Našlaičiai

Seniai, labai seniai gyveno toks žmogus. Jo pati buvo mirusi ir palikusi jam du sūnus. Tasai žmogus statė iš bambuko bučius, gaudė žuvį, pardavinėjo ją turguje ir taip sau pelnėsi duoną.
Kai jis eidavo į girią bambukų kirsti ir bučių pinti, visada vesdavosi vyresnįjį sūnų, o jaunėlį palikdavo namų žiūrėti. Labai knietėjo jaunėliui pamatyti, kaip tėvas bučius pina. Kartą jis pasiprašė irgi paimamas į girią. Tėvas sutiko, ir jie išėjo visi trys.
Atėjo jie į girią, tėvas išsirinko tinkamą bambuką, nukirto jį, paskui suskaldė ir pina bučius. Kiek kartų vyresnysis sūnus su tėvu jau buvo ėjęs, nieko neišmoko, terūpėjo jam, ką pietums gaus užkirsti. O jaunėlis buvo visai kitokio būdo: uoliai mokėsi iš tėvo, akių neatitraukdamas žiūrėjo, ir kokį bambuką jis pasirenka, ir kaip jį kerta, kaip skaldo, ir kaip bučių pina, kaip tą bučių pasta­to ir kaip ištraukia, ir kaip žuvį kepa — viską viską galvon dėjosi.
Užmiršo kartą tėvas namie skiltuvą, o be ugnies žuvų neiškepsi, vaikų nepamaitinsi. Susirado jis sausą bambuką, atskėlė dvi skalas, patrynė jas vieną į kitą — ir žybtelėjo ugnis, užsidegė laužas.
Ejo metai po metų. Tėvas apsirgo ir pasimirė. Liko abu broliai vnašlaičiai. Nebuvo kas juos globoja, ir vis sunkiau jiems da­rėsi galą su galu sudurti. Kartą nebeištvėrė jaunėlis ir sako vyres­niajam:
– Brolau mano, anksčiau mumis tėvas rūpindavosi. Augino mudu, maitino, ir nieko mums netrūko. Bet šit tėvas pasimirė, o mes dar maži, patys sau neužsidirbam. Kaimynams neparsisamdysi, mes jiems tikriausiai nereikalingi esam. Ko tu manai grieb­tis, brolau? Juk ryžių mes vos šiam vakarui beužteksim!  Ryt rytą jau neturėsime ko valgyti. Ar tik nemanai, brolau, eiti išmal­dos per žmones prašinėti? Aš jau verčiau badu mirsiu, bet per žmones neisiu. Gėda man būtų dykai duoną valgyti!
– Kodėl gėda? — nustebo vyresnysis brolis.
– Negi aš koks paliegėlis — rankos kojos sveikos, galvą ant pečių turiu…
– Na žinoma, rankas kojas mes turime, turim ir po galvą. Bet kokia iš jų nauda, kad mes dar maži? Maišus nešioti, medžius pjauti, mišką kirsti — argi pagal mus darbas?
– Baisus mat daiktas! Ir mažas paukštelis nei maišų nešioja, nei miško kerta, o savo mažylius išmaitina. Ir jo vaikai užauga ir gyvena kaip tėvai. O kodėl mums, brolau, nepasekti tėvo pėdom?
– Po teisybei, brolau,— atsakė vyresnysis,— kol tėvas buvo gyvas, nesimokiau aš jo darbo ir nieko galvon nesidėjau. Nežinau, kaip bučių pinti, kaip pastatyti. Va žuvį kepti tai moku, bet juk pir­ma reikia ją sugauti. Ne, verčiau meskim tokias mintis iš galvos. Eikim per žmones išmaldą rinkdami arba parsisamdykime kam nors. Tokiems mažiems kaip stu ir aš ne gėda.
—    Ne, brolau,— atkirto jaunėlis,— aš nenoriu eiti su krepšiais prašinėdamas, ir išdidumas man neleidžia turčiams bernauti. Ar buvo bent vienas elgeta mūsų giminėj? Kas iš mūsų senolių dirbo kaip koks juodas jautis svetimuose laukuose? Ne, aš niekam nesi­leisiu ujamas. Juk žmonės su panieka išmaldą duoda, o turčiui bernas — šunio vietoj. Tik pagalvok, kokie išpuikę tie ponai! Diena dienon jie tyčiojasi iš tarnų, diena dienon krauna jiems nepakeliamus darbus. Vieni juokai jiems tave išplūsti ar prikulti. Įsidėk į galvą: tiek geras, tiek piktas žmogus tave užgauna, iš aukšto numesdamas kokį trupinį, o tu turi prieš jį lenktis išmaldos prašinėdamas. Jo ranka duoda, o tavo ima. Visi žmonės turi ran­kas, visi turi burnas. Kodėl gi vieni daro sau gėdą, tiesdami ranką išmaldai, o kiti išdidžiai sau duoną pelno? Kuo mūsų rankos už kitų blogesnės? Ar aš ne teisybę kalbu, brolau?
—    Kad bent tu tėvo amatą mokėtum…
—    O, dėl to gali būti ramus. Aš viską moku. Nereiks mudviem po kiemus vaikščioti ir piniguočiams lankstytis! Ir žemintis ne­reiks. Niekas nedrįs mus kojomis spardyti kaip kokius šunis. Tėvas mums paliko didelį turtą — peilį bambukams kirsti. Pramisti pramisime, o ko mums daugiau reikia? Nenukabink nosies!
—    Na ką gi, pamėginkim, niekas dėl to per galvą neduos… Jaunėlio rankos lipte lipo prie darbo. Broliai nieko nebestigo.
Jie pynė bučius, gaudė žuvį. Dalį žuvies parduodavo, o pardavę pirkdavosi ryžių ir druskos.
Kartą jaunėlis susimąstė: „Mūsų tėvas tik bučius mokėjo pinti ir gaudė tik žuvis. O kodėl gi nepabandžius gaudyti žvėris? Juk giriose apstu ir šernų, ir elnių, ir stirnų”. Ir tarė vyresniajam:
—    Brolau, o gal mums pasidarius medžiotojais? Sugautume spąstais šerną ar elnią ir turėtume mėsos ligi soties.
Pritarė jam vyresnysis brolis. Matė, kad jaunėlis ne tik tėvo amatą permanęs, bet ir šiaip galvotas. Abu broliai patraukė į girią, kur žvėrių daugiau. Eina jie giria, eina, jau gerą galą nuėjo. Ėmė vyresnįjį brolį troškulys kamuoti, ir jis tarė:
– Brolau, gerti noriu.
– Kai tėvas norėdavo gerti, susirasdavo drėgną vietą, išsikas-davo duobutę, ir laukdavo, kol vandens prisirinks.
– Nebeišsikasiu duobutės, pailsau.

– Tai paėjėkim dar galelį. Man rodos, kad vanduo netoliese. Taip ir buvo. Paėjo juodu galelį ir priėjo nuostabiai skaidrų miško ežerą, lotosais apaugusį. Atsigėrė broliai ligi soties, skanių lotoso vaisių užvalgė, stipresni pasijuto, vėl patraukė tolyn ir galų gale nusigavo į gūdžią gūdžiausią tankynę, kur dar žmogaus koja nebuvo žengusi. Sumanė broliai toje tankynėje apsistoti. Jaunėlis tarė:
—    Čia bus gerai: aplinkui baisybė visokiausių žvėrių. Įsikursim sau būstą medyje, kad plėšrūs žvėrys nepasiektų, o spąstus paspęsim ant žemės. Maisto ilgam pakaks.
Padirbo jaunėlis būstą tarp medžio šakų tarsi kokį lizdą, pasodino ten vyresnėlį, o pats nuėjo spąstų spęsti. Pirmiausia jis pripjovė bambukų ir iškasė griovį aplink savo būstą, tik siaurą takelį paliko, kad būtų kur praeiti, o paskui ėmė regzti spąstus. Surezgė ir įdėjo į juos žuvį kaip prievilą.
Traukia per girią stambus šernas. Nieko jis nebijo. Užuodė žuvį, puolė ton pusėn ir įkliuvo į spąstus. Draskėsi, daužėsi, bet neištrūksta, ir gana. Mato broliai, kad šernas nebegyvas, ištraukė jį iš spąstų, pietus taiso. Tik žiūri — titnagas visai nudilęs. Nusi­minė vyresnėlis. Bet jaunėlis buvo įsidėjęs į galvą, ką tėvas dary­davo, tokion bėdon tekęs. Susirado jis dvi sausas bambuko skale­les, patrynė vieną į kitą ir įkūrė laužą. Išsikepė juodu šerną ir skaniai papietavo.
Ilgai broliai gyveno girioje nieko nestokodami. Prie jų būsto atklysdavo ir šernų, ir elnių, ir stirnų, ir dramblių. Kartą jaunėlis paregėjo didžiulį dramblį be ilčių ir sako vyresniajam broliui:
– Brolau, užsigeidžiau dramblienos. Bastosi čia toks vienas tuklus dramblys be ilčių. Kad taip jį mums pasigavus! Tik jam spąstų didesnių reikia.
– Ką tu, dramblys tik pasipurtys, ir didžiausi spąstai suby­rės, o paskui jis taip įtūš, kad ir mums nesibaigs geruoju. Verčiau dramblių nelieskime.
– O aš vis dėlto pabandysiu jį pagauti. Kad užsigeidžiau, tai užsigeidžiau dramblienos. Pamatysi, kaip tą dramblį nugaluosiu.
Ir ant tako, kuriuo dramblys kasdien eidavo, jaunėlis paspendė didžiulius spąstus.
Eina naktį dramblys savo taku ir didžiuojasi:
—    Mano šita giria. Aš joje visų stipriausias. Visi manęs bijo, o aš nieko nebijau. Niekas manęs nė paliesti nedrįsta… — Ir taip besididžiuodamas, žinoma, įkliuvo tiesiai į jaunėlio užtai­sytus spąstus.
Kad užtūtuos, kad sustaugs dramblys, net giria suskambėjo.
Deja, kad ir kaip jis staugė, kad ir kaip blaškėsi, neištrūksta, ir gana. Ir nusibaigė spąstuose.
Išsliuogė broliai iš medžio, išdorojo drambliėną, susikūrė laužą, šviežią mėsą kepa. Pasklido gardus kvapas po girią ir pa­kuteno šnerves jakų karaliui.
—    Ohoho! — suriaumojo jakas. — Šiandieną girioj nepaprastai skaniai kvepia. Kažin, kas ten kepa mėsą? Nuskrisiu ir pažiūrėsiu. Ko gero, man bus sotūs pietūs. Jau kad gardus kvapas tai gardus. Tikriausiai ten visas kalnas mėsos pritaisytas. Atimsiu tą mėsą ir pats suėsiu!
Stvėrė jakas deimantinį strypą ir ūžtelėjo į padangę. Prilėkė prie laužo, žiūri — ogi du bernaitėliai dramblį kepa.
„Vaje! — tarė sau jakas. — Šiandieną man tikrai sekasi. Ne tik kepsnį, bet ir užkandžio turėsiu. Nuo ko gi man pradėti? Jei pirma suėsiu dramblį — bernaičiai pabėgs. Jei pradėsiu nuo bernaičių — kuo po kepsnio užsigardžiuosiu? Vis dėlto pirmiausia suėsiu dramblį. Niekur tie bernaičiai nedings”.
– Prišoko jakas prie laužo ir kad užriaumos:
– Hrr hrr, kas čia per bambliai varvanosiai?! Iš kur jūs atsibastėt? Nešdinkitės kur norit, tik vikriau!
Vyresnysis brolis nutirpo iš baimės. Jis iš karto suprato, kad čia jakas. Juk lygiai taip seneliai pasakoja: milžinas didžiausias, iš nasrų iltys kyšo, o tomis iltimis žmones į gabalėlius drasko. Baisiausiai persigando bernaitis, žodžio nebeprataria. O jaunėlis tik pagalvojo sau: „Ir iš kur čia išdygo toks keistas žmogėnas? Ža­liūkas dilba, dantys dideli ir balti kaip nušveisti kastuvai, akys piktos it pelėdos, veidas gumburiuotas it rupūžės, stuomuo it krokodilo, dumble tūnančio, balsas kimus ir rėksmingas, o tankūs ūsai ir barzda it paties nelabojo. Matyt, jis nieko nesibijo, jei taip piktai mus veja. Na palauks! Atsirūgs tau! Tik išdrįsk mūsų dram­blį sušlamšti!”
Atsitraukė bernaičiai į šalį, bet nelabai toli, ir žiūri, kaip jakas kerta drambliėną. Baisiai širsta jaunėlis, bet tyli, nė žodžio nesa­ko. Sumanė jisai pamokyti nekviestą svečią. O tuo tarpu jakas sušlamštė visą kepsnį ir laižydamasis suriaumojo:
—    Hrr hrr! Kaip jūs, menki vabaliūkščiai, pasigavote ir iške­pėte tokį riebų ir skanų dramblį?
Jaunėlis, rodos, tik ir laukė šio klausimo.
– Tu, dėdule, kirsk sau į sveikatą, o kaip drambliai gaudomi, ne tavo galvai permanyti.
– Ak tu, bambly šlapianosi, kaip drįsti taip atžariai su manimi kalbėti! Imsiu ir su visais grobiais tave prarysiu!
Ir jakas grėsmingai nužvelgė bernaitį savo piktomis akimis. Apsimetė jaunėlis, kad išsigando, ir nuolankiai atsakė:
– Dėdule, šitą dramblį aš spąstais sugavau.
– Negi tu tikrai dramblius gaudai? — nepatikėjo jakas. — Prasimanai! Meluoji, akiplėša! — vėl suriaumojo jis. — Sakyk teisybę, iš kur gavai dramblį, kitaip tave prarysiu!
– Ar aš drįsčiau tave apgaudinėti, dėdule? Jei nori, pats i įsitikink!
– Nejau tu iš tikrųjų spąstus spendi? — niurna jakas vis dar netikėdamas.
– Iš tikrųjų.
– Žiū, koks tu sumaNus! Nagi, kur tie tavo spąstai?
– Aure, dėdule. Jei nori, įženk į juos ir apžiūrėk.
Tik nusišaipė jakas: „Anokia čia gudrybė! Sprigtelsiu — ir su­byrės !”
Įkišo galvą jakas į spąstus, o paskui ir visas įsilindo. Kad suspaus spąstai jakui stuomenį, kad apipins tvirtos lianos jam ko­jas! Suriaumojo jakas, skausmo ir pykčio apimtas, draskosi, puldinėja į visas puses, bet daugybė plonų šakelių vis gilyn rė­žiasi į galiūno kūną. Suprato jakas, kad jėga neištrūks, ir kerų griebėsi. Bet nė kerai nepadėjo. Mato jisai, kad spąstai tikrai puikiai paspęsti: ne tik dramblį, bet ir jį patį, galiūną, išturi. Vadinasi, galas nebetoli. Ir gailiu balsu jakas suinkštė:
—    O garbieji ponai, aš atsiimu neapgalvotus žodžius. Neįver­tinau jūsų spąstų kaip derėjo. Nežudykite manęs, meldžiamieji, paleiskite laisvėn, aš ir taip jau sunkiai nubaustas.
Girdi jaunėlis, kad siaubūnas pasigailėjimo meldžia, paima didelį peilį, eina prie jako ir taria:
—    Aha, štai kokią giesmelę tu dabar užgiedojai. O mūsų dramblį sušlamštei ir dar mumis užsigardžiuoti taikeisi?! Taigi žinok, pakyrėjo man tavo verkšlenimas. Ir jau smarkiai išalkau. Metas tavo kepenimis pasmaguriauti. Ei, brolau, išpjauk iešmą, tik kuo storesnį. Ko čia mums laukti, kepsim tą plėšiką.
O vyresnysis tik virpa iš baimės, žado neatgauna. Suprato jaunėlis, kad jo brolis įsibailinęs, ir sako:
—    Matau, broleli, kad tu savy nebesitveri, taip nori šito jako mėsos paragauti. Net drebi visas iš tos nekantrybės. Bet paken­tėk dar truputį. Negi mes žalias kepenis valgysim? Iškepsim kaip pridera.
Išgirdo jakas tokius žodžius, net širdis jam iš baimės apmirė. Ir dar graudžiau inkščia:
—    O mano gerieji valdovai! Pagailėkit, nepjaukit manęs, aš jums dosniai atsiteisiu. Padovanosiu jums stebuklingą skepetaitę, tik paleiskite. Juk aš esu jakų karalius, ir jeigu jūs man galą pada­rysite, žus visa mano karalystė, o mano pati ir vaikai liks našlai­čiai be pastogės.
– O kuo mums gali praversti tavo stebuklingoji skepetaitė? — klausia jaunėlis.
– Tereikia ja mostelti, ir prieš jus atsiras viskas, ko pano­rėsite. Antrą kartą mostelsit — viskas pradings.
—    Bet ką mes žinom, ar tu nemeluoji? — klausia jaunėlis. Saikstosi jakas, kad tikrai nemeluoja. O jaunėlis netiki juo, ir gana.
– Prasimanai, jakai, apgauti mus nori.
– Ne, mano valdove, gryną teisybę sakau.
— O jei apgausi, kas tada? Ne, aš tavimi netikiu. Juk tu kara­lius. Visi jūs, karaliai, klastos pilni. Atsidursi laisvėje, sušauksi savo kariuomenę ir paskelbsi mums karą. Ei, brolau, čiupk peilį, perrėžk jakui pilvą. Iškepsime kepenis ir gardžiai papietausime. Aš jau labai išalkau.
Tirta iš baimės vyresnysis brolis, o jakas nieko nemato, nieko negirdi, tik jaunėlio žodžius, ir baisus šiurpas jį krečia.
– Nežudykit manęs, — klykia jakas. — Mano valdove, atiduo­du tau savo sostą ir visą savo karalystę. Tik pagailėk manęs, leisk pas pačią ir vaikus pargrįžti. Už tai ištikimai tau tarnausiu, bėdai ištikus visada padėsiu.
– Jei tesėsi duotą žodį, šį sykį tau dovanosiu. Bet mes juk nežinom, kur tavo karalystė. Kaipgi kelią į ją surasim?
– O mano valdove, tą karalystę rasti nesunku. Aš nužymėsiu visą kelią ligi pat savo karalystės sienos, ir pagal tas žymes lengvai atseksite.
– Kaipgi tu nužymėsi?
– Prilaužysiu žalių šakų. Iki pat savo karalystės jomis kelią nuklosiu.
Paleido broliai jaką. Tasai jiems žemai nusilenkė ir tuoj pat šoko darbuotis: tik laužo šakas, tik kloja jomis kelią. O pargrįžęs į rūmus, sušaukė visus vyriausiuosius didikus, visus septynerių vartų sargybinius ir paskelbė:
— Rytoj čia pribus du bernaičiai iš žmonių karalystės ir norės mano sostą užgrobti. Stenkitės nuvyti riksmais. Tie bambliai ne­regėtai stiprūs. Va aš kiek galios turiu: gryni niekai man bet kurią šalį užgrobti ir pavergti, o šitie bernaičiai įviliojo mane į spąs­tus, ir aš vos galo juose negavau. Pastokite jiems kelią. O jeigu neišsigąs, atverkite jiems vartus. Tegu eina į rūmus.
Ir jakas nuėjo į savo kambarius, atsigulė miegoti ir taip ėmė knarkti, kad žemelė aplinkui drebėjo.
Tuo tarpu broliai ėjo ir ėjo taku, kurį jakas šakomis buvo nu­klojęs. O kai galiausiai priėjo jakų šalį, čia juodu sutiko visas pulkas karaliaus sargybinių. Pamatė vyresnysis brolis tokią jakų daugybę ir persigando, sustojo it stabo ištiktas. O jaunėlis, no­rėdamas jį padrąsinti, sako:
— Ei, brolau, nagai tau niežti, knieti į skutelius sudraskyti ši­tuos niekuo dėtus jakus. Neskriausk jų, meldžiamasis. Suprantu, tau sunku susitvardyti, bet ma juos galai, jie ir taip mirtinai tavęs bijosi.
Išgirdo jakai kariauninkai tokius žodžius ir baisiai persigando. Ne tik kad suriaumoti, nė spygtelėti nedrįsta. Ir praleido bernai­čius pro visus septynerius vartus. Įžengė broliai į rūmus, eina į karaliaus menę, kur girdėti garsiai knarkiant, žiūri — ogi jakų karalius miega ištaigingam guoly. O šalia jo guolio parietusios kojas sėdi tarnaitės: šimtas tarnaičių po kairei, šimtas tarnaičių po dešinei. Paregėjo vyresnysis brolis tokią daugybę jakų ir vėl tirta iš baimės. O jaunėlis riktelėjo:
—    Ei, jakai, kelkis! Mes jau čia!
Pašoko jakas, išvydo savo pergalėtojus ir nusilenkė jiems ligi žemės. Paskui paliepė tarnaitėms šauklius išsiuntinėti: tegu sukvie­čia į rūmus visus didžiūnus, visus patarėjus, visus mokslininkus, visus poetus. Kai visi aliai vieno suėjo, jakų karalius tarė:
— Lenkitės į kojas šitiems dviem valdovams, mylėkite juos ir gerbkite kaip mane patį. Aš jiems atiduodu savo sostą ir karalystę. O pats pasitraukiu. Visus mano valdinius apipils malonėmis nauji galingi valdovai. Ištikimai tarnaukite.
Jaunėlis atsisakė sosto: jo manymu, tik vyresniajam broliui dera karaliumi būti.
Kai bernaičiai užaugo, vedė abu gražuoles jakų karaliaus du­kras ir ilgai gyveno santarvėje ir sutikime.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.