Kaip žvėrys žvejo sūnums padėjo

Kartą mažoje trobelėje gyveno žvejys su pa čia. Jie Visiškai neturėjo vaikų, nors labai ir labai geidė. Sykį senasis žvejys kiaurą dieną žvejojo ežere, bet ničnieko nesugavo, tik paties paskutinio metimo dvi auksines žuvytes ištraukė.

Tuojau parneša pačiai, tegul iškepanti. Toji padeda žuvytes į lovą, užkloja ir mano sau: tegu, tegu — pirma ugnį užkursianti, o kai įsi degs, tada išskrosianti ir tuojau iškepsianti.

Bet kol ugnį įpūtė, įkūrė, gerokai laiko praėjo. Jau eis tų žuvų pasiimti. Ir kas per stebuklai: vietoj auksinių žuvyčių du vaikeliai begulį. Vai tu dievulėliau! Senutė atsidžiaugti negali. Amžiaus gale šitokį turtą prigyveno: vaikelius, ir dar du iš karto.

Ir nuo tos dienos bobutė su senuku kaip kokie vaikai, kad ir seni, — vis prie lopšio; kur buvę, kur nebuvę, ir vėl prie lopšio. Kai tik gardesnis kąsnis, tai patys nevalgo: vaikeliams reikią palaikyti, patys bet kaip apsieisią.

Todėl abudu vaikeliai augo stačiai bežiūrint: nė dešimt metų neprašoko, o juodu jau visai žaliūkai!

Ir vienądien senasis žvejys sako:

Klausykit, sūneliai, laikas jau pasikalbėti. Sakykite tikrai, ko kio amato jus išmokyti? O gal norite būti žvejai?

– Ne, ne, tėti! Mes norėtume būti medžiotojai. Duok mums šaudykles, leisk į mišką — medžioti mokysimės!

– Gerai, sūneliai, gerai! Šekit po šaudyklę. Šekit ir po šunelį, keliaukite laimingi!

Sūnūs išeina į mišką. Ilgą laiką jie ten šaudo, mokosi.

Jau bemaž ir amato išmoko, tik va kokia kliūtis pasidarė: nusigavo jie su šunimis tokion tankynėn, kur kiekvienas pasiklystų. Ir blogiausia — valgyt nebeturi ko.

Kas dabar bus? Sutaria—manysis Kaip begalėdami, o nosies nenuleis. Taip ir buvo. Po kurio laiko lekia dvi stirnos pro šalį. Sūnūs kaip mat prisitaikė ir šaus, tai bent pavalgys, o stirnos prašo:

Nešaukit, nešaukit mūsų, bėdoje jums pagelbėsim!

Gerai. Po kiek laiko sutinka du vilkus. Sūnūs jau šaus, o vilkai prašo:

Nešaukit, nešaukit, bėdoje jums pagelbėsim!

Gerai. Po kiek laiko sutinka du kiškius. Sūnūs tuojau šaut, o kiškiai prašo:

Nešaukit, nešaukit, bėdoje jums pagelbėsim!

Gerai. Dabar broliai kiekvienas turi savo žvėrių: po šunį, stirną, vilką ir kiškį. Galima ir toliau eiti. Eina, eina, prieina kryžkelę.

Ką jie taip kartu prieis — sutaria, jog katras su savo žvėrimis eisią skyrium. Tik kiekvienas turįs į ąžuolą įsmeigti peilį. Katras sugrįšiąs pirmas, tas tegul pasižiūrįs, ką peiliai rodą: jei brolio peilis žvilgėsiąs, tai reiksią, kad tasai savo laimę radęs, o jei būsiąs surūdijęs, reikėsią skubėti iš nelaimės gelbėti.

Gerai. Taip ir išsiskyrė, katras savo keliu nudrožė.

Kitą dieną vėlų vakarą pirmasis brolis miške pamatė mažą ugnelę. Prie ugnelės sėdi senė ir šildosi. Pirmasis brolis klausia, ar negalima ir jam su savo žvėrimis pasišildyti.

Galima, galima, sūneli, šildykitės, tiktai leisk man savo žvėrelius paglostyti.

Kodėl ne, tegul glostanti. Bet vos tik senė paglostė žvėrelius, tie akmenimis pavirto. Pirmasis brolis prišoko supykęs: kaip ji galinti šitaip daryti. Bet tuo akimirksniu senė paglostė jį patį — jisai irgi akmeniu pavirto.

Antrasis brolis kitą dieną laimingai perėjo mišką ir su visais savo žvėrimis sulygo pas vieną karalių už piemenį. To karaliaus buvo ką tik mirusi pati. Ir toji kažkodėl tris savo dukteris buvo velniui pažadėjusi. Karaliui taip sopa širdį, taip sopa, bet nėra kas daro: rytoj vyriausioji dukra jau turi velniui atitekti. O antrajam broliui tatai visai kvailai išrodo.

Savo valia tokią gėlelę velniui atiduoti? Negirdėtas daiktas! Pala, pala, pabandysiu aš jam geras vaišes sutaisyti.

Ir antrasis brolis su savo žvėrimis ėmė patyliukais gerą kardą kalti. Visą naktį dirbo.

Iš ryto karaliaus vežėjas gabena vyriausiąją dukrą velniui lygiai pro ten, kur antrasis brolis avis gano.

– Kur važiuoji?—paklausė aviganis.

– Kurgi kitur, jei ne pas velnią! —nusišaipo vežėjas. — Bene ir tu nori velnio jungo paragauti, ką?

– Noriu! — atsako antrasis brolis ir traukia su savo žvėrimis paskui vežėją.

Tasai galvoja: „Tokio kvailio dar nesu matęs: pats velniui į nasrus lenda!”

Važiavo geroką kelio galą. Staiga sustoja prie tokios upės: čia būsianti toji vieta. Vyriausioji karalaitė išlipa iš ratų ir rauda, prašo vežėją, kad tasai ją gelbėtų, neduotų velniui suryti.

O vežėjas tik suplakė arklius ir lekia kuo toliau nuo kranto: negi jis eisiąs plikom rankom su velniu grumtis! Tą patį akies mirksnį iš upės išlenda trigalvis velnias ir jau čiups karalaitę.

Uzi! —sušuko savo žvėrims antrasis brolis. Kaip mat žvėrys iš visų pusių apipuolė velnią. Tas nė apsidairyti nespėjo, antrasis brolis šmakšt jam kardu ir nukirto vieną galvą, šmakšt — antrą, šmakšt — trečią! Antrasis brolis ištraukioja velniui liežuvius, susi deda į krepšį ir, nė žodžio netaręs, nueina prie savo avių.

O vežėjas jau tada kad gudrus, kad drąsus! Jis tuojau prie ka ralaitės:

Matai, kaip mes tave išgelbėjom! Tik nesakyk karaliui, kad ir aviganis čia buvo, kitaip kelyje tave nugaluosiu. Jei klaus, atsakyk trumpai: vežėjas nuvežė, vežėjas parvežė, vežėjui ir dėkui.

O ką darysi — karalaitė turi meluoti, jei nori gyva likti. Kitą dieną vežėjas gabena viduriniąja dukrą velniui lygiai pro ten, kur antrasis brolis avis gano.

– Kur važiuoji?

– Kurgi kitur, jei ne pas velnią? Ar ir tu nori velnio jungo pa ragauti?

Noriu! — atsako antrasis brolis ir eina su žvėrimis iš paskos. Tasai galvoja: „Tokio kvailio nesu matęs: vakar pasisekė, tai šiandien vėl pats velniui į nasrus lenda.”

Staiga sustoja prie upės. Vidurinioji karalaitė išlipa iš ratų, rauda ir prašo vežėją, kad tasai gelbėtų, neduotų velniui praryti.

O vežėjas tik suplakė arklius ir lekia kuo toliau nuo kranto: negi jis eisiąs plikom rankom su velniu grumtis. Tuo pat mirksniu išlenda iš upės šešiagalvis velnias ir jau čiups karalaitę.

Uzi! — sušuko antrasis brolis savo žvėrims. Žvėrys kaip mat velnią iš visų įpusių apipuolė. Tasai nė apsidairyti, nespėjo, antrasis brolis tik šmakšt, šmakšt ir nukapojo visas galvas. Paskui ištraukiojo liežuvius, susidėjo į krepšį ir, nė žodžio netaręs, nuėjo prie savo avių.

O vežėjas dabar koks gudrus! Tuojau prie karalaitės:

Ar matei, kaip mes tave išgelbėjom! Tik nesakyk, kad ir avi ganis čia buvo, kitaip kelyje tave nugaluosiu. Jeigu klaus, atsakyk trumpai: vežėjas nuvežė, vežėjas parvežė, vežėjui ir dėkui.

O ką darysi — karalaitė turi meluoti, jeigu nori gyva likti. Trečią dieną vežėjas veža jauniausiąją karalaitę velniui lygiai pro ten, kur antrasis brolis avis gano.

– Kur važiuoji? — paklausė brolis.

– Kurgi kitur, jei ne pas velnią. Bene ir tu nori velnio jungo paragauti?

Noriu! — atsako antrasis brolis ir traukia su žvėrimis iš paskos. Tasai galvoja: „Tokio kvailio nesu matęs: vakar ir užvakar pasisekė, tai šiandien vėl pats velniui į nasrus lenda.”

Staiga sustoja prie upės. Jauniausioji karalaitė raudodama išlipa iš ratų ir prašo vežėją, kad tasai gelbėtų, neduotų velniui praryti.

O vežėjas tik suplakė arklius ir lekia kuo toliau nuo kranto: negi jis eisiąs plikom rankom su velniu grumtis! Tą pačią akimirką iš upės išlenda devyngalvis velnias ir jau čiups karalaitę.

Uzi! — sušuko antrasis brolis savo žvėrims. Ir kaip mat žvėrys velnią iš visų pusių apipuolė, tasai nespėjo nė apsidairyti, antrasis brolis tik šmakšt, šmakšt ir nukapojo velniui visas galvas. Tai pamačiusi, jauniausioji karalaitė apsidairė, kad vežėjas nemato, ir savo išgelbėtojui įdavė žiedą. Jis paima žiedą, padėkoja, ištraukioja velniui liežuvius ir nueina prie savo avių.

O vežėjas dabar kad jau gudrus! Tuojau prie jauniausios karalaitės:

Ar matei, kaip mes tave išgelbėjom! Tik nesakyk karaliui, kad ir aviganis čia buvo, kitaip kelyje tave nugaluosiu. Jeigu klaus, atsakyk trumpai: vežėjas nuvežė, vežėjas parvežė, vežėjui ir dėkui.

O ką darysi — turi meluoti, jeigu nori gyva likti.

Namuose karalius begal prasidžiugo. Apkabino vežėją ir sako:

Visas mano dukteris tu išgelbėjai. Imk jauniausiąją per pačią ir gyvenk laimingas; be to, dar gausi pusę karalystės.

Gerai. Trečią dieną vežėjas jau ir kels vestuves su jauniausiąją karalaite. O ką dabar darys aviganis? Nieko. Jis apsitaisė elgeta ir įlindo į vestuves. Vežėjas kaip tik neša jaunajai vyno taurę. Elgeta prašo ir jam duoti kokį gurkšnelį. Tas neduoda. O nuotakos širdis minkštesnė — ji nugėrė kiek pati ir elgetai nunešė. Begerdamas elgeta nepastebimai įmetė į taurę žiedą, kur buvo gavęs prie upės iš jauniausios karalaitės.

Nuotaka pamatė žiedą taurės dugne ir neša tėvui parodyti: girdi, tas elgeta, kuris čion žiedą įmetė, esąs tikrasis jos gelbėtojas. Karalius nenori tikėti. O nuotaka sako:

Jeigu žiedo negana, tegul liežuviai lemia: katras iš jų turės nukautų velnių liežuvius, tas ir bus tikrasis.

– Gerai, —sako karalius, — teisingai! Na, vežėjau, ar turi liežuvius?

– Ne, jis neturįs!

Na, elgeta, o tu ar turi?

Kiek reikia, tiek ir turiu! — atsako elgeta ir iš krepšio išberia visus aštuoniolika liežuvių.

Vežėjas išbąla, o karalius sako:

Tą elgetą aptaisykite aukso drabužiais ir sutuokite su mano jauniausiąją dukra, o tą apgaviką vežėją tuojau arkliais suplėšykite.

Antrasis brolis paima jauniausiąją karalaitę į pačias, o po vestuvių uošvis jam dar pusę karalystės atiduoda. Dabar jis gyvena laimingas.

Bet po kiek laiko antrajam broliui šauna į galvą eiti brolio peilio pasižiūrėti — ar jis surūdijęs, ar žvilga. Nueina — ogi visai surūdijęs. Nieko nedarysi. Pasiima savo žvėris ir eina brolio ieškoti. Ieško ieško — niekur neranda, nors tu ką.

Tik šit vėlų vakarą pamato mažą ugnelę. Prie ugnelės sėdi senė ir šildosi; šalimais dar keli akmenys kūpso.

— Kokie čia akmenys? — klausia antrasis brolis.

Leisk, sūneli, man paglostyti tavo žvėrelius, tai pasakysiu, kokie čia akmenys.

– Ne, turi šiaip pasakyti, o mano žvėrių glostyti negalimai

– Leisk bent tave patį paglostyti, tai pasakysiu.

Ne, tuojau pasakyk, jei ne — žiū! mano kardas jau laukia. — Vai sūneli, nekirsk, nekirsk, pasakysiu: tie akmenys tai tavo brolis su žvėrimis.

Žiūrėk tu man, ką toji ragana broliui padarė! Arba tuoj pat juos atžavėk, arba paleisiu kardą į darbą.

– Nekirsk, nekirsk — atžavėsiu!

Ir senė tik sudavė per akmenis delnu — tuojau pirmasis brolis su žvėrimis atgijo.

O tada pirmojo brolio žvėrys įniršę užpuolė senę, antrojo brolio žvėrys dar pagalbon šoko ir sudraskė ją į gabalus.

Pirmasis brolis meiliai apkabino antrąjį už gerą širdį, o tasai ir sako:

Nieko, nieko, broleli, — nėra ko dėkoti! Geriau skubėk kuo greičiau savo laimės ieškoti, aš savąją jau radau, tik tu dar ne, užtat kad buvai į bėdą įkliuvęs.

Gerai. Broliai vėl išsiskyrė: vienas nuėjo laimės ieškoti, antras pas savo pačią į karaliaus pilį.

Pirmasis brolis eina, eina — niekur laimės neranda. Tik staiga pamato didelį geležies kalną.

„Pala!—pagalvojo jis. — Reikia pasižiūrėti, kas tai per kalnas!”

Prieina. Geležis kaip geležis, o pačioje kalno papėdėje — didelės geležinės durys, kaip kokie vartai. Pirmasis brolis pasibeldė. Durys atsidarė, ir išėjo tokia senė.

Vai sūneli, kur tu nori įsigauti. Pakliūsi kaip į spąstus: grįš mažasis velnias su didžiuoju, tai pats pamatysi, jei netiki.

Nieko, senele, nieko! Tik leisk mane su žvėrimis vidun, jau mes kaip nors manysimės. Tik sakyk, kas čia per kardas ant durų pakabintas?

Matai, tasai kardas iš šios nugrimzdusios pilies. Tie du vel niai, gramzdindami pilį, ir šitą kardą nugramzdino. O jis, tas kardas, nuostabiai žvilga ir aštrus be galo: jei tik stengsi jį pakelti, galėsi nuostabius daiktus su juo daryti.

Pirmasis brolis pabandė kardą kelti: gana sunkus, o pakelti vis tik gali, jei visa sveikata griebsi. Ima jis tą kardą ir eina į vidų.

Įžengia į nugrimzdusią pilį — o ten vidury kambario veršiukas šokinėja.

– Kas čia per veršiukas?

Matai, šita pilis kitados priklausė karaliui, o šis veršiukas — tai karalaitė, kurią velniai suraganavo.

Taip jiems besikalbant, pro duris įvirsta abu velniai — didysis ir mažasis.

– Ko čia su tokiais žvėrimis valkiojies? — užbaubė velniai.

– Ko valkiojuos? Ogi jūsų abiejų ieškau! — atšovė pirmasis bro lis, pakeldamas kardą. O velniai tuo mirksniu kaip pakvaišę puolė ant brolio.

— Uzi! —tik šūktelėjo brolis, ir žvėrys šoko ant tų velnių — silpnesnieji ant mažojo, stipresnieji ant didžiojo. O brolis su kardu irgi nežiopso: kerta, kad žinotų.

Viens du — abu velniai guli pasliki. Dar valandėlė — ir visai nusibaigia.

Kai tik jie nusibaigė, tuoj geležies kalnas sudrebėjo iš pamatų, ir pilis su visais broliais ir žvėrimis iškilo viršum žemės. Ir ką jūs manot? — ogi veršiukas kambario viduryje atvirto į dailią dailią karalaitę.

Pirmasis brolis vedė išgelbėtąją karalaitę ir gyvena pilyje laimingas dienas.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.