Karta. vienas našlaitis buvo atiduotas baisiai piktai šeimininkei kiaulių ganyti. Tikra pelėda ji buvo, ne žmogus. Našlaičiui ėjo labai prastai, jis turėjo ir kiaules ganyti, ir dar beveik visą namų ruošą aplakstyti. Šeimininkė su dukromis tik šiaip sau nagus kur prikišdavo.
Sykį šeimininkė sako:
– Vaike, šiandien tu, kiaules ganydamas, pirtį iškūrensi!
– Gerai, gerai!
O pirtis buvo tokia sena ir sukiurusi, kad nors tris dienas kū­renk, vis tiek šilumos ne ką gausi; o našlaičiui – nori nenori – rei­kia per dieną iškūrenti ir dar tolydžio lakstyti kiaulių pagrąžinti. Vis tik našlaitėlis per daug nenusimena, jis taip sau galvoja: „Kiekvieną sykį kiaules pagrąžinęs, krosnį pakurstysiu ir vis po vieną kibirą vandens įnešiu. Gal ligi vakaro ir suspėsiu.”
Iš pradžių viskas gerai klojosi, o paskui kiaulės priėdė, tai tik spėk lakstyt. Čia pagrąžinai, tik pasitraukei – jos vėl į javus. Varg­šelis nusilakstė visai. Našlaitis verkia. Visa laimė, kad pagalba atėjo. Kai tik jis pasėmė; iš tvenkinio pilną kibirą vandens, jame ir pamatė mažą lydekutę palei graižtus irbant.
–    Oi tu kvailiuke, dabar gausi kaitroje pašusti.
–    Gerasis jaunikaiti, nenešk manęs į pirtį, paleisk atgal į tven­kinį!
–    Eik, žuvele, eik! Kam man tave skausti!
–    Dėkui! – jau tvenkinyje pasakė žuvelė.- Tu man padėjai, aš tau pagelbėsiu. Nuo šios dienos tau kitaip klosis. Tik pasakyk: „Su lydekos pagalba!” – kaip mat visi darbai pasidarys!
–    Gerai, tai su lydekos pagalba tegul sudega šita senoji pirtis, kurios niekaip negali prikūrenti!
Ir va akies mirksniu pirtis jau dega, net braška. Šeimininkė pa­mačiusi atbėgo su žagaru ir puolė našlaitį mušti:
– Še tau, kūrike! Še tau, nevykėli! Tu man pirtį deginsi? Še tau!
– Su lydekos pagalba! Kad tave šunys apipultų! -sušuko naš­laitis, ir tuojau šunys ėmė šeimininkę tąsyti, jog net rūksta viskas. Šeimininkė rėkia, šunys loja, didžiausias triukšmas pasikėlė.
– Su lydekos pagalba! Tegul šunys prapuola, tegul nauja pir­tis randasi su šiltu ir šaltu vandeniu, su stipriu ir smagiu garu!
Beregint šunys prapuola, pirtis – gatava, vanduo sušildytas, šal­to irgi prinešta, o garo smagumėlis – neapsakysi!
Dabar eis visi pertis. Išsipėrė moterys, išsipėrė vyrai – jau ir prie­tema. O piemenuko su kiaulėmis niekas namo nešaukia. Galop: u-ū! Tegul genąs namo. Pargena kiaules, piemenukas turi vienas sau eiti pertis. Išsipėrė – jau ir žvaigždės danguje. Vakarienė ataušusį, kiti jau miegoti taisosi, tik piemenukas valgo tamsoje šaltas liekanas, ir dar paskubėti raginamas, nes turįs žagarų prinešti rytojui pusry­čiams virti. Bet šį kartą našlaitis valgė neskubėdamas – jis tik pa­sakė: „Su lydekos pagalba!” – ir žagarai patys atsirado vietoje.
Iš ryto, dar saulutei netekėjus, šeimininkė kukština našlaitį:
–    Ar dar neišsidrybsojai? Tuojau kelkis pusryčių šildyti, tegul mergaitės pamiega šventą rytą!
Našlaitis pašildė – dukros dar tebekirmija. Nėra kas padeda ka­tilą nukelti.
–    Su lydekos pagalba! Kad katilas kambaryje atsidurtų, bet putros nė vienam neduotų, kol pats nebūsiu pasisėmęs!
Netrukus – dukterys akis prasikrapšto.
– Žiū, sesele, putra garuoja, galim kabinti! – sušuko viena ir tuojau prie katilo puolė. Kai tik pabandė semti, kaukšt samtis į kaktą.
– Kas čia dabar? – toji atšoko. Eis antroji dukra semti. Kaukšt samtis per kaktą. Eis vyrai semti. Kaukšt, kaukšt per kaktą! Putroje esąs velnias įlindęs, niekas jos negalįs srėbti. O našlaitis atsako:
– Niekis! Duokit mąn puodą, aš semsiu.
Gerai! Paduoda jam puodą. Ir va samtis nė krust – nebemuša per kaktą. Visi pavalgo. Po pusryčių šeimininkė sako:
–    Vaike, šiandien, kiaules ganydamas, žiūrėk, kad mergaitėms žagarų netrūktų!
O berniukas – galvoja: „Jeigu jau man net šventą dieną reikia su žagarais tampytis, tai geriau tegul su lydekos pagalba visi žagarai sudega!” Kaip mat žagarų krūva užsiliepsnojo ir dega, net traška. Šeimininkas ėmė plaukus rautis: namai sudegsią. Bet nieko – toliau nedega, tiktai vieni žagarai.
Kitą rytą vyrai turi važiuoti miškan malkų – nebėra nė šakalio, taip grynai sudegė. Važiuoja pro kiauliaganį. Tasai klausia:
– Kurgi jūs su kirviais vasaros laike?
– Malkų – vakar juk viskas sudegė.
–    Niekis! Kur čia dabar vasarą malkų važiuosit, juk iš jūsų visi juoksis. Pabūkit prie mano kiaulių, aš nuvažiuosiu.
– O iš tavęs tai nesijuoks?
– Kas ten mane, vaiką, pastebės? Jūs dideli vyrai, tai kas kita. Gerai! Tegul važiuojąs. Našlaitis nuvažiuoja į mišką ir šaukia: – Su lydekos pagalba! Kad penkiasdešimt vežimų vienas su kitu susikabintų ir mano arklys juos visus patrauktų!
Tuojau vežimai prisikrauna, ir jis važiuoja namo, net ašys gieda. Šiapus karaliaus pilies gerai einasi, o arčiau privažiavus, karalaitė pati pirmoji pamato neregėtą dalyką: tegul visi bėgą pasižiūrėti, tatai koks burtininkas, tur būt, važiuojąs. Netrukus aplink našlaitį gyva baimė žmonių prigužėjo: kas jis toks esąs?
– Klauskite karalaitės, ko jūs manęs klausiate? – atsako našlai­tis ir važiuoja toliau. Visi apstoja karalaitę: kas jis toks esąs
– Tur būt, burtininkas, kas gi daugiau! – atsako ji, išjuokdama našlaitį.
– Taip! – papyko našlaitis.- Dabar tu mane burtininku apšau­kei, bet kai tavo sūnus su aukso obuoliu rankose ieškos tėvo, pažiūrėsim, ar ir tada mane burtininku vadinsi!
Ir va kitą rytą našlaičio žodžiai jau išsipildę. Karalius pamatė savo dukrą sūnų turint, o tas aukso obuolį laiko.
– Kas tavo tėvas? – karalius klausia dukros sūnų.
– Kam aukso obuolį atiduosiu, tas bus mano tėvas!
Jiems taip besikalbant, našlaitis vėl važiuoja malkų, nes šeimi­ninkui labai patiko, kad jis stengia iš karto tiek daug medžių par­vežti. Mažasis sūnelis su obuoliu rankoje, pamatęs netoliese našlaitį, išbėgo iš pilies ir paskui jį nudūmė. Karalius žiūri, kas čia bus. O sūnus nieko: padavė našlaičiui obuolį ir sako:
–    Va mano tėvas!
Karalius begal įširdo: jis čiupo našlaitį, čiupo savo dukrą, čiupo mažąjį sūnelį ir visus tris drauge į kalėjimą įmetė. Galop sušaukė vi­sus didikus pasitarti, ką su kaliniais daryti. Tarė, tarė – nutarė visus pakarti.
Trečią dieną juos karsią. Gerai. Ateina laikas, juos išveda iš kalė­jimo, ir karalius dar pats klausia savo dukrą: ar užmiršianti kiaulia­ganį, ar ne?
–    Nieku gyvu! – toji atsako, graudžias ašaras liedama. Tai nie­ko kita nebūsią – reikią pakarti.
Atveda prie kartuvių, našlaitis nė žodžio nesako. Bet kai tik tai­kosi karalaitę griebti, jis visa gerkle sušunka:
–    Su lydekos pagalba! Kad visi jūs, korikai, į akmenis pavirstumėt, kam nesupratot, kas tai yra – skirti tuos, kuriems lemta drauge būti. Ir kad iš šitos pilies su visu kalėjimu pelenų krūva beliktų!
Akies mirksniu visi į akmenis pavirto, o pilis ligi pamatų sudegė. Bet karalaitė ėmė gailauti, kad jis perdaug rūsčiai pasielgęs, visus mirtimi ir ugnimi bausdamas.
–    Nebliauk! – atsakė našlaitis.- Žinau, ką darau. Su lydekos pagalba! Kad visi akmenys vėl į žmones atvirstų ir sudegusios pilies vietoje auksinė pilis rastųsi!
Tuojau visi atgijo, o puiki aukso pilis taip pat atsirado. Karaliui dabar nebe galvoj našlaitį ir dukterį skirti. Kaip mat paėmė jį už žentą, ir našlaičiui baigėsi kiauliaganio dienos – jis aukso pilies ka­raliumi pasidarė.

Comments

comments