Padarai, graužiantys žmogui širdį

Gyveno pasaulyje du bičiuliai, gyveno, o paskui pasimirė. Ir vienas iš tų bičiulių atgimė kaip dievas Indra, o kitas — kaip var­guolis žvejys, kuriam likimas davė tokią pat varguolę pačią. Kar­tą Indra atmerkė akis ir pamatė, kad tasai žmogus, su kuriuo jis bičiuliavosi praeitame gyvenime, dabar pavirtęs į žvejį, anei nudilusio pinigėlio neturintį. Pagailo Indrai žvejo, nusileido jis nakčia žemėn ir į jo tinklus įdėjo tris didžiulius aukso gaba­lus. Rytą žvejys ištraukia vieną tinklą, žiūri — nėr žuvies, tik kažkoks didelis akmuo įstrigęs. Išmetė jis tą akmenį atgal į van­denį. Ištraukia kitus tinklus — ir vėl abiejuose po akmenį. Įširdo žvejys, sumetė akmenis į vandenį ir parėjo namo tuščio­mis rankomis. Naktį Indra išgriebė aukso gabalus ir vėl juos sudėjo į tinklus. Rytą žvejys tinklus ištraukia, žiūri — vėl juose tie patys akmenys. Numojo ranka, parsinešė aukso gabalus namo ir pastatė ant jų gorę. Žvejo pačiutė taip pat niekada nebuvo ma­čiusi aukso, tad nė kiek tais akmenimis nesistebėjo.
Kartą į kaimą atvažiavo karaliaus mokesčių rinkėjas. Pamatė tasai rinkėjas, kad vargetos žvejo gorė pastatyta ant aukso gaba­lų, ir pareikalavo, jog žvejys akmenis iš po gorės ištrauktų ir jais mokesčius apmokėtų. Žvejys buvo ligi ausų rinkėjui įsiskoli­nęs ir mieliausiu noru sutiko tuos akmenis atiduoti, kad tik pasku­tinių rakandų rinkėjas neatimtų.
Vieną gabalą mokesčių rinkėjas atidavė į karaliaus iždą, o kitus du sau pasiliko. Pamatė karalius savo ižde aukso gabalą neregėto didumo, nustebo ir liepė pašaukti mokesčių rinkėją. Kai mokesčių rinkėjas stojosi priešais karalių, tasai paklausė, iš kur auksą gavęs.
Rinkėjas nuolankiai atsakė, kad tuo auksu jam vienas žve­jys mokesčius ir senas skolas sumokėjęs. Nustebo karalius — neregėtas daiktas, kad žvejys turėtų tokį didelį aukso gabalą. Nie­ko nelaukdamas, jis išsiuntė pasiuntinius žvejo atvesti. Stojo žvejys karaliui prieš akis ir viską papasakojo kaip buvę, nenu­tylėjo, kad visus tris akmenis pats savo rankomis rinkėjui ati­davęs. Karalius įsakė nuslėptuosius gabalus iš mokesčių rinkėjo tučtuojau atimti, o iš žvejo pareikalavo dar aukso. Puolė ant kelių žvejys, meldžia pasigailėjimo: iš kur, girdi, tokių akmenų im­siąs. Užpyko karalius ir įsakė žvejį kalėjiman įmesti.
Kitą dieną karalius sužinojo, kad kalėjimo prižiūrėtojas piktai plūdo žvejį, kalinius darban varydamas. Pasišaukė kara­lius žvejį ir paklausė:
– Už ką tave plūdo prižiūrėtojas, kai buvai į darbą išva­rytas?
– Ogi už tai, didysis karaliau, kad aš buvau labai susikrimtęs ir negrabus. Man vis atrodė, kad kažkokie padarai graužia man širdį.
– Na, jeigu taip, —apsidžiaugė karalius, — tai eik ir sugaudyk visus tuos padarus, kurie graužia tau širdį. Jeigu nesugaudysi, liepsiu tau galvą nukirsti.
Išsigando žvejys ir mano sau: „Dabar tai nulėks mano gal­velė!” Tačiau nedrįso nė žodeliu paprieštarauti, tik žemai nu­silenkė ir išėjo iš karaliaus rūmų. Nusprendė žvejys patraukti į gūdžią girią ir ten galą pasidaryti. Eina jis per girią, eina, didžiai nusiminęs, susikrimtęs, ir jį vėl pamatė dievas Indra. Ir sumanė Indra pastatyti lūšną žvejui po akim, o pats atsiskyrėliu pasi­versti. Paregėjo žvejys lūšną, apsidžiaugė neapsakomai, įėjo vidun ir žemai nusilenkė atsiskyrėliui.
—    Kokios bėdos tave čia atvijo, mano sūnau? — klausia at­siskyrėlis.
Papasakojo žvejys atsiskyrėliui, į kokią bėdą įkliuvęs. O at­siskyrėlis sako:
—    Nesigraužk, aš tau padėsiu.
Paėmė jis bambuko dūdelę, ištarė ties ja kerų žodžius, ir pilna lūšna prigužėjo baisių žvėrių: tigrų, dramblių, gyvačių, ragano­sių. Dar kažką sumurmėjo atsiskyrėlis, ir ūmai visi žvėrys pasi­darė tokie mažučiai, kad be vargo sutilpo į bambukinę dūdelę. Padavė ją atsiskyrėlis žvejui ir tarė:
—    Sita dūdelė stebuklinga. Pasiimk ją ir eik pas karalių. O kai nueisi, pasakyk, kad jis su pačia ir vaikais sueitų į sosto menę ir visas duris gerai uždarytų. Kitaip nesutik dūdele groti.
Paėmė žvejys stebuklingąją dūdelę, padėkojo atsiskyrėliui ir eina pas karalių. Nuėjo ir sako:
—    Didysis karaliau, tavo nuolankus vergas sugavo visus pada­rus, kurie graužė jo širdį. Jie uždaryti va šitoje bambukinėje dūdelėje. O jeigu nori juos pamatyti, pirma sušauk savo karališką­ją šeimyną ir gerai uždaryk visas rūmų duris.
Nebesitveria karalius iš smalsumo, tuoj pat liepia įvykdyti žvejo prašymą. Suėjo į menę karaliaus šeimyna, gerai uždarė duris, laukia nesulaukia, kada gaus pamatyti padarus, kurie žmo­gaus širdį graužia.
O žvejys priglaudė prie lūpų bambukinę dūdelę ir užgrojo. Bemat iššoko iš dūdelės žvėrys — kraupūs drambliai, tigrai, gyvatės, raganosiai. Užpuolė jie karalių ir jo šeimyną, visus su­draskė į gabalėlius, o paskui išlaužė duris ir išlėkė į mišką. Lėk­dami dar tarė žvejui:
—    Jei kada tave bėdos prispaus ir tau prireiks pagalbos, sušvilpk šia dūdele, ir mes tučtuojau subėgsim.
Pamatė tos karalystės žmonės, kad net laukiniai žvėrys žvejo klauso, ir išrinko jį savo karaliumi.

Comments

comments

Gairės: , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.