Dėkingi gyvūnai

Dėkingi gyvūnai
ienas tėvas turėjo tris sunūs — du gudrius,
trečią kvailą. Tėvas sunkiai manėsi, reikėjo
siųsti sūnus uždarbio ieškoti. Davė kiekvie-
nam po tošinukę su paviržiu, ir jie išėjo. Ėjo,
ėjo, kol užsimanė pietų. Protingieji broliai
sako:
— Ką mes kiekvienas savo valgysim kaip susipešę? Pirmiau su-
valgykim jaunėlio paviržj, kad jam lengviau būtų nešti.
Suvalgė ir eina visi toliau, kol užsinorėjo pavakarių. Protingieji
valgė kiekvienas savo paviržj, o kvailučiui nieko nedavė. Tasai sako:
— Broliai, ir aš noriu valgyti!
— Kas tau liepė taip greit savo duoną suvalgyti! — tiedu atrėžė.
Liko vargšelis nevalgęs. Pavalgę pavakarius, vėl visi keliauja
toliau, kol ateina vakarienės metas. Protingieji valgo kiekvienas iš
savo tošinės, o kvailučiui nieko neduoda. Tasai sako:
— Broliai, ir aš noriu valgyti!
— Ar tavo tošinė kiaura, kad viską iš jos išbarstei? — atkirto
tiedu.
Eina gulti vargšelis nevalgęs. Rytą atsibunda — protingieji bro-
liai nuėję, palikę jį vieną miške. Ką dabar daryti? Nusprendžia, kad
eis, kaip saulė eina, — vis kelią užtaikys. Eina, eina, kol pamato
didelį skruzdėlyną, ant kurio vėjas užvertęs storą medį. Skruzdės
gailiai prašo, kad pagelbėtų — negalinčios to medžio nuversti. Kvai-
lutis palenda po medžiu, atsispiria ir nuverčia!
— Ačiū, ačiū!—dėkoja skruzdėlės. — Sunkią valandą mes tau
padėsim!
Eina toliau, girdi bites gailiai dūzgiant, kad ateitų pagalbon. Kvai-
lutis pasižiūri — lokys lipa j drevę medaus kopinėti. Kai paleido į
lokį tą pačią tuščią tošinę, ta jam tiesiai į nosį. Išsigandęs lokys ke-
beriokš žemėn ir duok dieve kojas.
— Ačiū, ačiū! — padėkojo bitės. — Sunkią valandą mes tau
padėsim!
Eina toliau ir išgirsta kranklį gailiai kranksint. Pasižiūri — ogi
jo vaikas iš lizdo iškritęs. Pakėlė kvailutis krankliuką ir į lizdą įdėjo.
— Ačiū, ačiū!—padėkojo kranklys. — Sunkią valandą tau pa-
dėsiu!
Ejo kvailutis toliau, kol pamatė didelį dvarą. Eis pas poną darbo
ieškoti. Ponas sako:
— Duosiu tris darbus: jei padarysi, gausi sieką auksinių, jei ne —
odą nudirsiu!
Kvailutis galvoja: „Reikia pamėginti, tėvas namie laukia su už-
darbiu.” Vakare ponas sako:
— Šiąnakt turi iš laukų visus javus parvežti, vienu klojimu iš-
kulti ir grūdus išvėtyti.
Atsisėdo kvailutis ant jaujos slenksčio ir sunkiai atsiduso. Kaip
tokį darbą nuveiksi? Kur buvus, kur nebuvus, skruzdėlė ir čia:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — pernakt reikią viską suvežti ir iškulti. O skruzdė
ramina:
— Nesirūpink, mes suvešim ir iškulsim.
Prisirinko skruzdėlių — net juoda, velka ir kulia, velka ir kulia.
Aušrelei brėkštant, viskas pabaigta, javai iškulti, grūdai krūvose.
Ponas rytą tik pečiais gūžčioja: kas galėjęs pamanyti! Vakare kvai-
Tučiui jis užduoda kitą darbą:
— Šiąnakt ant šio kalnelio turi pastatyti vaško bažnyčią.
Atsisėdo kvailutis ant kalnelio ir sunkiai atsiduso. Kur buvus,
kur nebuvus, bitė atskrido:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — pernakt reikią vaško bažnyčią pastatyti. O bitė
ramina:
— Nesirūpink, mes pastatysim.
Atskrido bičių devynios galybės ir tik siuva, tik siuva — aušrelei
brėkštant, bažnyčia stovi gražut gražutėlaitė. Ponas rytą tik ranko-
mis pliaukštelėjo: tai stebuklas! O vakare jis užduoda kvailučiui ki-
tą darbą:
— Ant vaško bažnyčios bokšto turi užtupdyti auksinį gaidį.
Atsisėda kvailutis prie bažnyčios durų ir sunkiai atsidūsta. Kur
buvęs, kur nebuvęs, kranklys ir čia:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — reikią auksinį gaidį ant bokšto “užtupdyti. O krank-
lys ramina:
— Nesirūpink, ir šitai padarysim. Sėskis man ant nugaros, gausi-
mės j velnio pilį.
Atsisėdo kvailutis krankliui ant nugaros ir nė apsidairyti ne-
spėjo, kai velnio pilį praskrido. Kranklys pro langą įplasnojo vidun
ir pačiupo auksinį gaidį. Bet kranklys su dviem skristi negali, turi
žeme bėgti. Išgirdę triukšmą, velniai iš paskos genasi. Jau beveik
prisivijo juos, bet kranklys nukrėtė lašelį vandens nuo sparno, ir
tuojau didelis ežeras radosi. Kol velniai laivo sulakstė, jie jau toli.
Tačiau velniai ir vėl ant kulnų lipa. Tada kranklys nuo antro sparno
nupurtė smėlio grūdelį, ir tuojau didelis kalnas radosi. Kol velniai
kastuvo sulakstė, jie jau toli. Tačiau velniai neatstoja ir vėl lenda
kaip smala. Tada kranklys numetė vieną plunksną, ir tuojau tankus
miškas radosi. Kol velniai kirvio sulakstė, jie jau dvare — ir užtupdė
gaidį ant bokšto viršūnės. Rytą ponas stebisi neatsistebi ir kvailutį
į padanges kelia. Tegul liekas pas jį, duosiąs savo dukrą už žmoną.
O kvailutis ne — kur čia su ponais dėsies — pasiima savo uždarbį ir
eina pas tėvą.
Pareina namo — protingieji broliai jau grįžę ir tėvui pilnas ausis
pripasakoję, kad jie visą laiką kvailučio ieškoję ir negalėję eiti
uždarbiauti. Bet.kai tėvas sužinojo tiesą, tai labai papyko, protin-
guosius brolius išvarė į žmones darbo mokytis, o su jaunėliu abudu
laimingai gyveno.
Senas kapšiukas
ienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus,
trečią kvailą. Kartą tėvas pasišaukia sūnus
ir sako:
— Klausykite! Ką visi namuose beveik-
simi, gal kuris iš jūsų norėtumėt pasaulyje
laimės paieškoti?
Gerai. Vyriausiasis eis. Tėvas išlydėjo jį į kelionę, laimės palin-
kėjo. O kaip toliau vyriausiajam sekėsi, tuojau pamatysim. Pirmą
dieną joja — gerai, antrą dieną irgi nieko neatsitinka, o trečią die-
ną, lyg tyčia, prijoja kryžkelę su tokiu užrašu: „Jeigu pirmu keliu
josi, žirgui bus gerai, jei antru keliu josi, pačiam bus gerai, jei
trečiu keliu josi, abiem bus gerai.” Tai pamatęs, vyriausiasis galvo-
ja: ,,2inok dabar, kuris kelias pirmas, kuris trečias, josiu geriau
atgal…”
Na, jos vidurinysis sūnus. Bet, kryžkelę prijojęs, taip pat gal-
voja: „Žinok dabar, kuris kelias pirmas, kuris trečias, josiu geriau
atgal!”
Pagaliau jos kvailutis. Tas prijojo kryžkelę, pagalvojo ir taip
sako:
— Dešinė visada laimę neša! Tai aiškus dalykas, kad tas kelias,
kur ir jojikui, ir žirgui geras, turi būti dešinėje. Josiu po dešinei,
trečiuoju keliu.”
Ir nujojo. Kiek pajojęs, jis netyčia dirst žemyn ir pamatė seną,
suplyšusį kapšiuką.
— Tiek jau to!—sušuko kvailutis. — Kad ir senas, bet galiu
paimti. Jei pinigų pelnysiu, bus kur įsidėti.
Nulipa nuo žirgo ir paima. O senasai kapšiukas saulėje susitrau-
kęs labiau nei bobausis. Betgi susitraukusį daiktą lengva ištaisyti:
paglamžei saujoje—ir gerai. Tačiau kai tik kvailutis kapšiuką pa-
trynė, tikri stebuklai pasidarė: atsirado beregint-trys nykštukai ir
klausia kvailutį, ko šis norįs, ką įsakąs.
— Ko noriu? Pinigų noriu! Kas gi tuščia kapšą nešioja? Kita ver-
tus, kas man kelyje dykai valgyti duos? Badu juk nemirsiu, todėl
duokite šen pilną kapšą pinigų!
Viens du!—nykštukai su pinigais jau ir čia. Ką dar kvailutis
įsakysiąs?
— Ką įsakysiu? Parodykite man kelią pas tpkį poną, kur žmogus
gali ne tik gerą duoną pelnytis, bet ir pinigo susikrauti!
— Gerai, gerai. Tiktai jok šituo keliu. Tris dienas jojęs, prijosi
kryžkelę. Ten pasuk po dešinei ir pataikysi, kur reikia.
Kvailutis taip ir padarė. Ir va trečią dieną, saulutei leidžiantis,
jis prijojo puikią karaliaus pilį. Sulygo tenai tarnauti. O karalius
turėjo labai gražią vienturtę dukterį. Karalaitei kvailutis labai pa-
tiko; tačiau kaip už tokio eisi? Tėvas neleis. Kvailučiui karalaitė irgi
patiktų; bet kaip tokią gausi? Karalius greičiau jį po velnių pavarys,
o ne dukrą atiduos. Taip ir buvo kurį laiką. Tik ūmai kvailučiui šovė
gera mintis į galvą. Jis palamdo kapšą, iššaukia nykštukus ir įsako
jiems atnešti pas jį karalaitę. Vienu mirksniu nykštukai su karalaite
ir čia.
— Klausyk, mergele, — kvailutis sako, — gal eisi už manęs? Aš
žinau, kad tėvas neleis, bet senis turėtų pagalvoti. Ne jis su manim
visą amžių gyvens, o tu. Ko čia jam taip baisiai spyriuotis?
— Gerai, gerai, berneli, — atsako karalaitė,— mėginsim tėvą pri-
kalbėti. Še tau žiedą, turėk ženklą nuo manęs, gal būt, kad mums sek-
sis. O dabar aš turiu namo skubėti, kad tėvas nepasigestų.
— Skubėk, skubėk, mergele, bet ir aš tau turiu šį tą dovanoti.
Še, imk šitą kapšiuką. Tik įsidėk į galvą: per daug tu jo neglamžyk,
nes atlėks trys nykštukai ir prašys darbo.
Karalaitė manė nepastebėta grįžti, bet kur tau! Karalius pamatė,
kad ji pas kvailutį buvo. Na ir užkūrė pirtį!
— Kur buvai! Kas čia per kapšas? Kur jį gavai?
— Mielasis tėveli, gerasis tėveli, su tuo kapšu negalima juokauti:
jei tik patrinsi, tuojau nykštukai atsiras!
— Duok jį tuojau šen, noriu pažiūrėti!
Nieko nedarysi — reikia duoti. Karalius palamdė, nykštukai ir
čia — ko norįs, ką įsakysiąs?
— Įsakau kvailutį nunešti į jūrą ir pasodinti į bokštą be durų
ir langų!
Akies mirksniu medinis bokštas gatavas ir kvailutis jame užda-
rytas. Karalaitė verkia rauda, bet ką čia beišverksi.
Tai papuolė kvailutis. Bet jei bėdoj galvos nepamesi, tai nė pats
velnias tavęs nesuries. Taip ir kvailučiu! buvo. Jis pagalvojo šiaip,
pagalvojo taip, galop išsiėmė peiliuką ir ėmė bokšto sieną gremžti.
Gremžė, gremžė, žiūri — į trečią dieną jau tokia skylutė, kad gali
mažąjį pirštuką iškišti. Na, gremžia dar tris dienas —jau galva iš-
lenda. Pagaliau devintą dieną kvailutis visai didelę skylę pragremžė.
Dabar jis nusivijo iš paklodžių virvę ir nusileido lig pat vandens. O
kur dėtis? Laimė, kitą rytą, saulutei tekant, žvejai plaukė su valtimi
tinklų traukti. Juos išvydęs, kvailutis ėmė visa gerkle šaukti, kad
jo pasigailėtų. Žvejai geri žmonės, minkštaširdžiai, nugabeno kvai-
lutį į krantą. Nors žemė ir svetima kvaikičiui, nepažįstama, bet ir
tai gerai, kad jau ant kranto.
„Ko čia pajūrio smiltis ilgai mindžioti, —galvoja kvailutis. —Ge-
riau eisiu į mišką kokios uogos paieškoti.”
Nueina į mišką — tai stebuklai!—kas gi ten taip riejasi? Palen-
kia vieną krūmą, praskiria antrą, prieina arčiau, ogi keturi bičiu-
liai — lokys, šuo, paukštis ir skruzdė — dėl grobinio susikibę.
— Argi gražiu bičiuliams peštis?
— O ką daryti, — tie atsako, — jei nėra, kas grobinį padalina?
— Va tai tau, šitokio čia daikto, duokite man!
Ir ėmė kvailutis dalinti. Lokiui atiduoda didžiausius kaulus, šu-
niui kojas, paukščiui minkštimą, o skruzdei kiaušą, kad darganos
metu turėtų kur prisiglausti.
Keturi bičiuliai liko labai patenkinti. Jie suėdė kiekvienas savo
dalį ir sako:
— Už tokį gerą padalinimą, jaunikaiti, norėtume tau atsimokėti.
Klausyk, jei kada gyvenime prisireiktų lokiu pasiversti, tai tik su-
šuk: „Lokeli, šen!” —ir tuojau būsi lokys. Jei tau prisireiktų šunimi
pasiversti, tai sušuk: „Šunyti, šen!”—tuojau būsi šuo. Jei tau pri-
sireiktų paukščiu pasiversti, tai sušuk: „Paukšteli, šen!”—tuojau
būsi paukštis. Jei tau prisireiktų skruzde pasiversti, tai sušuk:
„Skruzdėlyte, šen!”—tuojau būsi Skruzdė.
O kvailučiui to ir gana. Jis tuoj pat sušuko „Sūnyti, šen!” ir pa-
sivertė į šunytį. Nubėgo prie jūros ir sušuko: „Paukšteli, šen!” Tuoj
pat virto paukščiu, perskrido jūrą, nutūpė prie karalaitės lango ir
taip gražiai ėmė čiulbėti, jog toji norom nenorom langą pravėrė.
Kai tik langas atsidarė, paukštelis įskrido j vidų, atvirto žmogumi
ir apsakė visa, ką pergyveno, kaip išsigelbėjo, kaip atskrido. Tatai
išgirdusi, karalaitė be galo apsidžiaugė. Betgi jaunuolių džiaugsmas
neilgai truko. Vienas niekšingas tarnas už durų nuklausė ir pranešė
karaliui, kad kvailutis, paukšteliu pasivertęs, parskrido. Karalius iš
pykčio net pažaliavo, susišaukė žmones ir liepė paukštelį sugauti —
ir pats dar šoko padėti. Na, atėjo laikas kvailučiui parodyti savo
galią. Jisai sušuko: „Lokeli, šen!”, ir tada ėmė visus iš eilės lamdyti.
Pagaliau lokys pasigriebė patį karalių ir trumpai drūtai paklausė:
— Duosi kvailučiui savo dukrą ar ne?
— Duosiu, duosiu, tik paleisk mane gyvą!
Gerai. Lokys vėl atvirsta kvailučiu ir spiria, kad rytoj pat ves-
tuves keltų. Nieko neveiksi — karalius turi taisyti vestuves.   .
Bet tuoj po vestuvių karalius kitokių šunybių užsimanė. Jis su-
sidėjo su velniu ir prisakė jam pamėginti kvailutį, jo žentą, nuga-
luoti. Tokiems dalykams velnias greitas. Nėra tos dienos, kad kara-
liaus žentui kokio kebelio nepadarytų. Galop tas nebegali tverti ir
sako savo .pačiai:
— Klausyk, jeigu šiandien velnias vėl atsitrenks, tai tu apsimesk
labai meili, žodžio negailėk ir pabandyk išklausti, kur jis laiko savo
jėgą paslėpęs. Aš į kambarį atnešiu tris lazdeles, pasiversiu skruz-
dėle, po jomis pasislėpsiu ir klausysiu, ką jūs kalbėsitės.
Gerai. Vidurdienį velnias jau čia. Kur vyras esąs?
— Nėra šiandien namie.
Velnias dar nenori tikėti, bet nieko daugiau nemato, reikia pati-
kėti. Karalaitė užveda ir šiokias kalbas, ir tokias — nori išklausti, kur
velnio jėga, bet vis nieko. Pagaliau ,sako:
— Klausyk, aš girdėjau, kad tu savo jėgą nešiojiesi užantyje. Ir
jei kas tavo jėgą iš ten išvogtų, tai galas tau. Ar tiesa? Ar taip
ir yra?
— Ne, ne, — atsako velnias,—mano jėga ne užanty, o kauluose.
O mano kaulus tik lokys gali sulaužyti, daugiau niekas.
— Lokeli, šen! —sušuko skruzdėlė kampe. Akies mirksniu ji pasi-
vertė į lokį ir sudraskė velnią.
— Ar aš nesakiau, kad mums pasiseks, — kvailutis sako savo
pačiai. — Bet dar turim vieną darbą nuveikti. Pasiversiu skruzdėle,
įlįsiu pas tavo tėvą ir pasiimsiu savo kapšiuką. Jis man priklauso,
tai kuriem galam palikti tavo tėvui?
Taip ir padarė. Dabar kvailutis pasiėmė pačią, parėjo pas savo
tėvą, papasakojo įam, ką pergyveno, kaip vedė, o paskui, kapšą pa-
lamdęs, sako nykštukams:
— Kad man būtų graži pilis ir tiek pinigų, jog visam amžiui
užtektų!
Taip ir pasidarė. Nykštukai dingo, o kvailutis su savo pačia lai-
mingai gyveno.
Vienas tėvas turėjo tris sunūs — du gudrius, trečią kvailą. Tėvas sunkiai manėsi, reikėjo siųsti sūnus uždarbio ieškoti. Davė kiekvienam po tošinukę su paviržiu, ir jie išėjo. Ėjo, ėjo, kol užsimanė pietų. Protingieji broliai sako:
— Ką mes kiekvienas savo valgysim kaip susipešę? Pirmiau suvalgykim jaunėlio paviržj, kad jam lengviau būtų nešti.
Suvalgė ir eina visi toliau, kol užsinorėjo pavakarių. Protingieji valgė kiekvienas savo paviržj, o kvailučiui nieko nedavė. Tasai sako:
— Broliai, ir aš noriu valgyti!
— Kas tau liepė taip greit savo duoną suvalgyti! — tiedu atrėžė.
Liko vargšelis nevalgęs. Pavalgę pavakarius, vėl visi keliauja toliau, kol ateina vakarienės metas. Protingieji valgo kiekvienas iš savo tošinės, o kvailučiui nieko neduoda. Tasai sako:
— Broliai, ir aš noriu valgyti!
— Ar tavo tošinė kiaura, kad viską iš jos išbarstei? — atkirto tiedu.
Eina gulti vargšelis nevalgęs. Rytą atsibunda — protingieji broliai nuėję, palikę jį vieną miške. Ką dabar daryti? Nusprendžia, kad eis, kaip saulė eina, — vis kelią užtaikys. Eina, eina, kol pamato didelį skruzdėlyną, ant kurio vėjas užvertęs storą medį. Skruzdės gailiai prašo, kad pagelbėtų — negalinčios to medžio nuversti. Kvailutis palenda po medžiu, atsispiria ir nuverčia!
— Ačiū, ačiū!—dėkoja skruzdėlės. — Sunkią valandą mes tau padėsim!
Eina toliau, girdi bites gailiai dūzgiant, kad ateitų pagalbon. Kvailutis pasižiūri — lokys lipa j drevę medaus kopinėti. Kai paleido į lokį tą pačią tuščią tošinę, ta jam tiesiai į nosį. Išsigandęs lokys keberiokš žemėn ir duok dieve kojas.
— Ačiū, ačiū! — padėkojo bitės. — Sunkią valandą mes tau padėsim!
Eina toliau ir išgirsta kranklį gailiai kranksint. Pasižiūri — ogi jo vaikas iš lizdo iškritęs. Pakėlė kvailutis krankliuką ir į lizdą įdėjo.
— Ačiū, ačiū!—padėkojo kranklys. — Sunkią valandą tau padėsiu!
Ejo kvailutis toliau, kol pamatė didelį dvarą. Eis pas poną darbo ieškoti. Ponas sako:
— Duosiu tris darbus: jei padarysi, gausi sieką auksinių, jei ne — odą nudirsiu!
Kvailutis galvoja: „Reikia pamėginti, tėvas namie laukia su uždarbiu.” Vakare ponas sako:
— Šiąnakt turi iš laukų visus javus parvežti, vienu klojimu iškulti ir grūdus išvėtyti.
Atsisėdo kvailutis ant jaujos slenksčio ir sunkiai atsiduso. Kaip tokį darbą nuveiksi? Kur buvus, kur nebuvus, skruzdėlė ir čia:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — pernakt reikią viską suvežti ir iškulti. O skruzdė ramina:
— Nesirūpink, mes suvešim ir iškulsim.
Prisirinko skruzdėlių — net juoda, velka ir kulia, velka ir kulia.
Aušrelei brėkštant, viskas pabaigta, javai iškulti, grūdai krūvose.
Ponas rytą tik pečiais gūžčioja: kas galėjęs pamanyti! Vakare kvailučiui jis užduoda kitą darbą:
— Šiąnakt ant šio kalnelio turi pastatyti vaško bažnyčią.
Atsisėdo kvailutis ant kalnelio ir sunkiai atsiduso. Kur buvus, kur nebuvus, bitė atskrido:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — pernakt reikią vaško bažnyčią pastatyti. O bitė ramina:
— Nesirūpink, mes pastatysim.
Atskrido bičių devynios galybės ir tik siuva, tik siuva — aušrelei brėkštant, bažnyčia stovi gražut gražutėlaitė. Ponas rytą tik rankomis pliaukštelėjo: tai stebuklas! O vakare jis užduoda kvailučiui kitą darbą:
— Ant vaško bažnyčios bokšto turi užtupdyti auksinį gaidį.
Atsisėda kvailutis prie bažnyčios durų ir sunkiai atsidūsta. Kur buvęs, kur nebuvęs, kranklys ir čia:
— Ko graužiesi, jaunikaiti, kas tau nutiko?
Taip ir taip — reikią auksinį gaidį ant bokšto “užtupdyti. O kranklys ramina:
— Nesirūpink, ir šitai padarysim. Sėskis man ant nugaros, gausimės į velnio pilį.
Atsisėdo kvailutis krankliui ant nugaros ir nė apsidairyti nespėjo, kai velnio pilį praskrido. Kranklys pro langą įplasnojo vidun ir pačiupo auksinį gaidį. Bet kranklys su dviem skristi negali, turi žeme bėgti. Išgirdę triukšmą, velniai iš paskos genasi. Jau beveik prisivijo juos, bet kranklys nukrėtė lašelį vandens nuo sparno, ir tuojau didelis ežeras radosi. Kol velniai laivo sulakstė, jie jau toli. Tačiau velniai ir vėl ant kulnų lipa. Tada kranklys nuo antro sparno nupurtė smėlio grūdelį, ir tuojau didelis kalnas radosi. Kol velniai kastuvo sulakstė, jie jau toli. Tačiau velniai neatstoja ir vėl lenda kaip smala. Tada kranklys numetė vieną plunksną, ir tuojau tankus miškas radosi. Kol velniai kirvio sulakstė, jie jau dvare — ir užtupdė
gaidį ant bokšto viršūnės. Rytą ponas stebisi neatsistebi ir kvailutį į padanges kelia. Tegul liekas pas jį, duosiąs savo dukrą už žmoną.
O kvailutis ne — kur čia su ponais dėsies — pasiima savo uždarbį ir eina pas tėvą.
Pareina namo — protingieji broliai jau grįžę ir tėvui pilnas ausis pripasakoję, kad jie visą laiką kvailučio ieškoję ir negalėję eiti uždarbiauti. Bet kai tėvas sužinojo tiesą, tai labai papyko, protinguosius brolius išvarė į žmones darbo mokytis, o su jaunėliu abudu laimingai gyveno.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.