Nueik – nežinia kur, atnešk – nežinia ką!

Vienas karalius turėjo dorą tarną. Kartą karalius nusipirko nesuvaldomą eržilą. Arklininkai stengėsi jj prajodyti, apramdyti, bet niekas nesidarė. Nesuvaldomas buvo, nesuvaldomas liko. Tada karalius ir sako tarnui:
–    Bandyk tu tą netikšą pašokdinti! Gerai. Galįs pamėginti.
Sumanyta – padaryta. Tarnas mikliai liuoktelėjo į balną, many­damas ramiai pajodinėti, kad žirgas neįdūktų, bet kur tau. Eržilas lyg įgeltas kaip šoko į šoną ir nurūko lyg vėjas – tik dulkės pakilo.
Ir šuoliuoja, ir lekia per pelkes, per miškus. Jau seniai ir svetimi kraštai prasidėjo, kur raitelis savo amžiuj kojos nėra kėlęs, o žirgas vis dumia ir dumia.
Laimė, priekyje pasitaikė du dideli medžiai, ir taip arti viens kito, tik nedidukas tarpelis, lyg varteliai tarp jų. Raitelis patraukė pava­dį, ir patrakėlis eržilas įstrigo tarp medžių, nelyginant žnyplėmis suspaustas. Nori nenori, reikia sustoti.
Viskas būtų gerai, nulipo nuo to pasiutėlio, bet kur dabar žmo­gus eisi, kur dėsies? Svečia šalis, šunys žino, kur rytai, kur vakarai.
Nieko neveiksi, kas bus, tas bus – patraukė nosies tiesumu. Ne­gi niekur žmogaus nesutiksi? Eina, eina vidury miško prieina lau­kymę, o joje nedidelį namuką. Įeina į tą namuką, randa seną, žilą žmogelį.
Žmogelis gražiai atsako į sveikinimą ir klausia:
–    Kur vaikštinėji, sūneli?
Taip ir taip – esąs paklydęs, nuvargęs, gal jam parodysiąs žmo­gelis kelią į namus.
–    Ko tau skubėti, sūnau, negi namai dega? Jeigu esi nuvargęs, pailsėk, pabūk su manim dienelę kitą.
Gerai. Tarnas padėkoja už gerą širdį ir lieka. Jis ten pasilsi, apsidairo, po kiemą pavaikšto. Žiūri, už namo link miško didelis, gražus sodas su daugybe vartų.
Tarnas norėtų pasivaikščioti ir po sodą, bet seneliukas sako:
–    Pala, pala, dykom rankom ir be patarmės ten neženk! Še tau raktų ryšelį, rakink vartus, kuriuos tik nori, lir vaikščiok sau, kur širdis geidžia! Tiktai neatidaryk tų vartų, kur karna užrišti, ir nė nebandyk ten dirstelėti!
Pirmą dieną tarnas vaikščiojo po sodą ir nekišo nagų prie karninių vartų. Antrą dieną vaikščiojo ir vėl jų nelietė. Trečią dieną pa­galvojo: „Kas ten per stebuklai galėtų būti? Visur galima eiti, viską galima žiūrėti, o tenai ne! Žvilgterėsiu bent pro plyšelį.”
Ir tuojau atrišo karną. Vartus pravėręs, pamatė didelį lauką, o jo viduryje – ramų, spindintį ežerą. Nueina prie to ežero, pasižval-go valandėlę ir jau grįš atgalios, tiktai girdi: ore kaži kas sušnarėjo! Pasižiūri – ogi trys baltos antys ant ežero kranto leidžiasi. Paskui staiga jos pasiverčia į dailias mergeles, nusimeta drabužius ir subrenda maudytis.
Tarnas galvoja: „Kad tu surūgtum! Tokių stebuklų savo amžiuj nesu regėjęs! Tyčia reikia iš arčiau tuos drabužius apžiūrėti.”
Tarnas paima pačios dailiosios gražuolės drabužius, pakiloja juos ir negali atsistebėti. Toji, kurios tie drabužiai, mato, kad nebe gerai.
Jinai plaukia į krantą ir gailiai prašo:
–    Berneli mielais, nedaryk juoko iš manęs! Susimildamas padėk drabužius, iš kur paėmei!
Ką darysi? Tarno širdis ne akmuo. Padeda. Tą pačią akimirką mergelės virsta antimis, o jį paverčia balandžiu. Antys tuojau nu­skrenda, o balandis tik dairosi.
Va tai tau!
Vakare pareina senelis ir mato ant mieto balandį. Jisai, žinoma, kaip mat supranta, kas čia pasidarė, išbara tarną ir vėl į žmogų atverčia.
Kitą dieną senelis vėl išeina į mišką ir palieka tarną vieną na­muose. Tasai vaikšto vaikšto po sodą, galų gale neiškenčia, atriša karninius vartus ir nueina prie ežero.
Valandėlę pasižvalgo ir jau grįš atgalios, tik ore sušlamėjo kas – vėl nutūpė baltos antys, pasivertė dailiomis mergelėmis ir subrido maudytis:
Tarnas mano sau: „Kad tave bala! Tokių stebuklų ne kasdien pa­matysi. Tyčia reikia iš arčiau jų drabužius apžiūrėti.”
Ir vėl paima pačios dailiosios gražuolės drabužius, pakiloja juos ir negali atsistebėti. Tačiau toji mergelė, kurios drabužiai, greit pa­mato, kad nebe gerai. Priplaukia prie kranto ir gailiai prašo:
–    Berneli mielas, nedaryk juoko iš manęs! Susimildamas padėk drabužius, iš kur paėmei!
Ką darysi? Tarno širdis – tikras auksas! Atiduoda. Bet tą pa­čią akimirką mergelės virsta antimis ir nuskrenda, o tarnas virsta paršiuku ir tik dairosi aplinkui.
Vakare senelis grįžęs pamato kieme paršiuką ir tuojau supranta, kas tikosi. Nieko nedarysi, jaunikaitį vėl atverčia į žmogų ir staiga sako:
–    Jeigu tau viena iš jų taip patinka, tai, manęs dėl, gali ją vesti!
– Vesti tai vesti, bet kad ji nė valandėlės su manim nepabūna! Kai tik drabužius atiduodu, ji ir nuskrenda!
– Nepabūna! Kaip ji bus, jeigu tu toks mėmė? Kam atiduodi drabužius, kam leidiesi perprašomas? Neatiduok, kol prižadės pas tave likti!
Gerai. Kitą dieną senelis vėl išeina į mišką, palikdamas jaunikaitį vieną. Tasai atriša karną, atsisėda ant ežero kranto ir laukia. Netru­kus atskrenda baltos antys, pasiverčia mergelėmis, nusirengia ir subrenda į ežerą maudytis. Tuo laiku tarnas pasičiumpa savo išrinkto­sios drabužius, kiloja rankose ir atsistebėti negali:
–    Kas per gražumas drabužių!
O mergelė išplaukia į krantą ir vėl prašo:
– Berneli mielas, nedaryk juoko iš manęs! Padėk drabužius, iš kur paėmei!
– Nieko nebus, gražuolėle! Dabar gali maldauti, kiek nori, ne­padėsiu. Duok žodį, kad tekėsi už manęs ir nenuskrisi, tai atiduosiu, kitaip nė nelauk.
Toji šen šokus, ten šokus, nieko geresnio nesugalvoja. Galop tin­ka už jo tekėti ir pasižada niekur neiti, kad ir kaip seserys prašytų.
Dabar jaunikaitis atiduoda gražuolei drabužius. Toji greitai apsi­rengia, eina drauge su juo į senelio kiemą, ir juodu jau vyras su pa­čia, o seserys pasiverčia antimis ir nuskrenda.
Eina dienos, eina savaitės, po kurio laiko tarnas sako seneliui:
–    Pasiimsiu pačią ir eisiu pas karalių, nes jis nežino, kur aš dingau.
Senelis sako:
–    Eik, eik, sūnau, ir gyvenk laimingai! Tik karaliaus akyse ne­sigirk savo pačia! Geriausia, kad jis nė žinot nežinotų, jog esi vedęs.
Tegul bus taip.
Tarnas grįžta namo ir niekam nė žodžio, kad svečioj saly vedė tokią dailią pačią. Ir pati nesirodo nei karaliui, nei kam kitam. Kurį laiką gerai klojasi, bet karalius vieną kitą kartą nužiūri, kad tarnas nebe toks, kaip anksčiau. Kur buvęs, kur nebuvęs, vis tik ir skuba namo trūnyti.
Kartą tarnas vėl tyliai dingo karaliui iš akių. Bet šį kartą karalius gudresnis ir tik žvilgt pro rakto skylutę, ką tarnas kambaryje veikia. Ir pamatė, kad tasai turi pačią, užu saulę gražesnę.
„Kur tai matyta! – pagalvojo karalius.- Tokia pati tik karaliui. Bet kaip čia taip stačiai atimsi iš jo! Pala, reikia žiniuonį talkon pasišaukti!
Ateina žiniuonis: ką gera pasakysiąs?
Taip ir taip – tarno pati graži tartum saulė. Kaip karalius galėtų ją gauti?
–    Kaip gauti? Užduok tarnui tokį darbą, kurio jis negalėtų nu­veikti. Tada turėsi dingstį jam galą padaryti, ir našlė bus tavo. Kokį darbą – rytoj pasakysiu, greituoju čia ne ką sumesi.
Gerai. Karalius nekantraudamas laukia ryto.
Rytą iš pat anksto žiniuonis skuba į pilį su patartimi, kurią naktį sugalvojo. Kelyje pasitaiko tiltas. Iš po jo išlenda senasai žmogelis ir sako žiniuoniui:
–    Kur skubi, nevidone? Jeigu karalius nenustos prie tarno ka­binėtis, tai būsit prigriebti abu – ir tu, ir jis!
Klausys tau žiniuonis! Numojo ranka:
–    Neaušink tuščiai burnos! – ir drožia savo keliu. Ateina pas karalių: tegul liepiąs tarnui parvesti piktą liūtą, kuris už trijų jūrų, už devynių girių po erškėčių krūmu gulįs.
Karalius pasišaukia tarną.
–    Klausyk! Už trijų jūrų, už devynių girių po erškėčių krūmu guli liūtas. Parvesk jį man kuo greičiausiai! Jei ne – gyvasties neteksi!
Tai išgirdęs, tarnas nuliūdo ir eina pas pačią, o toji ramina:
–    Nesuk galvos! Gulkis miegoti, kad stipresnis būtum! Aš per naktį nuausiu raštuotą skarelę ir į ją tau paviržį suvyniosiu. Tiktai įsidėmėk: tą skarelę turi saugoti kaip savo akį. Jeigu ją prapuldysi, visa kelionė niekais nueis.
Tarnas nusiramino ir saldžiai užmigo, o pati audė ir siuvinėjo vi­są naktį ir nuaudė tokią gražią skarelę, kokios visoje karalystėje niekas nebuvo regėjęs. Auštant skarelė gatava. Pati pažadino vyrą ir išlydėjo į tolimą kelią.
Tas, vargšelis, eina vieną dieną, eina antrą, žingsniuoja savaitę, žingsniuoja antrą, ir vis galo nėra. Trečią savaitę, tamsią darganą naktį, pamato mažą žiburėlį. Prieina jį, pasibeldžia į duris – išeina jauna mergaitė ir meiliai kviečia į vidų. Mergaitė keleivį pavalgy­dina ir paguldo, o anksti rytą atneša vandens nusiprausti, bet rankš­luosčio nepaduoda. Tarnas nusiprausia, apsidairo: rankšluosčio nėra! Nusišluostys į tą skarelę, kur pati išsiuvinėjo.
Mergaitė, gražiąją skarelę išvydusi, tuoj ėmė prašyti: tegul pa­rodas, nes tik jos sesuo tokias mokanti austi ir siuvinėti. Kur ją gavęs?
Taip ir taip – tarnas apsako:
–    Pati ją išaudė ir išsiuvinėjo.
–    Tai tavo pati yra mano sesuo. Gerai, kad sužinojau. Tai dėl mano sesers tu turi parvesti karaliui tą piktąjį liūtą. Gerai, kad su­žinojau.
Sulig tais žodžiais mergaitė kapt skarelę ir pro duris. O tarnas jau susirūpino:
–    Vaje, vaje, kas dabar bus? Pati taip prisakė skarelę saugoti. Kad tik bėgdama nepamestų!
Tačiau jis be reikalo bėdojo. Mergaitė džiūgaudama tuoj grįžo:
–    Še tavo skarelę! Sužinojau, ką tau reikia daryti. Čia pat ne­toli yra didelė loma, tenai ir rasi tą liūtą. Lomos pakraštyje pamatysi erškėčių krūmą, už jo guli liūtas, o pačiame krūme liūtukai žaidžia. Įlįsk į krūmą nuo saulės pusės ir grybžtelėk vieną liūtuką, kad tas suknerktų. Tada liūtas šoks ant tavęs, o tu užmesk jam ant snukio skarelę! Liūtas beregint pasidarys ramus kaip šunytis ir leisis ska­rele kaklą aprišti – tada galėsi vestis, kur norėsi.
Tarnas taip ir padarė ir piktąjį liūtą lengvai sučiupo. Parvedė ka­raliui. Karalius liepė liūtą įleisti į sodą ir tuojau pasišaukė žiniuonį. Ką dabar liepsiąs tarnui daryti? Liūtą jisai parvedęs, jo visas kortas sumaišęs. Tačiau žiniuonis sako:
–    Palauk ryto, greituoju čia ne ką sumesi!
Gerai. Rytą iš pat anksto žiniuonis skuba pas karalių su patarti­mi. Bet kelyje ir vėl tiltas, o iš po jo išlenda tas pats senelis ir sako:
–    Kur leki, nevidone? Jeigu karalius nenustos prie tarno kabi­nėtis, tai būsit prigriebti abu – ir tu, ir jis!
Klausys tau žiniuonis! Numojo ranka:
–    Neaušink tuščiai burnos! – ir eina savo keliu. Ateina pas karalių: tegul liepiąs tarnui parnešti amžinai žydinčią obelį, kuri auga viename sode už keturiasdešimt karalysčių, penkiasdešimtojoje.
Karalius pasišaukia tarną:
–    Klausyk! Už keturiasdešimt karalysčių, penkiasdešimtojoje, auga amžinai žydinti obelis. Parnešk man ją kuo greičiausiai. Jeigu ne – gyvasties neteksi!
Tai išgirdęs, tarnas nuliūdo ir eina pas pačią, o toji ramina:
–    Nesuk galvos! Gulk ir miegok, kad stipresnis būtum, aš per tą laiką išausiu raštuotą skarelę ir į ją tau paviržį suvyniosiu. Tiktai įsidėmėk: skarelę turi saugoti kaip savo akį! Jeigu skarelę prapul-dysi, tai visa kelionė vėjais nueis.
Tarnas tuojau apsiramina ir atsigula. O pati per naktį išaudžia ir’ išsiuvinėja tokią gražią skarelę, kokios tame krašte niekas nėra re­gėjęs. Auštant skarelė gatava. Pažadina vyrą ir išlydi svečion šalin.
Tarnas eina vieną dieną, eina antrą, žingsniuoja savaitę, žings­niuoja antrą, o galo vis nėra. Trečią savaitę, tamsią darganą naktį, pamato žiburėlį. Prieina prie jo, pasibeldžia į duris – išeina jauna mergaitė*ir meiliai kviečia į vidų. Mergaitė keleivį pavalgydina, pa­guldo, o rytą anksti pabudina, atneša vandens nusiprausti, bet rank­šluosčio nepaduoda.
Tarnas nusiprausė, apsidairė: rankšluosčio nėra. Sluostysis į tą skarelę, kur pati išsiuvinėjo. Tačiau mergaitė, dailiąją skarelę išvy­dusi, tuojau ima prašyti: tegul parodas, nes tik jos sesuo tokias mokanti austi ir siuvinėti. Kur ją gavęs?
Taip ir taip – tarnas apsakė:
–    Pati ją išaudė ir išsiuvinėjo.
–    Tai tavo pati yra mano sesuo. Gerai, kad sužinojau! Tai dėl mano sesers tu turi parnešti karaliui amžinai žydinčią obelį. Gerai, kad sužinojau.
Sulig tais žodžiais mergaitė kapt skarelę ir pro duris. O tarnas jau susirūpino:
–    Vaje, vaje, kas dabar bus? Pati prisakė saugoti skarelę kaip savo akį. Kad tik ji bėgdama nepamestų.
Tačiau be reikalo bėdojo. Mergaitė netrukus džiūgaudama grįžo:
–    Še tau skarelę! Sužinojau, ką tau reikia daryti. Amžinai žy­dinti obelis auga čia pat, visai netoli. Įlipk į ją ir ant viršūnės už­mesk skarelę, tada obelis pasidarys maža kaip gėlytė, ir galėsi ją
lengvai nunešti karaliui. Kai pasodinsi obelį karaliaus sode, tada nuimk skarelę – ir iš mažos gėlytės tuojau išaugs žydinti obelis.
Tarnas taip ir padarė ir karaliui parnešė amžinai žydinčią obelį lengviau, negu tikėjosi. Karalius, obelį sode pamatęs, piktas surau­kė kaktą ir vėl šaukiasi žiniuonį. Ką dabar liepsiąs tarnui daryti? Obelį tasai jau parnešęs, jam visas kortas sumaišęs.
O žiniuonis sako:
–    Palauk ryto, greituoju čia ne ką sumesi! Praeina naktis.
Rytą iš pat anksto žiniuonis skuba pas karalių su patartimi. Bet kelyje ir vėl tiltas, o iš po jo išlenda senelis ir sako:
–    Kur skuodi, nevidone? Jeigu karalius nenustos prie tarno ka­binėtis, tai būsit prigriebti abu -ir tu, ir jis!
Klausys tau žiniuonis! Numojo ranka:
–    Neaušink tuščiai burnos! – ir eina savo keliu. Ateina pas ka­ralių. Na, dabar paskutinis kirtis. Tegul sakąs tarnui:
– Nueik – nežiną kur, atnešk – nežinia ką! Karalius pasišaukia tarną ir liepia:
– Klausyk! Nueik – nežinia kur, atnešk – nežinia ką!
Tokį įsakymą išgirdęs, tarnas baisiai nusimena ir eina pas pačią. Toji ramina vyrą, bet ir pati nežino, kaip tokį darbą nuveikti. Galop sako:
–    Neimk į galvą. Eik gulti, išsimiegok, kad stipresnis būtum, o aš išausiu dvigubai didesnę skarelę, išsiuvinėsiu dar gražesniais raštais ir į ją tau paviržį suvyniosiu. Tiktai saugok skarelę kaip akies vyzdį! Jeigu šią skarelę prapuldysi, tai visa, ką lig šiol nuveikei, bus tuščias galas.
Tarnas atsigula, o pati kiaurą naktį audžia ir siuvinėja tokią gra­žią skarelę, kokios visoje karalystėje niekada nebuvo nei austa, nei siuvinėta. Auštant skarelė ir -gatava. Pati pabudina vyrą ir raudo­dama išlydi tolimon ir pavojų pilnon kelionėn į svečią šalį.
Tarnas dar nespėjo toli nueiti, o karalius jau ir kviečia jo pačią į pilies menę, ir ima kamantinėti:
– Klausyk. Šį kartą tavo vyras, tur būt, jau nebegrįš. Kur tu dėsies, našlė būdama?
– Nežinau.
– Laikas būtų pagalvoti!
– Ateis laikas, tada pagalvosiu.
– Taip tai taip, o tu juk žinai – man pačios reikia. Eikš pas mane, karalienė būsi!
Tarno pati galvoja: „Būtų negudru karalių per daug niršinti, to­dėl geriau apgausiu jį ir taip pasakysiu: „Dėkui už tokią garbę. Aš jau taip pat netikiu, kad vyras šį kartą grįš, tačiau dėl šventos ra­mybės lauksiu metus. Jei per metus laiko negrįš, tada toliau kalbėsim.”
Gerai. Tegul jau bus taip.
O tarnas eina vieną dieną, ekia antrą, žingsniuoja vieną savaitę, žingsniuoja antrą, o galo vis nėra. Trečią savaitę, tamsią darganą naktį, pamato mažą žiburėlį. Prieina jį, pasibeldžia į duris – išeina jauna mergaitė ir meiliai kviečia į vidų.
Mergaitė keleivį pavalgydina, paguldo, o rytą atneša vandens nusiprausti, bet rankšluosčio nepaduoda. Tarnas nusiprausia, apsi­dairo: rankšluosčio nėra. Šluostysis į tą, kur pati išsiuvinėjo. Ta­čiau mergaitė, vos dailiąją skarelę išvydusi, tuojau ima prašyti: te­gul parodas, nes tiktai jos sesuo tokias mokanti austi ir siuvinėti. Kur ją gavęs?
Taip ir taip – tarnas apsako:
–    Pati ją išaudė ir išsiuvinėjo.
–    Tai tavo pati yra mano sesuo. Gerai, kad sužinojau! Tai tu dėl mano sesers turi nueit – nežinia kur, atnešt – nežinia ką. Gerai, kad sužinojau.
Sulig tais žodžiais mergaitė kapt skarelę ir pro duris. O tarnas jau rūpinasi:
–    Vaje, vaje, kas dabar bus? Pati taip prisakė tą skarelę saugoti kaip akies vyzdį. Kad tik bėgdama nepamestų!
Tarnas palaukė dieną, palaukė kitą – mergaitė kaip negrįžta, taip negrįžta. Trečios dienos vakare parlekia nuliūdusi su visa skarele.
–    Klausyk, ką pasakysiu! Niekur negaliu sužinoti, ką tau reikia daryti. Tris dienas be galvos laksčiau ir ieškojau – ir nieko. Dabar eisim pas senąją Žemės močią, kuri jau septyni mėnesiai guli kalne nebe gyva, pulk jai į kojas, tada jinai atgis ir pasakys, kas daryti.
Nuėjo abudu pas Žemės močią. Tarnas puolė jai į kojas ir gailiai prašo. O Žemės močia papyko, kam trukdo ilsėtis. Tarnas žėrė že­mių saują Žemės močiai į veidą. Tada senoji nusiramino, sušaukė vi­sus savo paukščius ir klausia tarną:
–    Ko nori, žmogau?
–    Noriu žinoti, kas tai būtų: „Nueik – nežinia kur, atnešk – nežinia ką!”
–    Na, mano paukščiai,- sušuko Žemės močki,- ar nežinot, kur tokį daiktą rasti?
Paukščiai atsakė:
–    Nežinom, močia!
Tada Žemės močia susišaukė visus žvėris ir jų paklausė, ar ne­žino tokio daikto: „Nueik – nežinia kur, atnešk – nežinia ką!” Žvėrys atsakė: – Nežinom, močia!
Tada Žemės močia susišaukė visus, kas tik ropoja ir šokuoja, ir paklausė, ar nežino tokio daikto: „Nueik – nežinia kur, atnešk – nežinia ką!”
Tie atsakė:
– Nežinom, močia!
– Kažin ar visi esate susirinkę? – paklausė Žemės močia.
– Ne visi! Aure klišė varlė atsiliko. Atšokuoja klišė varlė, o Žemės močia papykusi:
– Kodėl taip vėlai?
– Na jau, močiute, nelaikyk už bloga, septynis mėnesius ligos patale išgulėjau, dar ir dabar kojos prastai remia.
– Na gerai, gerai! Galgi žinai pati, kaip nuvesti žmogų prie tokio daikto: „Nueik – nežinia kur, atnešk – nežinia ką!”
– Kur aš nežinosiu! Žinau!
– Tai nuvesk!
Ir varlė tuojau nušokavo į priekį, o tarnas nuėjo iš paskos. Pa­galiau abudu atsidūrė prie mažos trobelės be langų. Varlė peršoko per slenkstį, tarnas – iš paskos. O trobelės kampe, prie pat sąsparos, buvo slapta skylė. Varlė tik liuokt į ją ir prapuolė. Tarnas stypso prie skylės ir galvoja: „Bene ir bus čia tai, ko ieškau? Gal pabandyti šūktelėt.”
Tarnas ir šūktelėjo:
–    Nueik – nežinia kur, atnešk – nežinia ką! Išlįsk čionai, jei­gu esi!
Sulig tuo pasakymu po žeme kad ims groti, kad ims šokti, baisus triukšmas pakilo – tarytum perkūnas trankosi. Tarnas neatstoja:
– Atsakyk man, ar esi tas, ko aš ieškau? Iš po žemių atsiliepė:
– Tas, tas!
–    Na, jeigu jau tas, tai pasakyk man, kuris kelias į namus tie­siausias? Ligi metų galo aš turiu pareiti.
Balsas atsakė:
–    Jeigu eisim tiesiai, tai namie būsim laiku, o aplinkui greičiau kaip per metus nepareisim. Tačiau tiesusis kelias bus nelengvas – ant jo guli didelė gyvatė. Per visą varstą ji geluonių žmogų prisi­traukia ir praryja.
– Negi niekaip negalima gyvatės sutramdyti?
– Galima, kaipgi! Kas moka, tas ir sutramdo.
– Tai sakyk – kaip?
–    Pasiūlyk gyvatei pačių gardžiausių pasaulyje valgymų ir sa­kyk, kad, juos ragaudama, dar gaus ir pasiklausyti muzikos, ir pasi­žiūrėti gražių šokių. Tada ji tavęs nepraris. Dėl tų valgymų, žinoma, galvos nesuk, aš parūpinsiu, ko reikės. O kai tik gyvatė paragaus, išgirs muziką ir paregės tuos ‘šokius, ji apkvais, džiaugsmu nesitver­dama. Tada nebūk kvailas ir paprašyk, kad už tokį gardų valgymą, linksmą muziką ir gražius šokius jinai tau atiduotų tą skrynelę, kur ant krūtinės pasikabinusi. Ir atiduos, pamatysi,- kas linksmas, tas ir dosnus.
–    Gerai,- atsakė tarnas.- Tai ir keliaukim! Kas bus, tas bus. Taip ir ėjo – tarnas priekyje, stebuklingasai balsas iš paskos.
Ėjo, ėjo – staiga balsas ir sako:
–    Dabar nebe toli, tuojau tave pritrauks gyvatė!
Ir iš tiesų: jau traukia. Pritraukė, gyvatė jau nasrus išžiojo, nori praryti tarną, o tas puolė prašyti:
–    Neryk, neryk žalio kąsnio! Geriau aš tau duosiu gardžiausių pasaulyje valgymų. Kai jų ragausi, dar ir linksmą muziką girdėsi, ir šokius regėsi.
Gyvatė užsičiaupė, o tarnas šūktelėjo:
–    Nueik – nežinia kur, atnešk – nežinia ką!
Sulig tais žodžiais kaip mat atsirado stalai, ant jų gardžiausi pa­saulyje valgymai tik garuoja, o aplink taip linksmai groja ir taip gražiai šoka, kad net širdis leipsta. Gyvatė tik paragavo tų skanu­mynų ir iškart linksmesnė pasidairė.
Tarnas galvoja sau: na, laikas! Ir tuojau ėmė kalbėti: ar ji ne­norinti šiuos gardumynus visada turėti, o už juos atiduoti tą mažą auksinę skrynelę, kur ant krūtinės žvilganti.
–    Imk, žmogau! – sušuko gyvatė.-Ko verta toji niekų skry­nelė prieš tokius dieviškus skanėstus.
Tarnas pasigriebė skrynelę ir – namo. Bet kelyje jam šovė į galvą atidaryti skrynelę ir pasižiūrėti, ko joje esama. Atidarė – ak tu pone dieve! Kad pasipylė iš jos kareiviai – pulkų pulkai – nei
suskaičiuosi, nei sužiūrėsi. Kaip mat pilnas laukas, nė apsisukti nėra kur.
,,A-a! – galvoja tarnas.-Dabar tai išdegė! Pareisiu namo kaip didelis ponas!”
Paržygiuoja prie karaliaus pilies su didele kariuomene, o pati išbėga raudodama jo pasitikti:
–    Vyreli, vyreli! Gerai, kad laiku parėjai. Karalius pristojo kaip piktas nelabas, kad už jo eičiau, nes tu jau esąs miręs. O žiniuonis, tasai nenaudėlis, jį dar kursto!
Šitai išgirdus, tarną didi rūstybė suėmė. Jisai ir šaukia karaliui:
–    Kodėl taip darei, kol aš su pavojais grūmiausi? Dabar už tai galą gausi!
Karalius susišaukia savo kariuomenę, pasikviečia ir žiniuonį į pagalbą prieš tarną. O žiniuonis sako:
–    Kariaukis pats vienas, aš turiu į rūko žemę keliauti! – ir davė kojom garo. Bekeliaudamas priėjo tiltą. O už upės – karo lau­kas. Ir žiniuonis praeiti negali.
Ilgai kariavo. Galų gale žuvo karalius, žuvo ir žiniuonis, ir visa jų kariuomenė.
Taip tarnas gavo karaliaus valdžią, visų žmonių džiaugsmui pa­čiame karalystės viduryje pasodino amžinai žydinčią obelį ir laimin­gai gyveno su savo išmintinga pačia

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.