nei juodojo sabalo kailių, nei stambiųjų apvaliųjų perlų, o pargabenk

tu man karališkąjį vainiką iš aukso ir brangiųjų akmenų, ir kad jie žėrėtų tokia šviesa kaip nuo mėnulio pilnaties, lyg tartum

nuo skaisčiosios saulužės, ir kad tamsiąją naktį nuo jų būtų šviesu kaip kad saulėtą vidudienį.Garbingasis pirklys susimąstė ir paskui tarė:

— Gerai, mieloji mano dukra, dailioji ir grakščioji dukruže, pargabensiu aš tau tokį vainiką; žinau užu jūrų vieną žmogų,

kuris gaus man tokį vainiką; jį turi viena užjūrio karalaitė, o paslėptas jis rūsyje akmeniniame, be to, tas rūsys yra akmens

kalne, trijų sieksnių gilumoje, už trejų geležinių durų, trimis vokiškomis spynomis užrakintas. Darbas bus nelengvas, bet prieš

mano pinigus niekas neatsispirs.

Nusilenkė jam ligi žemės vidurinė duktė ir sako:

— Tėvužėli tu mano mielasis! Negabenk tu man nei auksu, nei sidabru ataustų šilkų, nei juodųjų Sibiro sabalų kailių, nei stambiųjų perlų karolių, nei aukso vainiko su brangiaisiais akmenimis, pargabenk tu man veidrodį iš vientiso Rytų krištolo; kad žvelgdama į jį, aš matyčiau visą žemės grožybę ir kad žiūrėdama į jį, aš nesenčiau, ir kad mergiškasis mano grožis vis didėtų.

Susimąstė garbingasis pirklys ir, šiek tiek pagalvojęs, tarė jai tokius žodžius:

—- Gerai, mieloji mano dukra, dailioji ir grakščioji dukruže,gausiu aš tau tokį krištolo veidrodį; jį turi Persų karaliaus duktė, jauna karalaitė, negirdėto, neregėto ir neįsivaizduojamo grožio; tasai veidrodis yra saugomas aukštame mūro bokšte, tasai bokštas stūkso ant akmens kalno, to kalno aukštis trys šimtai sieksnių, už septynerių geležinių durų, septyniom vokiškom spynom užrakintas, ir į tą bokštą eina trys tūkstančiai laiptų, o ant kiekvienos pakopos stovi po persų karį, dieną naktį, su nuogais plieno kalavijais; o raktus nuo tų geležinių durų nešiojasi karalaitė pasijuosusi už juostos. Žinau aš už jūrų tokį žmogų, ir jisai gaus man tą veidrodį. Tavo užduotas darbas yra sunkesnis už sesers, bet prieš mano pinigus niekas neatsispirs.

Nusilenkė tėvui ligi žemės jauniausioji duktė ir taip prabilo:

— Tėvužėli tu mano mielasis! Nevežk tu man nei auksu bei sidabru ataustų šilkų, nei juodųjų Sibiro sabalų, nei stambių apvaliųjų perlų karolių, nei karaliaus vainiko iš brangiųjų akmenų, nei krištolinio veidrodžio, o parvežk tu man skaisčiai raudoną gėlelę, už kurią gražesnės nebūtų margajame pasaulyje.

Dar labiau susimąstė garbingasis pirklys. Kiek jis ten galvojo,tikrai pasakyti negaliu; pagalvojęs jis bučiuoja, myluoja, glaubsto

jauniausiąją, mylimiausiąją savo dukterėlę ir byloja tokius žodžius:

— Na, uždavei tu man darbą, sunkesnį už seserų; kai žinai ,ko ieškoti, tai kaipgi nesuieškosi, tačiau kaip suradus tai, ko

pats nežinai? Skaisčiai raudoną gėlelę nėra sunku surasti, tik kaipgi man sužinojus, kad gražesnės už ją nėra margajame pasaulyje? Stengsiuosi, bet dovanok, jei prašomųjų lauktuvių nepristatysiu.

Ir jis leido eiti gražiosioms, dailiosioms savo dukterims į jų kambarius. Jis ėmė ruoštis į kelionę į tolimus užjūrio kraštus.

Kiek jis ten ruošėsi, nežinau ir neišmanau: greitai pasaka sekama, negreitai darbas dirbamas. Išvyko jis į tolimą kelionėlę.

Na, ir keliauja garbingasis pirklys po svetimas užjūrio šalis, po nematytas karalystes; jis parduoda savo prekes trigubai brangiau, perka svetimas trigubai pigiau; jis maino prekes dar pelningiau, gaudamas priedo sidabro bei aukso; jis prikrauja laivus

aukso pinigų ir pasiunčia namo. Tada suranda vyriausiajai dukrelei trokštamąsias lauktuves: karaliaus vainiką su brangiaisiais

akmenimis, nuo kurių tamsią naktį šviesu kaip saulėtą vidudienį. Suranda trokštamąją dovaną ir savo vidurinei dukteriai: krištolo

veidrodį, o jame matyti visas padangių grožis, ir, žiūrėdamasi į jį, mergina ne sensta, o gražėja. Tik jis negali rasti trokštamųjų

lauktuvių jauniausiajai, mylimiausia j ai dukrelei — skaisčiai raudonos gėlelės, už kurią gražesnės nebūtų margajame pasaulyje.

Carų, karalių ir sultonų soduose jisai rado begalę skaisčiai raudonų gėlelių tokio gražumo, kad nei pasakoje beapsakysi, nei

plunksna beaprašysi; tik niekas jam nelaiduoja, kad gražesnės už tą gėlelę nėra margajame pasaulyje; ir jis pats to nemano. Šit

keliauja jis su patikimaisiais savo tarnais lakiaisiais smėlynais,gūdžiaisiais miškais, ir jį užpuola kur buvę, kur nebuvę plėšikai — musulmonai, turkai ir indai, ir, matydamas neišvengiamą nelaimę, garbingasis pirklys grąžina turtingas savo vilkstines su

ištikimais tarnais ir bėga į tamsias girias. „Verčiau, girdi, tegu mane sudrasko plėšrieji žvėrys, nei pakliuvus man į netikėlių

plėšikų nagus ir nugyvenus savo amžių nelaisvėje.”

Klaidžioja jis po tą traškantį, nepervažiuojamą, neperžengiamą mišką, ir juo toliau jis žengia, juo kelias eina geryn, tarytum

medžiai prieš jį skirtųsi, tankūs krūmai į šalis skėstųsi.

Žengia atgal — rankos neprakiši, žengia į dešinę — kelmai ir stuobriai, zuikis žvairaakis neprasprūs, žengia į kairę, — o čia

dar blogiau. Stebisi garbingasis pirklys, galvoja nesugalvoja, kas čia per stebuklai, o pats vis priekin ir priekin; po jo kojomis

kelias pravažinėtas. Jisai blaškosi nuo ryto ligi vakaro kiaurą dienelę, nebegirdi nei žvėries besustaugiant, nei gyvatės besušnypščiant, nei pelėdos besuūkiant, nei paukštelio besučiulbant:

tartum viskas aplink jį būtų išmirę. Sit sutemo ir tamsioji naktužė;taip tamsu aplink — nors pirštu į akį durk, o po jo kojomis šviesu šviesu. Na, žygiuoja jis beveik ligi vidurnakčio ir išvysta priekyje lyg raudoną pašvaistę, ir taria sau: „Turbūt miško degama; tai kam man lįsti tenai į tikrą, neišvengiamą mirtį?”

Apsigrįžta jis atgal — nebegalima pažengti, dešinėn, kairėn — nebegalima paeiti; leidos į priekį — kelias pravažinėtas. „Nagi

pastovėsiu vienoje vietoje,— gal gaisai nuslinks į kitą šoną, ar pro mane praslinks, ar visai užges.”

Na ir sustoja jis, laukia; bet ir šįsyk kur tau: gaisai tikrai slenka tiesiai į jį, ir aplink jį tartum šviesiau darosi; galvoja jis galvoja ir nusprendžia žengti į priekį, kur akys veda. Dviejų mirčių nebūna, o vienos neišvengsi. Pirklys persižegnoja ir nužingsniuoja į priekį. Juo toliau jis žengia, juo eina šviesyn, ir nušvinta beveik kaip saulėtą vidudienį, o gaisro šniokščiant nei spragant negirdėti. Galiausiai jis išeina į plačią laukymę, ir vidur tos plačios laukymės bestūksąs lyg tartum koks namas, lyg tartum kokia pilis — karaliaus ar caro rūmai, sidabru bei auksu ir brangiaisiais akmenimis išpuošti, žėri liepsnos nuplieksti, o ugnies nematyti; tarytum skaisčioji saulutė, net skaudu į juos akims žiūrėti. Visi langeliai praviri, o viduje žaidžia, skamba darni muzika, kokios jis niekados nebuvo girdėjęs.

Jis įspūdina į erdvų kiemą pro plačius atkeltus vartus; čia kelias išklotas baltuoju marmuru, o iš šonų trykšta vandens trykšliai — aukšti, dideli ir maži. Jis įžengia į rūmus laiptais, išklotais plona, ryškiai raudona gelumbe, o laiptų turėklai paauksinti; įeina jis į menę — nieko nėra; į antrą, į trečią — nieko nėra; į penktą, į dešimtą — nieko nėra; o ištaisymas, išpuošimas visur karališkas, negirdėtas, neregėtas: auksas, sidabras, rytų krištolai, dramblio ir mamuto kaulai. Garbingasis pirklys stebisi tokiu neapsakomu turtu, o dar labiau, kad šeimininko nesama; ir ne tik šeimininko, bet ir tarnų; o muzika tebetrenkia nenutildama, ir jis pagalvoja tuo metu apie save:

„Viskas puiku, tik valgyti nėra ko”,— ir randasi priešais jį stalas puošte išpuoštas, auksiniuose bei sidabriniuose induose patiekalai gardžiausi, užjūrio vynai ir midaus gėralai visokie. Jisai sėda už stalo nedvejodamas, prisivalgo lig soties, kadangi buvo nevalgęs ištisą parą; valgis toks, kad ir beprikišti nėra ko — tik žiūrėk, kad liežuvio neprarytum, o jisai beklajodamas po miškus ir smiltynus, smarkiai išalkęs, išeina iš užu stalo, o nusilenkti nėra kam, ir ačiū tarti už vaišes, už primylėjimą irgi nėra kam. Vos jisai spėja atsistoti ir apsidairyti, jau stalo su valgiais tarytum nė nebūta, o muzika tebetrenkia nenutildama. Garbingasis pirklys stebisi tokiu įstabiu stebuklu bei tokiomis nuostabiomis nuostabomis ir žengia jisai per puošnias menes gėrėdamasis, o pats galvoja: „Gera būtų dabar išsitiesus ir paknarkus”,— ir mato, prieš jį bestovinti raižytinė lova, padirbta iš gryno aukso, krištolinėmis kojelėmis, su sidabro užuolaidomis, su perlų spurgais bei kutais; pūpso minkštučių gulbės pūkų duknos ant lovos kaip kalnai. Stebisi pirklys tokiu nauju stebuklu, nauju ir įstabiu; gula jis aukšton lovon, užsiskleidžia sidabrine užuolaida ir mato, kad josios esama plonutės ir minkštutės tarytum šilkinės. Pasidaro rūmų menėje tamsu, lygiai kaip temstant, ir muzika trenkia tarytum iš tolo, ir jisai pagalvoja: „O, kad nors susapnuočiau savo dukreles!” — ir užminga tą pačią valandėlę.

Pirklys nubunda, o saulė iškilusi jau viršum aukštųjų medžių. Pabunda pirklys ir negali atitokti: visą naktį jis išsapnavo meiliąsias, dailiąsias ir apveidžiąsias savo dukteris, jisai sapnavo vyresniąsias savo dukteris: vyriausiąją ir vidurinę, kad jos esančios linksmos linksmutėlės, o nuliūdusi viena jauniausioji, mylimiausioji dukružėlė; jisai sapnavo, kad vyriausioji ir vidurinė dukterys turinčios turtingus jaunikius ir kad jiedvi besirengiančios ištekėti, nesulaukusios jo tėviškojo palaiminimo, o jaunėle dukrelė, mylimiausioji, tikroji gražuolė, apie jaunikius nė girdėti nenori, lig kol sugrįš josios mielasis tėvužėlis; randasi pirklio širdžiai ir linksma, ir liūdna.

Jis atsikelia iš aukštos lovos, drabužiai jam visi parengti, ir vandens čiurkšlė trykšta į krištolinį indą; jis apsirengia, nusiprausia ir nebesistebi nauju stebuklu: arbata ir kava ant stalo stovi, ir prie jų gardumynų užkanda. Jis pavalgo ir vėl ima žygiuoti per menes, norėdamas dar kartą jomis pasigėrėti skaisčiosios saulės šviesoje. Viskas jam pasirodo gražiau nei vakar. Štai jis mato pro pravirus langus, kad aplink rūmus apsodinti neregėti sodai, aplipę vaisiais, ir gėlės žydi neapsakomu grožiu. Jis užsigeidžia po tuosius sodus pasivaikščioti. Jis nukopia kitais taiptais, iš žaliojo marmuro, iš vario bei malachito, paauksintais turėklais, išeina tiesiog į žalius sodus. Jis vaikščioja ir gėrisi: medžiuose kabo išnokę vaisiai, patys į burną prašyte prašosi; žvelgiant į juos, seilės varva; žydi puikios, pilnavidurės, kvapnios, įvairiausiomis spalvomis išrašytos gėlės, skraido neregėti paukščiai, tartum žaliame ir tamsiai raudoname aksome auksu bei sidabru išadyti, dausų giesmes gieda, trykšta aukšti vandens čiurkšliai, žvelgiant į jų aukštumas —

galvą užlošti tenka, ir teka bei gurguliuoja šaltinių versmės krištoliniais loviais.

Vaikščioja sau garbingasis pirklys, stebisi visais tokiais neregėtais dalykais, nežino, ko besižiūrėti ir ko besiklausyti; akys pasiklydo matant tokius nuostabius daiktus. Kiek ten jis šitaip vaikščiojo — nežinia: greitai pasaka sekama, negreitai darbas dirbamas. Ir staiga jis mato — žalioje įkalnėje bežydinti skaisčiai raudona, neregėto ir negirdėto gražumo gėlelė, kad nei pasakoje beapsakysi, nei plunksna beaprašysi. Garbingajam pirkliui net kvapą užėmė; prieina jis prie tos gėlelės; gėlelės kvapsnis po visą sodą tarytum srovėmis sklaistosi; sudreba pirkliui ir rankos, ir kojos, ir jis prakalba džiugiu balsu:

„Štai raudonoji gėlelė, už kurią nėra gražesnės margajame pasaulyje, kurios mane prašė jauniausioji, mylimiausioji dukrelė”.

Ir taręs tokius žodžius, jis prieina ir nusiskina skaistraudonę gėlelę. Tą pačią valandėlę be jokio debesio blyksteli žaibas ir

sugriaudi perkūnas, žemė susiūbuoja po kojomis ir išdygsta lyg iš po žemių priešais pirklį tartum žvėris, tartum žmogus — šiaip

sau kažkokia pabaisa, siaubi ir gauruota, ir ji sukaukia atšiauriu balsu:

— Ką tu padarei? Kaip tu išdrįsai nuskinti mano sode mano uždraustąją mylimąją gėlelę? Aš saugojau ją labiau už savo akies

vyzdį ir kasdien guodžiausi žvelgdamas į ją, o tu išplėšei man visą mano gyvenimo paguodą bei džiaugsmą. Aš esu rūmų ir sodo šeimininkas, aš priėmiau tave kaip brangų ir kviestinį svetį, pavalgydinau, pagirdžiau ir užmigdžiau, o tu mat kaip atsimokėjai už mano gera? Tai žinok gi karčiąją savo dalią: tu numirsi per savo kaltę belaike mirtimi, ir nesuskaitoma galybė atšiaurių balsų iš visų pusių sukliko:

„Tu numirsi belaike mirtimi!”

Garbingasis pirklys iš baimės dantimis sukaleno, jis apsižvalgė ir mato, kad iš visų pusių, iš po kiekvieno medžio ir krūmelio, iš vandens, iš po žemių lenda prie jo aibė piktųjų dvasių, vis šlykščios baisenybės. Puolė jis ant kelių priešais vyriausiąjį šeimininką, gauruotąją pabaisą, ir prabilo maldaujamu balsu:

— Ei, garbingasis valdove, girios žvėrie, jūros keistenybe: kokiu garbingu vardu tave bevadinus — nežinau, neišmanau. Nepražudyk tu krikščioniškosios mano sielos už begalinį, nekaltą mano akiplėšiškumą, neliepk manęs nukirsdinti ir mirtimi nubausti, liepk žodį ištarti.

Turiu aš tris dukreles, tris gražuoles, dailias ir apveidžias dukružes; prižadėjau aš joms po dovaną parvežti: vyriausiajai dukteriai — brangiaisiais akmenimis nusagstytą karalaitės vainiką, viduriniajai dukteriai — didžiulį krištolo veidrodį, o jauniausiajai dukterėlei — skaisčiai raudoną gėlelę, už kurią gražesnės nebūtų margajame pasaulyje. Vyresniosioms dukterims lauktuves aš suradau, o mažylei dukrelei negaliu surasti lauktuvių; pamačiau aš tokią dovaną tavo sode — skaisčiai raudoną gėlelę, už kurią gražesnės nėra margajame pasaulyje, ir tariau sau, kad tokiam turtingam, garsingam ir galingam šeimininkui nebūsią gaila skaisčiai raudonos gilelės, kurios prašė jauniausioji, mylimiausioji mano dukrytėlė. Apgailestauju aš už savo kaltę prieš tavo didybę. Tu atleisk man, kvailam ir paikam, paleisk mane vykti pas savo mieląsias dukteris ir padovanok man skaisčiai raudoną gėlelę lauktuvių jauniausiajai, mylimiausiajai mano dukružei. Užmokėsiu aš tau aukso pinigais, ko pareikalausi.

Per girią nuskardėjo kvatojimas, tarytum perkūnas būtų sugriaudęs, ir prabilo pirkliui girios žvėris, jūros keistenybė:

— Nereikia man tavo aukso pinigų; aš neturiu kur savųjų bedėti. Tu nesulauksi iš manęs jokio pasigailėjimo, ir tave sudraskys ištikimieji mano tarnai į kąsnelius, į smulkiausius gabalėlius. Tik vienas tėra tau išsigelbėjimas. Aš paleisiu tave vykti namo sveiką ir gyvą, apdovanosiu krūva pinigų, padovanosiu skaisčiai raudoną gėlelę, jei tu man duosi pirklio garbės žodį ir savo rankos parašą, kad atsiųsi vietoje savęs vieną iš gražiųjų, dailiųjų savo dukterų; aš jos nė .kiek nenuskriausiu, ir ji gyvens pas mane gerbiama bei nevaržoma, kaip tu pats esi gyvenęs mano rūmuose. Man radosi liūdna gyventi vienišam, ir noriu pasivilioti sau draugą.

Taip ir sudribo pirklys ant pilkosios žemelės, apsipylė karštomis ašaromis; ir žvilgtelėjo jis į girios žvėrį, į jūros keistenybę,

ir prisiminė jis gražiąsias, dailiąsias savo dukteris, ir dar labiau sukliko spiegiamu balsu: be galo baisus buvo girios žvėris, jūros

keistenybė. Garbingasis pirklys ilgai sielojosi ir plūdo ašaromis, ir jis prabilo maldaujamu balsu:

— Garbingasis valdove, girios žvėrie, jūros keistenybe. O kaipgi man elgtis, jeigu mano dukterys, gražiosios bei dailiosios,

savo valia nepanorės vykti pas tave? Nejaugi aš turiu surišti joms rankas bei kojas ir jėga pasiųsti? Na ir kokiu keliu tave

pasiekti? Aš vykau pas tave lygiai dvejus metus, o kokiomis vietomis, kokiais keliais, aš nežinau. Prabilo Į pirklį girios žvėris, jūros keistenybė:

— Aš nenoriu belaisvės, vergės, tegu atvyksta tavo duktė čionai iš meilės tau, savo valia ir noru; o jeigu tavo dukterys nevyks savo valia ir noru, tai pats atvyk, ir aš tave nubausiu žiauria mirtimi. O kaip atvykti pas mane — ne tavo bėda; aš tau duosiu žiedą, nusimovęs nuo savo rankos: kas užsimaus jį ant mažojo pirštelio dešiniosios rankos, tasai vienu akies mirksniu atsidurs kur užsigeidęs. Duodu tau tris dienas ir tris naktis laiko pabūti, paviešėti namie.

Pirklys galvojo galvojo ir sugalvojo šitaip: „Geriau man su dukterimis pasimačius, suteikus joms tėviškąjį palaiminimą, ir jeigu josios nepanorės manęs išgelbėti nuo mirties, tai aš pasiruošiu mirčiai, kaip dera krikščioniui, ir sugrįšiu pas girios žvėrį, jūros keistenybę”. Jisai nemanė nieko apgaulingo, todėl ir papasakojo, ką buvo sugalvojęs. Girios žvėris, jūros keistenybė ir be to jo mintis žinojo; pamatęs, kad pirklys sako tiesą, jis nepaėmė nei ranka rašyto parašo, o nusimovė nuo savo rankos aukso žiedą ir įteikė jį garbingajam pirkliui. Ir vos tik garbingasis pirklys spėjo užsimauti jį ant mažojo dešinės rankos piršto, jisai tučtuojau atsidūrė tarp plataus savo dvaro vartų; tą pačią valandą pro tuos pačius vartus traukė turtingos jo vilkstinės su ištikimais tarnais, ir pargabeno josios turtų bei prekių trigubai, nei pirma buvo. Namuose kilo triukšmas ir šauksmas, pašoko dukterys nuo savo adyklių, o jųjų adyta sidabru bei auksu šilkinės skarelės; šoko jos tėvo bučiuoti, myluoti ir įvairiais meiliais vardais vadinti; abi vyresniosios seserys tūpčiojo aplinkui labiau už jauniausiąją seserį. Jiedvi mato, kad tėvas kažkodėl nelinksmas ir kad jo širdį slegia slaptas sielvartas. Vyresniosios dukterys ėmė jį kvosti, ar nepraradęs jis didžiųjų savo turtų; o jauniausioji duktė apie lobį negalvoja ir sako savo tėvui:

— Man tavo turtai nereikalingi, turtai — įsigyjamas daiktas; o apsakyk tu man savo širdies skausmą.

Ir prabilo tada garbingasis pirklys gražiosioms bei dailiosioms savo dukterims:

— Nepraradau aš didžių savo turtų, o įsigijau pinigo dvigubai, trigubai; bet aš turiu kitą sielvartą, ir pasakysiu jį jums rytojaus dieną, o šiandien linksminkimės.

Jis įsakė atnešti kelionės dėžes, apkaustytas geležimi; išėmė jis vyriausiajai dukteriai karališkąjį aukso vainiką, padirbtą iš arabiškojo aukso, ugnyje nedegantį, vandenyje nerūdijantį, brangiaisiais akmenimis nusagstytą; viduriniajai dukteriai išėmė lauktuvių Rytų krištolo veidrodį; jauniausiajai dukrelei lauktuvių įteikė aukso ąsotėlį su skaisčiai raudona gėlele. Vyresniosios dukterys iš džiaugsmo suglumo, nusinešė savo lauktuves į aukštabokščius mergbučius ir ten laisvai kiek tinkamos jomis atsidžiaugė. Tik jauniausioji, mylimiausioji dukrelė, išvvdusi skaisčiai raudoną gėlelę, visa sudrebėjo ir pravirko, lyg tartum josios širdužę kas būtų nudiegęs. Ir prabilo į ją senas tėvulis tokiais žodžiais:

— Kodėl gi, mieloji, mylimiausioji mano dukrele, tu neimi trokštamosios savo gėlelės? Gražesnės už ją nėra margajame pasaulyje.

Paėmė jauniausioji duktė skaistraudonę gėlelę tartum nenorėdama, bučiuoja tėveliui rankas, o pati karštomis ašaromis verkia. Kaip bematant atbėgo vyresniosios dukterys, josios išžiūrėjo tėvo lauktuves ir negali atitokti iš džiaugsmo. Tada susėdo jie visi už ąžuolinių stalų, už raštuotų staltiesių, prie gardžių, saldžių valgių, prie midaus gėrimų; valgyti, gerti, vėsintis, meiliomis kalbomis guostis. Vakarop privažiavo svečių, ir prisirinko pilnutėliai pirklio namai brangiųjų svetelių, pataikūnų, veltėdžių. Pašnekesys truko

ligi pusiaunakčio, ir tokia buvo vakaro puota, kokios garbingasis pirklys savo namuose nebuvo regėjęs; ir iš kur visa kas ėmėsi,

negalėjo jis atspėti, na, ir visi tuo stebėjosi: ir aukso bei sidabro indai, ir nuostabūs valgiai, kokių niekados namuose nebuvo matę.

Rytą pirklys pasikvietė vyriausiąją dukterį, išpasakojo jai visa, kas jam buvo atsitikę, viską žodis į žodį, ir paklausė, ar jinai norinti išgelbėti jį nuo žiaurios mirties ir vykti gyventi pas girios žvėrį, jūros keistenybę. Vyriausioji duktė griežtai atsisakė ir tarė:

— Tegu toji duktė ir vaduoja tėvą, kuriai jis ieškojo skaisčiai raudonos gėlytės.

Garbingasis pirklys pasikvietė kitą dukterį, vidurinę, nupasakojo jai visa, kas jam buvo atsitikę, viską žodis į žodį, ir paklausė, ar jinai norinti išgelbėti jį nuo žiauriosios mirties ir vykti gyventi pas girios žvėrį, pas jūros keistenybę. Vidurinioji duktė griežtai atsisakė ir tarė:

— Tegu toji duktė ir vaduoja tėvą, kuriai jis ieškojo skaisčiai raudonos gėlytės.

Garbingasis pirklys pasikvietė jauniausią dukterį ir ėmė jai viską pasakoti, viską žodis į žodį, ir nespėjo baigti savo kalbos, tuoj jauniausioji, mylimiausioji dukrytė atsiklaupė priešais ir tarė:

— Palaimink mane, tėvuži tu mano brangusis, mielasis; aš vykstu pas girios žvėrį, pas jūros keistenybę, ir gyvensiu pas jį.

Man tu gavai skaistraudonę gėlelę, ir aš privalau tave vaduoti. Garbingasis pirklys apsipylė ašaromis, apkabino jauniausiąją,

mylimiausiąją dukrelę ir prabilo į ją tokiais žodžiais:

— Mieloji, gražioji, dailioji, jauniausioji ir mylimiausioji dukra mano, suteikiu aš tau tėvišką savo palaiminimą, kad tu išvaduoji savo tėvą nuo žiauriosios mirties ir savo laisva valia bei laisvu noru vyksti į atgrasų gyvenimą pas baisųjį girios žvėrį, pas jūros keistenybę. Tu gyvensi jo rūmuose visa ko didžiausiai pertekusi ir visiškai laisva; na o kur tie rūmai — niekas nežino, nenumano, ir nėra į juos kelio nei raitam, nei pėsčiam, nei laukiniam žvėriui smarkuoliui, nei paukščiui skrajūnui. Nebeišgirsim iš tavęs nei žodžio, nei žinelės, o tu iš mūsų juo labiau. Ir kaip man nugyventi karčiąją savo dalią, nebematant tavo veidelio, nebegirdint lipšnių tavo kalbelių? Atsisveikinu su tavimi amžių amžiams, lyg gyvą tave žemėje laidočiau.

Ir atsakė tėvui jauniausioji, mylimiausioji duktė:

— Neverk, neliūdėk, tu mano mielasis tėvužėli; aš gyvensiu visa ko pertekusi, laisvai; aš neišsigąsiu girios žvėries, jūros keistenybės, tarnausiu jam ištikimai ir teisingai, vykdysiu aš jo valdovišką valią, o gal jis manęs ir pasigailės. Negedėk tu manęs

gyvos tarytum mirusios: gal, Dievas duos, ir aš sugrįšiu pas tave.

Verkia, rauda garbingasis pirklys, tokiomis kalbomis nepasiguodžia.

Atbėga vyresniosios seserys, vyriausioji ir vidurinioji, pravirksta ant viso namo; mat jiedviem baisiai gaila jauniausiosios, mylimiausiosios sesers; o jauniausioji sesuo nė nesirodo esanti liūdna, neverkia, nevaitoja ir ruošiasi į ilgą kelią nežinomą. Ir

jinai pasiima skaistraudonę gėlelę paauksintame ąsotėlyje.

Praėjo trečia diena ir trečia naktis, atėjo metas skirtis garbingajam pirkliui, skirtis su jauniausiąją, mylimiausiąją dukra:

Jis ją bučiuoja, myluoja, karštomis ašaromis mazgoja, tėvišką savo palaiminimą suteikia. Išima jis girios žvėries, jūros keistenybes žiedelį iš kaustytos dėželės, užmauna žiedelį ant mažojo dešinės rankos piršto jauniausios, mylimiausios dukters — ir tą pačią valandėlę ji dingsta su visa savo manta. Ji atsidūrė girios žvėries, jūros keistenybės rūmuose, aukštosiose, mūrinėse menėse, raižytinėje aukso lovoje krištolinėmis kojelėmis, gulbės pūkų duknose, įvilktose auksu raštuoto spalvoto šilko apvalkalu, tarytum ji nė iš vietos nebūtų pajudėjusi, tarytum būtų atsigulusi pasilsėti ir pabudusi. Trinktelėjo darni muzika, kokios kaip gyva nebuvo girdėjusi.

Ji pakilo iš pūkinio patalo ir mato, kad visi jos daiktai ir raudonoji gėlelė paauksuotame ąsotėlyje čia pat bestovį, išdėlioti ir sustatyti ant žaliųjų vario, malachito stalų, ir kad toje menėje daug įvairaus gero bei turto besą: yra ant ko pasėdėti, išsitiesus pagulėti, yra kuo apsitaisyti, yra į ką pasižiūrėti. O buvo viena siena visa veidrodinė, antroji siena iš aukso, trečia siena visa sidabrinė, o ketvirtoji siena iš dramblio ir mamuto kaulo, brangiaisiais akmenimis nusagstyta; ir pagalvojo ji: „Turbūt čia bus mano miegamasis”.

Ji panoro apveizėti visus rūmus ir išėjo į aukštąsias menes.Ilgai ji vaikštinėjo, besigėrėdama visomis keistenybėmis; viena menė buvo gražesnė už kitą, ir viskas gražiau, nei buvo pasakojęs garbingasis pirklys, mielasis jos tėvužis. Ji paėmė iš paauksintojo ąsotėlio mylimąją raudoną gėlelę, išėjo į žaliuosius sodus ir sučiulbo jai paukščiai dangiškąsias savo giesmes, o medžiai, krūmai ir gėlės sumojavo savo viršūnėmis ir tarytum jai nusilenkė; ėmė trykšti vandens trykšliai ir garsiau sugurgėjo šaltinių versmės, ir surado ji tą aukštąją vietą, žaliaveję įkalnę, nuo kurios garbingasis pirklys nuskynė skaisčiai raudoną gėlelę, už kurią gražesnės nėra margajame pasaulyje. Ir jinai išėmė tai skaistraudonę gėlelę iš paauksinto ąsotėlio ir buvo ją beįsodinanti į senąją jos vietą; bet pati gėlelė išskrido iš jos rankų ir prigijo prie senojo stiebelio, ir pražydo gražiau nei prieš tai.

Ji nusistebėjo tokiu keistu stebuklu, tokiomis retomis nuostabomis, apsidžiaugė trokštamąja skaistraudonę gėlele ir nužingsniavo atgal į savo rūmų menes, o vienoje jų bestovįs stalas apdengtas, ir tik ji pagalvojo: „Turbūt girios žvėris, jūros keistenybė, ant manęs nepyksta, ir jis bus man maloningas valdovas”,—  ir tučtuojau ant baltos marmurinės sienos atsirado ugnimi rašyti žodžiai:

— Ne valdovas aš tau, o paklusnus vergas. Tu esi mano vaidovė, ir visa, ko tik tu užsimanysi, visa, kas tik tau dingtels į galvą, aš mielių mieliausiai vykdysiu.

Ji perskaitė ugninius žodžius, ir dingo jie nuo baltosios marmurinės sienos, lyg jų ten niekados nebūtų buvę. Ir šovė jai į galvą mintis parašyti laišką savo tėvužėliui, duoti jam apie save žinelę. Ji nespėjo apie tai pagalvoti, žiūri — prieš ją begulįs:

popierius su auksine plunksna bei rašaline. Rašo ji laišką mielajam savo tėvužiui ir meiliosioms savo seserėlėms:

— Negedėkite manęs, nesielvartaukite, aš gyvenu girios žvėries, jūros keistenybės rūmuose kaip karalaitė; jo paties nei girdžiu, nei regiu, o jis man rašinėja baltojo marmuro sienoje ugninius žodžius; ir jis žino viską, kas tik man į galvą dingteli, ir tą pat valandėlę viską įvykdo, ir nenori jis vadintis mano valdovu, o mane vadina savąja valdove. Vos ji tesuspėjo parašyti laišką ir prispausti antspaudą, tučtuojau laiškas dingo jai iš rankų ir iš akių, tarytum čia jo nė nebūtų buvę. Trinktelėjo muzika dar garsiau, ant stalo atsirado gardžiausių valgių, midaus gėrimų, visi indai raudonojo aukso.

Ji sėdo už stalo linksmų linksmutėlė, nors niekuomet kaip gyva nebuvo pietavusi vienų viena; ji valgė, gėrė, vėsinosi, linksminosi muzika. Po pietų, pavalgiusi, ji atsigulė pasilsėti; muzika užgriežė tyliau ir iš toliau, kad jai miegoti nekliudytų.

Išsimiegojusi ji pakilo linksmutė ir vėl išėjo vaikštinėti po žaliuosius sodus, nes iki pietų nespėjo apeiti nė pusės sodų, atsistebėti visais neregėtais jų nuostabumėliais. Visi medžiai, krūmai ir gėlės prieš ją lenkėsi, o išnokę vaisiai, kriaušės, persikai ir sultingi obuolėliai patys į burną lėkė. Gerokai pasivaikščiojusi, beveik iki pat vakaro, ji grįžo į aukštąsias savo menes ir mato: stalas apdengtas, o ant stalo besą sukrauti gardžiausi patiekalai, midaus gėrimai, ir visi puikūs.

Po vakarienės ji nuvyko į tą baltojo marmuro menę, kur buvo skaičiusi sienoje ugninius žodžius, ir mato ant tos pačios sienos vėl tokius pat ugninius žodžius:

„Ar mano valdovė patenkinta savo sodais ir menėmis, vaišėmis ir tarnais?”

Ir prabilo džiaugsmingu balsu jaunoji pirklio duktė, grakščioji gražuolė:

— Nevadink tu manęs savąja valdove, o būk tu man visados meilus ir maloningas valdovas. Aš niekados neperžengsiu tavo

valios. Nepaprastai dėkoju tau už visas tavo vaišes. Gražesnių už taviškes aukštąsias menes ir žaliuosius tavo sodus nesurasi margajame pasaulyje: tad kaipgi man nebuvus patenkintai? Tokių stebuklų aš kaip gyva nesu regėjusi. Nuo tokių nuostabų dar neatitokau: tiktai aš bijau ilsėtis viena; visose aukštosiose menėse nėra nė gyvos žmogaus dvasios.

Sienoje pasirodė ugniniai žodžiai:

„Nebijoki, gražioji mano valdove; tu nesiilsėsi viena, tavęs laukia kambarinė mergina, ištikima ir mylima; ir daug yra menėse gyvųjų žmonių dvasių, tik tu jų nematai ir negirdi; ir jie visi drauge su manimi saugo tave dieną naktį: neleisim mes tavęs vėjui užpūsti, neleisime nė dulkelei užkristi.”

Ir jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė, nuėjo ilsėtis j savo miegamąjį, ir mato: prie jos lovos bestovinti baudžiauninkė

mergina, ištikima ir mylima, ir jinai stovi vos gyva iš baimės; ir apsidžiaugė ji savo valdove, ir bučiuoja baltąsias jos rankeles, apkabina greitąsias jos kojeles. Valdovė taip pat ja džiaugiasi, įniko klausinėti ją apie mieląjį tėvužį, apie vyresniąsias savo sesutes ir apie visus savo mergautinius tarnus; paskui ji pati ėmė pasakoti, kas jai tuo metu buvo nutikę. Taip ir nemiegojo jiedvi ligi aušružei išauštant. Taip ir ėmė gyvuoti jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė. Kasdien jai parengtas naujas iškilnus apdaras, o papuošalai neįkainojami: jų nei pasakoje beapsakysi, nei plunksna beaprašysi; kasdien naujos, prašmatniausios vaišės ir linksmybės: pasivaikš čiojimai, muzikai aidint, važiuoklėmis be arklių ir be pakinktų po tamsius miškus; o tie miškai prieš ją skyrėsi ir davė jai platų kelią, platų ir lygų. Ir ji ėmė dirbti rankų darbus, merginų rankdarbius, adyti audeklus sidabru bei auksu ir varstyti spurgus; ji ėmė gausiais perlais siuvinėti dovanėles mielajam tėvužėliui, o prašmatniausiąjį audeklą padovanojo meiliajam savo valdovui, girios žvėriui, jūros keistenybei. Ir pradėjo ji diena dienon dažniau lankytis į baltojo marmuro salę, kalbėti meilias kalbas maloniajam savo viešpačiui ir skaityti sienoje ugniniais žodžiais išrašytus jo atsakymus bei sveikinimus. Ar mažai, ar daug laiko praėjo: greitai pasaka sekama, negreitai darbas dirbamas,— pradėjo priprasti prie savo gyvenimo jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė; niekuo jinai jau nebesistebi, nieko nebesibijo; jai tarnauja nematomi tarnai, padavinėja, nuiminėja, važiuoklėmis be arklių vežioja, muzika linksmina ir visus jos troškimus patenkina. Ir ji pamilo maloningąjį savo viešpatį, ir pamatė, kad ne veltui jis ją vadina savąja valdove ir kad jis myli ją labiau už save patį; ir panoro ji pasiklausyti jo balso, panoro su juo pasikalbėti, nebeeidama į baltojo marmuro menę, nebeskaitydama ugninių žodžių. Ji ėmė to maldauti ir prašyti; tik girios žvėris, jūros keistenybė, su jos prašymu negreitai tesutiko, išgąsdinti ją savo balsu būgštavo. Ji išprašė, išmeldė mieląjį savo valdovą, ir jis negalėjo priešintis jai, ir parašė jis jai paskutinį kartą baltojo marmuro sienoje ugniniais žodžiais:

,Ateik šiandien į žaliąjį sodą, atsisėsk mėgstamoje savo pavėsinėje, lapais, šakomis, gėlėmis apraizgytoje, ir taip pasakyk:

„Kalbėk su manimi, verge mano ištikimasis”.

Praslinkus trumpai valandėlei, išbėgo pirklio duktė, skaisčioji gražuolė, į žaliuosius sodus, įžengė į mėgstamąją savo palapinę, lapais, šakomis, gėlėmis apraizgytą, ir atsisėdo ant šilkais apmušto suolo; ir prabilo jinai uždusdama,— jos širdužė daužėsi kaip sugauto paukštelio,— prabilo ji tokiais žodžiais:

— Nesibijoki, gerasis, malonusis mano valdove, išgąsdinti mane savo balsu: patyrusi visas tavo malones, aš nepabūgsiu ir žvėries staugiant; kalbėk su manimi nebūgštaudamas. Ir išgirdo ji, lyg tarytum kas būtų atsidusęs už pavėsinės, ir pakilo siaubingas laukinis balsas, gaudžiantis, gargždantis ir kimus, na ir tai dar jo kalbėta pusbalsiu. Krūptelėjo iš pradžių

jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė, išgirdusi girios žvėries, jūros keistenybės balsą, tik savo baimę nugalėjo ir nepasirodė išsigandusi, ir netrukus ji ėmė klausytis lipšnių bei malonių jo žodžių, protingos ir išmintingos kalbos, ir užsiklausė, ir pasidarė jos širdžiai džiugu.

Nuo tos dienos, nuo tos valandėlės juodu ėmė šnekučiuotis beveik visą dieną — vaikštinėdami po žaliąjį sodą bei po visas

aukštąsias menes, besivažinėdami po tamsiąją girią. Tiktai paklausia jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė:

— Ar tu čia, gerasis, mylimasis mano valdove?

Girios žvėris, jūros keistenybė, atsako:

— Čia, puikioji mano valdove, ištikimasis tavo vergas, nepavaduojamas bičiulis.

Ir neišsigąsta ji laukinio bei baisaus jo balso, ir mezgasi tarp jųdviejų malonios kalbos, kad nė galo joms nėra. Nežinia, kiek ten laiko praslinko: greitai pasaka sekama, nenegreitai darbas dirbamas,— jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė, panoro savo akimis pamatyti girios žvėrį, jūros keistenybę, ir ėmė ji to prašyti jį bei maldauti. Jis ilgai su tuo nesutiko, būgštavo išgąsdinti ją; na, bet ir buvo jis tokia baisenybė, jog nei pasakoje benupasakosi, nei plunksna beaprašysi; ne tik žmonės, bet ir laukiniai žvėrys jo visados pabūgdavo ir į savo migius nuo jo pasprukdavo. Ir prabilo girios žvėris, jūros keistenybė, tokiais žodžiais:

— Neprašyk, nėmaldauk tu manęs, skaisčioji, puikioji mano valdove, neatsižiūrimoji gražuole, kad parodyčiau aš tau šlykštųjį savo veidą, savo bjaurųjį kūną. Tu pripratai prie mano balso; mudu gyvename bičiuliškai, sutardami vienas su antru, beveik nopersiskirdami, ir tu myli mane už neapsakomą mano meilę tau, o išvydusi mane. baisų ir atgrasų, tu imsi neapkęsti manęs nelaimingo, nuvarysi tu mane iš po savo akių, o išsiskyręs su tavim, aš numirsiu iš ilgesio”. Neklausė tokių kalbų jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė, ir ėmė maldauti dar labiau nei pirma, saikstytis, kad jokios baisenybės pasaulyje neišsigąsianti ir kad ji nenustosianti maloningojo savo valdovo mylėjusi, ir sako jam tokius žodžius:

— Jeigu tu esi senas žmogus — būk mano senelis, jeigu vidutinio amžiaus — būk man dėdulė, jeigu tu jaunas — būk man

įbrolis, ir kol aš tebesu gyva — būk man širdies bičiulis.

Ilgai ilgai girios žvėris, jūros keistenybė, nenusileido, bet negalėjo atsispirti savo gražuolės prašymams bei ašaroms ir prabilo jai tokiu žodžiu:

— Negaliu aš tau priešintis dėl tos priežasties, kad myliu tave labiau nei save patį; patenkinsiu aš tavo norą, nors žinausi

pražudysiąs savo laimę ir mirsiąs belaike mirtimi. Ateik į žalią jį sodą pilkųjų sutemų metu, nusileidus užu girių skaisčiajai saulužei, ir pasakyk: „Pasirodyk man, ištikimasis bičiuli!”— ir tau parodysiu šlykštųjį savo veidą, bjaurųjį savo kūną. O jeigu tu nebegalėsi pas mane pasilikti, nebenoriu aš tavo nelaisvės ir amžinųjų kančių: tu atrasi savo miegamajame po priegalviu mano aukso žiedelį. Užsimauk jį ant mažojo dešinės rankos pirštelio – ir tu atsidursi pas brangųjį tėvužį ir nieko apie mane niekuomet nebeišgirsi.

Jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė, neišsigando, nepasibaisėjo, tvirtai pasitikėjo savimi. Tą pačią akimirką, nebegaišdama nė valandėlės, ji išėjo į žaliąjį sodą laukti sutartojo laiko, ir kai sutemo pilkosios sutemos, nusileido užu girių skaisčioji saulutė, tai jinai prabilo: „Pasirodyk man, ištikimasis mano bičiuli!”— ir pasirodė jai iš tolo girios žvėris, jūros keistenybė: jis tik prasmuko skersai kelio ir pradingo tankiuose krūmuose, o jaunajai pirklio dukrelei, skaisčiajai gražuolei net akys aptemo, ji suplojo baltosiomis rankelėmis, suriko spiegiamu balsu ir susmuko ant kelio be sąmonės. Na, betgi ir baisus buvo girios žvėris, jūros keistenybė: rankos kreivos, ant rankų žvėries nagai, kojos arklio, iš priekio bei iš užpakalio didelės kupranugario kupros, visas nųo viršaus ligi apačios gauruotas, iš burnos kyšojo šerno iltys, nosis buvo riesta lyg kalnų erelio, o akys kaip pelėdos. Šiek tiek pagulėjusi, jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolėlė, atsipeikėjo ir girdi: kažkas beverkiąs šalia josios, karštomis ašaromis beplūstąs ir bekalbąs gailiu balsu:

„Pražudei tu mane, pamiltoji mano gražuole, nebematysiu aš skaisčiojo tavo veidelio, nebenorėsi tu manęs net klausytis, ir

tenka man mirti belaike mirtimi”.

Ir pasidarė jai gaila bei gėda, ir ji nugalėjo didžią savo baimę bei baikščią savąją mergelės širdį, ir prabilo ji tvirtu balsu:

— Ne, nebijok nieko, gerasis ir maloningasis mano valdove, nebeišsigąsiu baisiosios tavo išvaizdos, nebesiskirsiu aš su tavimi, nebeužmiršiu tavo malonių; pasirodyk man dabar pat senuoju savo pavidalu: aš tik pirmąkart teišsigandau.

Jai pasirodė girios žvėris, jūros keistenybė, baisia, šlykščia, bjauria savo išvaizda, tik neišdrįso arti prie jos prieiti, kad ir

kažin kiek ji kvietė; jiedu vaikštinėjo iki tamsios nakties ir kalbėjosi, kaip kad kalbėjęsi, maloniai bei išmintingai. Ir nebejautė

jokios baimės jaunoji pirklio dukrelė, skaisčioji gražuolė. Kitą dieną ji pamatė girios žvėrį, jūros keistenybę, skaisčiajai saulu

tei šviečiant; nors iš pradžių jinai, įsižiūrėjusi į jį, išsigando, bet to neparodė, ir netrukus jos baimė visiškai praėjo. Dabar jiedu ėmė kalbėtis daugiau nei prieš tai: beveik ištisomis dienomis nesiskyrė, bepietaudami bei vakarieniaudami, gardumynais, valgiais vaišinosi, midaus gėrimais vėsinosi, vaikštinėjo po žaliuosius sodus, be arklių važinėjosi po tamsiuosius miškus.

Ir praėjo nemaža laiko: greitai pasaka sekama, negreitai darbas dirbamas. Sit vieną kartą jaunoji pirklio dukrelė gražuolė

susapnavo, kad josios tėvužis susirgęs; ir apėmė ją nepaliaujamas liūdesys, ir išvydo ją tokią beliūdinčią ir beašarojančią girios žvėris, jūros keistenybė; jis susisielojo ir ėmė klausinėti, kodėl ji liūdinti, kodėl ašarojanti. Jinai ir pasipasakojo jam sapnavusi negerą sapną ir ėmė prašytis leidžiama aplankyti savo brangųjį, mieląjį tėvelį ir meiliąsias savo sesutes. Ir prabilo į ją girios žvėris, jūros keistenybė:

— Ir kam tau mano leidimo? Mano aukso žiedas padėtas pas tave, užsimauk jį ant mažojo dešinės rankos pirštelio ir atsirasi

brangiojo, mielojo tėvelio namuose. Paviešėk pas jį, kol išsiilgsi, ir aš tik tiek tau pasakysiu: jeigu tu lygiai po trijų dienų ir po

trijų naktų nebesugrįši, tai manęs nebebus margajame pasaulyje – ir aš mirsiu tą pačią valandėlę — dėl tos priežasties, kad myliu tave labiau nei save patį ir nebegaliu gyventi be tavęs. Jinai ėmė įtikinėti pažadų žodžiais ir priesaikomis, kad lygiai

valandą anksčiau nei prisakyta pargrįšianti į aukštąsias jo menes. Atsisveikino ji su maloninguoju ir geruoju savo valdovu, užsimovė ant mažojo dešinės savo rankos pirštelio aukso žiedą ir atsidūrė erdviame garbingojo pirklio, brangiojo, mielojo savo tėvelio, kieme. Ji eina į aukštą mūrinių menių prieangį; pribėga prie josios tarnai bei šeimynykščiai, pakelia triukšmą bei šauksmą; atbėga meiliosios sesutės ir, pamačiusios ją, nustemba josios mergišku grožiu ir valdovišku, karališku josios apdaru; įsikimba jai į baltąsias rankeles* ir nuveda ją pas brangųjį, mieląjį tėvelį; o tėvelis ligotas begulįs, ligotas ir nelinksmas, dieną naktį ją beminėdamas, karštomis ašaromis apsipildamas; ir jis nesitveria džiaugsmu, išvydęs mieląją, dailiąją, apveidžiąją jauniausiąją, mylimiausiąją savo dukružę, ir jis stebisi josios mergišku grožiu, valdoviškuoju, karališkuoju josios apdaru. Jiedu ilgai bučiavosi, mylavosi, meiliomis, kalbomis guodėsi. Jinai pasipasakojo mielajam savo tėveliui ir vyresniosioms meiliosioms savo seserims apie savo gyvenimą pas girios žvėrį, jūros keistenybę, viską žodis į žodį, jokios smulkmenos nenuslėpdama.

Ir prasidžiugo garbingasis pirklys turtingu jos gyvenimu, valdoviška, karališka buitimi, ir stebėjosi, kaip ji priprato žiūrėti į

baisųjį savo šeimininką ir kaip nesibijo girios žvėries, jūros keistenybės; jis pats, jį prisiminęs, drebėte drebėjo. O vyresniąsias seseris pavydas ėmė, girdint apie begalinį jauniausios sesers turtingumą ir apie karališką jos valdžią valdovui tarytum savo vergui.

Diena praėjo kaip viena valanda, antra diena prašoko kaip valandėlė, o trečią dieną vyresniosios seserys ėmė kalbinti jauniausiąją seserį, kad ji nebegrįžtų pas girios žvėrį, jūros keistenybę: „Tegu jis ten ir nusprogsta, taip jam ir reikia…” Ir užpyko ant vyresniųjų seserų brangioji viešnia, jauniausioji sesutė, ir tarė  ji joms tokius žodžius:

— Jeigu aš gerajam ir maloniajam savo valdovui už visas jo malones ir karštą, neapsakomą meilę atsiteisiu žiauria jo mirtimi, tai aš būsiu neverta gyventi margajame pasaulyje ir būsiu nusipelniusi tada, kad mane atiduotų laukiniams žvėrims sudraskyti.

Ir josios tėvas, garbingasis pirklys, pagyrė ją už tokią puikią kalbą, ir buvo nutarta, kad lygiai valanda prieš susitartąjį

laiką gražioji, dailioji, jauniausioji mylimiausioji dukrytėlė grįšianti pas girios žvėrį, pas jūros keistenybę. O seserims buvo apmaudu, ir jiedvi sugalvojo suktą dalyką, suktą ir negerą: jiedvi ėmė ir pasuko visus laikrodžius namuose valanda atgal, ir to nepamatė nei garbingasis pirklys, ‘nei visi jo tarnai ištikimieji bei šeimynykščiai. Ir kai atėjo tikroji valanda, sugilo pirklio dukteriai, skaisčiajai gražuolei, širdelę ir ėmė ją spausti, tarytum kas būtų ėmęs ją graužti; ir ji tik žvilgčioja į angliškus, vokiškus tėvo laikrodžius, o vis dar tebėra per anksti jai leistis į tolimą kelionę. O seserys ją šnekina, klausinėja apie šį bei tą, gaišina. Betgi josios širdis neiškentė, jauniausioji, mylimiausioji duktė, skaisčioji gražuolė, atsisveikino su garbinguoju pirkliu, mieluoju tėveliu, gavo iš jo tėvo palaiminimą, atsisveikino su vyresniosiomis, mielosiomis seserimis, su ištikimaisiais tarnais bei dvariškiais ir, nelaukusi nė akimirksnio ligi sutartosios valandos, užsimovė aukso žiedą ant

mažojo dešinės rankos pirštelio ir atsidūrė baltojo mūro rūmuose, aukštosiose girios žvėries, jūros keistenybės, menėse ir, stebėdamasi kad jis jos nepasitinka, suriko skardingu balsu:

— Kurgi tu, gerasis mano valdove, ištikimasis mano bičiuli? Kodėl gi tu manęs nebepasitinki? Aš sugrįžau anksčiau sutartojo

laiko visa valanda su akimirksniu. Niekas nei beatsakė, nei bepasisveikino; viešpatavo kapų tyla;  žaliuosiuose soduose paukščiai nebegiedojo dausų giesmių, nebetryško vandens čiurkšliai ir nebegurgėjo šaltinių versmės, aukštosiose menėse nebeaidėjo muzika. Sudrebėjo pirklio dukters, skaisčiosios gražuolės, širdelė, ji pajuto kažką negera; ji apibėgo aukštąsias menes ir žaliuosius sodus, šaukė skambiu balsu gerąjį savo valdovą — niekur nebe- girdėti nei atsiliepiant, nei pasisveikinant, nei jokio garso. Ji nubėgo prie žaliavejės įkalnės, kur gražiai augo, klestėjo jos mylimoji skaisčiai raudona gėlė, ir mato ji, kad girios žvėris, jūros keistenybė, ant kalvelės, apsiglėbęs raudonąją gėlelę bjauriomis savo letenomis. Ir jai pasirodė, kad jo užmigta jos belaukiant, ir miegama dabar kietu miegu. Emė jį palengvėle žadinti pirklio duktė, skaisčioji gražuolė,— jis negirdi; ji ėmė žadinti stipriau, sugriebė už gauruotosios letenos — ir mato, kad girios žvėries, jūros keistenybės esama mirusio, gulima negyvo…

Susidrumstė jai žvainosios akys, pakirto jai eikliąsias koje les, atsiklaupė ji ant kelių, apsikabino baltosiomis rankelėmis

galvą gerojo savo valdovo, bjauriąją ir šlykščiąją galvą, ir suklykė spiegiamu balsu:

— Atsistok, pabusk, mano širdies bičiuli, aš myliu tave kaip trokštamąjį sužadėtinį.

Ir vos tik ji ištarė tokius žodžius, tučtuojau iš visų šonų sutviskėjo žaibai, sudrebėjo žemė nuo didelio griausmo, trenkė perkūno strėlė į žaliaveję įkalnę, ir sukniubo apalpusi jaunoji pirklio duktė, skaisčioji gražuolė. Ar ilgai, ar trumpai ji gulėjo be sąmonės — nežinau; tik atsipeikėjusi pamatė besanti aukštojoje balto marmuro menėje, besėdinti brangiausiais akmenimis nusagstytame aukso soste, belaikąs ją karalaitis, skaistusis gražuolis, su karaliaus vainiku ant galvos, su rūbais, nukaltais iš aukso; prieš juodu bestovįs tėvas ir seserys, o aplinkui beklūpą gausūs palydai, visi apsitaisę auksu bei sidabru ataustais šilkais. Ir prabilo į ją jaunasis karalaitis, skaistusis gražuolis, kuriam ant galvos buvo karaliaus vainikas:

— Pamilai tu mane, neatsižiūrimoji gražuole, bjaurios baisenybės pavidalu už gerą mano širdį ir mano meilę tau; pamilk gi

dabar mane žmogaus pavidalu, būk trokštamoji mano nuotaka. Piktoji burtininkė užpyko ant velionio mano tėvužio, šlovingojo ir galingojo karaliaus, pavogė mane dar mažametį ir velniškais savo burtais, piktosios dvasios padedama, pavertė mane bjauria pabaisa bei uždėjo prakeikimą gyventi tokiu šlykščių pavidalu, baisiu ir grasiu kiekvienam žmogui, kiekvienam padarui tol, kol atsiras graži mergina, kokios ji bebūtų kilmės ir luomo, pamils mane baisenybės pavidalu bei panorės būti teisėta mano žmona,— ir tada visi burtai pasibaigs, ir vėl aš būsiu kaip buvęs, žmogus — jaunas ir dailus vyras. Ir aš gyvenau tokios baisenybės ir baidyklės pavidalu lygiai trisdešimt metų, ir aš buvau įsiviliojęs į užburtuosius savo rūmus vienuolika gražių merginų, o tu buvai dvyliktoji. Nė viena nepamilo manęs už mano meilumus bei pataikavimus, už gerą mano širdį. Tu vienintelė tepamilai mane, atgrasu ir baisią pabaisą, už mano gerumą bei vaišingumą, už gerą mano širdį, už neapsakomą mano meilę tau, ir tu būsi šlovingoji karaliaus žmona, galingos viešpatystės karalienė.

Tada visi tuo nustebo, palydai nusilenkė ligi žemės. Garbingasis pirklys palaimino jauniausiąją, mylimiausiąją savo dukružę

ir jaunąjį valdovą karalaitį. Ir pasveikino jaunikį bei jaunamartę vyresniosios pavydžiosios seserys ir visi ištikimieji tarnai, didieji bajorai bei įvairūs karžygiai ir, nė valandėlės nebegaišdami, pakėlė linksmą vestuvių puotą, ir jaunavedžiai pradėjo laimingai gyventi. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj nieko neturėjau.

Comments

comments

Gairės: , , ,

  1. Diana Lietuvaite’s avatar

    Puiki pasaka. Daugiau nei valanda skaitymo…

Atsakyti

Your email address will not be published.