Meškauskis, Geležminkys ir Ąžuolrovys

Senais laikais augo labai didėli miškai, o juose veisėsi daugybė žvėrių. Vieną kartą jauna mergina išėjo riešutauti ir beriešutaudama nuklydo toli ir neranda kelio. Bevaikščiodama po mišką, susitiko plaukais apžėlusį žmogų. Tas apžėlėlis nusitvėrė merginą, nieko jai nedarė, bet nusinešė į savo urvą ir ten ją urve apdėjo didžiuliaisakmenimis. Atnešdavo jai valgyti riešutų, įvairiausių uogų, paukščių. Mergina apsiprato, liovėsi ilgėjusis namų. Per ilgą laiką, gyvenant su apžėlėliu, gimė vaikas. Jis buvo ne toks apžėlęs kaip tėvas. Augino tą vaiką dešimt metų. Tame urve jis išaugo tikras vyras. Motina jam pasakojo, kaip gražu pasaulyje. Pasakojo, kad yra diena ir skaisti saulė, šviesus mėnuo, spindinčios žvaigždės ir kitos keistenybės. Vaikui labai patiko tai, ką motina pasakojo.
Kartą, kai apžėlėlis buvo išėjęs parnešti maisto vaikui ir motina vaikinas pamėgino išversti urvą ir išeiti į lauką, bet negalėjo, neturėj tiek jėgų. Per dvejus metus neapsakomai sustiprėjo – pats išvertė visi užtvaras ir išėjo su motina į lauką. Apsidžiaugė išvydęs saulės šviesą mergina, ištrūkusi iš urvo ir to žvėries nelaisvės, kuo greičiausiai bėgo per mišką, o sūnus – iš paskos. Ir pataikė į tą pačią vietą, kur ji buvo  gyvenusi. Surado savo namus ir nusivedė ten sūnų. Namiškiai apie visi klausinėjo:
– Kur buvai, ką veikei, ką valgei, ką gėrei? Kur gavai tokį plaukuotą vaiką?
Mergina viską papasakojo, kas nutiko,- kad ją pagrobė meškiną nusinešė į savo urvą, ten ją laikė, o šitas vaikas – jo. Namiškiai tą vaiką praminė Meškauskiu.
Pabuvus kiek motinos namuose, sūnui nusibodo gyventi tarp žmonių – grįžo vėl į mišką. Rado urvą užverstą, o tėvą negyvą. Neturėdamas ką veikti, išėjo į pasaulį.
Ėjo keliu ir sutiko vyrą plačiais pečiais, išpūsta krūtine ir stipriomis rankomis. Klausė Meškauskis:
– Kas tu toks esi?
– Esu Geležminkis – galiu rankomis minkyti kiečiausią geležį.
– Tai būkim draugai.
Geležminkis sutiko, ir sykiu ėjo toliau. Ėjo toliau ir sutiko dar vieną vyriškį. Jis irgi neatrodė silpnas, irgi turėjo tvirtus pečius ir storas rankas. Meškauskis paklausė:
– Kas tu toks esi?
– Esu Ąžuolrovis – galiu rauti ąžuolus su šaknimis.
Augo ten netoli didžiulis ąžuolas. Meškauskis liepė jam išrauti tą ąžuolą. Išrovė tą ąžuolą su visomis šaknimis ir trenkė į žemę. Pamatęs, kad jis toks galingas, Meškauskis sako:
– Ir tu būk mūsų draugas.
Sutiko jis būti draugas. Meškauskis prašė Geležminkį, kad tas išminkytų jam vėzdą iš devynių birkavų geležies. Geležminkis padarė. Meškauskis paėmė tą vėzdą, sviedė aukštyn tiek, kad vos po trijų valandų nukrito, stvėrė jį bekrintantį lyg kokį pagaikštį.
Pasirodę kiekvienas, ką gali, nuėjo į kitą karalystę. Pakeliui užėjo didelį dvarą. Užėjo ten pailsėti. O tame dvare nebuvo nė vieno žmogaus, bet pilna visokių gėrybių: svirnai pilni javų, mėsos, kambariai puošniausi. Apsistojo visi trys tame dvare.
Pailsėję sutarė, kad du apžiūrės laukus, mišką ir viską, kas yra tuose rūmuose, o Ąžuolrovis liks valgyt pagaminti. Likęs Ąžuolrovis rado visa, ko jam reikėjo maistui. Baigus gaminti, iš kažkur atsirado senis – uolekties didumo, o barzda penkių sieksnių. Suplukęs velka barzdą tarpu kojų, vos lenda. Priėjo prie durų ir prašo per slenkstį perkelti. Kai Ąžuolrovis perkėlė, prašo užkelti ant kėdės. Užkėlė – prašo valgyti. Davė jam valgyti.
Bevalgydamas senis numetė duonos ir prašo Ąžuolrovį ją pakelti. Antrąsyk numetė ir vėl prašo, kad paduotų. Įpykęs Ąžuolrovis paduoda ir sako:
– Matai, koks tinginys, ir dar mėtys duoną!
Kaip šoks senis Ąžuolroviui ant sprando, kaip pradės jį mušti! Sumušė, vos gyvą paliko, viralą išpylė, ugnį užgesino, o pats išėjo. Sumuštasis vėl gamina pietus, o čia ir draugai sugrįžta. Rado valgyti dar nepadaryta ir klausia:
– Kodėl nieko nepadarei?
– Užmigau ir nepadariau.
Užkando kas ką ir, atėjus nakčiai, sugulė. Miegojo visą naktį. Rytą vėl du išėjo medžioti, o pietų gaminti paliko Geležminkį. Atėjo senis ir su juo taip pasielgė kaip ir su Ąžuolroviu. Kai numetė duoną po stalu, Geležminkis pradėjo bartis:
– Matyt, nenori valgyti, kad mėtai duoną!..
Pasilenkė jos pakelti, o senis sumušė jį. Parėję draugai nerado pietų. Meškauskis ėmė pykti, kad nepadarė:
– Tokie šaunūs vyrai – ir negalit pagaminti! Kas galėtų būti?
– Atleisk, susirgau ir negalėjau taip greitai padaryti. Meškauskis sako:
– Jūs niekada negalite laiku padaryti valgyti. Rytoj liksiu aš pats ir padarysiu.
Iš ryto išėjo Geležminkis ir Ąžuolrovis, o Meškauskis liko. Sutvarkė viską, o bebaigiant ruošti pietus, kažkas pabeldė į duris. Meškauskis grei tai pribėgo, atvėrė duris ir įleido mažą senį – jis turėjo ilgą barzdą, besivelkančią tarp kojų, o pats vos bepajudėjo. Prašo senis perkelti per slenkstį. Tas jį atsargiai, paėmė ir perkėlė, įvedė į virtuvę, pasodino. Paklausė, ar nenorįs valgyti. Senis atsakė, kad nori. Virėjas bemat įpylė į dubenį sriubos ir padėjo ant stalo, padavė seniui duonos. Senis valgydamas tyčią numetė ant žemės duonos ir prašo pakelti. Virėjas suprato, kad senis tyčia numetė duoną. Suriko griežtai:
– Jei valgai, tai valgyk, bet nemėtyk dievo dovanos! Pas mus duonos niekas nemėto! – Padavė kitą gabalą duonos ir sako: – Jei dar kartą numesi, gausi į kailį, kiek tilps!
Senis, jo nebijodamas, vėl numetė duoną. Meškauskis pasilenkė paimti ir sykiu įkrėsti seniui, kad mėto duoną. Kai pasilenkė, senis užšoko jam ant sprando.
– A, štai ko tu nori! Na, palauk, aš tave pavaišinsiu!
Kaip stvėrė seniui už sprando, kaip ėmė duoti savo devynių pūdų lazda! Senis bemat išleido keletą gorčių smalos, o Meškauskis jį mušė tol, kol nusibodo. Kieme augo ąžuolas. Meškauskis priėjo, perplėšė ąžuolą ir įkišo į plyšį senio barzdą, o pats grįžo į virtuvę žiūrėti, kaip verda pietūs. Pagamino visus valgius, paruošė vandens veidui nusiplauti. Grįžo abu draugai. Meškauskis sako:
– Žiūrėkit, padariau laiku. Ne tik padariau, bet dar ir paukštelį sugavau.
Prašėsi draugai parodyti tą paukštelį.
– Kai pavalgysit, parodysiu.
Pavalgė – Meškauskis nuvedė juos pažiūrėti paukštelio. Žiūri – nebėra nei to paukštelio, nei to ąžuolo, kur buvo pritvirtintas senis. Puolė visi ieškoti ir rado pėdsaką. Eidami tuo pėdsaku, rado skylę žemėje, per kurią senis įlindęs. Reikia lįsti į tą skylę. Meškauskis sako savo draugams leistis, tie bijo.
– Jei jūs bijotės, leidžiuosi aš.

Liepė padaryti geležinį lopšį ir grandinę. Įsakė, kad, kai nusileidęs pajudins grandinę, jį trauktų. Leisdamasis pasiėmė geležinę lazdą. Rado ten prakeiktą dvarą ir du velnius, stovinčius prie geležinių vartų. Velniai norėjo suplėšyti. Bet kai jis davė vienam ir kitam lazda, tie persprogo, ir pasipylė iš jų smala. Tos geležinės durys buvo uždarytos, o kai Meškauskis kirto per jas savo lazda – išlaužė jas. Ir rado ten gulintį senį ilgabarzdį ir dvi merginas su smalos žvakėmis. Viena stovėjo prie senio kojų, kita – ties galva. Kai Meškauskis įėjo, merginos ėmė rėkti, neleido jam belstis, sakė:
–    Mūsų šeimininkas serga. Kai pasveiks – atsiimsi! Meškauskis stvėrė tą jų ilgabarzdį šeimininką, kad ims tvoti jam lazda! Senis sako:
–    Leisk – ko tik nori, gausi iš manęs!
Liovėsi mušęs ir liepė, kad senis padarytų merginas baltas – tokias, kaip anksčiau buvo. Senis padarė. Meškauskis įdėjo merginas į lopšį, pajudino grandinę – tiedu jas ištraukė. Ištrauktos jos sako:
–    Dabar ištraukit Meškauskį – jis mus išgelbėjo.
Bet Meškauskio draugai, pavydėdami jo merginoms, norėjo, kad jis pražūtų. Paėmė didžiulį akmenį ir užrito juo skylę.
Meškauskis, negalėdamas sulaukti geležinio lopšio, liepė seniui išnešti jį į viršų. Senis nepajėgė. Sakė, kad gali nunešti tiktai iki Indijos. Išnešė senis Meškauskį į Indiją. Bevaikščiodamas po ją, rado labai didelio paukščio lizdą. Lizde – paukščiukai. Juos rūpestingai apklostė. Tuosyk atbėgo baisiai bjaurus žvėris ir norėjo tuos paukščiukus suryti. Meškauskis geležine lazda užmušė tą žvėrį, o pats pasislėpė. Netrukus atlėkė paukštis, surado paukščiukus apdengtus ir užmuštą žvėrį, kuris jau daug jo vaikų buvo suėdęs. Tas paukštis vadinosi grifas, buvo labai didelis. Apsidžiaugė paukštis ir ėmė kalbėtis su savo paukščiukais. Klausė:
– Kas čia buvo?
– Buvo žmogus ir užmušė tą žvėrį. Grifas stipriu balsu pasakė:
– Jeigu tas žmogus pas mane ateitų, tai ko panorėtų, to gautų. Esu dvidešimt penkerius metus vedęs, o negaliu išauginti nė vieno vai ko – ir vis per tą žvėrį: jis man kasmet vaikus surydavo.
Kai Meškauskis tai išgirdo, nudžiugo, priėjo prie grifo ir sako:
– Aš esu tas, kuris išgelbėjo tavo vaikus!
– Ko nori iš manęs, Meškauski?
– Nunešk mane į tą pasaulį.
Grifas susimąstė: ar galės jis tai padaryti, nes labai daug reikia maisto. Galiausiai atsakė:
–  Žinai ką, pasistenk gauti dvylika jaučių, bet stambių, visus papjauti, pasūdyti ir į statines sukrauti.
Meškauskis nuėjo į vieną dvarą. O ten buvo tokie pikti šunys, kad niekas negalėjo įsigauti į ten. Meškauskis ėjo ir įėjo. Užpuolė jį šunys – jis visus išdaužė savo lazda. Sugaudė dvylika jaučių ir papjovė, visą mėsą susūdė ir sukrovė į statines. Statines nunešė grifui. Grifas liepė sukrauti tas statines ant jo ir pamokė, ką reikia daryti:
– Kai aš lėksiu ir atsigręšiu, tu imk mėsos gabalą ir mesk man į gerklę.
Meškauskis sukrovė mėsos pilnas statines ant grifo nugaros, pats užsisėdo, ir grifas kilo į viršų. Kai tik lėkdamas atsisuka, Meškauskis, sėdėdamas ant nugaros, ima gabalą mėsos ir meta jam į gerklę. Grifas išnešė Meškauskį į šį pasaulį ir ėmė rūpintis, kaip parlėks į Indiją, pas žmoną ir vaikus. Sako grifas Meškauskiui:
– Drauguži, aš tau padėjau, o dabar tu man padėk.
– O ką turiu daryti?
– Padaryk, kaip buvai padaręs: papjauk dvylika jaučių, sudėk jų mėsą į statines, sukrauk man ant nugaros ir duok žmogų, kuris penėtų mane, kai aš lėksiu.
Meškauskis nuėjo į rūmus. Prie jų skerdžius ganė bandą. Sugavo dvylika jaučių, papjovė, sudėjo į statines, nunešė grifui. O tą skerdžių pribaugino:
– Tave ponas užmuš, neradęs tiek daug jaučių! Skerdžius išsigando ir klausia, ką turi daryti.
Dabar turi bėgti nuo pono. Eikim sykiu, duosiu tau vietą. Užsodino jį ant paukščio, uždėjęs statines.- Jis tave nuneš į geruosius kraštus.
Skerdžius, užsėdęs ant grifo, nuskrido su juo į Indiją. Meškauskis liko šiame pasaulyje ir ėjo tolyn.
Beeidamas rado rūmus, o juose gyveno tos merginos, kurias jis buvo išgelbėjęs. Abidvi jį pažino ir išbučiavo, džiaugėsi, kad jis su grįžo. Surado Geležminkį ir Ąžuolrovį. Nuėjo pas juos, pasisveikino ir sako:
– Dabar jūs turit eiti į tą skylę!
Pastvėrė abudu, nunešė ir įmetė į skylę, o tą skylę uždėjo akmeniu. Palikęs juos, parėjo pas merginas. Vieną išsyk vedė, ilgai su ja gyveno.

Comments

comments

Gairės: , , , , ,

  1. Apas’s avatar

    Kodėl tiek daug klaidų?

  2. admin’s avatar

    Pataisiau. Atsiprašau, tiesiog dar nespėjau visko suredaguoti. Laiko neužtenka.

  3. uga’s avatar

    Per 3,5 metu taip ir neatsirado laiko istaisyti klaidas, o as jau apsidziaugiau, kad gera pasaka paskaitysiu.

Atsakyti

Your email address will not be published.