Vargšas leidžia sūnų į mokslą

Vienas vargingas žmogus turėjo vienturtį sūnų. Pasitaręs su žmona, nusprendė atiduoti jį mokytis amato:
–    Taip pats lengviau duoną užsidirbs ir mus vargšus senatvėj išmai­tins.
Beeidami keliu, tėvas ir sūnus sutiko vokietį su dideliu pilvu. Tas pa­klausė:
– Kur eini?
– Lydžiu sūnų mokytis.
– Atiduok jį man trims mėnesiams – aš jį išmokysiu.
Nuvedė sūnų pas tą vokietį. Tas įsivedė jį į stiklo rūmus, priėmė sūnų ir pasakė:
–    Ateik po mėnesio. Jeigu pažinsi savo sūnų, tai atsiimsi, . . jeigu ne, tai paliksi man.
Taip pasakęs, išleido tėvą namo. Parėjęs jis žmonai pasigyrė:
–    Atidaviau sūnų į gerą vietą. Ko norės, to išmoks per mėnesį. Tada eisiu jo atsiimti.
Vokietis mokė jį savo mokslų, o iš rūmų neišleido. Po mėnesio išleido tą vaikiną ir dar du pabėgioti. Sūnus, ištrūkęs laisvėn, nubėgo pas tėvą ir jam pasakė:
–    Tėve, kai manęs ateisi, manęs nepažinsi. Vokietis tau parodys tris balandžius, tarp jų ir aš būsiu. Kai jiems papils lesti kviečių, pa­matysi balandį, kuris lesdamas eis ratu. Tai būsiu aš. Kai tavęs paklaus, kuris tavo sūnus, parodyk tą balandį.
Taip ir buvo. Tėvas, ten nuėjęs, pažino savo sūnų. Vokietis sako:
–    Bet jo dar negausi. Ateik dar po mėnesio. Jeigu pažinsi, ga­lėsi atsiimti, o jei ne – negausi.
Taip pasakęs, liepė eiti namo.
Mėnesį pamokęs, vokietis vėl išleido mokinius pabėgioti. Tas vėl pasakė tėvui:
–    Tėve, kai ateisi, manęs nepažinsi. Vokietis parodys tau tris visai vienodus eržilus. Tarp jų būsiu ir aš. Kai jiems paduos avižų ir tavęs paklaus, kuris yra sūnus, žiūrėk į tą eržilą, kuris bus neramiau­sias,- tai būsiu aš.
Tėvas vėl pažino sūnų. Bet vokietis ir dabar jo nedavė – sako:
–    Dar negausi sūnaus. Jeigu jį pažinsi dar po mėnesio, tai ga­lėsi atsiimti, o jeigu ne – negausi.
Vokietis mokė vaikus, niekur neleisdamas, visą mėnesį, o po mėnesio vėl leido pabėgioti. Sūnus išspruko vėl pas tėvą:
–    Tėve, kai dabar ateisi, manęs nepažinsi. Tarp trijų visai pana­šių vaikinų būsiu ir aš. Skirsiuos tik tuo, kad turėsiu kišenėj įkištą bal­tą nosinaitę. Kai tai pastebėsi, mane pažinsi ir atsiimsi.
Kai šįsyk tėvas pažino sūnų, vokietis sako:
–    Jeigu ir dabar pažinai savo sūnų, tai gali jį pasiimti į namus. Nereikalauju iš tavęs jokio užmokesčio.
Kai tėvas parsivedė namo, sūnus prašė padaryti narvelį. Pada­rius sako:
–    Dabar aš pavirsiu labai gražiu paukšteliu ir čiulbėsiu gražiau už lakštingalą. įleisk mane į tą narvelį ir parduoki rinkoje, jeigu tau gerai mokės. Tik neparduok narvelio! Tada vėl sugrįšiu.
Tėvas nunešė paukštelį į turgų. Ten jis pradėjo negirdėtai gražiai čiulbėti. Turtingi ponai ėmė derėti tą paukštelį. Viena ponia davė penkis šimtus rublių, ir tėvas jį pardavė, bet be narvelio. Ta ponia manė jį parsinešianti. Bet jis ištrūko ir parlėkė pas tėvą, pasidarė toks pat žmogus, kaip ir buvęs.
Dabar prašo jis, kad tėvas padarytų sietą.
–    Tėve, dabar aš pavirsiu nušertu jaučiu. Nuvesk mane į turgų. Jeigu kas gerai mokės, parduok. Tik neparduok sykiu to sieto, prie kurio būsiu pririštas!
Tėvas taip ir padarė, kaip sūnus mokė. Pirkliai dar nebuvo matę to­kio storo jaučio. Davė už jį šešis šimtus rublių. Pardavė vienam pir­kliui, bet be sieto. Pirklys nuvedė jautį į pjovinyčią. Atėjo gyvulpjoviai, partrenkė jautį. Kai vienas gyvulpjovys kirto į kaklą, kirvis pasisuko ir pataikė jam į kelį. Ir niekas nepastebėjo, kur dingo iš pjovikų ištrūkęs jautis. Jis tuosyk sugrįžo pas tėvą, atvirtęs žmo­gumi.
Ir vėl sūnus sako tėvui:
–    Tėve, dabar siūk apinasrį – aš pavirsiu eržilu, kokio niekas ne­turi. Jeigu tau turguje gerai mokės, mane parduok.
Turguje už jį davė tūkstantį rublių. Tuosyk priėjo tas vokietis, pas kurį jis mokėsi, ir klausia:
– Ar parduodi šitą eržilą?
– Parduodu.
– Kiek prašai?
– Tūkstančio rublių, bet be apinasrio.
Vokietis sumokėjo tūkstantį rublių. Kai tėvas ėmėsi apinasrį, pa­klausė:
– O ar turi kitas kamanas?
– Neturiu. Juk derėjomės be kamanų.
–    Tai nori, kad eržilas, už kurį mokėjau pinigus, pabėgtų? Ma­no eržilas ir mano kamanos!
Tas žmogus priešinosi, bet vokietis davė jam į ausį.
Parsivedęs eržilą pririšo arklidėj už apinasrio taip, kad kojomis nesiektų žemės, ir nuėjo į rūmus. O tuosyk to vokiečio mergina ėjo melžti karvės. Tai pagailo gyvulio. Manydama, kad jis pats taip pasikorė, pasiėmė kopėčias, priėjo ir perpjovė kamanas. Nukritęs jis pavirto žmogumi ir ėmė bėgti namo.
Vokietis apsižiūrėjo, kad eržilas ištrūko, ir ėmė jį vytis. Vaikinas pavirto zuikiu, vokietis – kurtu ir toliau vijosi. Pribėgęs mišką, vai­kinas pasivertė paukšteliu, o tas vokietis – vanagu, bet negalėjo jo tan­kynėje sugauti. Išlėkęs iš miško ir prilėkęs prie upės, paukštelis pa­virto ešeriu, o vanagas – lydeka. Lydeka ilgai vaikėsi ešerį, kol tas priplaukė prie skalbėjų, velinčių baltinius. Tada ešerys pavirto puikiu žiedu, ir mergina jį užsimovė ant piršto. Žiedas jai sako:
–    Ateis vokietis ir prašys žiedą parduoti. Neparduok jo už di­džiausius pinigus. O kai privers tėvai, trenk mane žemėn.
Vokietis jai davė daugybę pinigų, bet ji:
–    Negaliu parduoti,- sakė.
Tas nesitraukia, prašo ir prašo. Nuėjo namo – ir jis ėjo sykiu, siūlydamas didžiausius pinigus. Tai girdėdami tėvai ėmė versti ją parduoti žiedą. Ji nusimovė jį ir metė žemėn. Iš žiedo pasidarė visas gorčius aguonų. Vokietis pasivertė gaidžiu ir ėmė lesti aguonas. Tada vaikinas pavirto vanagu ir sudraskė gaidį. Padėkojo merginai ir vedė ją. Sugrįžo su ja į tėvo namus ir turtingai ten gyveno.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.